– Kaip kilo idėja atspindėti šį unikalų reiškinį – knygnešystę – pakaunėje?
– Knygnešiai ir knygnešystė Lietuvoje man visada buvo labai svarbi tema – esu parengusi nemažai mokslinių straipsnių apie atskirus asmenis, užsiėmusius šia veikla, ir apie mūsų lietuviškosios spaudos istoriją. Vis dėlto pati svarbiausia inspiracija, paskatinusi rimčiau atsigręžti į XIX a. draudžiamos spaudos įvykius ir procesą, tyrinėti lietuviškų knygų ir laikraščių kelią pas to meto skaitytoją, buvo išgirstas pasakojimas apie Zapyškio apylinkėse pašautą ir mirštantį knygnešį, kuris ištarė jį persekiojusiam žandarui: "Aušros nesušaudysi." Tikrąjį šio žmogaus vardą nusinešė istorijos ūkanos, tačiau jo žodžiai mane galutinai pažadino šiam darbui, žūstančiojo tikėjimas savo tiesa ir viltis dėl lietuviško žodžio ateities stipriai uždegė. Net ir perskaičius daugybę archyvinės medžiagos, taip ir nepavyko nustatyti tikrosios šio knygnešio tapatybės, bet pavyko įgyvendinti kitas užduotis – atskleisti daug svarbių duomenų ir istorijų apie kitus pakaunės krašto knygnešius, nustatyti svarbiausius draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrus ir kelius, pristatant ją į pakaunę ir į Kauno miestą, parodyti didžiulį šios nelegalios ir labai pavojingos veiklos mastą.
Zapyškio knygnešys M.Eimaitis prireikus apsimesdavo valkata, prisistatydavo svetimšaliu.
Knygnešystės sąjūdis kilo iškart po 1863 m. sukilimo, ir būtent Zapyškio knygnešys Motiejus Eimaitis buvo vienas pirmųjų krašto knygnešių, kuris stojo į Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus organizuojamą slaptą draudžiamos lietuviškos spaudos platintojų būrį ir pradėjo iš Mažosios Lietuvos per sieną gabenti lietuviškas maldaknyges ir elementorius, iš kurių daraktorių mokyklose mokėsi vaikai. M.Eimaitis – vienas garsiausių Lietuvos knygnešių, kuris į savo darbą įtraukė daug kitų Sūduvos žmonių, sukūrė ištisą knygnešystės ryšių tinklą, daugelyje Lietuvos vietų turėjo savo knygų platinimo taškus.
Dėl pakaunės, kaip ir kitų šalies knygnešių – paprastų kaimo sodiečių ir jaunosios inteligentijos: mokytojų, gydytojų, vaistininkų, kunigų – pasiaukojimo carinės imperijos valdžios užmačios nutautinti mūsų kraštą liko bevaisės. Leidžiant ir platinant draudžiamą lietuvišką spaudą pakaunėje daug nusipelnė aušrininkai Andrius Vištelis, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Mačys-Kėkštas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, vaistininkas Kazimieras Aglinskas, varpininkai Vincas Kudirka, Vincas Palukaitis ir kt., "Sietyno", "Artojų" knygnešių draugijos ir atskirai veikę knygnešiai, gabenę knygas slaptais Zanavykijos miškų ir laukų keliukais, slėpę jų glėbius pakelių krūmuose, raistuose, kaimo kapinaitėse, medžių drevėse. Tarp jų buvo ir nemaža sielininkų, lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos plukdžiusių Nemunu. Apylinkėse, supusiose Kauno miestą, kryžiavosi ir garsiųjų Lietuvos knygnešių: Jurgio Bielinio-Baltojo Erelio, Juozo Akelaičio, Antano Baltrušaičio-Antanėlio, Juozo Kanclerio-Kancieriaus ir kitų keliai, vedę į Alytų, Vilnių ir dar tolesnes vietoves. Pakaunėje knygnešystė buvo labai aktyvi ir, neabejotina, daug prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo mūsų šalyje.
– Ar ilgai brandinote knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" idėją?
