Per neilgus gyvavimo metus G.Padegimo vadovaujama trupė pastatė net keletą laisvo teatro išsiilgusius žiūrovus sužavėjusių spektaklių. KMN 50-mečio proga režisierius pasidalijo prisiminimais apie bandymą sovietmečiu sukurti laisvesnės struktūros teatrą, išskirtinai žiemą vaidintą spektaklį "Kasandra", ir legendinėje kavinėje vykusius nuoširdžius pokalbius.

– 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje KMN veikė jūsų įkurtas Kamerinis teatras. Jo spektakliai garsėjo tais laikais neįprastai jaukia, netgi intymia aplinka. Kuo jie dar skyrėsi nuo to, ką buvo galima išvysti valstybiniuose teatruose?

– Mano įkurto Kamerinio teatro veikla nebuvo ilga, bet išties įsimintina. Teatras KMN pradėjo veikti 1985 m. 1987-aisiais buvau paskirtas Šiaulių dramos teatro režisieriumi, tad turėjau palikti Kamerinį teatrą. Tačiau per tuos dvejus metus pastatėme keletą populiarių spektaklių. Pirmasis jų, pastatytas 1985 m., buvo Juditos Vaičiūnaitės eilėmis paremtas spektaklis "Kasandra". Jame pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Virginija Kochanskytė. 1986 m. statėme labai garsų ir populiarų Torntono Vailderio spektaklį "Ilga Kalėdų vakarienė". Jis vėliau buvo perkeltas į Dramos teatrą. 1987 m. žiūrovai išvydo spektaklį "Daina", kuriame Jaunimo teatro aktorė Ina Kartašova dainavo dainas, o su ja vaidino du vaikai. Viena jų – režisieriaus Rimo Tumino dukra. Visi šie spektakliai buvo labai saviti ir greitai pelnė žiūrovų simpatijas. Su spektakliu "Ilga Kalėdų vakarienė" gastroliavome ir Vilniuje, Vilniaus menininkų namuose, kur dabar įsikūrusi prezidentūra.

KMN veikęs Kamerinis teatras buvo, tikriausiai, pirmasis nevalstybinis teatras Lietuvoje. Dabar tokių yra daug. Sovietmečiu tokia teatro struktūra buvo visiškai naujoviška ir netikėta. Mes statėme spektaklius, kokius norėjome, o ne tai, kas buvo liepta. Tuo metu visa mano trupė ir aš pats dirbome ir Dramos teatre. Vienu metu pajutau, kad vadovybė tarsi jaučia konkurenciją ir norėtų drausti mūsų veiklą KMN. Sakydavo: kam čia to reikia? Juk viską galima daryti ir Dramos teatro scenoje. Tačiau, iš tikrųjų, visko, ką norėjome, vaidinti oficialiame, valstybiniame, teatre negalėjome. KMN spektakliai buvo labai jaukūs, eksperimentiniai, šilti. Žiūrovai visada sėdėdavo labai arti aktorių. Pasibaigus spektakliui, visi kartu šnekėdavomės, diskutuodavome KMN kavinėje. Todėl būta išties įdomių momentų. Pavyzdžiui, po spektaklio "Kasandra" viena žiūrovė papasakojo įdomią istoriją. Kaip žinome, KMN pastatas tarpukariu buvo pastatytas Vatikano ambasadai. Vėliau čia buvo įsteigta vaikų ligoninė. Tad, kai žiūrovė buvo maža mergaitė, ji gulėjo šioje ligoninėje. Būtent toje vietoje, kur moteris sėdėjo spektaklio metu, stovėjo jos lova. Kadangi "Kasandros" siužetas pasakoja apie bėgantį laiką ir žmones, ši istorija labai puikiai sutapo su spektakliu.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– "Kasandra" – išties įdomus spektaklis. Jį vaidindavote tik žiemą, kai būdavo sniego. Be to, spektaklyje panaudojote ir vaizdo projekciją, o tai tais laikais buvo labai išmanu.

– Spektaklį vaidindavome salėje, kurią scenografas Sergejus Bocullo pavertė kavine. Veiksmas prasidėdavo nuo žiūrovų susodinimo. Juos ateinančius pasitikdavo S.Bocullo ir specialiai visus išskirstydavo, kad kartu atėjusi kompanija nesėdėtų prie vieno staliuko. Centrinis stalas būdavo skirtas Kasandrai. Visi gerdavo kavą, o kampe po žaliai apšviesta palme, it juodas varnas, sėdėdavo aktorius Leonardas Zelčius ir iš "Iliados" skaitydavo ištraukas apie Kasandrą. Tai buvo džiazo spektaklis, tad jame grojo KMN džiazo ansamblis: muzikantai Romualdas Grabštas, Arvydas Jofė, Viktoras Ignatovas. Pagrindinę veikėją įkūnijo aktorė Virginija Kochanskytė, kuri buvo tarsi Juditos Vaičiūnaitės alter ego. Per premjerą netgi pasirodė, kad abi jos labai panašiai apsirengusios. Kasandrą pamilusį džiazo pianistą vaidino aktorius Rimas Bagdzevičius. Spektaklyje abu veikėjai eina į kiną ir žiūri filmą apie savo ateitį. Tą filmą mes filmavome sniege, Senamiestyje. M.Daukšos gatvėje (tada S.Nėries) užkasėme Virginiją į sniegą – tarsi sniego kapą. Virš jo, šermukšnio medyje pakabinome didžiulę skarą su 100 išsiuvinėtų paukščių. Su ja spektaklyje vaidindavo aktorė. Filmuotoje medžiagoje R.Bagdzevičiaus įkūnijamas pianistas ieško Kasandros ir ją atkasa sniego kauburėlyje. Žiūrovai šias filmuotas scenas regėdavo vaizdo projekcijoje.

Spektaklis būdavo vaidinamas trimis planais – kavinės viduje, ekrane, kuriame rodyta projekcija, ir terasoje, už stiklinės sienos. Būdavo tokia scena, kai veikėjai išbėga į terasą ant sniego, geria raudonąjį vyną ir jį laisto. Kadangi raudonasis vynas tuo metu buvo didžiulis deficitas, žiūrovai imdavo garsiai aikčioti. Tai buvo turbūt vienintelis J.Vaičiūnaitės poezijos spektaklis, pastatytas profesionaliame teatre. Tai ją labai sujaudino. Na, o man tai buvo dovana pačiam sau 33 metų sukakties – Kristaus amžiaus – proga... Labai įdomus buvo ir spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė". Jį vaidinome Rotušėje. Atsimenu, kaip ryte prieš spektaklį su poete Dalia Teišerskyte apvažiuodavome draugus ir surinkdavome mums reikalingus rekvizitus – magnetofonus ir kitus daiktus.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

Vis dėlto labiausiai laukdavome žiemos ir "Kasandros". Tai buvo labai žieminis spektaklis, nes jam reikėdavo sniego. Atrodo, jį rodėme tris žiemas. Jau minėtas S.Bocullo ir jauni Kauno poetai: dabar jau a. a. Kęstutis Navakas ir a. a. Auris Radzevičius Žaliakalnio šlaituose prikasdavo sniego, kad jo būtų kuo daugiau.

– O jei nebūdavo sniego – atšaukdavote spektaklį?

– Bent šiek tiek sniego žiemą vis tiek būdavo. Ant V.Putvinskio gatvės šlaitų susikaupdavo nemažai jo sankaupų. Tad kolegos lipdavo su kibirais ir kastuvais, kasdavo sniegą, jį nešdavo, pildavo į KMN terasą. Apie dirbtinį sniegą tais laikais negalėjome pagalvoti. Žinoma, dabar gal ir dirbtinį naudotume. Teatre dirbu jau virš 50 metų, tačiau tai yra vieni gražiausių mano jaunystės prisiminimų. KMN buvo ta vieta, kurioje galėjome prisiglausti. Kūrėme tai, ką norėjome, niekas mums "iš viršaus" nenurodinėjo. Buvome gana autonomiški ir laisvi. Kaip tais  laikais, buvome išsikovoję didžiulę vidinę laisvę. Iki šiol palaikau šiltus ryšius su V.Kochanskyte, gražiai prisimenu D.Teišerskytę, R.Bagdzevičių, nors su jais šiuo metu bendraujame mažiau.

