Aplinkos ministerija sako, kad didesniam atliekų deginimui rezervų yra, tačiau tai gali būti tik laikinas atliekų tvarkymo būdas.

Savivaldybėms kyla klausimų dėl taršos ir šilumos kainų

„Ignitis grupės“ ir Suomijos kapitalo bendrovės „Gren Lietuva“ (buvusi „Fortum Heat Lietuva“) valdomoje Kauno kogeneracinėje jėgainėje (KKJ) deginamų atliekų kiekį norima padidinti beveik 30 proc. – nuo 200 tūkst. iki 255 tūkst. tonų per metus.

Šiuo metu Aplinkos apsaugos agentūra nagrinėja jėgainės parengtą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą – dėl jos sprendimą žadama priimti artimiausiu metu. Jei sprendimas bus palankus įmonei, jėgainė galės deginti daugiau atliekų.

Diskusijos dėl didesnio atliekų deginimo jėgainėje prasidėjo beveik prieš metus – 2021 metų kovą. Siūlymas buvo pristatytas Kauno rajono institucijoms bei gyventojams. Pasak rajono savivaldybės atstovų, tiek vietos politikai, tiek gyventojai labiausiai nerimauja dėl galimai didesnės oro taršos.

„Savivaldybės vadovai palaiko nacionalinę atliekų tvarkymo strategiją, tačiau kartu pastebi, kad jėgainėje planuojamų deginti atliekų kiekio didinimas gali turėti įtakos ir didesnei aplinkos taršai, dėl ko taip pat nerimauja Karmėlavos seniūnijos gyventojai. Taip pat pastebėta, kad Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje deginami gerokai mažesni atliekų kiekiai“, – komentare BNS aiškino rajono mero patarėjas komunikacijai Edmundas Mališauskas.

„Kauno rajono savivaldybė viliasi, kad KKJ vadovai nepamirš greta gyvenančios bendruomenės interesų ir ras būdų kompensuoti dėl įmonės veiklos patiriamus nepatogumus“, – pridūrė jis.

Kauno jėgainė degina perdirbti netinkamas komunalines ir nepavojingas pramonines atliekas.

Sudeginti ketvirtadaliu daugiau – nuo 160 tūkst. iki 200 tūkst. tonų per metus – atliekų norima ir „Ignitis grupės“ valdomoje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje. Skirtingai nei Kaune, sostinėje procedūros dar tik prasidėjo – pradėta rengti poveikio aplinkai vertinimo programa, kuriai iki sausio vidurio pastabas gali teikti miesto institucijos bei visuomenė.

Vilniaus savivaldybės Energetikos skyriaus vedėjo Iljos Karužio teigimu, sostinėje, kaip ir Kauno rajone, aktualiausias klausimas – kaip didesni deginamų atliekų kiekiai paveiks aplinką.

„Šiuo metu nėra pagrindo abejoti, ar oro užterštumas atitinka normas. Tačiau jėgainė turės parodyti, kokių papildomų priemonių bus imtasi siekiant užtikrinti vilniečių saugą ir įrodyti, kad numatomas padidėjimas atitinka normas“, – BNS sakė sostinės savivaldybės atstovas.

Anot I. Karužio, klausimų taip pat kyla dėl jėgainėje papildomai numatomų sudeginti atliekų sudėties, jų kilmės vietos bei sutvarkymo kainos, darančios tiesioginę įtaką pagamintos energijos kainai bei vilniečių rinkliavai už atliekų tvarkymą.

„Jėgainė šiandien degina tik komunalines atliekas, tačiau pateiktoje programoje užsimenama ir apie pramonines atliekas, kurios, be jau minėtos įtakos oro taršai, gali padaryti įtaką ir šių atliekų deginimo kainos didėjimui (...). Turime pavyzdžių, kuomet taršos leidimai padidina atliekų deginimo kainą beveik pusantro karto. Savivaldybė šiuo atveju svarstytų nesutikti su komunalinių atliekų deginimo įkainių pabrangimu“, – kalbėjo I. Karužis.

„Taip pat pateiktoje programoje nėra pakankamai duomenų apie tai, kokią įtaką deginamų atliekų kiekio didinimas turėtų vilniečiams tiekiamos šilumos energijos kainos pokyčiui“, – pridūrė jis. 

Aplinkosaugininkas: didesnės taršos pavojaus nėra

Aplinkosaugininkas, nevyriausybinės organizacijos Darnaus vystymosi centras direktorius Liutauras Stoškus sako neįžvelgiantis pavojaus aplinkai dėl to, kad jėgainėse būtų deginama daugiau atliekų.

Vis dėlto, trūkstant pradinės informacijos, klausimų jam kyla dėl technologinių pokyčių.

„Reikia žiūrėti, kokių reikia technologinių pakeitimų, kad būtų deginami didesni atliekų kiekiai. Sudeginti atliekas tame pačiame katile tikrai nėra problemos. Klausimas (...), kaip tas technologinis procesas bus organizuojamas“, – BNS kalbėjo L. Stoškus.

Pasak „Ignitis grupės“ ryšių su visuomene vadovo Artūro Ketleriaus, dabartiniai Kauno ir Vilniaus kogeneracinių jėgainių pajėgumai leidžia sutvarkyti didesnį atliekų kiekį be papildomų investicijų ar technologinių pakeitimų.

Siekiame padidinti sutvarkomų atliekų kiekį Vilniaus ir Kauno kogeneracinėse jėgainėse, taip sumažinant atliekų kiekį, kuris vežamas į sąvartynus.

Jėgainių atstovai: šiluma pigs, mažės atliekų gabenimas į sąvartynus

A. Ketleriaus teigimu, „Ignitis grupės“ skaičiavimais, Lietuvoje per metus susidaro 1 mln. tonų tinkamų energijai gaminti atliekų, tuo metu dabartinė kogeneracinių jėgainių bendra kvota siekia apie 615 tūkst. tonų.

„Likęs (atliekų – BNS) kiekis keliauja į sąvartynus, taip teršdamas aplinką. Atsižvelgiant į tai, siekiame padidinti sutvarkomų atliekų kiekį Vilniaus ir Kauno kogeneracinėse jėgainėse, taip sumažinant atliekų kiekį, kuris vežamas į sąvartynus“, – aiškino „Ignitis grupės“ atstovas.

Vilniaus kogeneracinės jėgainės generalinis direktorius Mantas Burokas anksčiau teigė, jog didesnis sudeginamų atliekų kiekis lems mažesnes šilumos kainas gyventojams.

„Vilniaus kogeneracinė jėgainė galės pagaminti daugiau pigios šilumos sostinės gyventojams, taip pat prisidėti prie sąvartynų mažinimo“, – teigė jėgainės vadovas.

