III-iasis Tarptautinis Klaipėdos festivalis pristatys Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui dedikuotą istorijų operą „Klaipėda“, videografinį spektaklį pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ ir koncertą „Karo ir taikos dainos“. Į festivalio atidarymo koncertą, nepaisant karo zonai taikomų ribojimų, žada atvykti Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choras.

Vienu pagrindinių tarptautinio Klaipėdos festivalio akcentų, kaip nepaliauja kartoti vis naujiems iššūkiams Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kolektyvą įkvepianti vadovė Laima Vilimienė, išlieka KVMT puoselėjama tradicija kasmet šioje istorinėje miesto vietoje parodyti spektaklį, skirtą Klaipėdos miesto gimtadieniui. 2020 m. šiai progai, o sykiu ir muzikinio teatro Klaipėdoje 200 metų sukakčiai paminėti, KVMT čia pristatė vokiečių genijaus Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Premjera pranoko drąsiausius lūkesčius: „Skrajojantis olandas“ su tokiu pasisekimu įplaukė į neužšąlantį Klaipėdos kultūros uostą, kad buvo įvardytas ryškiausiu Lietuvos teatro reiškiniu.

Rodytas dar dvejus metus pirmajame ir antrajame Klaipėdos festivaliuose, taip pat Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje ir tarptautinėje platformoje „OperaVision“, „Skrajojantis olandas“ savo įspūdingus pasirodymus Klaipėdos uoste jau baigė. Tuo tarpu senasis elingas ir toliau suteikia natūralias dekoracijas bei koncertų aikštelę kitiems didiesiems festivalio projektams – operų ir šokio spektaklių pastatymams, kitų žanrų stambių formų veikalų teatralizuotoms inscenizacijoms bei pasaulinę šlovę pelniusių solistų koncertams su KVMT simfoniniu orkestru.

Liepos 28 d. 20 val. šiųmetį festivalį pradės koncertas „Karo ir taikos dainos“. Tai bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatrų projektas. Programą atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choras, diriguojami Sergijaus Didoko. Pasak Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, „programoje skambėsiantys lietuvių ir ukrainiečių kompozitoriai kūriniai kvies susimąstyti apie taiką, už kurią mokama brangiausia kaina. Tačiau repertuaras vis dar derinamas, nes iki šiol buvo planuojama, kad atvyks visas Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choras, bet įsigaliojus naujiems ribojimams, choro vyrai nebegali išvykti iš šalies. Visgi, nenustojame tikėti, kad bent dalis choro atvyks“. Būkime kartu iki pergalės!

Rugpjūčio 4 d. 21.30 val. bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Ją KVMT užsakymu sukūrė net keturi Klaipėdos kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys – Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmonės, tikėjimas, kalba. „Ši opera įspūdinga savo masteliu, nes ją kuria net keturi kompozitoriai. Ji išskirtinai klaipėdietiška. Šiam projektui pradėjome ruoštis prieš dvejus metus, kompozitoriai muziką rašyti baigė visai neseniai, o ką tik savo vizijas pristatė režisierius G. Padegimas bei scenografė ir kostiumų dailininkė B. Ukrinaitė. Prasideda pats intensyviausias operos gimimo etapas“, – pasakojo L. Vilimienė.

Libretas istorijų operai „Klaipėda“ – nebe pirmas A. Juozaičio kaip dramaturgo prisilietimas prie Klaipėdos krašto istorijos. 2015 m.  jis parašė pjesę „Karalienė Luizė“, kurią Klaipėdos dramos teatre pastatė tas pats Gytis Padegimas, kuris dabar ėmėsi statyti ir naująją istorijų operą. Tame pačiame spektaklyje jam talkino ir scenografė bei kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Įdomus sutapimas! Metais vėliau A. Juozaitis parašė miesto epą „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“, dar vėliau istorinę dramą apie Imanuelį Kantą. A. Juozaitis, operos librete pasakojantis apie XX a. pradžios įvykius ir Mažosios Lietuvos asmenybes, kurių pastangomis Klaipėdos kraštas galiausiai buvo prijungtas prie Didžiosios Lietuvos po bene penkių šimtų metų Kryžiuočių ordino ir Prūsijos valdžioje, sako, kad jam, kaip Klaipėdoje gyvenančiam filosofui ir rašytojui  labai svarbus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metis. „Pasaulį purto globalios problemos, o viskas prasideda nuo lokalių. Kultūrai vis dar per mažai skiriame dėmesio“, – tikina jis.

