-
Kolektyvinės apsaugos statiniuose galėtų slėptis 40 proc. gyventojų: ką reiktų daryti kitiems?
Antradienį įvyko vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės susitikimas su savivaldybėmis bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) atstovais. Jo metu buvo aptarta kiek ir kokių kolektyvinės apsaugos statinių yra visose Lietuvos savivaldybėse ir pasirinktas atitinkamas jų žymėjimas.
„Kolektyvinės apsaugos statinių mes turime visose savivaldybėse. Iš viso daugiau nei 1900 tokių statinių, kurie, skaičiuotina, talpintų 1,2 mln. Piliečių“, – teigia M. Sinkevičius.
– Bet tai nėra tikros slėptuvės, ar ne? Tai yra tiesiog statiniai, kuriuose galima prisiglausti.
– Kad visi suprastų, kas tai yra, neretai prie tų statinių yra tam tikri ženklai. Tai yra kultūros namai, gimnazijos, didesnės mokyklos, kultūros, sporto centrai. Tai yra tokie statiniai, kurie šiaip savo paskirtimi nėra skirti slėptis, neapsaugotų nuo karinės intervencijos ar oro atakos. Tai yra kolektyvinės apsaugos statiniai „tam kartui“ jei, sakykim, namuose nesaugu ir nėra kur trauktis. Kad ne lauke, ne grynam ore, miške kažkur, tai tokie statiniai tinka susibūrimams, bet tai ne slėptuvės. Jie negali apsaugoti žmonių nuo antpuolių.
Mindaugas Sinkevičius (L. Balandžio/BNS nuotr.)
– Paaiškėjo, kad, kaip pats minėjote, 40 proc. visuomenės galėtų ten atsidurti. Natūraliai kyla klausimas, o ką daryti 60 proc. likusių žmonių?
– Matyt, kad atsitiktų taip, kad ne visi… įsivaizduokim, ar jūs, ar aš, jeigu karo konfliktas, ką mes darytume? Turbūt daugelis iš mūsų vyrų eitume ginti tėvynės, stengtumėmės apsaugoti savo šeimas, vaikus, žmonas. Aš nesu tikras, kad turėdamas butą ar sodo namelį aš vežčiau savo vaikus ir žmoną į kažkokios gimnazijos sporto salę ir sakyčiau sėdėk čia ir būk čia, nes čia yra neva saugiau. Vis tiek, turėkim omeny, kad ne pilnai visiems 3 mln. piliečių slėptuvių, rūsių neįrengsim, bet čia kalba eina apie tuos žmones, kurie pažeidžiamiausi yra ir reikėtų juos saugiai laikyti kurį laiką. Taip pat turėkim omeny, kad nėra pastovios buvimo vietos, yra laikinos, iš kurių galbūt būtų galima transportuoti žmones paprasčiau, nes jie būtų susitelkę vienoj vietoj.
– Kokios ten būtų sąlygos? Ten yra paruošta ar ketinama paruošti lovas? Kaip ten viskas vyktų?
– Sąlygos objektyviai yra visiškai kuklios. Kolektyvinės apsaugos statiniai su sienom, stogais… Įsivaizduokim, turim daugelis turbūt vaikų, patys žinom, kas yra kultūros centras, kas yra mokykla. Tai yra salės, kur galima prisiglausti, bet tai nėra taip, kad kiekvienam po lovą, kiekvienam po dantų šepetėlį, kiekvienam po maisto davinį ir kažkas visa tai sandėliuoja ir laukia karinio konflikto. Ne, iš principo tai yra laikina prieglaudos vieta šiltai, saugiai išbūti, bet čia kalba turbūt eitų apie kelias paras arba tam tikram laikotarpiui. Jų techninis pasiruošimas, tam tikra prasme, labai kuklus.
– Kalbant visiškai pragmatiškai – ar buvo aptartas finansavimo klausimas, kiek reikėtų skirti? Ar čia vyriausybė iš biudžeto dabar skirtų pasiruošimui, ar kiekviena savivalda atskirai turi tuo pasirūpinti?
– Civilinė sauga yra valstybės deleguota funkcija, tai yra, valstybė moka už šios funkcijos atlikimą ir ją atlieka PAGD ir visos savivaldybės. Šitai civilinės saugos funkcijai skiriama šiek tiek daugiau nei 2 mln. eurų. Savivaldybėse dirba 70 pareigūnų, PAGD dirba apie 30 – 100 žmonių, atsakingi už civilinę saugą ir tai yra šiek tiek daugiau nei 2 mln. finansavimas per visą valstybę.
– Gal reikia rimčiau pasižiūrėti į šitą sritį?
– Tai natūralu, kad čia yra ministerijos vadovybė, pati ministrė, aišku čia ne vien jos atsakomybė, konstatavo labai aiškiai, kad civilinės saugos sritis, nesitikint ir negalvojant apie karo atvejus ir tokias situacijas, buvo apleista sritis mūsų valstybėje ir dėl to mes turim tokį status quo, kokį turim.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Yra kaip yra, bet ką dabar reikėtų žinoti žmonėms, jeigu kiltų grėsmė? Kaip tos vietos pažymėtos? Ar yra kažkoks sąrašas tų vietų? Kiekvienoj savivaldybėj turbūt turėtų būti ta informacija. Kur ją gauti?