„Turbūt pagrindinis argumentas, dėl ko yra didinama (deginamų atliekų kiekis – BNS) – tam, kad būtų išnaudoti visi pajėgumai“, – BNS kalbėjo 49 proc. Kauno jėgainės akcijų valdančios „Gren Lietuvos“ atstovas Andrius Kasparavičius.

Tuo metu trečios Lietuvoje atliekas deginančios Klaipėdos termofikacinės elektrinės pajėgumai (255 tūkst. tonų per metus) yra išnaudoti visiškai.

„Klaipėdoje jau nebėra kur didinti. Reikėtų didinti patį katilą, kas reiškia perstatyti jėgainę. Kol kas apie tai nekalbama“, – sakė 95 proc. elektrinės akcijų valdančios „Gren Lietuvos“ atstovas A. Kasparavičius.

Viceministrė: atliekų deginimui rezervų yra, tačiau prioritetas – perdirbimas

Pasak aplinkos viceministrės Ramintos Radavičienės, tam tikrų rezervų didinti deginamų atliekų kiekį šiuo metu dar yra.

Pasak jos, kad būtų įvykdyti su atliekų perdirbimu susiję įsipareigojimai, galima būtų deginti apie 30 proc. visų komunalinių atliekų. 2019-aisiais šis rodiklis siekė apie 15 proc., o 2020-aisiais – kiek daugiau nei 25 proc.

„Tai tam tikras rezervas šiuo metu yra (...) Vertindami valstybės prisiimtus įsipareigojimus ir tikslus pasiekti perdirbimo rodiklius, tikrai sieksime išvengti didesnių nei būtina pajėgumų“, – BNS sakė R. Radavičienė. 

Jos teigimu, atliekų tvarkymo versle jų deginimas yra aukščiau nei šalinimas sąvartynuose.

Siekiant sumažinti atliekų gabenimą į sąvartynus, praėjusių metų pabaigoje Seimas padidino mokesčio už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne tarifą nuo 10 iki 50 eurų už toną nuo 2023 metų. Taip pat siekiama kad iki 2030-ųjų metų šalies sąvartynuose būtų šalinama ne daugiau kaip 5 proc. komunalinių atliekų.

R. Radavičienė sako, kad siekiant šio tikslo atliekų deginimas jėgainėse atlieka svarbią reikšmę ir gali būti tam tikra alternatyva. 

„Didėjant sąvartynų mokesčiui, žemiausią prioritetą turintis atliekų šalinimo būdas – šalinimas sąvartyne – tampa brangiausiu, dėl to (...) kurį laiką to pajėgumo neužtenka“, – teigė ji.

Vis dėlto viceministrė pabrėžė, jog valstybės prioritetas – atliekų rūšiavimas ir antrinių žaliavų perdirbimas, todėl tikimasi, kad atliekų deginimas kaip jų tvarkymo ir šalinimo būdas bus laikinas.

„Daug viešų investicijų dedame į rūšiuojamo surinkimo plėtrą, į tą pirminį rūšiavimą – tai ir maisto atliekų atskirą surinkimą, pakuočių, tekstilės atliekų, didelių gabaritų atliekų aikštelių surinkimo plėtrą“, – kalbėjo R. Radavičienė.

„Valstybės politika yra orientuota tiek su investicijomis, tiek su reguliacinėmis priemonėmis būtent ne į deginimą, o į antrinių žaliavų perdirbimą, panaudojimą gamyboje, į daiktų pakartotinį naudojimą“, – pridūrė ji.

– Kaip mes atrodome pasauliniame kontekste pagal plastiko pakuočių naudojimą? Ar galime save palyginti su kaimynais – latviais ar lenkais?

– Nesame mes kokie nors išskirtiniai. Tačiau pagal statistiką, kiek mes perdirbame plastiko, atrodo, kad gana daug, palyginti su kitais. Tik visi specialistai labai kritiškai vertina šiuos skaičius. Lietuvos rinka priima net 60 proc. iš principo neperdirbamų pakuočių, nes turi labai daug priemaišų, kurios trukdo dar kartą panaudoti tą plastiką. Jos gali būti tik deginamos, išvežamos į sąvartynus arba eksportuojamos. Todėl tik teoriškai pas mus jos perdirbamos 100 proc., nors taip negali būti. Dėl to statistika ir keistoka.

Nesame gerąja prasme kokie nors išskirtiniai, tačiau turime labai daug galimybių, nes ES rengiasi žaliojo kurso politikai, o mes galime čia investuoti ir pasitempti. Kaip minėjau, dar daugybę atliekų tvarkome ne taip, kaip turėtume. Pirmiausia – trūksta pajėgumų joms perdirbti.

Prieš keletą metų buvo pateikti skaičiai, kiek daug atliekų eksportuojame ne tik mes, bet ir visa ES į trečiąsias šalis, tokias kaip Vietnamas, Malaizija. Užrašoma, kad jos ten bus perdirbamos, tačiau visi puikiai supranta, kad tokios valstybės perdirbimo pajėgumų neturi, paliekamos atviruose sąvartynuose. Visos ES mastu tokia politika turėtų baigtis, nes už visą plastiką, kuris patenka į rinką, gamintojai būtų maksimaliai atsakingi, kad būtų sutvarkomas iki galo ne teoriškai, bet praktiškai. Turėtų atsirasti toks jo ženklinimas, kad realiai perdirbamas dabar, o ne kažkada ateity.

– Praėjusių metų pradžioje Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės – daugiausia turtingesnes – šalis. Be JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių, plastiko atliekas į Malaiziją siuntė ir Lietuva. 2018 m. Jungtinių Tautų duomenimis, iš Lietuvos eksportuota per 1 764 tonų atliekų. 2017-aisiais eksportas siekė apie 300 tonų. Jei jau Malaizija verčia šiukšles atgal, kur mes jas vis dėlto padedame, jei jos netinkamos perdirbti? Deginame kogeneracinėse jėgainėse?

Pernai Malaizija pareiškė neketinanti tapti pasaulio sąvartynu ir išsiuntė 150 konteinerių su plastiko atliekomis atgal į kilmės šalis, o vežė ir Lietuva.

– Bijau, kad taip. Pasistatėme atliekomis kūrenamas kogeneracines jėgaines, jas reikia aprūpinti kuru, dalis plastiko vežama ten. Tai yra labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos. Be to, reikia siekti, kad kartą iš gamtos paėmę išteklius juos panaudotume daug kartų, o ne vieną, sudegindami kaip kurą.

– Ką simbolizuoja mūsų valdžios sprendimai, kad Lietuvoje atsirado net trys kogeneracinės jėgainės? Kad esame užsiprogramavę nemažinti deginamų atliekų, tarp jų ir plastiko, kiekių? Kaip tai dera su deklaruojamu ES žaliuoju kursu?