Beje, istorijų operoje „Klaipėda“ šalia istorinių asmenybių, bus ir tokių, kurios pasirodo lyg „vietos dvasios“ įsikūnijimai, kaip, pavyzdžiui, mergina vardu Mėmelė. Keistas sutapimas: veikėja tuo pačiu vardu paminėta ir Sigito Benedikto Jurčio parašytame librete Alvido Remesos oratorijai „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurios premjera pernai prasidėjo Klaipėdos festivalis ir buvo paminėtos miesto įkūrimo 770-osios metinės.

Pirmajame istorijų operos „Klaipėda“ veiksme susipažinsime su pirmais septyniais iš gausaus kūrinio veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga. Esu labai dėkinga likimui, kad man jis skyrė rašyti muziką būtent pirmam veiksmui. Juk būtent čia užgimsta pasiryžimas kovoti. Daug nuorodų kūrybai radau librete, tad čia išgirsite ir garsios giesmės „Dieve arčiau tavęs“, Mažosios Lietuvos liaudies dainų fragmentus, o visa tai atlieps vienai iš operos temų – religija. Rašydama šią muziką atsižvelgiau ir į atlikimo vietą – elingą, po atviru vasaros dangumi: vengiau smulkių faktūrų, ryškinau kulminaciją. Nuoširdžiai dėkoju Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kad ši opera sujungė daug skirtingų kompozitorių ir kūrėjų“, – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė. Teatro vadovė Laima Vilimienė akcentavo, kad viena iš operos sumanymo siekiamybių buvo pabrėžti, kokiais talentingais kūrėjais turtingas šis kraštas bei suteikti jiems galimybę skleistis.

Antrasis istorijų operos „Klaipėda“ veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas. Beje, šis kompozitorius parašė ir operos prologą bei epilogą. „Rašydamas penkių minučių prologą ir maždaug tiek pat trunkantį epilogą užtrukau ilgiau nei kurdamas muziką visam antram veiksmui. Sujungti ir tarsi apžvelgti keturių skirtingų kūrėjų muziką – kur kas sudėtingesnis uždavinys“, – pripažįsta žinomas kompozitorius, KVMT vyriausiasis chormeisteris V. Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui sukūrė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų kuriamose scenose gyvas orkestro skambesys jungiamas su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, trečiajame veiksme skambės ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėlioja daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val. elingo erdvę užvaldys ir ją beveik neatpažįstamai transformuos videografinis spektaklis pagal Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“. Premjerą rengia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris, būtent už senajame elinge pristatytą Richardo Wagnerio operos režisūrą 2021 m. įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Carmina Burana“ kuria patyrusi komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, videografas Martynas Norvaišas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis.

„Nei statant „Skrajojantį olandą“, nei dabar, galvojant apie „Carmina Burana“ pastatymą, nebuvo ir nėra tikslo kažkaip specialiai stebinti žiūrovą. Dirbant atvirose erdvėse, manau, svarbiausias tikslas – surasti sprendimą, kad scenovaizdis ir visas spektaklio turinys derėtų arba specialiai kontrastuotų su aplinka, bet svarbiausia – megztų ryšį su ja. Jei ne, koks tikslas statyti spektaklį specifinėje erdvėje? Juk tam yra pritaikytos, specializuotos teatro scenos. Manau, stebinti turėtų visuma: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, o „Carmina Burana“ tarsi sukurta skleistis šioje erdvėje, nes tam idealiai tinka savo forma, didingumu, net trukme.

Milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras apjungsiantis Kauno valstybinį ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorus, teatro orkestras, solistai, mimanso artistai. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį, o mes su talentingąja scenografe Sigita Šimkūnaite pasistengsime šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą. „Carmina Burana“ pristatysime tarsi pabrėždami elingo šoninį vaizdą ir taip kitu kampu publikai parodydami galingas jo metalo konstrukcijas“, – pasakojo režisierius D. Abaris. Scenos vietos pakeitimas leis į elingą šią vasarą pakviesti dar daugiau žiūrovų. Žinant, kaip greitai dingsta vos prekyboje pasirodę bilietai, delsti nevertėtų.

