Keitė gimė lietuvės Živilės ir japono Kunihiko šeimoje. Tačiau darnioje šeimoje Keitė augo neilgai. Kai merginai buvo ketveri metai, tėtis tiesiog dingo – paliko šeimą ir išvyko į Japoniją.
„Išskrido ir nebegrįžo. Mano mama – labai stipri moteris. Ji viena sukūrė tobulą šeimą, tobulas sąlygas man toliau gyventi“, – vaikystę prisimena Keitė.
Tačiau egzotiškos išvaizdos merginai Lietuvoje nebuvo lengva. Azijietiški Keitės bruožai mokykloje tapo patyčių objektu. „Čia klasika, vadino čiūrka, žvairaake, čigone, juodaode... Atsimenu, anksčiau tą priimdavau skaudžiai ir verkdavau... Verkdavau klasės suole“, – tokie įspūdžiai Keitei likę iš mokyklos.
Vadino čiūrka, žvairaake, čigone, juodaode... Atsimenu, anksčiau tą priimdavau skaudžiai ir verkdavau... Verkdavau klasės suole.
Būtent tuo metu merginai labiausiai trūko tėčio. Bet iš jo nebuvo jokių žinių. Tik praėjus aštuoneriems metams, kai Keitei buvo dvylika, ji sulaukė skambučio iš Japonijos. Tėtis pakvietė susitikti Paryžiuje: „Prisimenu, stovėjau prie kažkokio teatro Paryžiuje. Viskas dreba – ir rankos, ir kojos... Matau jį ir žinau, kad ten jis, nors ir po tiek metų...“.
Po susitikimo Paryžiuje Keitė su tėčiu Kunihiku pradėjo palaikyti ryšį. Dažnai susiskambina vaizdo skambučiais. Abu mėgsta dainuoti, siunčia vienas kitam savo dainas. „Atsiunčia man į mesendžerį vaizdo įaraš, matau, kaip pats savimi patenkintas padainuoja, padainuoja, nusilenkia. Aš paploju“, – apie su tėčiu atkurtą ryšį pasakoja Keitė.
Nuo padainavimų su tėčiu atsiradusi meilė muzikai Keitę lydi iki šiol. Mergina tapo dainininke. Šią savaitę Keitė oficialiai pristatė savo naują muzikinį kūrinį „Sick“, skirtą mirusiam draugui.