– Tiksliausias atsakymas būtų, kad ne aš renkuosi darbo temas, o jos mane. Taip nutiko ne kartą. Regis, savyje nešiojiesi vieną idėją, mąstai apie ją, projektuoji, bet staiga plyksteli kažkas ryškiau ir nušviečia sąmonę kur kas stipriau, užvaldo, ir tada turi atlikti būtent tą darbą. Todėl kažką brandinti iš anksto ne visada išeina. Aš visuomet dirbau labai daug, darbai vijo vienas kitą. To mane išmokė VDU profesoriai Vytautas Kubilius ir Leonas Gudaitis, kurie iš savęs visada labai daug reikalavo ir kartu mokė uoliai savarankiškai dirbti kitus, išmokė taupyti ir vertinti laiką.
Kita vertus, tos temos, kurios mane pasirinko, išties jau seniai gyveno manyje, lydėjo beveik kasdien. Kalbant apie knygnešius, tai mano mamos giminės praeitis su tuo tiesiogiai susijusi, joje buvo net labai veiklių krašto knygnešių, kuriems buvo lemta iškęsti Sibiro katorgą, siųsti iš ten artimiesiems laiškus, kuriuos išlikusius radau valstybės archyvuose. Mamos giminėje buvo ir daraktorė, mokiusi net kelių kaimų vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, ir kai kurie jos mokiniai vėliau tapo garsiais knygnešiais; buvo ir itin atsidavusių knygnešių rėmėjų, ir varpininkų. Toje šventoje mūsų tautai istorijoje jie veikė įvardiję save slapyvardžiais. Kitaip negalėjau – knygą "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" dedikavau būtent jiems atminti ir pagerbti, bet jų neįvardijau – kad liktų taip, kaip tada, kai jie darė tą šventą darbą ir jautė save kaip daugelio dalį. O padarę, pasiekę savo kartos tikslus ir perdavę gimtojo žodžio saugojimo estafetę kitiems, tyliai ir ramiai atgulė mažose kaimo kapinaitėse greta kitų artimų savo tautos brolių ir seserų amžinojo poilsio. Be abejo, tikėdami, kad jų darbai toliau bus tęsiami.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti rengiant šią knygą?
– Kiekvienąkart, rašydamas knygą, tyrinėtojas susiduria su vis kitokiais iššūkiais. Rašyti apie knygnešius nebuvo lengva. Norėjosi atskleisti kuo daugiau duomenų apie visą pakaunę, todėl daug laiko praleidau įvairiuose valstybės archyvuose, skaitydama knygnešių bylas, ieškodama jų biografinių duomenų. Jau ankstesni žinomi draudžiamos spaudos tyrinėtojai – Vytautas Merkys, Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius šioje srityje buvo daug nuveikę. Vis dėlto rašyti atskiro regiono tyrimą yra kas kita – reikia susieti daug atskirų faktų, sudėlioti juos į tam tikrą visumą, kol pagaliau gali pateikti išsamesnį proceso atspindį. Kai skaitai leidinyje knygnešio biografiją, atrodo, viskas labai paprasta ir aišku, bet sudėlioti net ir tą nuoseklią biografiją apie žmogų, kuris gyveno ir veikė XIX a., atsekti jo veiklos pėdsakus, nėra visais atvejais labai lengva ir ne visada pasiseka. Didelių kliūčių rašyti iškilo, kai prasidėjo karantinas ir užsidarė archyvai, todėl, norint patikslinti duomenis, teko laukti, kol jie atsidarys.
– Kokia istorija, įvykis, žmogus, jūsų nuomone, knygoje "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" yra labiausiai įkvepiantis?
– Visų knygnešių likimai labai įkvepiantys. Išeidami į Mažąją Lietuvą, jie paprastai atsisveikindavo su savo šeimos nariais, lyg matytųsi paskutinį kartą. Grėsmė buvo didžiulė, nes sieną, kurią reikėdavo pereiti, saugodavo trys sargybos linijos kas kelis kilometrus, bet net ir už 30 ir daugiau kilometrų nuo sienos galėdavo išnirti pasienio kareiviai ar kiti valdžios žmonės. Net ir sugrįžęs namo knygnešys nebūdavo saugus – bet kada galėjo įsiveržti žandarai ir daryti kratas, o jei būtų radę draudžiamos literatūros – grėsė suėmimas, kalėjimai, tremtys.