D. Abaris tapo žinomas kaip 2014 m. surengtos Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo ceremonijos idėjos autorius, scenaristas ir režisierius. 2018 m. jis buvo Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirto projekto „Gloria Lietuvai“ režisierius ir idėjos autorius, sumanęs pristatyti tautai šimto svarbiausių Lietuvos varpų skambesį. Už šį įsimintiną projektą D. Abaris buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ riterio kryžiumi.

Kitos „žaidimo taisyklės“

– Įdomu, kaip šios ankstesnės patirtys atsilieps „Skrajojančio olando“ pastatymui?

– Esu renginių režisierius, o masinių renginių režisūra labai skiriasi nuo operos, dramos pastatymų. Tad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomas R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ man – milžiniškas iššūkis. Kita vertus, ateinu su atvirų lauko erdvių valdymo patirtimi, leidžiančia operos žanrą papildyti tuo, kas galbūt nėra įprasta teatro scenai.

Kaip operos žanro debiutantas galiu pasidžiaugti, kad esu apsuptas labai patyrusios ir kūrybiškos komandos. Išties ramiau, kai šalia yra operos scenos profesionalas – režisierius Gediminas Šeduikis. Jo muzikinis ir sceninis išmanymas leidžia man labiau koncentruotis į išraiškos priemones ir technologinius scenografijos sprendimus, nes žinau, kad solistų ir kitų atlikėjų  kuriamais personažais puikiai pasirūpins Gediminas.

– Iš kur sėmėtės idėjų operos vizijai?

– Idėjos? Jos visos inspiruotos vietos, vienos iš unikaliausių Klaipėdoje. Ir, žinoma, paties R. Wagnerio gyvenimo tarpsnio, susiejusio kompozitorių su fantastiška „Skrajojančio olando“ legenda. Teatras, kviesdamas mane šiam projektui, tikėjosi kažko daugiau nei pastatymo įprastoje scenos „dėžutėje“, o aš labai seniai norėjau ką nors nuveikti Klaipėdos elinge.

Ruošiantis šiam pastatymui, teko analizuoti ne tik muzikinę medžiagą, bet ir istoriją. Norisi mistinį „Skrajojančio olando“ siužetą paversti labiau žemišku, pritaikytu prie erdvės, architektūros, laikmečio ir kartu sukurti žiūrovams kuo įspūdingesnį reginį. Atvira milžiniška lauko erdvė diktuoja tam tikras „žaidimo taisykles“. Tai, kas pasitvirtintų teatro scenoje, tokio masto erdvėje liktų nepastebėta. Kita vertus, atsiveria plačios galimybės naudotis tuo, kas būtų sunkiai įgyvendinama kamerinėje erdvėje. Tad fantazijai erdvės pakankamai.

Bet kokiomis oro sąlygomis

– Ar stengsitės atsižvelgti į tokius nenuspėjamus niuansus, kaip vėjas, lietus ir kitos gamtos stichijos?

– Kai išeini dirbti į atviras lauko erdves, pirmiausia užduodi sau klausimą, ar užsidaryti standartinėje scenoje ir dirbti saugiai, nepriklausant nuo lietaus ir kitų gamtinių stichijų, ar rizikuoti ir labai daug investuoti į tai, kad išsiveržtum iš jos.

Pasirinkome antrąjį, sudėtingesnį variantą. Todėl labai daug pastangų ir resursų nukreipta į tai, kad visos technologijos veiktų bet kokiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, solistams specialiai šiam spektakliui iš Norvegijos bus atsiųsti dvigubos apsaugos mikrofonai. Kad garso „neužpūstų“ vėjas, atskirai bus mikrofonizuojamas ir kiekvienas simfoninio orkestro muzikos instrumentas, ir kiekvienas choro artistas. Visos techninės apšvietimo ir garso sistemos privalo turėti apsaugas nuo lietaus. Dirbant pajūryje tenka dvigubinti ar net trigubinti apsaugas nuo gūsingo vėjo, todėl scenografijos konstrukcijos projektuojamos taip, kad atlaikytų ne tik lietaus, bet ir vėjo gūsius.

