Vėliau okupuotose žemėse buvo įkurtos separatistinės, šventosios Filipo Bedrosovičiaus (1967) ir Valerijaus Meladzės (1965) sueities kultą išpažįstančių luhanskelonų ir doneckinų liaudies respublikos.
Teigiama, kad šiose valstybėse visi yra lygūs, mat vietinė valdžia iš vienų paima pagal poreikius ir atiduoda kitiems pagal galimybes, tačiau jokia rimta pasaulio galybė, netgi Burundis, nepripažino okupuotų Gruzijos teritorijų savarankiškumo.
Tai padarė tik pati Rusija, al Assadų režimo valdoma Sirija, kažkokia Ramiajame vandenyne mirkstanti sala ir pora nusususių, ant JAV reguliariai palojančių Lotynų Amerikos valstybėlių. Viena jų vadinama Nikaragva. Praėjusių metų gruodį Nikaragvos valdžia nutraukė santykius su Taivanu.
Kinijos Liaudies Respublika – labai ambicinga valstybė, kurios pasitikėjimas savimi vis labiau auga. Daugybė pasaulio balalaikininkų ir dvarponio žaginimu besimėgaujančio baudžiauninko sindromo kamuojamų individų su ja sieja galybę lūkesčių, o progresyvieji jaunuoliai ir kairieji intelektualai jau ne vienerius metus išpūtę akis žada komunistinės Kinijos režimui pasaulio bambos vaidmenį.
Kadaise šviesi ateitis buvo žadama ir Trečiajam reichui, o su Sovietų Sąjunga buvo susieta tiek svajonių ir lūkesčių, kad net pats Kalėdų Senelis galėtų pavydėti.
Tikima, kad Kinijos Liaudies Respublika atkeršys Jungtinėms Valstijoms už SSRS sunaikinimą, nubaus supuvusius Vakarus ir grąžins ne vienam sovietinio žmogaus (homo sovieticus) rūšies atstovui prarastą jaunystę bei išsiilgtą savitarpio bendrumo jausmą.
Kadaise šviesi ateitis buvo žadama ir Trečiajam reichui, o su Sovietų Sąjunga buvo susieta tiek svajonių ir lūkesčių, kad net pats Kalėdų Senelis galėtų pavydėti, tačiau abu valstybiniai dariniai buvo begėdiškai išmesti į prarasto laiko sąvartyną.
Vėliau, audringaisiais 2016-aisiais, beprotiškos viltys buvo siejamos su britų išstojimo iš ES referendumu ir Donaldo Johno Trumpo (1946) rengiamu Baltųjų Rūmų šturmu.
"Tykiuozy Trampaz susytars sou Putynou", – susitikimų su giminaičiais metu garsiai šnypšdavo balalaikininkai ir dvarponio žaginimo išsiilgę baudžiauninkai.
Tikėta, kad po Didžiosios Britanijos pasitraukimo ES žlugs, o JAV prezidento titulą laimėjęs Donaldas įves Jungtinėse Valstijose totalitarinę diktatūrą ir uždarys šalies sienas nuo likusio pasaulio.
Tada mažasis Vovočka (1952) ir morkų augintojas Oliaksandras (1954) galės tvarkytis artimajame užsienyje kaip tik jiems patiks ir visi vėl taps lygūs, kaip buvo kadaise, tais kvapniais prišlapintų geltonų vengriškų autobusų laikais.
Šiuo metu iš Kinijos Liaudies Respublikos režimo taip pat daug tikimasi, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad svajotojams ir vėl teks skaudžiai nusivilti. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šį kartą svajonių praradimo kartėlis gali būti toks stiprus, kad visų skiepų priešininkų širdelės gali ir neatlaikyti.
Europos žemyne gyvenančios tautos daug kuo skiriasi, tačiau jas visas vienaip ar kitaip paveikė senovės graikų, romėnų ir hebrajų kultūros. Net jeigu romėnai nebuvo užkariavę kurių Europos žemių, jose šiuo metu gyvenantys žmonės veikiausiai vis tiek naudoja lotynišką abėcėlę, praktikuoja graikiškos demokratijos idėjomis ir romėniškos teisės tradicijomis grįstą valdymą ir išpažįsta krikščionybę (arba bent jau apsimeta krikščionimis per didžiąsias metų šventes, kad galėtų pasisotinti giminaičių sąskaita).
Panaši situacija tvyro ir Kinijos Liaudies Respublikos žemėse. Kai žmogus gimsta kinu, jis tampa ne tautos, o milžiniško ir be proto margo kultūros arealo nariu, kurio universalesni, lankstesni, platesnio masto politiniai, ideologiniai, kultūriniai ir socialiniai reiškiniai vienaip ar kitaip paveikė skirtingas etnines grupes.
Kitaip tariant, žodžių "kinas" ir "Kinija" nederėtų statyti į vieną gretą su "italu" ir "Italija" ar "švedu" ir "Švedija". "Kino" ir "Kinijos" terminai yra žymiai artimesni romėno ir Romos, vikingo ir Skandinavijos, Jungtinių Valstijų ir amerikiečio, Europos ir europiečio, SSRS ir sovietinio žmogaus sąvokoms.
Vienas reiškinių, itin svariai prisidėjusių prie "kino" termino formavimo, yra siejamas su žmogumi, vadinamu Konfucijumi (551–479 m. pr. Kr.). Teigiama, kad šiuo vardu vadinamam mąstytojui ir funkcionieriui, anksti netekusiam tėvo ir augusiam tik su motina, teko kęsti vargus. Vėliau dėl varžovų intrigų jis neteko posto valstybės tarnyboje.
Anot Konfucijaus ir jo pasekėjų, žmonės privalo elgtis dorai, kilniai ir visada atsižvelgti į savo veiksmų pasekmes kitų bendruomenės ar šeimos narių atžvilgiu. T. y., jeigu už lango siaučia virusai, derėtų dėvėti nosį ir burną dengiančią kaukę, mūvėti gumines pirštines, dažnai plauti rankas šiltu vandeniu ir muilu, laikytis bent 36 metrų atstumo nuo kitų parduotuvės lankytojų ir darbuotojų, gal net pagalvoti apie vakcinaciją.
Itin daug dėmesio Konfucijaus doktrinoje yra skiriama mandagumui ir pagarbai vyresniesiems. Vaikai turi klausyti tėvų, pavaldinys – viršininko, žmona – sutuoktinio, o gyvieji turi pagerbti mirusius protėvius.
Vieniems šios idėjos gali atrodyti itin konservatyvios ir atstumiančios, o kitiems skambėti it sirenų giesmė, tačiau, prieš pasmerkiant ar pagerbiant Konfucijų ir jo idėjas, būtina atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą. Nei Konfucijus, nei jo bendraminčiai neteisino tironijos ir nešlovino despotų.
"Kas valdo valstybę, turinčią tūkstantį karo vežimų, tas, kad ir ką darytų, privalo būti teisingas ir sąžiningas. Jis turi jausti saiką ir mylėti žmones. Jis neprivalo savivaliauti, keldamas savo reikalavimus žmonėms", – teigiama Konfucijui priskiriamoje citatoje.
Svarbu neužmiršti, kad Kinijos Liaudies Respublika – daugiatautė ir daugiakalbė valstybė, kurioje gyvena daugiau nei milijardas žmonių. Valdyti tokį kraštą visada yra sunku, o kinai, kaip parodė 1989 ir 2019 m. pavasariai, gali būti labai aršūs ir maištingi.