– Tad Kamerinio teatro laikais užmezgėte nemažai svarbių draugysčių?

– Taip, teatre buvo susitelkusi vieninga menininkų grupė. Statant  spektaklius prisidėjo Jurga Ivanauskaitė, Dalia Ibelhauptaitė. Prisimenu labai gražų epizodą. Vilniaus menininkų namuose vyko mano kūrybos vakaras. Grįžtu į Kauną, o stotyje mane pasitinka visa grupė: D.Teišerskytė, S.Bocullo, K.Navakas ir visi dainuoja dainą apie Nidą. Buvome išties artimi, daug bendravome ir už teatro ribų. Prisiminiau dar vieną linksmą momentą. Visa trupė drauge vykome į Šarnelę aplankyti V.Mačernio kapo. Važiavome D.Teišerskytės žiguliuku ar moskvičiumi – neatsimenu, kokį automobilį ji vairavo. Mūsų buvo labai daug, tad sėdėjome ankštai, susispaudę. Kai Žemaičių Kalvarijoje išvažiavome iš asfaltuoto kelio ir pasukome žvyruotu keliuku, poetas A.Radzevičius šoko iš mašinos. Kai sustojome, jis atsisėdo ant kapoto, ir sako: Dalia, vežk. Taip ir važiavome su juo ant automobilio priekio... Vykdavome prie Dzūkijos ežerų, kartu keliaudavome. Labai džiaugėmės, kai įsikūrė Sąjūdis. Aš, ir daugelis Kamerinio teatro žmonių, aktyviai įsitraukėme į jo veiklą. Vis dėlto, vėliau dideli visuomeninių pertvarkų vėjai mus visus išpustė į skirtingas puses. Liko tik gražus prisiminimas.

Istorija: spektaklis „Ilga Kalėdų vakarienė” Vilniaus menininkų namuose (dabar – prezidentūra). Sėdi iš kairės į dešinę: V.Kochanskytė, R.Bagdzevičius, Nijolė Lepeškaitė, Genovaitė Tolkutė, Regina Varnaitė ir Vytautas Grigolis. Stovi irgi iš kairės – Aldona Daučiūnienė, Arvydas Lebeliūnas, Virginija Kelmelytė, Sakalas Uždavinys, Inesa Paliulytė ir Tauras Čižas. / KMN nuotr.

Atrodo, kad šiais laikais teatruose žmonės lyg susvetimėję. Pasikalbi su aktoriais, paklausi jų apie spektaklius, o jie nieko nežino. Jei aktorius nevaidina tame spektaklyje, nemato reikalo jį pažiūrėti. To paties teatro aktoriai nesusitinka mėnesių mėnesiais, jei nevaidina tame pačiame spektaklyje. Mūsų Kamerinis teatras buvo itin jauki ir artima bendruomenė. Tikriausiai tokių artimų santykių teatre niekada ir nebeturėjau, nors įvairiuose teatruose užmezgiau daug draugysčių. Kaip minėjau, iki šiol artimai bendrauju su V.Kochanskyte, nors susitinkame jau retai. Tiesiog mūsų darbo sferos labai skirtingos. Virginija dabar daugiau kaip skaitovė gastroliuoja po Lietuvą. O aš įvairiuose teatruose statau spektaklius, dėstau.

Bet "Kasandra" ir liko tokia, kaip tas pirmasis žiemos sniegas. Poetas J.Marcinkevičius yra pasakęs, kad pirmosios meilės ir pirmojo sniego fone mes atrodome aukštesni, nei iš tikrųjų esame. Nors "Kasandrą" vaidinome tik tris žiemas, ji liko su mumis visam gyvenimui. Iki šiol menu tą stebuklą, pakilumo jausmą. Atsimenu, kaip prieš spektaklį per didžiausius vargus atsispausdinome gražų plakatą su Kasandros nuotrauka ir kaligrafiškai surašytais poezijos tekstais. Po daugelio metų Virginija tą plakatą įrėmino ir padovanojo man. Tad mano bute iki šiol kabo iš tamsos išnyrantis Kasandros profilis. Būna labai malonu, kai iš žiūrovų kas nors dar prisimena "Kasandrą" ar Rotušėje suvaidintą "Ilgą Kalėdų vakarienę". Vėliau šis spektaklis perkeltas į Dramos teatrą ir ilgai buvo rodomas specialiojoje salėje. Beje, tai buvo pirmasis spektaklis Lietuvoje, gimęs po Sausio 13-osios. Sitkūnuose, saugodami radijo stotį, repetuodavome, kad neišprotėtume nuo įtampos.

– Kameriniame teatre buvote gana laisvi. Tačiau ar cenzoriai nemėgindavo įsikišti, nurodyti, kokius spektaklius statyti?

– Tuo metu KMN dirbo labai griežta direktoriaus Algirdo Medišausko pavaduotoja. Ji mėgdavo patardyti: kas čia bus? Ką čia darote? Tačiau didesnių bandymų įsikišti nesulaukdavome. Tai išties įdomu, nes Dramos teatre, kuriame tuo metu taip pat dirbau, spektaklius visada tikrindavo Meno taryba. O štai KMN jokių komisijų nebūdavo. Galbūt dėl to, kad Kamerinis teatras buvo mažesnės apimties, labiau nišinis, neskirtas didžiulėms žiūrovų salėms. Gali būti, kad valdžiai pakako patikros, kurią vykdė KMN direktoriaus pavaduotoja. Tačiau ir ji, nors patardydavo, niekada nesikišo į mūsų kūrybinį procesą. Tiesa, spektaklis "Ilga Kalėdų vakarienė" tuo metu vadinosi tiesiog "Ilga vakarienė". Žodį "Kalėdų" cenzoriai liepė išbraukti. Vis dėlto, apie mūsų spektaklius būdavo labai gražiai rašoma spaudoje. Atsimenu, žurnale "Kultūros barai" buvo rimtas straipsnis apie mažąsias scenas. Ten rašė, kad mes esame kamerinio teatro pradininkai Lietuvoje.

Akimirkos: „Ilga Kalėdų vakarienė“ Kauno rotušėje. / KMN nuotr.

– Kamerinio teatro spektakliai būdavo labai jaukūs, vaidinami nedidelėse erdvėse. Tikriausiai dėl to į juos negalėdavo patekti visi norintieji, nes tiesiog netilpdavo?

– Išties, norinčių, bet negalinčių patekti į spektaklius būdavo minios. Juk salytės – nedidelės, o aktoriai vaidino prie pat žmonių. Pavyzdžiui, spektaklyje "Ilga Kalėdų vakarienė" viduryje salės stovėdavo stalas, aplink kurį sėdėdavo aktoriai. O žiūrovai aplink aktorius buvo pasodinti puslankiu. Dabar spektakliai kamerinėse erdvėse jau nieko nebestebina, o tada tai buvo didžiulė naujovė. Žmonės buvo išsiilgę artumo, jaukumo, intymumo. Jiems norėjosi nueiti į teatrą ne kaip į instituciją, bet lyg į svečius, pas draugus, kur su tavimi bendrauja kaip su artimu bičiuliu. Tai buvo labai jautrūs spektakliai – bendražmogiški, visiems artimi. Dabar tokių pasigendu. Šiandienėje socialinių, ekonominių, pandeminių aplinkybių suskaldytoje mūsų visuomenėje labai trūksta spektaklių, kurie visus jungtų, telktų.

Manau, kad šiais laikais tokia ir turėtų būti KMN funkcija. Visų pirma, telkti skirtingų disciplinų menininkus, kurie išsibarstę po savo dirbtuves, o kartu – ir visuomenę. Dabar mažai vietų, kuriose skirtingų disciplinų kūrėjai galėtų susitikti ir betarpiškai bendrauti. Toje šaltoje, oficialioje Sovietų Sąjungos atmosferoje, valstybėje, kuri skatino susvetimėjimą, KMN buvo labai svarbi žmogiškumo oazė. Į KMN kavinę susirinkdavo labai įvairių žmonių, ne tik menininkų. Kavinėje galėdavai pabendrauti ne tik su kolegomis, kurie buvo labai skirtingi – aktoriai, režisieriai, muzikai, poetai, skulptoriai, rašytojai, bet ir su savo žiūrovais, klausytojais, kurie ateidavo. Čia pat, prie puodelio kavos, diskutuodavome iškart po spektaklio. Tai buvo išties magiška.