Didelis iššūkis laukia atlikėjų: jiems teks dirbti bet kokiomis oro sąlygomis, ir pagelbės šiuo atveju ne dengtas stogas ar sienos, bet Sandros Straukaitės sukurti kostiumai. Jai teko sudėtinga užduotis sukurti ne tik stilingus, bet ir praktiškus, nuo lietaus saugančius, greitai pakeičiamus ir kartu judesių nevaržančius apdarus, su kuriais būtų patogu laipioti vertikaliomis konstrukcijomis ar judėti siaurais koridoriais.

Saugiausiai galės jaustis teatro orkestro muzikantai, nes jie vieninteliai spektaklio metu turės stogą. Visiems kitiems – tiek solistams, tiek choro ar mimanso artistams – nebus kur slėptis. Be gamtinių sąlygų, jiems dar reikės įveikti išbandymus aukščiu, nes kai kurios operos scenos bus vaidinamos elingo viršuje, 17 m aukštyje. Tai maždaug kaip ant šešiaaukščio pastato stogo...

Dar vienas sudėtingas iššūkis atlikėjams – dainuodami jie tiesiogiai nematys dirigento, nuo kurio juos skirs kartais net keliasdešimt metrų siekiantys atstumai. Todėl specialiai bus sumontuoti didžiuliai ekranai ne žiūrovams, o atlikėjams, kad jie iš bet kurios pozicijos gerai matytų transliuojamus maestro Modesto Pitrėno mostus.

Pastatymą inspiravo vieta

– Kaip gimė operos scenografijos sprendimas? Kokios technologijos jam pasitelktos?

– Scenografiją, kaip ir visą mūsų „Skrajojančio olando“ pastatymą, inspiravo vieta. Senojo elingo konstrukcijos diktavo scenografinę visumą, kuri labai skirsis nuo dabartinių mados tendencijų – estetizuoto minimalizmo, perteikto vienu ar keliais objektais. Mes kuriame didelę kakofoniją, bet su labai aiškiomis taisyklėmis ir pritaikymu veiksmui. Bus daug metalinių konstrukcijų, kurios iš pažiūros primins elingo restauravimą, bet norint jose galima įžvelgti ir laivų remonto doką, konteinerių terminalą ar net laivo triumą. Scenografė Sigita Šimkūnaitė labai stengiasi, kad šis milžiniškas statinys įgautų dekoracijos pavidalą. Jau kurį laiką dekoro dirbtuvėse vyksta intensyvus darbas gaminant scenos butaforiją, kuri dirbtinai sendinama, derinant prie elingo faktūrų ir spalvų.

Turbūt nieko nenustebintų laivo atsiradimas „Skrajojančiame olande“, bet tikras laivas operose iškyla nedažnai. O pas mus jis bus tikras. Be to, pasistengsime priversti jį judėti, tačiau kaip ir kur – išvys tik premjeros žiūrovai. Tai vienas svarbiausių spektaklio scenografijos elementų, tad išlaikykime intrigą. Neabejokite – bus efektinga! Be to, bus nemažai jūrinės tematikos rekvizito, užpildančio sceninę visumą.

Tikriausiai daugeliui šios operos žinovų smalsu, kaip bus įgyvendintos pagrindinės operos scenos – šėlstanti audra, choriniai epizodai, finalinė Zentos arija... Galiu pasakyti, kad bus visko: tikro vandens (tikiuosi, žiūrovai nesušlaps), daug kylančių ir besileidžiančių objektų ir, žinoma,  ryškus baigiamasis akcentas. Tikimės, visa tai puikiai atlieps R. Wagnerio muziką.

Nemažai iššūkių laukia šviesų dailininko Andriaus Stasiulio,  kurio viena iš užduočių – nepastebimai ir saugiai įkomponuoti šiuolaikinę techniką į atvirą scenos erdvę. Dalis tam skirtos įrangos, atsparios vandeniui, specialiai gabenama iš Vokietijos. Dalis apšvietimo  technikų spektaklio metu taps personažais ir kartu atliks tiesioginę savo funkciją – valdys apšvietimo įrangą.

Prisideda miestas ir uostas

– Ar marių pakrantėje skambėsiantis „Skrajojantis olandas“ atitiks pirmapradžius kompozitoriaus užmojus?

