Tarp realaus ir virtualaus

„Šis apdovanojimas – tai kolektyvinis įvertinimas, pripažinimas, kad tai, ką darome, yra reikšminga mūsų kraštui, mūsų žmonėms, kenčiantiems nuo labai sudėtingų lėtinių ligų, kurias stengiamės pažaboti“, – sakė viena iš Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardą pelniusių laureačių Klaipėdos universitetinės ligoninės Radioterapijos ir branduolinės medicinos centro vadovė, Radiologijos skyriaus vedėja gydytoja onkologė radioterapeutė Aista Plieskienė.

Radioterapija (arba spindulinis gydymas, spindulinė terapija) – gydymo būdas didelės energijos jonizuojančiais spinduliais, žmonių dar vadinamas švitinimu.

„Tai sritis, kur tenka spręsti labai sudėtingas situacijas. Įdomiausia, kad mes nuolat gyvename tarp virtualaus ir realaus pasaulio. Virtualiame pasaulyje esu kompiuterinėse programose, nuskenavusi tam tikrą paciento anatominę sritį, ir analizuoju vaizdinius. Mano tikslas – apibrėžti radioterapijos taikymo taikinį. Per daugiau nei 20 metų darbo stažą man teko pamatyti visus radioterapijos įrenginius – nuo seniausio Klaipėdoje išmontuoto kobalto švitinimo aparato iki linijinių naujos kartos įrenginių, kai galima planuoti įmantriausią stereotaksinį radioterapinį gydymą“, – palygino onkologė radioterapuetė.

A.Plieskienė prisipažino, kad radioterapija ją žavi ir dėl to, kad šioje srityje susipina daug dalykų. Gydytojos niekada nebaidė tai, kad tiek šios srities mokslas, tiek klinikinė praktika yra labai sudėtingi.

„Gyvenimo kelyje man labai pasisekė – turėjau nuostabius mokytojus. Studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete Kaune. Svarbiausia mano mokytoja buvo Kauno klinikų Onkologijos klinikos vadovė profesorė Elona Juozaitytė. Ji manimi labai pasitikėjo. Dar studijuojant rezidentūroje leido administruoti skyrių, vėliau jos rekomenduota aš, jauna specialistė, 2003 m. tapau Valstybinės vėžio kontrolės programos rengimo darbo grupės nare“, – prisiminė A.Plieskienė.

Praėjus dešimčiai metų, gydytoja dalyvavo ir rengiant naują Valstybinę vėžio kontrolės programą, dalyvavo rengiant onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo protokolus, radioterapijos įrangos atnaujinimo programą. „Šiuolaikinė radioterapija labai priklauso nuo įrangos galimybių. Reikėjo tai pagrįsti, įrodyti, paruošti visą įrangos atnaujinimo programą. Džiaugiamės, kai tokie projektai yra įgyvendinami. Tada atsiveria naujos, platesnės galimybės gydyti onkologines ligas, sulaukiame geresnių gydymo rezultatų“, – sako gydytoja.

Man be galo svarbus tas sunkus kelias, kai kartu su pacientu siekiame pažaboti vėžį.

Kovoja surėmę pečius

Daugiausia darbo laiko A.Plieskienė teigė praleidžianti ne rengdama programas ar vadovaudama centro kolektyvui, bet konsultuodama pacientus. „Man be galo svarbus tas sunkus kelias, kai kartu su pacientu siekiame pažaboti vėžį. Klinikinė praktika man svarbiausia. Aš atėjau ne užsiimti medicinos vadyba, bet gydyti. Mes, gydytojai radioterapeutai, konsultuojame pacientus, kai sprendžiame, kokį gydymą skirti ir skiriame. Tada planuojame ir vykdome radioterapinį gydymą. Centre per dieną apsilanko per 100 pacientų. Daugiau nei trečdalis jų yra mano pacientai.

Tačiau planuoti, organizuoti darbą taip, kad turėtume kuo geresnes galimybes gydyti, taip pat yra labai svarbu. Visa mano komanda, mes visi, surėmę pačius, kovojame dėl mūsų pacientų gyvenimo be ligos“, – sakė gydytoja.

A.Plieskienė teigia dažnai sulaukianti pacientų klausimų apie tai, ar švitinimas jiems nepakenks.

„Šiuolaikinė terapija yra labai saugi. Sunerimusius pacientus visada kviečiu pasižiūrėti, kaip centre dirbame mes, medicinos personalas: mes nenaudojame specialių apsaugų. Šiuolaikinė radioterapija yra labai saugi. Seniesiems jos įrenginiams buvo naudojami natūralūs radioaktyvūs šaltiniai, tokie kaip kobaltas. Šiuolaikiniai linijiniai greitintuvai, kuriais teikiame radioterapijos paslaugas, veikia kaip generatoriai, kur spinduliuotė išgaunama daug saugesniu būdu. Spinduliuotė, vykstanti tik procedūros metu, koncentruojama tik į tam tikrus taikinius, tam tikrą gylį. Po procedūros žmogus nėra radioaktyvus, jis neskleidžia jonizuojančios spinduliuotės“, – aiškino gydytoja onkologė radioterapeutė.