1987–1992 m. ji čia dirbo tuomečio direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja. KMN minint 50-metį, H.Šumilaitė prisiminė organizuotus įdomiausius renginius, čia besilankiusius bohemos atstovus ir ypač laisvą bei šventišką atmosferą.

– 1987–1992 m. KMN dirbote direktoriaus pavaduotoja. Tuo metu laikas buvo jau laisvesnis, švietėsi Lietuvos nepriklausomybės aušra. Ar menininkai jautė didesnę laisvę? Galbūt ir saugumiečių akis jau buvo mažiau budri, nebereikėjo derinti parodų ar renginių?

– Iš tikrųjų paskutinis Sovietų Sąjungos dešimtmetis jau buvo daug laisvesnis. Su cenzoriais derindavome tik didelius, miesto mastu vykusius renginius. Niekas į mūsų veiklą pernelyg nesikišo. Tiesa, mums buvo priskirtas toks saugumietis Vytautas, aš jį pažinojau. Kai jis ateidavo, garsiai visiems pranešdavau: dėmesio, atėjo patikra. Jis dėl to labai pykdavo, sakydavo, kad ateina kaip draugas, tikrai nesiruošia nieko skųsti. Tačiau, iš kur man žinoti? Vytautas atrodė padorus žmogus, tačiau jo pasisaugodavome. Tad šimtaprocentinės kontrolės tikrai nebuvo – statėme norimus spektaklius, rodėme eksperimentinius filmus.

Aišku, kiekvienas jautė tam tikras ribas, kurių geriau neperžengti. Vis dėlto, kartais jas peržengdavome – jei niekas nepaskųsdavo, viskas ramiai ir praeidavo. Žinoma, didelę įtaką bendrai atmosferai padarė susikūręs Sąjūdis. Nemažai jo susirinkimų vykdavo būtent KMN, tai mums visiems leido pajusti ypatingą dvasią, pakilimą. Mūsų veikloje netrūko naujųjų laikų bruožų, sovietinių laikų parodijos, kuri prieš porą dešimtmečių nebūtų buvusi galima. Pavyzdžiui, pas mus buvo filmuojamas grupės "Gulago univermagas" muzikinis klipas su amžinatilsį džiazo muzikantu Kęstučiu Lušu ir kitais garsiais atlikėjais. Jame aš vaidinau Anką kulkosvaidininkę. To padaryti 1970-aisiais nebūtume galėję. O kalbant apskritai, KMN visada pasižymėjo laisve. Menininkai yra tokie žmonės, kurie pakankamai laisvi savo viduje.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– KMN visais laikais buvo kupini nuotykių. Kokių šmaikščių, linksmų įvykių jūs prisimenate iš tų laikų, kai ten dirbote?

– Reikėtų paminėti mūsų kavinę, į kurią būdavo galima patekti su leidimais. Ten lankydavosi menininkai, kurie, žinoma, galėjo atsivesti savo draugų. Kavinė buvo labai populiari, todėl už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti. Kavinukė buvo nedidelė, tad jaunuolius įleisdavo ne visada. Tačiau stengėmės būti demokratiški ir leisti apsilankyti kavinėje. Žinoma, joje vykdavo įdomiausi renginiai. Prisimenu patį pirmąjį, kurį organizavau įsidarbinusi KMN. Žinojau, kad tapytojas Jūratis Zalensas ir architektas Virginijus Juozaitis neseniai grįžo iš Japonijos, tad sumanėme juos pakviesti papasakoti apie kelionę ir suorganizuoti japonišką vakarą. Skambėjo japoniška muzika, po salę vaikščiojo kimono pasidabinusios merginos iš Liaudies teatro, kuriam vadovavau. Į specialius dubenėlius pilstėme lietuvišką degtinę, į kurią pridėjome įvairių prieskonių. Ji turėjo atstoti sakę, kurios anuomet, žinoma, nebuvo lengva gauti.

Už durų rinkdavosi pankuojantis jaunimėlis, J.Gruodžio konservatorijos ir kitų meno mokyklų auklėtiniai, kurie visais būdais stengdavosi ten patekti.

Pirmaisiais mano darbo metais organizavome ir smetoninio stiliaus retro balių, į kurį visi susirinko apsirengę kostiumais. Linksminomės, klausėmės muzikos, džiazavome. Atvažiavę vilniečiai žiūrėjo išsižioję. Sako: na, jūs ir duodat, pas mus tokie dalykai neįmanomi. Jie stebėjosi, kaip draugiškai mes visi sugyvename. Vilniuje, galbūt dėl to, kad ten daugiau menininkų, jie skirstėsi pagal amžių, kastas, visi kartu nebendravo. 1989 m. pristatėme naujovę – rodėme kino filmus, nes jau buvo atsiradę pirmieji vaizdo magnetofonai. Tad drauge sustatydavome tris keturis televizorius ir žiūrėdavome mums iki tol nematytus klasikos šedevrus bei eksperimentinį kiną. Salė būdavo sausakimša, o už durų susigrūdę stovėdavo dar tiek pat žmonių, kurių tiesiog fiziškai buvo neįmanoma įleisti. Nenorėdami užkliūti cenzūrai, maskuodavome, kad tai – paskaita apie kiną. Tad iš pradžių papasakodavau apie režisierių, aktorius, kino žanrą.

– Tais laikais KMN lankęsi žmonės pasakoja apie neišpasakytą bendrumo jausmą. Ar išlaikėte čia užmegztas draugystes?

– Taip, buvome kaip kumštis. Gaila, kad dalies tų žmonių jau nebėra. Kai atėjau dirbti į KMN, aktyviai reikštis pradėjo ir Architektų namai. Tad tarp mūsų buvo šiokia tokia konkurencija, tačiau kartu ir draugystė. Architektai ateidavo pas mus, o mes – pas juos. Kartu džiaugdavomės vieni kitų renginiais ir netikėtais sprendimais.

Tradicijos: linksmos Kauno menininkų gyvenimo akimirkos piknike ir garsiajame balkone. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kokius žmones iš tų laikų prisimenate? Juk KMN lankėsi garsiausi to meto kūrėjai, netikėčiausių idėjų kupini menininkai.

– Turėtume kalbėti apie amžinatilsį Kamputį – tapytoją Rimvidą Jankauską. Jį visi vadino Kampu. Jis buvo tikras bohemos atstovas, gyveno senoje sinagogoje Senamiestyje, o žiemą iš kartono pasistatydavo tokį namelį, kad nebūtų šalta. Ten buvo jo dirbtuvės, o jis pats – tikras bohemiško gyvenimo simbolis. Kadangi mėgdavo išgerti, pardavęs paveikslą ir gavęs honorarą, jį atnešdavo man. Aš viską padėdavau į seifą ir kiekvieną dieną jam duodavau mažą honoraro dalį maistui ir kasdienėms reikmėms. Buvome taip sutarę, nes jis turėjo savybę viską išleisti vienu kartu, visus vaišinti, o paskui mėnesį kone badauti. Be abejo, būdavo žmonių, kurie tuo naudodavosi ir, pavyzdžiui, nupirkdavo jo genialų paveikslą už butelį. Aš, beje, esu sukaupusi labai daug paveikslų, tačiau neturiu nė vieno Kampučio darbo. Už butelį jį nusipirkti man nekilo ranka, o pats Rimvidas taip ir neprisiruošė man padovanoti.