Pereiti sieną knygnešiai stengdavosi rudenį tamsiomis, darganotomis, lietingomis naktimis, o žiemą – per pūgas. Tam prigalvodavo pačių įvairiausių būdų: sargybinius stengdavosi apgauti veikdami grupėmis, kai vieną palikdavo be naštos, kad subliautų kaip avinas ir jį žandaras pultų vytis, o tada kiti prasmuktų su nešuliais. Žiemą, kad sniege paliktos pėdos neišduotų, ant batų užsimaudavo dideles klumpes, atsuktas į atbulą pusę. Jei gabendavo knygas per sieną vežimais, juose įtaisydavo dvigubą dugną. Valstybės sieną kertantiems knygnešiams grėsė ne tik akistata su jos apsauga, bet ir kiti sunkumai, ne kartą pasibaigdavę tragiškai: galimybė paskęsti su knygomis upėje (žinoma daug faktų, kai jie paskęsdavo Šešupėje), sušalti atšiauriu oru ar sušlapus brendant ar plaukiant per upę, būti sužeistiems.
Per sieną į Prūsiją lietuviškų leidinių ėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Jonučių kaimo knygnešė Ieva Mocevičiūtė padėdavo per sieną pereiti kitiems knygnešiams dažnai užkalbindama žandarus ir nukreipdama jų dėmesį – ji pasižymėjo didele drąsa. Eidavo ir nepilnamečiai jaunuoliai, paaugliai, lydėdavę savo tėvus.
Ir toliau platindami draudžiamus leidinius, susidūrimų su caro žandarais knygnešiai vengdavo, kaip tik galėdavo. Zapyškio knygnešys M.Eimaitis visada turėdavo įvairių drabužių, kuriais persirengdavo vykdamas per skirtingus Lietuvos etnografinius regionus, kad visur būtų laikomas to krašto žmogumi; prireikus apsimesdavo valkata, elgeta; mokėdamas daug kalbų, kartais prisistatydavo svetimšaliu ar papirkinėdavo žandarus, vaišindavo juos smuklėse, nugirdydavo.
Zapyškyje vasaromis pas giminaitį kleboną J.Kolytą viešėdavo medicinos studentas Vincas Kudirka. Vis labiau įsisiūbuojant knygnešystės veiklai, J.Kolyta stengėsi, kad klebonijoje tvyrotų grėsmės nekelianti atmosfera. Vis dėlto čia rinkdavosi patriotiškai nusiteikę kunigai, dalydavosi mintimis apie svarbų tautinės savimonės žadinimą, į kleboniją ateidavo knygnešiai M.Eimaitis, Jurgis Žitinevičius. Galima teigti, kad būtent čia jaunasis V.Kudirka iš viešinčio kunigo A.Grinevičiaus gavo paskaityti pirmąjį lietuvišką laikraštį "Aušra". Susipažinęs su vietiniais jaunuoliais Baltramiejumi Sutkumi ir Antanu Rinkumi-Rinkevičiumi, V.Kudirka perduodavo jiems savo lietuviškų raštų, kurie gabendavo juos į Prūsiją ir parnešdavo jam kitos draudžiamos lietuviškos spaudos. Žandarai ne kartą krėtė senąją Zapyškio bažnytėlę, tačiau draudžiamų raštų čia rasti jiems nepasisekė – B.Sutkus rasdavo tokių slaptaviečių, kurių ieškotojai nesugebėdavo užtikti. Leidinius jis slėpdavo ir savo namuose. Kai klebonas J.Kolyta, baimindamasis suėmimo, jam uždraudė užsiimti nelegalia veikla ir lankytis pas jį B.Sutkui, V.Kudirka patarė bičiuliui suvaidinti įsimylėjusį klebono gaspadinę ir taip toliau tęsti svarbius susitikimus. Šis dviejų suokalbininkų sumanymas kurį laiką pavyko, bet vėliau baigėsi tragikomiškai, nes gaspadinė pradėjo reikalauti, kad B.Sutkus ją vestų.