– Kadangi operos pastatymas rodomas atviroje erdvėje, natūralu, kad siekiame jį pritaikyti prie konkrečios vietos ir laiko. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai rugpjūčio 1-osios vakarą elinge išvys kiek trumpesnę „Skrajojančio olando“ versiją. Pastatymo muzikos vadovas M. Pitrėnas kruopščiai kupiūravo šią operą, kuri parašyta kaip vientisas muzikinis opusas ir bet kokia intervencija į jį yra gana rizikinga. Tikimės, minimalios korekcijos nepakenks R. Wagnerio veikalo muzikinei ir draminei tėkmei.

Siužetinės linijos stengiamės nekeisti: vienas scenas adaptuodami, kitas kiek transformuodami, kuriame savitą „Skajojančio olando“ versiją, laikydamiesi R. Wagnerio kūrybinio sumanymo.

– Ar jums patinka dirbti vandenų apsuptyje?

– Pajūryje dirbti visada smagu. Ir ne tik dėl to, kad čia jūra ir saulė, bet ir dėl to, kad žmonės čia ramesni, nuoširdesni. Maloniai nustebino Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro komanda – profesionaliai dirbantys savo srities specialistai, suprantantys ir racionaliai vertinantys mūsų kūrybinius užmojus.

Teatro žmonėms tenka spręsti meninius ir techninius pastatymo niuansus, taip pat valdyti aplinkos veiksnius: pavyzdžiui, pasirūpinti, kad tam tikroje teritorijoje būtų išjungtas miesto apšvietimas, nuleisti į vandenį žiūrovams trukdysiantys laivai, lauko sąlygomis sukurti atlikėjams skirtas erdves (grimo, persirengimo patalpas), užtikrinti stabilų galingų elektros įvadų veikimą... Kad tai įvyktų, prisideda daug skirtingų miesto ir uosto tarnybų. Visa mūsų kūrybinė komanda už tai joms dėkinga.

Kultūros paveldo saugomoje vietoje rengiamuose koncertuose pasirodė jau ne vienas žinomas atlikėjas, tačiau iki šiol tokio žinomiausių vardų desanto nei Klaipėda nei ši erdvė neturėjo progos išvysti. Tai įrodė ir rekordinis klausytojų skaičius, kurių susirinko pilnutėlė istorinė erdvė.

Vakarą pradėjęs didžėjus Jonas Nainys – Jovani jau nuo pat pradžių buvo puikus įrodymas, kad minia šį vakarą pasiruošusi pašėlti.

Pirmajam vokolistui scenoje teko garbė tapti šių metų Lietuvos atstovui „Eurovizijos“ dainų konkurse Jurijui Veklenko, kuriam Klaipėda yra ir gimtasis miestas. Gausybe ovacijų pasitiktas dainininkas buvo puikus įrodymas, kaip suvirpinti kiekvieno širdį ir priversti minią kartoti dainų žodžius. Neabejotinai garsiausiai iš minios nuskambėjo kūrinys „Run With The Lions“, kurį, tikriausiai, išgirdo visa Klaipėda.

Ne ką mažiau elinge buvo laukiama ir repo grupė „8 Kambarys“, kurių dainos žodžius, atrodo, žinojo kiekvienas susirinkęs. Žinoma, grupės pasirodymo kulminacija tapo staigmena, apie kurią organizatoriai nebuvo pranešę. Prasidėjus hito „Ežero dugne“ pirmiesiems akordams pasirodė ir atlikėjas Vidas Bareikis.

Įaudrintą publiką populiari repo grupė „perdavė“ į vieno garsiausių šalies dainininko Donato Montvydo rankas, kuris nustebino išskirtiniu šou. Daugybę savo hitų ir naujai aranžuotų kūrinių atlikęs dainininkės pademonstravo mažai kam matytą savo pusę, kuri, akivaizdu, abejingų nepaliko.

Vakarą užbaigti buvo patikėta Jovaniui, iš kurio pulto nuskambėjo garsiausi atlikėjo hitai.

Rugpjūčio 24 dieną Klaipėdos elinge taip pat įvyks dar vienas šou, kuriame pasirodys Jazzu, Jurga bei Leon Somov.