Dabar žiūriu į paveikslus, pakabintus ant mano sienos, ir prisimenu tuos žmones: amžinatilsį dailininkai Alfonsas Vilpišauskas, Vytautas Eigirdas, Vytautas Tamoliūnas, tapytojas Jūratis Zalensas – tai tie genialus menininkai, kurie mus jau paliko. KMN rūsyje buvo džiazo studija, kuriai vadovavo taip pat amžinatilsį Kęstutis Lušas. Į ją suplaukdavo praktiškai visi Kauno muzikantai, kurie anuomet ką nors reiškė. Apskritai KMN buvo centras, į kurį sueidavo visi. Mano kabinete kaip tik buvo didžiulis balkonas, kuriame vykdavo poezijos skaitymai, muzikavimai. Išėmę mano rašomojo stalo stalčių, naudodavome jį kaip būgną.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiais menininkais – retro vakarėlyje su A.Obcarsku, džiazo muzikantais Romualdu Grabštu, Aleksandru Diniu, Arvydu Joffe. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Žinote, kaip būna tokioje kompanijoje – vieną dieną kažkas pardavė paveikslą, kitą – kažkas išleido knygą, trečią – kažkas gavo honorarą. Žodžiu, amžina šventė. Aš vienu metu net išsigandau, galvoju, reikia mažiau bendrauti, nes praktiškai kiekvieną dieną gali ošti, jei tik yra noro. Atmosfera buvo labai laisva, šventiška ir bohemiška. Svarbiausia – tai buvo tikri namai mums visiems. Nepriklausomybės metais tokiems gudručiams, kuriems renginiams reikėjo patalpų, kilo idėja juos iš mūsų atimti. Planas pajudėjo, prasidėjo skambučiai iš savivaldybės, Kultūros ministerijos. Tada visi sukilome, rašėme raštus, vykdėme protesto akcijas, sakėme, kad jei prireiks, gulsimės po tankais. Laimė, pavyko išsaugoti mūsų namus.

– Kokie renginiai vykdavo KMN? Kas jums labiausiai įsiminė? Tikriausiai šie renginiai išsiskyrė bendrame Lietuvos kontekste, jei net vilniečiai jais stebėjosi?

– Renginių išties būta daug, viskas vyko labai intensyviai. Tuo metu KMN vadovavo režisierius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas. Juokaudavome, kad abu politikoje dalyvauti negalime. Todėl jis rūpinosi Sąjūdžio reikalais, o aš organizavau meninius renginius. Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus, poezijos vakarus. Vykdavo ir kamerinės muzikos festivalis, pradedančiųjų muzikantų rečitaliai. Būtent KMN scenoje Kaune pirmą kartą pasirodė Neda Malūnavičiūtė su grupe. Kaip minėjau, filmavome ir avangardistinį "Gulago univermago" klipą. Tai buvo visiškai naujas reiškinys, tad vėliau grupė važinėjo po visą Lietuvą ir rinko pilnas sales.

Nuotaika: H.Šumilaitė su garsiu menininku – tapytoju Vytautu Tamoliūnu. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Parodos pas mus keisdavosi kas tris savaites. Vykdavo teatrų festivalis, į kurį suvažiuodavo trupės iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos, organizuodavome knygų pristatymus.

Prisimenu savo organizuotą Naujųjų metų šventę. Pasakiau: kaip norite, taip darykite, tačiau visi turite ateiti su kostiumais, kaukėmis. Vėliau man paskambino iš Dramos teatro ir klausia: klausyk, ką tu ten organizuoji? Visi puolė į sandėlius ir baigia išnešti visus kostiumus. Amžinatilsį puikus fotografas Gintautas Staugaitis į balių atėjo be kaukės. Tad užsispyriau, kad jo neįleisiu. O jis iš kišenės išsitraukė tokias raudonas vaikiškas pėdkelnes ir užsimovė ant galvos. Pats toks solidus, žilstelėjęs, su inteligentiškais akiniais – ir tos ryškios pėdkelnės ant viršugalvio. Atrodė labai juokingai. Dailininkas, neoavangardistas Česlovas Lukenskas atėjo su paukščių narveliu ant galvos. Atsidaro narvelio dureles – išgeria, pavalgo ir vėl užsidaro. Žodžiu, visi labai išradingai atšventėme Naujuosius metus.

O kur dar sezono uždarymo kelionės su papuoštu garlaiviu ir iškyla gamtoje...

– KMN palikote 1992 m. Panašu, kad tuo laikotarpiu ši įstaiga išgyveno tam tikrą lūžį. Užsidarė legendinė kavinė. Kaip minėjote, buvo bandymų atimti KMN iš menininkų.

– Kavinė užsidarė apie 1994 m. Papūtė nauji vėjai, tad jos vietoje įkurta interneto kavinė. Ir iškart atkrito visa senoji menininkų gvardija, atėjo jaunoji karta. Tai normalu. Architektų namai tuo metu irgi stipriai pakeitė savo specifiką. Laikai pasikeitė, dabar menininkai mažiau bohemiški, daugiau dirba, visi išsislapstę po savo dirbtuves. Kartais sueiname po parodų atidarymų, bet dažniausiai jau tik dirbtuvėse. Apie bohemiškuosius KMN liko išties daug šiltų prisiminimų, kuriais drauge pasidalijame. Gaila, kad nemažos dalies žymių to laikotarpio Kauno menininkų jau nebėra.

Ši Kauno ir visos Lietuvos meno laukui svarbi įstaiga mini 50-metį. Ta proga žmonių atmintyje atgimsta įdomiausios istorijos ir prisiminimai, susiję su bohemiškąja KMN praeitimi.

– Kai 1973 m. pradėjote vadovauti KMN, jie veikė vos porą metų. Namus dar reikėjo kurti, užsukti visą veiksmą, atrasti KMN identitetą. Su kokiais iššūkiais susidūrėte pradėjusi eiti pareigas? Esate pasakojusi, kad tuo metu pastate netgi buvo įkurtas motociklų sandėlis. Menininkai ateidavo padėti tvarkytis, grindis išplauti.

– Į KMN patekau gana netikėtai. Buvęs direktorius poetas Mykolas Karčiauskas persikėlė į Vilnių, o mano bičiuliai iš Kauno radijo ir televizijos redakcijos nusprendė, kad ten yra man skirta vieta. Mykolas paliko tik kraitį – antklodę ir pagalvę, o visą kitą turtą reikėjo įsigyti pačiai. Ten, salėje, stovėjo keli motociklai, ir bendras vaizdas apskritai buvo nekoks. Tad reikėjo atlikti remontą, supirkti baldus, biuro įrangą. Iš kur aš mokėjau tai padaryti, net nežinau. Laimė, šalia buvo daug gerų žmonių, o administracinių gebėjimų man niekada netrūko. Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą. Kėdžių išpešiau prieš pat atidarymą, sukėlusi nedidelį skandalą pas tam tikrą viršininką. Atidarymo proga vyko koncertas. Liejosi poezija, muzika, juokas, vynas, o paskui vyko šokiai, kuriems fortepijonu skambino garsioji Glodenė Guliokaitė. Atidarymas truko tikrai ne vieną dieną.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Jūsų vadovavimas neretai įvardijamas kaip atšilimo laikotarpis, kai KMN rinkosi visa tuometė Kauno bohema, vyko neformalūs dalykai. Būtų įdomu daugiau išgirsti apie tuometę KMN atmosferą ir čia vykusius meninius vyksmus. Apskritai, ar reikėjo išmonės, derinant renginius su sovietų valdžia? Galbūt ji neretai būdavo nepatenkinta kokiu nors įvykiu ar renginiu, gal netgi stengėsi sutrukdyti parodoms?

– Aš ne vadovavau, o tiesiog gyvenau tuo, ką dariau. Mano galvoje buvo daugybė idėjų ir kažkaip pavykdavo jas įgyvendinti. Pirmą papeikimą gavau už eksperimentinę dailės parodą, kurioje savo kūrinius demonstravo Stasys Žirgulis, Vytautas Juzikėnas, Aloyzas Jonušauskas, Ričardas Vaitekūnas, Antanas Martinaitis ir daugelis kitų, dabar jau labai plačiai žinomų, talentingų kūrėjų. Reikėjo derinti parodą su valdžia. Atėjo toks didelis vadas ir liepė viską nukabinti. Maldavau, kad leistų nors tris dienas palaikyti, sako, gerai, bet tik tris dienas. Atėjo kitas ponas, irgi liepė nukabinti. Betgi, sakau, anas didelis žmogus leido. Tai, sako, tada kokią savaitę tegu pabūna. Taip paroda ir prabuvo visą mėnesį. Paskui mes ją papildėme ir demonstravome Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Atidarymas buvo su dūdų orkestru. Išleidome net parodos katalogą. Skulptoriai sakė: jeigu išleisi katalogą, pernešime tave ant rankų per Laisvės alėją. Nešė, bet netoli, nes baisiai ėmė juokas...