– Manau, čia yra tiesioginis susikirtimas. Kai buvo kogeneracinės jėgainės sugalvotos, tada nugalėjo tam tikrų interesų grupių lobizmas, o ne ilgalaikis valstybinis strateginis mąstymas žaliąja kryptimi. Buvo pasiduota spaudimui. Dabar mes visi kolektyviai mokame už tai ir imame kritikuoti projektą, kuris visai neseniai įgyvendintas. Kogeneracinės atliekų deginimo jėgainės nesuderinamos su nustatytais kriterijais žiedinės ekonomikos kriterijais. Ir ateityje jas turėsime uždaryti, nes kito kelio nebus.

Tai simbolizuoja mūsų valstybės neatsparumą įvairių lobistų grupių spaudimui. Dėl to labai gaila.

– Lietuvoje įvedus taros užstato sistemą, buvo daug kalbama, kad plastikas, metalas ir stiklas bus perdirbami, dar dėl šios žaliavos perdirbėjai netgi rungsis. Jei ji tokia vertinga, kodėl kad ir už mažesnę kainą nesuperkama ta, kurios pilnos pamiškės? Niekas nerinktų? Yra dalis visuomenės, kuri patikrina kiekvieną šiukšliadėžę, ar ten nėra taros. Gal žmonės, švarindami gamtą, bent vieną kitą eurą užsidirbtų?

– Šis klausimas labai dažnai užduodamas. Labai gaila, kad tokia sistema. Mes dabar turime rūšiavimui skirtus konteinerius, vadinamuosius spalvotus varpelius – stiklui, plastikui, popieriui. Jie turėtų būti ištuštinami nemokamai, o už sutvarkymą sumokėti ne buitiniai vartotojai, bet gamintojai ir importuotojai. Deja, matome, kad tai neveikia gerai. Neseniai kalbėjau su aplinkos ministru, klausinėjau, gal ši tvarka bus keičiama, gal plačiau galima taikyti stikliniams buteliams depozito praktiką, kuri pasiteisino. Bet, kaip supratau, nesiruošiama to daryti.

Gamintojai ir importuotojai sako, kad jie jau sumokėjo už taromatų sistemos plėtrą ir reikia siekti, kad būtų visiškai išnaudojami perdirbamų žaliavų jau esami konteineriai, o ne diegti dar vieną, kuri dubliuotų sistemą. Iš verslo pusės, kaip ir teisinga, tačiau, žiūrint iš praktinės, apmaudu, nes, pavyzdžiui, stiklą galima perdirbti šimtus kartų. Taip pat žmonėms nepaaiškinama, kad konteineriuose esantis išrūšiuotas turinys išvežamas nemokamai. Galų gale jie nėra kokybiškai aptarnaujami, nes sulaukiama labai daug skundų.

– Stiklo žaliavos, vadinamųjų duženų, sistema Lietuvoje yra. Tačiau supirktuvėse reikalaujama dokumentų, deja, dalis renkančių asmenų jų neturi. Jei superkama už simbolinę kainą, kažkam apsimoka. Jei apsimoka, kodėl apsunkinamas supirkimas, o ne palengvinamas? Taip niekada neišsikuopsime gamtos.

– Ir su naudotomis padangomis panašu. Iš vieno žmogaus nemokamai priimamos tik keturios. Atliekų surinkimo aikštelėse reikalaujama dokumentų pristatant nebenaudojamus dažus ar jų likučius, stambiagabaričius daiktus, kuriuos reikia išardyti, išrūšiuoti. Daug nepatogumų, kurie ir atbaido naudotis šia sistema. Valdžia teigia, kad taip bandoma atskirti individualius vartotojus nuo komercinių, kurie už atliekas privalo mokėti mokesčius.

Man atrodo, valstybė turėtų prisiimti pareigą padengti dalį kaštų dėl bendrojo gėrio. Aišku, visada visur pasitaiko piktnaudžiavimo, bet ar dėl to reikia įkaitais laikyti daugybę žmonių, kurie draugiški aplinkai? Dabartinė sistema kritikuotina, reikėtų spausti ir Aplinkos ministeriją, ir kitas institucijas mažinti barjerus.

– Sunku patikėti, kad viena didžiausių pasaulio teršėjų Kinija jau pernai įsivedė savo gamintojams apribojimus dėl plastiko naudojimo. Iki 2025 m. jo kiekiai turi būti sumažinti net 30 proc. Jei šalis, niekada netausojusi gamtos, tokiais tempais keičia savo politiką, kokių tikėtis mums čia?

– Lietuva savarankiškų ir ambicingų planų neturi. Visi mastai ir terminai sutampa su ES. O jos kertinės datos yra 2030-ieji ir 2050-ieji. Žinant problemos mastą, tokie terminai yra gerokai per ilgi. Nes plastiko pakuočių gamyba vystoma greičiau, nei priimami technologiniai perdirbimo sprendimai.

Nuo šiemet kiekvienai ES šaliai taikomas mokestis dėl nesutvarkytų plastiko atliekų. Tačiau neteko girdėti iš Lietuvos valstybinių institucijų, kad ketinama importuotojas ar gamintojus papildomai apmokestinti. Matyt, sąskaita bus apmokama iš bendro biudžeto.

Bendrija turėtų pareikalauti pateikti aiškesnę statistiką (o ne tokią, kuri dabar yra) apie plastiko perdirbamumą. Matyt, sulauksime daug santykių aiškinimosi. Taip pat ES ketina taikyti didesnę atsakomybę gamintojams, kad jie garantuotų informacijos sklaidą apie savo pakuotes, finansuotų jų tvarkymo schemas. Dabar žmonės, vartodami kai kuriuos produktus, net nežino, kad juose yra plastiko, o išmesti į aplinką jie virsta mikroplastiku, patenka ir į vandenį, ir apskritai atsiduria mitybos grandinėje. Pasaulis dar nežino, kaip su tuo kovoti. Mokslininkai jau turi net tokį terminą "plastiko lietus". Plastiką perneša oro srautai, jis kartu su lietumi iškrenta tokiose vietose, kur pramonės išvis nėra. Pavyzdžiui, Arktyje ar Alpių kalnuose.

Tai įveikti yra dideli iššūkiai ir prie jų reikėtų prisidėti visiems. ES kelia tuos tikslus, bet ar jie yra pakankamai ambicingi, drįstu abejoti.

– Bet kiekvienai valstybei suteikta teisė tų iššūkių imtis nelaukiant paskutinio leistino termino.

