1931 m. antroji imperatoriaus žmona (sugulovė) Wenxiu (1909–1953) paliko monarcho rezidenciją ir pareikalavo skyrybų. Tais pačiais metais Puyi grįžo į protėvių žemę, kad taptų formaliu naujos marionetinės japonų sukurtos valstybės vadovu. Po kelių savaičių, įkalbėta Tekančios Saulės salose augusios Puyi giminaitės (japonų šnipės ir įtakos agentės) Yoshiko (1907–1948), į Mandžiūriją atvyko ir Wanrong.
Mandžiūrija – regionas, besidriekiantis šiaurės rytų Kinijos Liaudies Respublikos ir rytinėse dabartinės Rusijos Federacijos žemėse. Tais laikais ten buvo gausu anglių, geležies ir kitų žaliavų, kurių be proto reikėjo augančiai Japonijos ekonomikai.
Po Rusijos pralaimėjimu pasibaigusio 1904–1905 m. karo Tekančios Saulės imperijos įtaka Mandžiūrijoje išaugo. Japonai įgavo teises kontroliuoti dalį šiaurės rytų Kinijoje besidriekiančio geležinkelio. Tai pritraukė investicijas, sukūrė naujų darbo vietų ir leido praturtėti iš Japonijos atvykusiems asmenims.
1931 m. rugsėjo 18 d. japonų kontroliuojamoje geležinkelio zonoje įvyko sprogimas. Jo sukelta žala buvo menka, tačiau Japonijos kariuomenė sprogimu pasinaudojo kaip pretekstu invazijai į Kinijos žemes. Neatmetama prielaida, kad sprogimą sąmoningai sukėlė patys japonai.
Po penkis mėnesius trukusios kampanijos japonai iš užkariautų teritorijų sukūrė naują valstybinį darinį, kurį ilgainiui pripažino Trečiasis reichas, jo sąjungininkės (Vengrija, fašistinė Italija, Ispanija, Rumunija, Bulgarija, Suomija), vokiečių užkariautose teritorijose įsitvirtinę marionetiniai režimai (Kroatija, Viši Prancūzija) ir keletas smulkesnių Lotynų Amerikos valstybėlių. Sirija ir Nikaragva pripažinti naujosios Mandžiūrijos valstybės nespėjo.
Mandžiūrija – regionas, besidriekiantis šiaurės rytų Kinijos Liaudies Respublikos ir rytinėse dabartinės Rusijos Federacijos žemėse.
Didžiąją naujosios valstybės gyventojų dalį sudarė ne Puyi tėvynainiai mandžiūrai, o haniai (kinai). Čia taip pat buvo galima rasti rusų, žydų, mongolų ir nemažai vidurinio luomo elitui priklausančių japonų.
Po 1931–1932 m. kampanijos prasidėjus krašto kolonizacijai, išeivių iš Tekančios Saulės salų skaičius dar labiau išaugo, mat naujosios valstybės idėja itin sudomino įvairiausius apie turtus bei karjerą svajojančius oportunistus ir avantiūristus, o kartu su japonais į Mandžiūriją pradėjo vykti ir korėjiečiai. Būsimasis Pietų Korėjos prezidentas (autoritaras) Park Chung-hee (1917–1979) buvo vienas jų.
Kaip ir seniau, Puyi neturėjo jokios realios galios. Jis gyveno vadinamuosiuose Druskos mokesčio rūmuose Čangčune (dabartinė Dzilino provincija) ir savo inicialais ženklino kone kiekvieną įstatymą, kurį jam pakišdavo japonai.
Vienas galingiausių naujosios Mandžiūrijos valstybės žmonių buvo generolas Masahiko Amakasu (1891–1945) – akinius nešiojantis plikis, kuriam charizmos teikė grėsmingos raukšlės skruostuose. Pasakojama, kad jis dar būdamas leitenantas pats savomis rankomis pasmaugęs japonę feministę Ito Noe (1895–1923), jos vedusį sugyventinį anarchistą Osugi Sakae (1885–1923) ir šešerių metų vaiką (anarchisto sūnėną).
Vėliau M.Amakasu tapo vadinamosios Mandžiūrijos filmų asociacijos vadovu ("Kabushiki kaisha Manshū eiga kyokai"), tačiau jo tikrasis darbas veikiausiai buvo prižiūrėti marionečių valstybės monarchą bei jo dvariškius.
Siekdami dar labiau prie savęs pririšti Puyi, japonai pasirūpino, kad jo jaunesnysis brolis Pujie (1907–1994) susituoktų su Japonijos karališkosios šeimos nare Hiro Saga (1914–1987).
Sunkioji pramonė buvo itin svarbi naujosios Mandžiūrijos valstybės ekonomikos pamatų dalis, tačiau žemės ūkio produkcija taip pat pritraukė nemažai dėmesio. Itin daug susidomėjimo sulaukė opiumo aguonų auginimas ir iš jų išgautų kvaišalų platinimas.
Psichotropines medžiagas teikiančių žemės ūkio kultūrų auginimas ir prekyba kvaišalais, siekiant finansuoti karo mašiną, anaiptol nebuvo pati didžiausia samurajų ainių nuodėmė, padaryta Šiaurės rytų Kinijoje.
Kraupiausi įvykiai dėjosi ten, kur veikė vadinamojo Kwantungo armijos Švaraus vandens ir kovos su epidemijomis departamento (Kantogun Boeki Kyūsuibu Honbu) padaliniai. Cheminių ir biologinių ginklų kūrimas, eksperimentai su gyvais žmonėmis, vivisekcija (gyvo organizmo skrodimas) be anestetikų – nieko naujo ar įdomaus, ko tais laikais nebūtų darę naciai ar sovietai.
Prasidėjus atviram Kinijos Respublikos ir Japonijos karui (1937–1945), šių eksperimentų metu sukurti ginklai buvo panaudoti prieš įvairias Kinijos gyvenvietes.
1945 m. rugpjūčio 6 d. amerikiečių bombonešio "Enola Gay" (pavadintas piloto motinos garbei) įgula numetė pirmąjį branduolinį užtaisą ant Japonijos miesto Hirošimos.
Po kelių dienų SSRS paskelbė Japonijai karą, o jungtinės sovietų ir mongolų pajėgos pradėjo Mandžiūrijos puolimą. Puyi bandė bėgti, tačiau pateko į sovietų nelaisvę. Po kelerių metų SSRS jį perdavė Kinijos Liaudies Respublikai.
Jam taip pat teko liudyti ir vadinamajame Tarptautiniame Kariniame Tolimųjų Rytų tribunole (1946–1948), teisusiame Japonijos militaristinės chuntos narius.
Dėl intensyvaus "perauklėjimo" programų, gyvendamas Kinijos Liaudies Respublikoje, Puyi labai pasikeitė. Jis tapo kone tobulu liumpenproletaru, nuolatos atgailaujančiu dėl savo padarytų darbų ir gyvenimo būdo, kurį kadaise praktikavo.
Nuo opiumo priklausoma imperatorienė G.Wanrong taip pat pakliuvo į komunistų nelaisvę. Ji veikiausiai mirė 1946 m. birželį, tačiau jos amžinojo poilsio vieta nėra žinoma. Manoma, kad ji buvo užmezgusi romaną su vairuotoju ir nuo jo pastojo, tačiau vaikas mirė. Kai kurie tiki, kad naujagimį galėjo nužudyti japonų gydytojai, tačiau šį kraupų įvykį gaubia paslapties šydai.