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– KMN buvo visų Kauno menininkų – taip pat ir būsimų scenos žvaigždžių, žymių fotografų ar dailininkų traukos centru. Galbūt vadovaudama KMN regėjote, kaip čia skleidėsi talentai, būtent tarp šių sienų užgimė didūs Lietuvos menininkai?

Būdavo išties linksmos talkos, o prieš atidarymą pati šviesioji kino aktorė Rūta Staliliūnaitė nuplovė laiptus į antrąjį aukštą.

– Taip, mačiau ir būsimas, ir anuometes žvaigždes. Savo veiklą Kaune būtent čia pradėjo Jonas Vaitkus, įkūręs Dramos studiją. Atvažiuodavo kompozitorius Feliksas Bajoras, net kartais nakvodavo šiuose namuose, kai jie su J.Vaitkumi statė "Duokiškio balades". Labai linksmi ir išradingi buvo fotografai – Aleksandras Macijauskas, Virginijus Šonta, Romualdas Požerskis, Romas Rakauskas. V.Šontos gimtadienis – vasario 16-ąją, tai buvo puiki proga vakaronėms. Algis Matulionis statė spektaklius: Justino Marcinkevičiaus dramas, Romualdo Granausko "Gyvenimą po klevu", o poezijos vakarai tęsdavosi iki paryčių. Antrajame aukšte buvo Rašytojų patalpos, veikė Jaunųjų rašytojų sekcija. Beveik visi jos nariai dabar yra literatūros žvaigždės.

– Panašūs menininkų namai sovietmečiu buvo įkurti ir Vilniuje bei Klaipėdoje, bet iki šių dienų išsilaikė tik KMN. Pasakojama, kad sovietmečiu būtent į KMN atvykdavo menininkai iš kitų miestų, čia įvyko nemažai svarbių visos Lietuvos meno įvykių. Kaip manote, kodėl būtent KMN taip pasižymėjo? Ar dažnai jūsų vadovavimo metu į KMN susirinkdavo ne tik Kauno, bet ir kitų miestų menininkai?

– Vilniaus menininkų namai atsidarė vėliau. Ten buvo erdvu, turtinga, bet visi sakė, kad pas mus jaukiau ir linksmiau. Na, tarkime, Vilniuje niekaip negalėjo įvykti toks stebuklas. Tuo metu buvo labai populiarūs fantastiškojo Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijų vakarai. Susirinkdavo tiek žmonių, kad salėje, ir netgi terasoje, netilpdavo. Tad išimdavome didžiulį langą su visais rėmais ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika. Mes pirmieji pradėjome organizuoti Kūrybinio jaunimo stovyklas. Pirmoji buvo Birštone, visos kitos Nidoje, "Zundos" poilsio namuose, kuriuos (likimo ironija) privatizavo gera mano bičiulė. Ten būdavo žiauriai linksma! Tokie šilti visi buvo, tokie išradingi ir, regis, niekada nemiegantys. Ten susipažinau ir su didžiuoju keistuoliu filosofu Justinu Mikučiu, dailininkų kompanija – Vaidotu Žuku, Augiu Varkulevičiumi, Auriu Radzevičiumi, daugeliu kitų. Visi jie buvo ir yra stebuklingi. Gaila, kai kurių, mano prisimintų, jau seniai nėra, bet jie gyvi mūsų širdyse ir savo darbuose.

Dvasia: „Buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi“, – apie Kauno menininkų bendruomenę prisimena viena pirmųjų KMN vadovių D.Teišerskytė. / R.  Požerskio nuotr.

– Žmonės, kurie KMN lankydavosi prieš daugiau nei 20–30 metų, su nostalgija prisimena KMN kavinę, iki šiol laikomą legendine. Kas ten tokio vyko, kodėl kavinė taip įsirėžusi į žmonių atmintį?

Išimdavome didžiulį langą su visais rėmais, ir pritraukdavome fortepijoną prie lango, kad ir gatvėje girdėtųsi muzika.

– O, taip! Kavinė buvo tobula! Jos sieną ištapė R.Vaitekūnas. Freska buvo geniali, patyliukais bernai ją vadindavo labai linksmu, deja, neliteratūriniu pavadinimu. Bufetininkė buvo supratinga, geraširdė, įpildavo skolon. Vykdavo improvizuoti poezijos vakarai, Vladas Baltuškevičius mintinai galėjo skaityti savo kūrybą valandų valandas. Keistai judindamas ranką su beprotiško ilgio vienu nagu, linguodamas, nesustabdomas. Aleksas Dabulskis netgi sukūrė eilėraštį apie Vlado simbolį – "Sagą apie nagą". Kavinėje buvau įkūrusi biblioteką, už kurią gavau antrą papeikimą, nes nupirkau nuostabaus vertėjo, politinio kalinio Valio Drazdausko biblioteką. Tad kavinė buvo ir skaitykla, ir romanų mezgykla.

– Sovietmečiu KMN besilankę žmonės teigia čia anuomet jautęsi laisvi, su bendraminčiais būtent čia priešinosi propagandai, sovietinei tvarkai. Menininkai apskritai žinomi kaip mėgėjai provokuoti, maištauti. Ar nebuvo bandymų erzinti sovietinės valdžios, rengiant provokatyvias parodas ar pasirodymus? Gal menininkai mėgdavo šiek tiek patampyti liūtą už ūsų?

Tęstinumas: D.Teišerskytė linki KMN būti visų kuriančiųjų namais. / A. Koroliovo / Fotobanko nuotr

– Menininkas yra laisvas. Jo laisvė gyvena širdyje ir darbuose. Šiuose namuose menininkai galėjo laisvai diskutuoti, rengti parodas, muzikuoti, rengti šarmingus vakarėlius, švęsti jubiliejus ir premjeras. Turėjome ir prievaizdų, kurie nebuvo labai bjaurūs, bet budrią jų akį ar ausį jautėme. Kiek pritilome, kai pradėjo dirbti toks dažnai verkiantis ponas, kurio skundus manimi gerokai vėliau parodė vienas prokuroras. Nors pats jis labai lipo prie jaunų panelių... Žodžiu, mes buvome laisvi ir velniškai drąsūs bei laimingi. Pavyzdžiui, trečią Kalėdų naktį iš kažin kur gautais arkliais ir karietaite važinėjome po Kauną rėkaudami ne visai tinkamus lozungus. Esu gavusi velnių ne vieną kartą, ant įvairių kilimėlių iškviesta. Be to, buvau vienintelė "ideologinės įstaigos" vadovė be partinio bilieto. Ir vieną dieną man pasiūlė išeiti. O aš maniau, kad iš tų namų pasišalinsiu tik kojomis į priekį.

– Kokią jūs matytumėte KMN reikšmę Kauno meno laukui, kokį regite šios institucijos vaidmenį? Jei nebūtų buvę KMN, galbūt Kaune menininkai būtų susidūrę su daug daugiau iššūkių, neturėję erdvės kurti?

– Menininkų namai turi būti namais kiekvienam kuriančiajam. Taip buvo prie Viktoro Valašino, kuris KMN vadovavo 1998–2016 m. Tai nuostabus žmogus, puikus artistas, nepailstančio džiaugsmo ir šventės kūrėjas. Tiems, kurie ten dirba šiandien, linkiu mylėti kuriantį žmogų ir kartu su juo dauginti pasaulyje gėrį ir grožį. Šilumą ir meilę. Rūpestingumą ir atjautą. Kad kiekvienas, atėjęs ilgam ar užsukęs minutei, pasijustų kaip namie.

Pradedant pirmadieniu ir baigiant penktadieniu – kiekvieną dieną bus galima sudalyvauti skirtinguose renginiuose: nuo rimtų diskusijų apie kultūros prieinamumą iki knygos pristatymo ar koncerto.

Jau keletą metų KMN gimtadienis žymi praeinančius veiklos metus ar apžvelgia būsimus. Pasak KMN vadovės Rūtos Stepanovaitės, 2017 m. buvo pristatytas atnaujintas KMN vizualinis identitetas, komanda ir veiklos kryptys, pernai – reziumuotos naujos rezidencijų ir kultūros infocentro programos.

"48-ojo gimtadienio proga kviesime partnerius ir jau sutelktas mūsų auditorijas, programų dalyvius susipažinti su plačiu KMN veiklų spektru ir atrasti būdus jose dalyvauti kartu, taip pat – aptarti svarbiausius kylančius klausimus", – pabrėžė R.Stepanovaitė.