V.Kudirka su bendražygiu knygnešiu B.Sutkumi senojoje Zapyškio bažnytėlėje slėpė draudžiamus lietuviškus laikraščius. (P. Brinkmano nuotr.)
Daug V.Kudirkai Zapyškyje padėjo dvarininkė Marija Dambravičienė, išsilavinusi bajorė, kuri, žandarams suėmus kleboną J.Kolytą, ne tik rėmė jį finansiškai, bet ir pati vežimu gabendavo draudžiamą lietuvišką spaudą į Zapyškį. Visa tai – autentiški liudijimai, kuriuos pavyko rasti archyvuose.
– Kokią žinutę būsimiems skaitytojams perduoda ši knyga?
– Knygnešystės istorija liudija neprilygstamą lietuvių tautos dvasinę tvirtybę. Tai didžioji mūsų tautos manifestacija. Kuo aktyviau knygnešiai buvo gaudomi ir baudžiami, tuo sparčiau didėjo jų gretos. 1895 m. carinė administracija išleido potvarkį, leidžiantį šauti į knygnešius, nors realiai atskirų atvejų pasitaikydavo ir daug anksčiau. Minėtą žinią žmonėms skelbė kunigai bažnyčiose, ją kiekvienoje parapijoje kartojo kelis sekmadienius per šv.Mišias. Žinia buvo šiurpi, bet šiai veiklai pasiaukojusių žmonių tai neįbaugino – istoriniai faktai liudija, kad nuo to momento knygnešių sąjūdis dar labiau sustiprėjo, padidėjo jų įtaka vietiniams gyventojams, kurių vis daugiau stojo į tautos žadinimo darbą. Taigi Vinco Kudirkos "Varpo" žodžius "Kelkite! Kelkite! Kelkite!" tauta išgirdo ir prisikėlė, sugebėjo būti dvasiškai susitelkusi labai sunkiomis aplinkybėmis, dėjo dideles pastangas pamatinėms savo vertybėms ginti – puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą. Knygnešių pavyzdys rodo, kad mes visada turime į ką atsiremti.
– Kada ir kur vyks knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" sutiktuvės?
Knygos "Knygnešiai ir knygnešystė Pakaunės krašte" sutiktuvės suplanuotos gegužės 7 d.
– Knyga bus pristatyta Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje dieną, apie kurią labiausiai svajojo ir kurios labiausiai laukė knygnešiai, kuri vainikavo jų auką. Tai gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Būtent tą dieną 1904 m. buvo panaikintas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.
Komentaras
Pakaunėje saugomas knygnešių atminimas
Paulius Visockas
Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas
Kauno rajone knygnešių atminimą saugo kryžiai, koplytstulpiai, jų vardais pavadintos gatvės. Babtuose ant medinės skulptūros, skirtos šio krašto knygnešiams įrašyta: "Jie nešė mums nežemišką šviesą – Knygą". Koplytstulpis šalia išlikusios sodybos Girininkų kaime, Rokų seniūnijoje, – pagarbos ir atminimo ženklas Petrui Varkalai; jo vardu pavadinta pagrindinė šio kaimo gatvė.
Vieno garsiausių pakaunės knygnešių – Kazio Aglinsko – vardu pavadinta gatvė Garliavoje, o prie namo, kuriame jis gyveno, atidengta memorialinė lenta, jo pavardė įrašyta ir stogastulpyje.
Zapyškyje stovi stogastulpis, skirtas Sibire nužudytam knygnešiui J.Žitinevičiui ir Zapyškio knygnešiams atminti. Ant namo Dievogaloje, kuriame gyveno šio krašto knygnešiai J.Žitinevičius ir M.Eimaitis, įrengta ąžuolinė atminimo lenta.
Džiaugiamės, kad šių ir kitų knygnešių atminimas įamžintas ir tik ką išleistoje knygoje.