– Taip. Tačiau kol kas nežiūrime į šią problemą, kaip darančią įtaką biudžetui, ekonomikai. Atrodo, vertinamas tik kaip aplinkos apsaugos reikalavimas. Tai nėra tik aplinkos reikalas, nes taršos padariniai per orą, vandenį lemia žmonių sveikatą. Dėl jos vystosi įvairios alergijos, ligos. Galų gale už gydymą ir kitką vis tiek sumokame per valstybės teikiamas paslaugas. Arba – baudomis už patį teršimą. Nėra kompleksinio požiūrio, kad kuo geresnė aplinkos būklė, tuo labiau sumažiname sąskaitas kitose srityse. Kol nesuprasime, kad viskas tarpusavyje susiję, kad aplinkos apsauga nėra valstybei našta, kurią reikia atidėlioti maksimaliai ilgai, tol situacija ir nesikeis.

Aišku, matome pokyčių. Maloniai nuteikia jaunimas, kuris nori būti draugiškas aplinkai. Tarkime, nešiojasi daugkartinius indus. Renkasi kad ir brangesnes prekes, bet be mikroplastiko sudėtyje. Deja, valstybė nesistengia tokiems vartotojams pagerinti sąlygų.

Ką tik skelbta, kad Lietuvoje žalieji pirkimai siekia vos 3 proc. Pagalvojus, jei siektų 100 proc., koks tai galingas ginklas būtų aplinkosaugos srityje. Jei valdžia formuotų tokią politiką, rinkai tai būtų paskata gaminti daugkartinio naudojimo prekes. Kai valstybė tam neteikia prioriteto, tiesiog vyksta apgaulė – viskas suverčiama vartotojui ant pečių.

Deginimas – labai prastas atliekų tvarkymo būdas, nes deginant į aplinką išsiskiria kenksmingos medžiagos.

– Ar neatrodo, keistokas mūsų supratimas apie ES žaliąjį kursą, kuriam artimiausiais metais ketinama skirti 330 mln. eurų finansavimą, kai verslas subsidijas ketina panaudoti įmonių langams pakeisti sandaresniais ir pastatų sienoms apšiltinti? Verslui apskritai turėtų rūpėti be jokio žaliojo kurso sumažinti šildymo išlaidas.

– ES galvojama apie reglamentą, kuris sudės saugiklius, kad būtų finansuojami aplinkai draugiški projektai, o ne žaliasis smegenų plovimas. Manau, kad jie suveiks. Kad verslas nežiūrėtų į žaliojo kurso finansavimą kaip į kapšą, iš kurio galima lėšas įsisavinti, o turėtų ilgalaikių naudingų pokyčių. Čia dar svarbus ir mentaliteto klausimas, ar svarstyti apie trumpalaikę perspektyvą, tiesiog gauti šiandien ir negalvoti, kokios atsakomybės laukia ateityje. Kas gali pakeisti verslo požiūrį? Vėl – valstybė. Jei ir šįsyk bus pasinaudota parama infrastruktūrai sutvarkyti, manau bus praleista auksinė proga tvariems sprendimams, o ateity už tai sumokėsime dvigubai.

Pastariesiems gerų žinių nėra ir sostinėje: įstrigus Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro katilinės statyboms, vietoj atsinaujinančių energetikos išteklių čia tiesiog deginamos dujos, – rašo „Lietuvos rytas“.

Kaunas ilgokai galėjo vadintis žaliausiu iš didžiųjų šalies miestų. Pavyzdžiui, 2019 m. čia net 95 proc. reikalingos šilumos buvo pagaminta iš biokuro.

Tačiau praėjusiais metais padėtis ėmė sparčiai keistis. Pradėjus veikti KKJ smarkiai išaugo iškastinio kuro dalis šilumos gamybos sektoriuje. Mat atliekos, kurios deginamos šioje jėgainėje, priskiriamos būtent tokiam kurui.

Todėl praėjusiais metais biokurui šiame mieste jau teko tik 75 proc. rinkos, o jo tiekėjai, skaičiuojant pagal kainas biržoje, negavo maždaug 2,5 mln. eurų pajamų.

Ateityje jos greičiausiai dar labiau susitrauks, nes KKJ pernai nuo metų pradžios veikė tik bandomuoju režimu.

Didžiausia problema, kad tai yra politinis sprendimas, sukūręs nevienodas žaidimo taisykles.

„Mes žinojome, kad Kaune biokuro dalis sumažės. O pernai dar prisidėjo ir bėdos Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje, kai įstrigo biokuro katilo statybos. Dabar sklando gandai, kad jis veiks tik 2023 metais, todėl padėtis iš tiesų prasta“, – „Lietuvos rytui“ sakė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos („Litbioma“) direktorė Vilma Gaubytė.

Biokuro gamintojams nėra palankus ir Šilumos ūkio įstatymas, kuriame numatyta, kad aukcione dalyviams pasiūlius vienodas šilumos kainas pirmenybė nėra teikiama atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Tiesa, vienodos kainos atvejų pasitaiko ne itin dažnai.

„Didžiausia problema, kad tai yra politinis sprendimas, sukūręs nevienodas žaidimo taisykles. Mes tikrai nesutinkame su tokia pozicija, kai žiedinės ekonomikos grandinėje atliekos yra aukščiau negu biokuras“, – teigė „Litbiomos“ direktorė.

Pasak Nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento Vytauto Kisieliaus, maždaug 2012 metais prasidėjęs šalies perėjimas nuo dujų prie biokuro leido sumažinti šildymo kainas šalyje apie 40-50 proc. O Kaunas, kuriame veikia daugiausia šilumos gamybos iš biokuro įrenginių, tapo pigiausiai besišildančiu miestu.

„Biokuro naudojimas yra tikra šalies sėkmės istorija. Todėl jei žaliąją energiją Kaune išstumia atliekų deginimas, tai yra žingsnis atgal. Turime įgyvendinti ES politiką tiek dėl atsinaujinančių išteklių panaudojimo, tiek žiedinės ekonomikos. Tačiau siekiai deginti nerūšiuotas atliekas prasilenkia su numatytais tikslais“, – aiškino V. Kisielius.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidento Martyno Nagevičiaus nuomone, dar nėra didelė tragedija, kad mažėja biokuro dalis šilumos ūkyje, kaip yra Kaune.

„Blogiausia, kad auga iškastinio kuro vartojimas. Centralizuotai tiekiama šiluma yra neutraliausia anglies dvideginio išmetimo požiūriu. Bet kai naudojamos atliekos ar dujos, net ir individualaus namo šildymas tampa švaresnis“, – aiškino M. Nagevičius.

Anot jo, niekuo negali pasigirti ir dujas deginanti sostinė. Čia jau anksčiau investicijas į biokuro katilines pristabdė nepriklausomi gamintojai, o kogeneracinės jėgainės projektas vėluoja.

Kokių sprendimų galima imtis, kad kuo daugiau šilumos būtų gaminama iš atsinaujinančių išteklių? V. Kisieliaus nuomone, vienas būdų galėtų būti šilumos piko paslaugų Kaune užtikrinimas biokuro, o ne dujų įrenginiais.