Vakaro metu atgims FM radijo ryšys, todėl dalyviai kviečiami atsinešti radijo imtuvą – jų lauks prizai ir siurprizai.

Lapkričio 25 d. bus skirtas KMN Kultūros infocentro renginiui – 19 val. įvyks videofilmų platformos iš Niujorko DIS.ART sutiktuvės. Renginio metu dėstytojas, skaitmeninės kultūros tyrėjas ir praktikas Gytis Dovydaitis pristatys platformą bei postinterneto fenomeną. Prie renginio prisijungs radijo stotis "Palanga Street Radio". Kolektyvinė iniciatyva, sujungianti muziką, vizualiuosius menus ir socialines, bendruomenines idėjas, pristatys muzikinę vakaro programą radijo transliacijos formatu, sukurtą specialiai KMN gimtadieniui. Vakaro metu atgims FM radijo ryšys, todėl dalyviai kviečiami atsinešti radijo imtuvą – jų lauks prizai ir siurprizai.

Lapkričio 26-oji – pristatymų diena. 15 val. įvyks KMN edukacijos programos pristatymas bei atvira dienos centrų ir socialinių darbuotojų, kultūros bendruomenės atstovų diskusija apie šiuolaikinio meno prieinamumą. Renginyje dalyvaus menininkė Vaida Tamoševičiūtė, menų agentūros "Artscape" atstovė Aistė Ulubey ir programos kuratorė Asta Volungė.

17 val. įvyks projekto "(Ne)matoma architektūra" pristatymas, į kurį kviečiami aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariai, praktikuojantys architektai ir dizaineriai, viešųjų erdvių operatoriai ir visi, besidomintys architektūra bei nevizualiomis jos pažinimo galimybėmis. Projekto vadovė architektė Rasa Chmieliauskaitė pristatys šiais metais sukurtus architektūros pažinimo modelius, o Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovai aptars fizinės aplinkos prieinamumo gerinimo silpnaregiams ir neregiams sprendimus.

Lapkričio 27 d. 19 val. KMN ir edukacinė platforma "Kitas Kinas" pakvies į išskirtinę dokumentinio filmo "Portrait of Jason" (rež. Shirley Clarke, 1967 m.) peržiūrą. Drąsus, provokuojantis ir novatoriškas "Jasono portretas" buvo vienas iš pirmųjų LGBT filmų, kurį rimtai priėmė plačioji auditorija. 2015 m. nacionalinė JAV biblioteka atrinko filmą išsaugojimui Nacionaliniame filmų registre kaip "reikšmingą kultūriniu, istoriniu ir estetiniu požiūriu".

Lapkričio 28 d. 18 val. KMN svečiuosis istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė, parašiusi knygą "Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.". Knygos pristatyme bus galima sužinoti, ką valgė, kaip rengėsi, ką dirbo ir kaip pramogavo tarpukario kauniečiai; kokias temas, ir gandus aptarinėjo; kelių rūšių ledais prekiavo "Pienocentras"; ir kas vyko Kauno menininkų namuose. Renginyje dalyvaus architektūros tyrinėtojas Vaidas Petrulis, istorikė, politologė Aistė Lazauskienė. Renginį ves žurnalistė Raminta Jonykaitė.

Finalinis gimtadienio vakaras lapkričio 29 d., penktadienį, bus skirtas pažymėti KMN ir Kirtimų kultūros centro Vilniuje bendradarbiavimo pradžią. 19 val. įvyks garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių ciklo "Susikirtimai" koncertas, kuriame pasirodys gaivališkas Vytauto Kizalos ir Audriaus Remeikio duetas MEKASDUo, smuikininkė Lora Kmieliauskaitė ir kompozitorius, garso menininkas Rytis Koreniukas.

Apie akciją, jos rezultatus ir kokiose (netikėtose) platformose kauniečiai ir miesto svečiai gali su jais susipažinti kalbamės su KMN vadove Rūta Stepanovaite.

– Kokios priežastys KMN paskatino inicijuoti akciją #kurkultura?

– Vystyti miesto ir jo rajono kultūrinio lauko tyrimo idėją pastūmėjo keletas faktorių: nuolat kintanti kultūros ir meno projektų finansavimo situacija; faktų trūkumas, kai norima inicijuoti pokalbius apie kultūrą ir jos problemiškumą, kuriuose praverstų turėti tam tikrą statistiką, pagrįstą ne tik gausos, bet ir vertės, potencialo argumentu; kol kas dar sunkiai veikianti mecenatystės sistema. Todėl norėjosi pabandyti suskaičiuoti kultūrą, apibrėžti ją, pamatyti, kokia ji yra, koks jos poveikis.

– Kultūros, meno laukas gana platus ir įvairus. Nuo ko prasidėjo tyrimas, statistinių duomenų rinkimas?

– Kaip ataskaitinį laikotarpį pasirinkome 2018 m., kadangi dauguma rodiklių, kurie mums buvo aktualūs, jau užfiksuoti. Pradėjome nuo bendrosios nacionalinės statistikos, kurią suteikia Lietuvos statistikos departamentas, tačiau pastebėjome, kad informacija yra pateikiama nepakankamai segmentuotai, todėl ėmėmės iniciatyvos.

– Renkant duomenis, koks santykis išryškėjo tarp Kaune ir jo rajone veikiančių nacionalinių, savivaldybės ir nevyriausybinių, ne pelno organizacijų?

– Sukaičiavome daugiau kaip 200 kultūros organizacijų ir iniciatyvų. Santykis yra įdomus: daugiau nei pusė apklaustų organizacijų yra nevyriausybinės. Tai parodo, kad pilietinis aktyvumas mieste ir jo rajone yra gana didelis. Apie ketvirtadalį visų kultūros organizacijų sudaro meno mėgėjai, jų kolektyvai, orientuoti į bendruomenes ir jų poreikių tenkinimą.

Atliekant tyrimą labai išryškėjo, kad Kaunas yra muziejų miestas. Šis specifikumas atsispindi ir šiais metais "Kaunas In" biuro kartu su "Kaunas pilnas kultūros" komanda ir KMN išleistame žemėlapyje "Kultūrinis šokas". Žvelgiant į žemėlapį akivaizdu, kad didelė dalis mieste ir jo apylinkėse veikiančių organizacijų yra muziejinės krypties. Turime nemažai galerijų. Netrūksta ir tokių kultūros, meno židinių, kurie veikia tarpsritiškai, tarpdiscipliniškai.

– Kokios yra sritys, kuriose veikia šios organizacijos? Ar jos pakankamai įvairios?

– Organizacijos veikia vizualiųjų, performatyviųjų, atliekamųjų menų srityse. Statistinių duomenų yra daug, tačiau norėjosi išrinkti akcentus, kurie parodytų ne tik gausą, bet ir vertes, potencialą. Šios 200 organizacijų per 2018 m. surengė daugiau nei 7 tūkst. veiklų ir renginių. Stebina tai, kad daugiau nei pusė iš jų – virš 4 tūkst. buvo nemokamos. Tai leidžia kalbėti apie kultūros prieinamumą: ji pasiekiama skirtingas finansines galimybes turintiems kultūros vartotojams. Svarbu kalbėti ir apie renginių, veiklų prieinamumą neįgaliesiems – tyrimo duomenimis, kas antrame renginyje, programoje gali dalyvauti negalias turintys lankytojai.

– Ar Kaune ir miesto rajone kultūrinių renginių neįgaliesiems netrūksta? Ar negalią turintys asmenys gali aktyviai lankytis parodose, muziejuose ir pan.?

– Kas antras renginys arba veikla yra prieinamos neįgaliesiems, žinoma, visada galima pasistengti labiau. Daugelis įstaigų, pildydamos klausimynus, pateikė informaciją, kad turi programas, skirtas konkrečią negalią turintiems lankytojams, kartu apgailestavo, kad negali pasiūlyti tos pačios programos ir kitokias negalias turintiems asmenims. Tad galima skirti ir daugiau pastangų. Vis dėlto neįgaliųjų bendruomenių nariai kviečia į juos kreiptis organizacijų atstovus ir kartu aptarti sprendimus, kaip jų veiklas padaryti prieinamas neįgaliesiems.