Ji pasidžiaugė, kad, taikant efektyvius gydymo būdus, onkologiniai pacientai išgyvena ilgiau. Be to, atsiranda galimybė taikyti pakartotinį gydymą  – anksčiau to net nebuvo svarstoma.

„Mes dirbame daugiadalykėje komandoje. Kolegiškai apsitariame, ką ir kaip tirti, koks metodas svarbiausias, koks turėtų būti eiliškumas. Ligonių atvejus kartais aptariame ne tik savo ligoninės daugiadalykėje gydytojų komandoje, bet ir peržengę ligoninių sienas“, – pastebi A.Plieskienė.

Ji prisipažino niekada nesuabejojusi profesijos pasirinkimu.

„Esu gydytoja iš pašaukimo. Labai daug savęs atiduodu darbui. Vaikai užaugo savarankiški, nes mama vis ligoninėje ir ligoninėje“, – sakė aštuoniolikmetės dukros ir trylikamečio sūnaus mama.

Indėlis: R. Ramonaitė prisidėjo prie COVID-19 pandemijos suvaldymo – pirmoji KJL pradėjo imti šios ligos mėginius. / KJL nuotr.

Pasisiūlė savanoriškai

Teikiant apdovanojimus geriausiems Lietuvos medicinos darbuotojams, į sceną lipo ir Kauno klinikų COVID-19 Antrojo skyriaus vyresnioji slaugytoja-slaugos administratorė Jolanta Litvinienė. Jai, kaip ir kitoms 26 slaugytojoms, suteiktas Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardas.

Šešiolika metų Kauno klinikose dirbanti moteris 2020 m. pavasarį savanoriškai pasisiūlė pereiti dirbti į skyrių, kuriame gydyti koronavirusu sergantys ligoniai.

„Tai buvo jautrus momentas, kai visi buvome labai susitelkę. Apie COVID-19 tuo metu žinojome labai mažai. Matėme, su kiek sunkumų, gydydami šią ligą, susiduria užsienio medikai. Kai vadovai mūsų paklausė, kas galime eiti dirbti į kuriamą naują COVID-19 ligos skyrių, neabejodama pasakiau, kad galiu. Atrodė, kad turiu eiti, kad mes visi eisime gydyti, slaugyti šių žmonių. Tik vėliau supratau, kad tuo metu buvau vienintelė, sutikusi ten dirbti“, – pasakojo J.Litvinienė.

Tai – daug kantrybės ir psichologinių žinių reikalaujantis darbas tiek bendraujant su pacientais, tiek su kitais kolektyvo nariais.

Pasak jos, darbo su koronavirusu sergančiais ligoniais pradžia buvo labai skaudi ir labai sunki.

„Reikėjo suburti komandą, reikėjo rasti norinčių dirbti žmonių. Be to, kėlėmės į tuščias patalpas, todėl reikėjo pasirūpinti visomis priemonėmis. Darbo buvo beprotiškai daug, jaučiau nuolatinį nuovargį. Tačiau mačiau didžiulį tikslą, buvo aišku, kad be čia buriamos komandos, be to skyriaus neišgyvensime. Visko buvo: ir klydome, ir nesisekė“, – prisipažino pašnekovė. Pasak jos, visą laiką šiame skyriuje buvo labai daug analizuojama, kodėl kažkas nepavyko. Taip išmokta daug pamokų.

Mirė ir jaunų žmonių

Kaip vieną jautriausių, skaudžiausių darbo momentų J.Litvinienė prisimena jaunų žmonių mirtis. „Nori nenori tai prisimeni. Tūkstančius kartų pergalvoji tas situacijas, klausi savęs, ar viską padarei, nors ir žinai, kad viską, kas buvo įmanoma, darėme maksimaliai. Tačiau visą laiką savęs klausi: o jei būtum kažką daręs kitaip, gal viskas galėjo pasibaigti kitaip? Tuos klausimus vis keli, nuolat nešiojiesi tą skaudulį“, – užsiminė medicinos darbuotoja.

Vis dėlto J.Litvinienė džiaugiasi, kad dabar pacientų srautas skyriuje yra labai sumažėjęs. Darbas šiame skyriuje jai siuntė ne tik išbandymus, bet ir supratimą, tačiau, jeigu ne COVID-19, nebūčiau sutikusi labai daug gerų iniciatyvių žmonių, tokių vadovų ir visos komandos. Mus siejo susitelkimas, bendrystė.

J.Litvinienė tapo pirmąja Kaune nuo COVID-19 paskiepyta medicinos darbuotoja. Ji – viena iš nedaugelio šio skyriaus medikų, nepersirgusių COVID-19. „Sirgo ir mūsų pacientai, ir kolegos, ir mano šeima. Aš – ne. Tačiau, kaip mes sakome, „emocinį kovidą“ jaučiau daug kartų. Ypač iš pradžių vis atrodydavo, kad jaučiu simptomus: nuovargis, galvos skausmas, lyg ir užgulta nosis, lyg ir dar kažkas. Vis dėlto jautėme nuolatinę įtampą. Iš aplinkinių dažnai sulaukdavome klausimų: o kaip tu nebijai? Gal ir tie klausimai vis paskatindavo galvoti, ar aš tikrai nejaučiu simptomų“, – pastebėjo J.Litvinienė.