Tuo metu Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius teigė suprantąs biokuro gamintojų susirūpinimą dėl mažėjančios jo paklausos.

„Padėtis būtų buvusi kur kas geresnė, jei Vilniaus kogeneracinė jėgainė būtų užbaigusi biokuro projektą. Kita vertus, rudenį buvo labai pigios dujos, todėl kai kurios įmonės ėmė deginti jas, taip dar mažindamos biokuro paklausą“, – „Lietuvos rytui“ sakė V. Lukoševičius.

„Vienareikšmiškai prisiskirti laurus, kad mūsų atėjimas davė reikšmingų kainų sumažėjimų, negalime, nes nežymiai pigo ir pats kurias. Tačiau mūsų atėjimas tikrai davė efektą, ir gana nemažą. (...) Svertinė šilumos gamybos, arba supirkimo į centralizuotos šilumos tiekimo sistemas kaina rugsėjį tiek Klaipėdoje, tiek Kaune buvo 3 ir daugiau kartų mažesnė lyginant su visos Lietuvos“, – Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos posėdyje trečiadienį sakė „Ignitis grupės“ kogeneracinių jėgainių projektų vadovas Nerijus Rasburskis.

Kalbėdamas apie dar statomą Vilniaus kogeneracinę elektrinę, N. Rasburskis tikino, kad atlikta jau daugiau nei 80 proc. suplanuotų darbų.

Anot N. Rasburskio, tiek Kauno, tiek Vilniaus projektai yra įgyvendinami numatyto biudžeto ribose.

„Projektai įgyvendinami numatytais bei akcininkų patvirtintais biudžetais ir jų ribose. (...) Kauno projekto investicija yra 110 mln. eurų, Vilniaus – 350 mln. eurų“, – teigė jis.

Tuo tarpu Aplinkos ministerijos atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiutė teigė, kad prieš statant jėgaines sudarytos prognozės dėl per metus Lietuvoje susidarančių atliekų kiekio pasitvirtino esančios teisingos, tad ir suplanuoti kogeneracinių jėgainių pajėgumai yra atitinkamai reikalingi.

„Statant jėgaines prognozės buvo sudaromos 2030 metams, o prognozuojama buvo, kad panaudotai energijai gauti komunalinių atliekų per metus turėtų būti maždaug apie 390 tūkst. tonų. Šiuo metu matome, kad nuo 2018 iki 2020 metų trečiojo ketvirčio degintinų komunalinių atliekų per metus susidarė tarp 450 tūkst. ir 500 tūkst. tonų. Tad prognozes daugiau mažiau atitinka (realybę – ELTA)“, – kalbėjo A. Bagočiutė.

Kaip vėliau komentavo N. Rasburskis, susidarančių atliekų Lietuvoje nemažėja, todėl net pavykus įgyvendinti sklandžios žiedinės ekonomikos principus šalyje, kogeneracinių jėgainių potencialas bus visiškai išnaudojamas.

„Šiandien (sukaupiama – ELTA) 700 tūkst. tonų atliekų – kur kas daugiau, nei jėgainės galėtų sunaudoti (...). Susidarančių atliekų Lietuvoje nemažėja. Tai yra pagrindinis rodiklis, kuris lemtų potencialų tokių jėgainių išnaudojimą jau pasiekus žiedinę ekonomiką. Nes jėgainių pajėgumai parengti ne faktiniam, dabartiniam jėgainių darbui, o suplanuotas toks (atliekų – ELTA) kiekis, kuris bus 2030 metais. Mūsų vertinimu, šios jėgainės užtektinai turės atliekų“, – teigė N. Rasburskis.

Anot R. Rasburskio, praktiškai visi Kauno kogeneracinės jėgainės technologiniai įrenginiai jau yra jėgainės aikštelėje.

„Elektrotechninė dalis įpusėjusi, pradėti šalti bandymai, prasukinėjami siurbliai, daromi visi praplovimai. Tikimės, kad gavę taršos integruotos prevencijos leidimą galėsime pradėti karštus bandymus, užsikurti dujomis, praeiti visus režimus. Sausio mėnesį pirmosios atliekos galėtų būti paverčiamos energija. 2020 m. sausį – atliekos, pirma liepsna jėgainėje – šiemet gruodį“, – sakė tarnybos direktorius.

Tuo tarpu, jo teigimu, Vilniaus kogeneracinės jėgainės paleidimas numatomas 2020 m. vasarą

„2020 m. birželio mėnesį pirma liepsna, atliekos (pagaminta energija) – liepos mėnesį. Norint jėgainę išbandyti visu pajėgumu, mums reikalingas pakankamas šilumos poreikis mieste. Šiandien turime su rangovais darbų planą. Nepaisant to, kad projekto užbaigimas buvo numatytas iki 2020 m. vasario, turėjome labai nesmagų inžinieriams procesą, kai buvo pakeistas miesto temperatūrinis grafikas po legioneliozės protrūkio“, – teigė N. Rasburskis, pridūręs, kad tas sprendimas tiesiogiai turi įtakos technologiniam procesui.

Numatoma, kad naujoji Vilniaus kogeneracinė jėgainė, naudodama biokurą ir komunalines atliekas, pagamins kone pusę sostinei centralizuotai tiekiamos šilumos.

Energijos gamybai bus naudojamos po rūšiavimo likusios netinkamos nei perdirbti, nei pakartotinai naudoti, bet turinčios energinę vertę komunalinės atliekos. Čia planuojama apdoroti iki 160 tūkst. tonų atliekų per metus.

Šalies vadovės veto pakeitimams dėl atliekų deginimo jėgainių statybų ketvirtadienį Seimas atmetė – 71 Seimo narys iš valdančiosios daugumos balsavo, kad liktų galioti rugsėjį Seimo priimtas įstatymas be jokių pakeitimų, 36 iš opozicijos – prieš, o 6 (trys konservatoriai ir trys valdantieji) parlamentarai susilaikė. Tarp veto palaikiusiųjų buvo „valstietis“ Raimundas Martinėlis ir socialdarbietis Algirdas Butkevičius. 

Norint atmesti prezidentės veto reikėjo, kad už tai balsuotų ne mažiau kaip 71 Seimo narys.

Premjeras Saulius Skvernelis, kaip ir žadėjo, balsavo prieš veto, nors jo vadovaujama Vyriausybė šių metų vasarį teikdama Seimui išvadą dėl pataisų siūlė joms nepritarti.

„Sprendimai dėl (...) Vilniaus ir Kauno atliekų deginimo įrenginių jau yra priimti, sutartys dėl statybos darbų – pasirašytos, todėl priėmus įstatymą atsiras prieštaravimų dėl teisinio reguliavimo vykdant prisiimtus įsipareigojimus dėl suplanuotų Vilniaus ir Kauno atliekų deginimo jėgainių projektų įgyvendinimo“, – rašė Vyriausybė.

Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas „valstietis“ Kęstutis Mažeika pareiškė, kad svarstymai dėl tokių  elektrinių statybų „tam tikrą rezultatą jau davė“: „Vilniaus jėgainės statytojai papildomai investuos į išmetamo oro kokybės gerinimą“. 

Jis sakė, kad jau parengtos pataisos dėl tvarkos, ateityje nustatant naujų atliekų deginimo jėgainių atstumą nuo gyvenviečių.

Tuo metu Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys konservatorius Mykolas Majauskas prognozavo, kad dėl šio Seimo sprendimo „augs šildymo, elektros ir atliekų kainos“.

Jis žada kreipsis į Konstitucinį Teimą išaiškinimo, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai.  

Aplinkos apsaugos komiteto narė „valstietė“ Virginija Vingrienė tikino, kad pataisos neužkirs kelio pažangiems atliekų tvarkymo būdams. 

Socialdarbietis Algirdas Butkevičius tikino, kad buvo „didžiulis pasipriešinimas“ abiejų gamyklų statybai nuo pat projektų įgyvendinimo pradžios.  

„Jėgainių statybų stabdymo negaliu paaiškinti niekaip kitaip, tik kaip veiksmus šių projektų konkurentų naudai atstovaujant privataus verslo, o ne valstybės ir vartotojų interesams“, – teigė jis.  

Prezidentė pataisas grąžino Seimui tobulinti, nes, anot jos, pakeitimais be jokių pagrįstų aplinkosaugos kriterijų apribojamos galimybės statyti naujas jėgaines, nustatoma 20 kilometrų atstumo riba nuo gyvenamosios teritorijos, taip pat kvestionuojama jau statomų dviejų jėgainių ateitis.

Vilniuje atliekomis ir biokuru kūrenamą elektrinę stato energetikos grupė „Lietuvos energija“, o Kaune – kartu su Suomijos energetikos koncerno „Fortum“ įmone „Fortum Heat Lietuva“. Pastaroji jau degina atliekas Klaipėdoje.

Atmestas veto didins mokesčius už atliekas

Prezidentūra teigia, kad dėl atmesto šalies vadovės veto, augs mokesčiai gyventojams už atliekas.

„Šio įstatymo įsigaliojimas realybėje reiškia potencialų šildymo kainų didėjimą, augančius miškų kirtimus“, – BNS ketvirtadienį sakė prezidentės patarėja ekonomikos klausimais Lina Antanavičienė.

Pasak L. Antanavičienės, atstumo reikalavimas užkirs kelią efektyvių atliekų deginimo jėgainių statyboms, nes jos turi būti arčiau miestų centrų.

Jos teigimu, tai reiškia, kad „skandinsime šalį sąvartynuose“, o dėl to augs mokesčiai gyventojams už atliekų tvarkymą.

„Prezidentė Seimo sprendimą vertina kaip neatsakingą žingsnį, dėl kurio kentės visi šalies gyventojai. Turbūt nereikia prisidengti aplinkosauga ir visuomenės sveikata ir tokiu būdu apgaudinėti Lietuvos žmonių“, – kalbėjo prezidentės patarėja.

„Tikrai ne kilometrais užtikrinama apsauga žmonėms, o konkrečiomis apsaugos priemonėmis, kurios jėgainėse įdiegiamos“, – pridūrė ji.

„Dabartinis Seimo sprendimas nedaro įtakos mūsų įgyvendinamiems projektams“, – teigiama BNS atsiųstame „Lietuvos energijos“ komentare.

Seimas ketvirtadienį leido Vyriausybei pakeisti sprendimus dėl Vilniuje ir Kaune jau statomų atliekų deginimo elektrinių. Be kita ko, Seimas uždraudė tokias jėgaines statyti arčiau kaip 20 kilometrų nuo gyvenamosios teritorijos.

Konservatorius Mykolas Majauskas ketvirtadienį per Vyriausybės valandą Seime premjero Sauliaus Skvernelio klausė, kokie bus tolesni Vyriausybės sudarytos darbo grupės, vertinančios šiuos projektus, veiksmai.

„Darbo grupė projektą yra pateikusi, bet nieko tai bendra neturi su priimtu įstatymu, vertinami kiti dalykai, pirmiausiai ekonominio pagrindimo. Nesiečiau to su įstatymu“, – ketvirtadienį Seime kalbėjo premjeras.

Seimo priimtas pataisas dar turi patvirtinti prezidentė. Opozicinių frakcijų nariai ketvirtadienį pasirašė kreipimąsi į prezidentę, prašydami jos vetuoti priimtas pataisas.

Jei pataisos įsigaliotų, iškiltų grėsmė jau statomoms šimtamilijoninės vertės Vilniaus ir Kauno kogeneracinėms jėgainėms – Vilniuje atliekomis ir biokuru kūrenamą elektrinę stato energetikos grupė „Lietuvos energija“, o Kaune – kartu su Suomijos energetikos koncerno „Fortum“ įmone „Fortum Heat Lietuva“. Pastaroji jau degina atliekas Klaipėdoje.

Planuojama, kad 345 mln. eurų vertės Vilniaus jėgainė pradės veikti 2019-ųjų pabaigoje, o 150 mln. eurų vertės Kauno jėgainė – 2020 metais.

Opozicija prašo vetuoti

Seimui leidus Vyriausybei pakeisti sprendimus dėl Vilniuje ir Kaune jau pradėtų statyti atliekų deginimo elektrinių, opozicija prašo šalies vadovės pataisas vetuoti.

Konservatorius Mykolas Majauskas BNS teigė, kad sprendimas valstybei galėtų padaryti kelis šimtus milijonų eurų nuostolių, taip pat jis pakenktų Vilniaus ir Kauno gyventojams. 

„Šie projektai buvo skirti sumažinti Vilniaus ir Kauno gyventojams šildymo kainas, o sustabdžius ar pakeitus šiuos projektus, tokia galimybė bus prarasta“,  – teigė M. Majauskas.

Pasak jo, pataisos pažeidžia ir dvi konstitucines nuostatas.

„Tai pamina pamatinius teisėkūros principus, kad priimti teisės aktai negaliotų atbuline tvarka, tai čia labai aiškus prieštaravimas Konstitucijai. Antras prieštaravimas yra (...) – Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasakęs, kad esminiai sprendimai, kurie reguliuoja ūkinių subjektų veiklą, turi būti priimami įstatymu, o ne Vyriausybės nutarimu. Čia įstatymu priimtas sprendimas deleguoti tokius sprendimus Vyriausybei“, – tvirtino M. Majauskas.

Anot jo, prezidentei pataisų nevetavus, dėl jų bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Tokį sprendimą Seimas antradienį priėmė, gavęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) antikorupcinį vertinimą ir siūlymą pataisas tobulinti. 