– Akcija #kurkultura miestą jungiate su rajonu. Kokie ryškiausi skirtumai matomi tarp kultūrinio gyvenimo mieste ir už jo ribų?

– Atliekant tyrimą, rajone veikiančias kultūros ir meno organizacijas buvo sunkiau įtikinti pateikti informaciją apie save. Vis dėlto dalis iniciatyvų buvo įtrauktos ir atradome, kad vyksmo rajonuose yra nemažai. Atotrūkis tarp miesto ir jo rajono jaučiamas kultūrinių programų turinyje, bet tai natūralu, nes tai, ką kultūros organizatoriai gali pasiūlyti mieste, nebūtinai bus tinkama rajone, kadangi čia veikiančios kultūros organizacijos, iniciatyvos atsižvelgia į vietinį kontekstą.

– Išplatintame pranešime spaudai rašoma: "Balandžio mėnesį įvairiose Kauno platformose bus galima išvysti miesto kultūros istorijas, aptariančias statistiką, patirtis ir įvairias bendradarbiavimo formas." Kur kauniečiai ir miesto svečiai galės rasti šias platformas?

– Nusprendėme pasirinkti reklaminę taktiką apie kultūrą kalbėdami ne mažais, bet žymiai didesniais masteliais. Surinkta ir susisteminta statistinė informacija, kuri yra gana įspūdinga, keletą savaičių bus matoma Kauno miesto viešajame transporte, viešojoje erdvėje esančiuose ekranuose. Dalis informacijos jau cirkuliuoja didžiausiuose miesto prekybos centruose, jų kasose. Pro kasas per dieną praeina po keliasdešimt tūkstančių žmonių, toks jų skaičius ir turėtų pamatyti mūsų surinktą statistinę informaciją apie miesto kultūrą. Be abejo, naudojamės socialiniais tinklais, specialiai šiai akcijai yra sukurta interneto svetainė, informaciją skelbiame ir bendradarbiaudami su žiniasklaida.

– Ar tai tik balandį vykstanti akcija? Ar platformos besidomintiems kultūra miestiečiams, svečiams bus prieinamos nuolat?

– Akcijos tikslas yra sudominti, intriguoti ir pratęsti pokalbį apie kultūros gausą, potencialą, vertes kitais lygiais. Ji yra įvadas į kitą KMN projektą – metų pabaigoje pristatysime naują platformą, kuri bus integruota į "Kaunas pilnas kultūros" elektroninę svetainę. Šios platformos siekis – kaupti informaciją ir analizuoti Kauno ir jo rajono kultūros operatorių, organizacijų, iniciatyvų, veiklas. Ji padės analizuoti kultūros situaciją, patiems kultūros operatoriams matyti vieniems kitus, sekti veiklas ir bandyti keistis auditorijomis, jas plėsti. O kauniečiai, miesto svečiai turės patogią priemonę, kuria naudodamiesi galės pasiekti visą kultūros lauko informaciją vienoje vietoje. Tokia priemonė Lietuvoje bus pristatoma pirmą kartą.

– Kokiai auditorijai yra skirta akcija #kurkultura: ar kultūros, meno lauko vartotojams, ar šioje srityje veikiantiems kultūros operatoriams?

– Planuodami šią akciją, aiškiai apsibrėžėme tris auditorijas. Didžiausia, plačiausia auditorija, žinoma, yra kultūros vartotojai, kuriems siekiame priminti, kad kultūra yra kiekviename žingsnyje. Jei per metus mieste ir jo rajone įvyksta 7 tūkst. renginių, galima nesunkiai suskaičiuoti, kiek jų vyksta kasdien, kiek iš jų yra nemokami ir kiek kultūros vartotojų juose dalyvauja. Suskaičiavome, kad per praėjusius metus renginiuose apsilankė daugiau nei 1 mln. žmonių. Kadangi daug vykstančių renginių yra nemokami, metas pradėti kalbėti apie kultūros kainą. Neretai kultūros organizacijoms renginiai yra nuostolingi. Tai parodo, kad nesame įpratę už kultūrą mokėti tiek, kiek ji verta.

Kauniečiai galės pasiekti visą kultūros lauko informaciją vienoje vietoje. Tokia priemonė Lietuvoje bus pristatoma pirmą kartą.

Antrasis tikslinės auditorijos segmentas – tai kultūros, meno organizacijos. Norėjosi priminti, kokia gausi yra mūsų bendruomenė. Kultūra yra tarsi ekosistema, kurią sudarantys elementai gali būti visiškai skirtingi, veikiantys skirtingais principais, tačiau esantys vienoje sistemoje, iš kurios pašalinus vieną dalį, griūtų viskas. Dalyvavimas šioje akcijoje daugeliui organizacijų tapo stimulu pradėti rinkti savo statistiką. Susidūrėme su tuo, kad organizacijos neskaičiuoja savo veiklų ir, atėjus metui teikti paraiškas finansavimo projektams ar kalbėtis apie šio lauko problematiką, nėra jokių duomenų, kuriais galima remtis ir argumentuoti savo poreikius.

Trečiasis segmentas – kultūros ir meno projektams skiriamo finansavimo sprendimų priėmėjai, kuriems turėtų būti svarbūs faktai, kiek kultūros parama sukuria verčių ir kiek įtraukia žmonių.

– Kokias kultūrinio lauko problemas išryškino ši akcija?

– Kultūros sektorius, generuodamas daug turinio, jo neįsivertina. Daug dirbame ir pamirštame sustoti, reziumuoti tai, ką padarėme, ir tai aiškiai iškomunikuoti. Problema yra ir finansavimo netolygumas – kai kurios organizacijos stokoja paramos, todėl jų vykdomos veiklos yra išlaikomos iš pačių vydytojų lėšų. Norėtųsi pokyčių ir infrastruktūros srityje.

Pastebėjome, kad dalis organizacijų per mažai galvoja apie savo identitetą, koncentruodamiesi tik į turinį. Trūksta ne tik vizualinio identiteto, bet ir vientisos komunikacijos strategijos, tai nulemia kompetencijų, resursų stoka.

– Šiuo metu projekto svetainėje www.kurkultura.kmn.lt pateikiama miesto kultūrinio lauko statistika. Kuo dar pasipildys interneto svetainė?

– Statistinius duomenis papildysime ir gyvomis istorijomis – vaizdo įrašais. Pirmajame įraše pasakojama apie bendruomenės kūrimą, savanorystės svarbą. Suskaičiavome, kad daugiau nei 1 300 kartų prie kultūros organizacijų veiklų buvo prisidėta savanorystės pagrindu. Antrajame vaizdo įraše bus pristatomas, apibrėžiamas kultūros prieinamumas, o paskutinysis įrašas apibendrins, reziumuos, žiniasklaidos bei kultūros leidinių gausą ir aprėptį. Prašėme įvairių žiniasklaidos priemonių, leidinių pateikti savo statistiką nuo metinių tiražų iki duomenų apie interneto portalų vartotojų skaičių. Paaiškėjo, kad internete kultūrinę žiniasklaidą kiekvienais metais skaito daugiau kaip 7 mln. vartotojų. Labai svarbu tai, kad miesto leidiniai, jų gausa, tiražai, prisideda prie kultūros, meno sklaidos, dažnai – neatlygintinai.

Laukia naujovės

Praėjusiais metais baigiantis lapkričiui KMN bendruomenė vienam vakarui prikėlė 1932-aisiais čia veikusią ligoninę, vaikų darželį, bohemos pamėgtą kavinę, o miestiečiams atvėrė duris į erdves, kurias iki tol gaubė paslaptys.

Šiemetė gimtadienio programa ne mažiau intriguojanti, o jei vis dar svarstote, kodėl lapkričio 29-ąją turėtumėte švęsti kartu su menininkais, štai jums keli argumentai.

"Per metus KMN įvyko labai daug pokyčių. Pasikeitė ir vadovybė, ir komanda, todėl 46-ojo gimtadienio programa –  tarsi įžanga į būsimą naujovėmis dvelkiantį sezoną, – viešųjų ryšių koordinatorė Gerda Paliušytė čia pat ėmė raminti senųjų prisiminimų kolekcininkus. – Mūsų siekis – tęsti istoriją, nepamiršti senųjų menininkų, tačiau būti aktualiems šiandien ir reaguoti į jaunąją kartą."