Apsauga: J. Litvinienė tapo pirmąja Kaune nuo COVID-19 paskiepyta medicinos darbuotoja. / Kauno klinikų nuotr.

„Aš jį priimu ne kaip asmeninį, o kaip visai mūsų komandai, žmonėms, su kuriais dirbu, skirtą apdovanojimą. Kita vertus, matau ir to apdovanojimo kainą. Darant didelius dalykus, labai daug jėgų ir laiko atiduodant darbui, kentėjo šeima. Ji turėjo labai daug iškęsti, nes manęs nuolat nebuvo namie, aš nuolat visa galva buvau pasinėrusi kitur“, – pasakojo J.Litvinienė.

Kiekviena diena skirtinga

Apdovanojimą kaip visos komandos nuopelną įvardijo ir kita Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardo laureatė Klaipėdos jūrininkų ligoninės (KJL) bendrosios praktikos slaugytoja, skyriaus vyresnioji slaugytoja Rolanda Ramonaitė, subūrusi kvalifikuotų slaugytojų būrį.

„Apdovanojimas man buvo labai netikėtas. Džiaugiuosi, kad mano pastangos buvo pastebėtos, įvertintos. Tačiau, jei ne puiki komanda, nemanau, kad šį apdovanojimą būčiau gavusi“, – teigė pašnekovė.

38 metų darbo stažą turinti slaugytoja nuolat domisi slaugos naujovėmis, tai skatina daryti ir bendradarbius, savo žiniomis dalijasi su jaunesniais kolegomis. KJL kolegos giria ją kaip labai darbščią, atsakingą darbuotoją. Tačiau R.Ramonaitė to nesureikšmina. „Juk ateini į darbą dirbti ir gerai dirbti, o ne šiaip laiko leisti, – sako ji. – Stengiamės, nors gal ne visada pavyksta būti visiems geriems. Mes irgi kartais būname suirzę. Juk treti metai tęsiasi papildoma įtampa dėl COVID-19, esame nuo visko pavargę. Mūsų pacientai būna ir pikti, ir visokie. Tačiau aš mūsų skyriaus mergaitėms sakau: mergaitės, ramiai. Žinau, kad daug negražių žodžių sulaukiame tiek telefonu, tiek tiesiogiai iš paciento. Suprantama: kartais užtrunka, kol žmogus patenka pas gydytoją, dėl to žmonės būna pikti. Tačiau turime juos suprasti, nepykti. Tai – daug kantrybės ir psichologinių žinių reikalaujantis darbas, tiek bendraujant su pacientais, tiek su kitais kolektyvo nariais.“

R.Ramonaitė dirba dviejuose KJL skyriuose – skubiosios pagalbos skyriuje ir I ambulatorinių konsultacijų skyriuje.

„Visur man įdomu, dėl to ir stengiuosi suspėti visur. Esu smalsus žmogus – man įdomu naujovės, iššūkiai. Kol turiu energijos ir jėgų, bandau suspėti visur. Tačiau arčiau širdies man yra techninis priėmimo darbas, susijęs su grynąja medicina, intervencinėmis procedūromis“, – prisipažino vyresnioji slaugytoja.

Tūkstančius kartų pergalvoji tas situacijas, klausi savęs, ar viską padarei, nors ir žinai, kad viską, kas buvo įmanoma, darėme maksimaliai.

Pasak jos, skubiosios pagalbos skyriuje kiekviena darbo diena yra skirtinga, pilna naujų iššūkių. „Iškylančias problemas tenka spręsti čia ir dabar: nėra žodžio „palauk“. Mūsų ligoninė yra labiau orientuota į neurologinius ir kardiologinius pacientus, tačiau ketvirtadieniais greitoji pagalba mums veža visokių pacientų. Jų tikrai būna labai įvairių: ir labai sudėtingų, ir kenčiančių skausmus, ir piktų“, – pastebėjo R.Ramonaitė.

Moteris nesureikšmina kartais iš pacientų pasitaikančių piktų replikų ir pabrėžia šviesiąją darbo pusę. „Smagu, kai sugebame greitai diagnozuoti ir padėti pacientams. Ypač džiugina, jei nustatome ligos priežastį tais atvejais, kai žmogus anksčiau būna lankęsis pas gydytojus, bet ligos priežastis lieka nenustatyta. Būna, kad neurologiniams pacientams nustatome ankstyvas auglio stadijas. Juk anksti pradėtas gydymas daug sėkmingesnis“, – pasakojo R.Ramonaitė. Pasak jos, tokiais atvejais džiaugiasi visas kolektyvas.

R.Ramonaitė prisidėjo prie COVID-19 pandemijos suvaldymo – pirmoji KJL pradėjo imti šios ligos mėginius.

Visi kalbinti pašnekovai pabrėžė: mediko darbe labai svarbu mylėti žmones.