Stabdyti pataisų priėmimą paprašė Aplinkos apsaugos komiteto nariai – pirmininkas „valstietis“ Kęstutis Mažeika ir liberalas Simonas Gentvilas.

88 Seimo nariai tam pritarė, keturi balsavo prieš, o 17 susilaikė.

STT pareiškė pritarianti Seimo Teisės departamento pastaboms dėl siūlomo teisinio reguliavimo ydingumo – ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius jai esminį poveikį, įtvirtinti galima tik įstatymu, o ne poįstatyminiais sprendimais, kuriuos priimtų Vyriausybė.

„Taip pat pritariame, kad analizuojamos nuostatos taikymas pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų atžvilgiu neatitiktų teisės akto galiojimo laike principo“, – nurodoma STT išvadoje.

STT užkliuvo tai, kad Aplinkos apsaugos komitetas į šias jau ir anksčiau teiktas teisininkų pastabas neatsižvelgė, tačiau nenurodė jokių argumentų ar motyvų, kodėl buvo priimtas toks sprendimas.

„Mūsų nuomone, siekiant teisėkūros atvirumo ir skaidrumo principų įgyvendinimo, nepriklausomai nuo pasiūlymų pateikusio subjekto, turėtų būti viešai atskleistos priežastys, kodėl buvo nuspręsta pritarti ar nepritarti konkretiems pasiūlymams“, – rašoma STT išvadoje.

STT papildomai pažymėjo, kad siūlymas leisti Vyriausybei priimti sprendimus dėl dviejų jėgainių likimo, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos interesus, antikorupciniu požiūriu nėra pakankama, kadangi neįtvirtinti aiškūs kriterijai, į kuriuos Vyriausybė privalėtų atsižvelgti priimdama minėtus sprendimus.

„Manome, kad sąvoka „visuomenės sveikatos interesai“ gali būti įvairiai interpretuojama, suprantama nevienodai, gali būti nesunkiai pritaikoma siekiant pagrįsti konkretų sprendimą, todėl sprendimus dėl pradėtų atliekų deginimo įrenginių projektų tolesnio įgyvendinimo priimantis subjektas turės pernelyg plačią diskreciją“. – rašoma STT išvadoje.

Praėjusią savaitę Seimas du kartus, trūkstant balsų, pataisų nepriėmė.

Vyriausybė savo išvadoje Seimui rekomendavo pataisoms nepritarti.

Vilniaus ir Kauno kogeneracines jėgaines stato šilumos gamintojos „Lietuvos energija“ ir „Fortum Heat Lietuva“. Pastaroji jau degina atliekas Klaipėdoje. 

Atliekų tvarkymo įstatymas numato, kad po rūšiavimo likusios ir perdirbti netinkamos energinę vertę turinčios komunalinės atliekos kaip kuras energijai gaminti gali būti naudojamos tik Vyriausybės pripažintuose valstybinės reikšmės atliekų tvarkymo įrenginiuose. Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės šį statusą turi. 

„Atliekų deginimas, toks atliekų tvarkymo būdas yra XIX amžiaus problemos sprendimas. Tai, kas buvo prieš 30 metų padaryta, kad nėra ko baimintis, kad stovi miestų centruose (atliekų deginimo įrenginiai – BNS), tikrai taip nėra. Baimės yra natūraliai pagrįstos“, – ketvirtadienį Seime atsakydamas į parlamentarų klausimus sakė S. Skvernelis.

„Čia yra ne kvapas, kurį gali pernešti. Čia yra tokios išmetamosios medžiagos, kurios šimtmečiais išlieka, kurios daro poveikį aplinkai, daro poveikį sveikatai, kylą grėsmės apsigiminui. Todėl norisi atsakymų, ar tai saugu Lietuvai ir pirmiausiai Vilniaus gyventojams, ar ne“, – kalbėjo premjeras.

Jis pakartojo, kad abejonės dėl planuojamų Vilniaus ir Kauno kogeneracinių jėgainių kenksmingumo iki šiol nėra išsklaidytos.

Premjeras taip pat tikino neturintis asmeninio intereso dėl Vilniaus projekto, nepaisant to, jog gyvena  netoli statomos jėgainės.

„Aš dar kartą pabrėžiu, kad tai nėra mano asmeninis interesas, kadangi tai liečia daug gyventojų ir rinkėjų. Jeigu tokiu principu vadovautis, tai, atleiskit, aš negaliu priiminėti nė vieno sprendimo, nes bet kokiu atveju mane, kaip gyventoją palies energetiniai dalykai ar maisto kainos, gydymo paslaugos ar švietimas“, – Seime kalbėjo S. Skvernelis.

Premjeras ketvirtadienį Seime atsakinėjo į opozicinės Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) frakcijos narių parengtus klausimus.

S. Skvernelis gegužę pareiškė, jog Vilniaus ir Kauno kogeneracinės jėgainės yra korupcinės ir „nuodijančios“ žmones, be to, dėl jų Vyriausybė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą. Vyriausybės vadovas buvo užsiminęs apie projektų stabdymą.

Planuojama, kad 345 mln. eurų vertės Vilniaus jėgainė pradės veikti 2019-ųjų pabaigoje, o 150 mln. eurų vertės Kauno jėgainė, statoma kartu su Suomijos kapitalo „Fortum Lietuva“, – 2020 metais.

„Premjero žodžių komentuoti negaliu, galiu pasakyti savo nuomonę (...) Projektai buvo pradėti, kai tapau energetikos ministru, už projektus buvo atsakinga Finansų ministerija, o ne Energetikos ministerija (...) Tuo metu, kai aš juos mačiau, kad jie būtų korupciniai, aš tokios informacijos neturėjau. Be abejo, jeigu tokią informaciją būčiau turėjęs, būčiau kreipęsis į atitinkamas institucijas“, – trečiadienį Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje kalbėjo R. Masiulis.

Ministras pridūrė, kad „jis tų projektų nesekė“, todėl jam sunku komentuoti, bet galbūt kiti žmonės „gaudavo tą informaciją“. 

Buvęs energetikos ministras teigė, kad Vyriausybė apkritai buvo informuojama apie „Lietuvos energijos“ projektus.

„Tie projektai buvo svarstomi, į Vyriausybę buvo atnešama informacija apie jų techninius parametrus, buvo pateikiama informacija apie šiukšlių kiekius, kiek galima būtų deginti. Visi tie sprendimai iš „Lietuvos energijos“ buvo pateikiami, ir tas, kas Vyriausybėje buvo priiminėjama, buvo priiminėjama pagal tą turimą informaciją“, – aiškino R. Masiulis.

Jo žiniomis, „Lietuvos energijos“ projektais buvo siekiama sutvarkyti situaciją šilumos ūkyje, ypač Vilniuje, norėta, kad ateitų „sąžiningi investuotojai“.