Kvies diskusijai

Šventės dalyvius į edukacinę programą "Erdvė mėgintuvėlyje" pakvies Žemųjų Šančių bendruomenės aktyvistai. Su būsimo KMN kultūros informacijos centro koordinatore Milda Šarpnickyte priešakyje šančiškiai parodys, kad šešėliai gali apsigyventi KMN erdvėse. 15 val. prasidėsiančiose edukacinėse dirbtuvėse ypač laukiamos iš anksto užsiregistravusios šeimos su vaikais.

Knygų mylėtojai laukiami vieninteliame Lietuvoje, tyrinėtojų Justinos Zubaitės ir Viltės Girdzijauskaitės įkurtame šiuolaikinio meno ir teorijos knygyne "Six chairs books . Čia visi norintieji galės prisiliesti prie odinių, medžiaginių ar popierinių leidinių viršelių, kiti – patogiai įsitaisyti ir klausyti, kaip knygų išmintis liejasi iš poeziją skaitančiųjų lūpų.

Per metus KMN įvyko labai daug pokyčių. Pasikeitė ir vadovybė, ir komanda, todėl 46-ojo gimtadienio programa –  tarsi įžanga į būsimą naujovėmis dvelkiantį sezoną.

Vakaro programos pradžią žymės amerikiečių menininkės Wu Tsang legendinio dokumentinis filmas "Wildness", Lietuvos kino gurmanų teismui pristatomas pirmą kartą. Pagrindiniu žiuri prizu OUTFEST festivalyje Los Andžele apdovanota kino juosta 46-ąjį rudenį žyminčios, atsinaujinusios institucijos gimtadienio programoje – neatsitiktinai.

"Filme pasakojama apie 1963–2010 m. Los Andžele gyvavusį barą "Silver Platter" , kurį uzurpavo jauni menininkai", – susiruošusiuosius kino peržiūrai G.Paliušytė kvietė ne tik nebyliai stebėti, bet ir garsiai diskutuoti apie gentrifikaciją, bendruomeniškumą, kartų skirtumus ir stereotipus.

Tikisi daug sveikintojų

Gimtadienį užbaigs dviejų grupių koncertai – susirinkusiesiems lenksis savo kūrybos pradžią mininti, tačiau jau nemenką būrį gerbėjų turinti merginų grupės "shishi" ir improvizacinės beprotybės meistrai, jau 30 metų gyvuojanti alternatyvaus psichodelinio roko grupė "Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu".

"Praėjusiais metais į jubiliejinį gimtadienį susirinko beprotiškai daug žmonių. Antplūdžio tikimės ir šiemet. Žinoma, yra rizikos, kad, pasikeitus vadovybei, dalis senosios auditorijos atkris, – G.Paliušytė vylėsi, kad, pasiteisinus šiam scenarijui, netektį kompensuos naujieji KMN bičiuliai.

Beje, jie, kaip ir ištikimiausi KMN senbuviai, V.Putvinskio gatvėje laukiami ne tik lapkričio 29-ąją, bet ir kitomis dienomis. Jau šiandien čia bus atidaryta neįgaliųjų paroda "Menas mano mieste – patiriu ir dalijuosi. Suskubę dar spėsite pamatyti ir komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir kūrybinės komandos "Bilietų nėra" garso komiksų parodą "Truputis diskurso".

"Visus esamus ir būsimus renginius galite rasti mūsų internetinėje svetainėje, – G.Paliušytė prasitarė, kad 29 d. bus lemtinga ir kmn.lt puslapiui. – Taip, mes keičiamės. Ne tik fizine, bet ir virtualia erdve."

Lapkričio 29-ąją nuo 18 iki 22 val. KMN virs gyvu atminties muziejumi, kur vienai nakčiai atgims legendinė kavinė su visais jos lankytojais, svečiai galės išvysti nematytas pastato erdves ir įsilieti į parodų, instaliacijų, performansų, koncertų ir šokio pasirodymų meninį-kūrybinį vyksmą.

Reikšmingą sukaktį KMN erdvėse pažymės daugybė menininkų – Menininkų sodelyje lankytojus pasitiks prožektoriais apšviesta Daivos Citvarienės ir Gintaro Česonio inicijuota paroda. Įžengę į koncertų salę svečiai susidurs su KMN istorija – ligoninės lovos ir žaislai primins apie ankstesnę pastato paskirtį, šokio teatro "Aura" šokėjai įkūnys istorinius personažus – vaikus, saugumiečius, bufetininkę, padavėją ir kt., skambės Arvydo Joffės ir Motiejaus Bazaro muzikos improvizacijos.

Sekdami rodyklėmis lankytojai bus pakviesti surasti Įsimintiniausio Kauno menininko "Sparnuotąją koloną" ir naujai pažvelgti į daugiau nei 30 metų fojė puošiantį dailininkės Aldonos Keturakienės keraminį pano "Pėdsakas". "Auros" šokėjai bandys prikelti mūzas – nubrauks dulkes nuo dailininko Vytauto Banio kurtų vitražų, vaizduojančių menus globojančias deives. Laukiama ir Ramūno Jaro performanso bei kitų menininkų dalyvavimo.

Pirmame KMN aukšte, "Mūzų svetainėje", vienam vakarui atgims daugelio kauniečių atsiminimuose gyva legendinė kavinė. Kaip ir prieš daugiau nei 20 metų, jubiliejaus vakarą improvizuotoje kavinėje bus galima išvysti čia ir dabar kuriančius, ant servetėlių eiles rašančius ir savo kūrybą skaitančius poetus. Lankytojus aptarnaus "Auros" šokėjos įkūnijama bufetininkė.

Jubiliejaus vakarą lankytojai turės išskirtinę galimybę patekti ir į KMN erdves, kurios paprastai būna užrakintos arba skirtos tik administracijai. Rūsyje bus įrengtas "Saugumo štabas" – čia susidomėjusieji legenda, kad sovietmečiu Menininkų namuose galėjo būti sumontuota pasiklausymo įranga, galės patys išbandyti pasiklausymo įrangą.

Prie laiptų į antrąjį pastato aukštą esančiame kambarėlyje veiks "video #istorijų kabina", kurioje svečiai galės pasidalyti savo istorijomis apie Kauno menininkų namus arba pristatyti savo spontanišką kūrybą. Ši "#istorijų kabina" – visą mėnesį Kauno menininkų namų feisbuko platformoje kuriamo vaizdo dienoraščio su įsimintiniausiais KMN kūrėjais tąsa.

Antrajame pastato aukšte svečiai galės užsukti į administracines patalpas – žvilgtelėti, kokias vertingas atsargas menininkai laiko seife, pasidomėti, kaip senesniais laikais buvo skaičiuojami menininkų honorarai, iš kokio kabineto menus kuruoja KMN direktorius. Duris atvers ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius.

Iš antrojo aukšto balkono bus patogu apžiūrėti apšviestą Roberto Antinio skulptūrų parkelį, o Parodų salėje norintieji galės ne tik pasinerti į muzikos ir tapybos improvizacijas, bet ir paragauti tikro džemo. Drąsiausiesiems "Auros" personažas gaisrininkas – kuris primins apie pastate siautėjusį gaisrą – padės kopėčiomis patekti į palėpę, kur skambės kompozitoriaus Arno Mikalkėno garso instaliacijos.

Pradžių pradžia

Kauno menininkų namų veiklos pradžia laikoma 1971 m. lapkričio 29 d., kai architekto Vytauto Žemkalnio-Landsbergio (1893–1993) projektuotame pastate Kaune, V.Putvinskio g. 56, buvo įsteigti Kūrybinės inteligentijos namai. Nuo 1972 m. jie pervardyti Kauno meno darbuotojų namais, o nuo 1979 m. – Kauno menininkų namais.

Pats pastatas, kuriame įsikūrę KMN, iškilo dar 1930 m. ir buvo skirtas Vatikano diplomatinei atstovybei Lietuvoje, tačiau dėl nežinomų priežasčių nunciatūra čia taip ir nebuvo įkurta. 1932 m. po neesminių pokyčių pastate įrengta vaikų ligoninė, o ankstyvaisiais sovietiniais metais čia veikė vaikų darželis.