„Vienas svarbus aspektas, kurį reikėtų vertinti, kad tuo metu, kai tie projektai buvo pradėti, buvo labai didelis rūpestis dėl nesąžiningos kai kurių privačių šilumos bendrovių veiklos. Kiek suprantu, šių projektų logika buvo tokia, kad pirmiausia Vilniuje, kur gyventojai moka per daug už šilumą, privatus šilumos operatorius, tikėtina, nesielgia sąžiningai“, – teigė R. Masiulis.

Jis aiškino, jog vadovaudamas Energetikos ministerijai, neigiamai vertino situaciją šilumos sektoriuje, ypač Vilniuje, kur tuo metu veikė šilumos ūkį nuomojusi Prancūzijos koncerno „Veolia“ valdoma „Vilniaus energija“.

„Taip pat turėjau informacijos, kad Kainų kontrolės komisijos darbuotojai fiziškai buvo neįleidžiami į „Vilniaus energiją“, kas, mano nuomone, netoleruotinas dalykas. (...) Kai pasikeitė „Dalkia“ (dabar  „Veolia“ – BNS) vadovybė, aš daug vilčių dėjau, kad pavyks įrodyti jai, kad pačiai „Dalkia“ nenaudinga jos partnerių veikla Lietuvoje – reikia pripažinti, kad šias įmones valdė „Icor“ grupės darbuotojai de facto, mano nuomone, o ne „Dalkia“ atstovai (...) Bet reakcija buvo visiškai priešinga ir tą paskaitė kaip spaudimą“, – sakė ministras.

Jis pridūrė, kad ir kitų investuotojų veikla Lietuvos šilumos ūkyje tuo metu pasitikėjimo nekėlė, dėl to Energetikos ministerija siekė, kad atsirastų investuotojų, į Lietuvą žiūrinčių kaip į „ilgalaikę investiciją“ su racionalia grąža. Kaip vieną tokių R. Masiulis įvardijo Vokietijos „Danpower“.

„Kai atsirado „Danpower“, (...) jų argumentacija buvo, kad būtent jie yra tie investuotojai, kurie parodys, kad užsienio investuotojai gali veikti sąžiningai, dorai. Buvau prašęs savo darbuotojų, kad jie nuvažiuotų į kitas šalis, šiuo atveju į Estiją, kur „Danpower“ turėjo investicijų (...) Grįžę specialistai pasakė, kad Estijoje nedidelis projektas, bet to miesto meras buvo patenkintas, nepastebėta korupcinių elementų, perteklinio pelno siekimo. Su „Danpower“ kontaktą palaikėme“, – aiškino ministras.

Ministras vis dėlto teigė esąs nustebęs, kad teismas šiemet priėmė Energetikos ministerijai nepalankią nutartį byloje su „Danpower“, kuriai 2013 metais buvo išduoti, o vėliau, jau jam dirbant energetikos ministru, panaikinti leidimai vystyti projektą Vilniuje.

„Prisipažinsiu, buvau nustebęs dėl Vilniaus bylos. Dar labiau nustebau, kad prieš kažkiek laiko „Foksitos“ byla buvo pralošta. Nes mes tuo metu skaitėme, kad pati stipriausia byla yra „Foksitos“ byla, toliau Kauno, o po to Vilniaus („Danpower“ ginčai su Energetikos ministerija dėl projektų Kaune ir Vilniuje – BNS) (...) Dėl to, manau, tas svarstymas dėl taikos susitarimo su „Danpower“ buvo pasiektas, nes panašu, kad teisės aktai nebuvo tobuli ir nėra dabar tobuli (...) Nes kai mes davėme į teismą, viskas eina pagal teisės raidę, o dabar teismas, suprasčiau, naudoja kitokius kriterijus“, – aiškino R. Masiulis.

Opozicinių konservatorių atstovas Jurgis Razma klausė, kaip R. Masiulis vertina ankstesnius premjero Sauliaus Skvernelio žodžius, esą „Lietuvos energijos“ projektai Vilniuje ir Kaune gali būti „nuodijantys“.

„Dabar premjeras ne tik korupciniais pavadino tuos projektus, bet dar ir nuodijančiais. Kaip buvo žiūrima, kai aprobavo tuos projektus, ar yra pakankamos priemonės dėl filtrų, dėl apsisaugojimo nuo nuodijimo?“, – posėdyje klausė J. Razma.

„Tuo metu pagal turimą informaciją kalba apie nuodijimą nėjo“, – sakė R. Masiulis. 

Valdančiųjų socialdarbiečių atstovas komisijoje, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius, kurio Vyriausybė užkirto kelią „Danpower“ plėstis Vilniuje ir Kaune bei „Lietuvos energijos“ jėgaines pripažino valstybei svarbiais projektais, teigė, kad jau dabar suplanuoti jų įrenginiai yra vieni moderniausių pasaulyje.

„Kada išgirdau informaciją, kad bus keičiami filtrai – tai iš tam tikros pasakos istorijos pasakyta. Šitoms dviem kogeneracinėms elektrinėms numatyti filtrai patys moderniausi, kokie yra pagaminti visame pasaulyje. Kopenhagoje analogiška kogeneracinė elektrinė stovi miesto centre, bet Lietuvoje filtrai bus dar modernesni“, – argumentavo A. Butkevičius.

Premjeras S. Skvernelis gegužę pavadino „Lietuvos energijos“ projektus korupciniais. Jo teigimu, dvi „abejotinos reikšmės“ ir „gyventojus nuodijančios“ šiukšlių deginimo gamyklos kai kuriems buvusiems Vyriausybės patarėjams, „Lietuvos energijos“ ir specialiųjų tarnybų darbuotojams buvo svarbiau nei Vokietijos energetikos bendrovės „Danpower“ projektas, todėl šią įmonę jie nutarė eliminuoti.

Vis dėlto praėjusią savaitę S. Skvernelis pakvietė „Lietuvos energijos“ vadovą Darių Maikštėną – jis po susitikimo paskelbė, kad grupė sieks sumažinti Vilniaus jėgainėje deginamų komunalinių atliekų kiekį bei jos oro taršą, o daugiau atliekų deginti Kaune. Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas tuomet sakė, kad Vilniuje bus deginama daugiau biokuro, tačiau šilumos kaina dėl to nedidės. 

Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas tąkart pabrėžė, kad tarp Vyriausybės ir „Lietuvos energijos“ nėra jokio konflikto. D. Maikštėnas taip pat teigė, jog tarp ministrų kabineto ir grupės ginčo nėra.

Planuojama, kad 345 mln. eurų vertės Vilniaus jėgainė pradės veikti 2019-ųjų pabaigoje, o 150 mln. eurų vertės Kauno jėgainė, statoma kartu su Suomijos kapitalo „Fortum Lietuva“, – 2020 metais.