– Bent jau Vilniuje ir kituose miestuose kalbinti žmonės pasakojo savaitgaliais įdomumo dėlei nuėję į tam tikras vietas pagal sąrašą, kurį savivaldybės skelbia. Vieni sako „lyg ir radom tą vietą“, kiti sako „jokio įėjimo ten nebuvo“. Tai pabandykime apibendrinti, kokie ženklai mus nuvestų ten, kur reikia.
Nepasakysiu tikslaus internetinės svetainės adreso, bet berods „72 valandos“ [www.lt72.lt], kurioje galima sužinoti, ką savo kuprinėje reiktų turėti 72 valandų išgyvenimui, yra išvardintos visos vietos. Manau, kad „Google“ nesunkiai rastumėt, kur tos vietos, pavyzdžiui, 17 vietų Jonavoje – kaip vadinasi ta vieta, koks jos adresas ir kiek ten numatyta, kad būtų galima priimti žmonių. Turbūt visos savivaldybės suprato, kad reikia gal dar labiau plėsti informacijos žinojimą visuomenėje.
Paprastai tie pastatai ant durų prie įėjimo turi tokį ženkliuką, kuris nėra kažkoks išskirtinis, bet jis reiškia, kad tai yra kolektyvinės apsaugos statinys. Matyt savivaldybės dar labiau viešins tų vietų sąrašą, bet jos ir dabar yra viešos, nesudėtinga rasti.
– Žmonėms kaip ir atrodo sudėtinga. Štai klaipėdiečiai kreipėsi į savo savivaldybę ir prašo bent jau to sąrašo, nes sako „mes nežinome, kur reikėtų dėtis tokioj sudėtingoj situacijoj“. Ar daug tokių savivaldybių, kurios tik dabar susigriebė parengti kažkokią informaciją, sąrašą, informuoti savo savivaldybės gyventojus?
– Manau, kad visose savivaldybėse, negaliu būti visų 60-ies advokatas, bet turbūt savivaldybių puslapiuose įmanoma rasti. Na žinot, eini į nuorodą, paskui į dar kitą nuorodą ir iš trečios nuorodos randi tą sąrašą. Turbūt tiesiog aplinkybės tokios, kad turėtų būti pirmajame puslapyje toks sąrašas, nes visuomenės lūkestis ir emocinė būklė dabartinėje situacijoje reikalauja to sąrašo vos ne „prieš akis“, tai svarbu tuo pasirūpinti.
– Kokie artimiausi namų darbai turėtų būti padaryti? Kokie veiksmai suplanuoti ir kaip judama šios situacijos aiškumo link?
– Visų pirma, yra greito veikimo veiksmai, kurių galima imtis. PAGD, ministerijos vadovybė paprašė kolektyviai pasakyti, ko trūktų tiems pastatam, kuriuos mes turim, atsižvelgiant ir į tuose pastatuose esančius rūsius, nes gali susirinkti į kažkokią kultūros centro salę ir 2000 žmonių, bet jeigu nėra mieste elektros ir jokio generatoriaus, tai tie 2000 žmonių ir sėdės tamsoj. Kalbėjo kai kurie apie elektros generatorius kaip greito įsigijimo prekes, kurios papildytų tų statinių turinį, kad ten būtų kažkas daugiau nei tiesiog stogas virš galvos.
Aišku, kalbėjom ir apie kitus dalykus. Tie dalykai yra ir finansavimo klausimai, tie dalykai yra apie tai, kad būtų galima galvoti kitų valstybių pavyzdžiu, keisti statybos techninius reglamentus ir naujos statybos būstui, tiek individualios statybos, tiek visuomeninės paskirties pastatams ir jau reikalauti iš statytojų, kad būtų konkrečiam name ar kultūros statiny jau atitinkamos paskirties rūsys, slėptuvė, kaip tas yra Izraelyje ir, turbūt, Šveicarijoje ir kitose valstybėse, kur jau užprogramuota, kad statydamas kažką turi numatyti vietą, kuri būtų saugumo, bet čia ilgalaikis procesas ir to greit nepadarysi, deja.
-
Slėptuvės privatizuotos: tektų slėptis ir teatre?
Margas sąrašas
Kauno civilinės saugos specialistai skelbia, kad mieste yra apie 250 kolektyvinės apsaugos statinių, tinkamų pritaikyti įvairių ekstremalių situacijų atvejais. Į šį sąrašą patenka įvairūs viešųjų paslaugų teikimo pastatai, bet jie slėptuvių tikrai neprimena.
„Kaune nėra valstybei priklausančių slėptuvių. Nemažai jų įsigijo privatūs asmenys. Jos išlikusios ir prireikus būtų tinkamos naudoti. Kaip tik šiuo metu atnaujinama informacija apie išlikusių slėptuvių būklę ir galimybes jas naudoti karo grėsmės atveju“, – teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius Civilinės saugos ir mobilizacijos poskyrio vedėja Raminta Jančauskaitė.
250 – tiek Kaune yra kolektyvinės apsaugos statinių, kuriuose galima slėptis pavojaus atveju.
„Kauno diena“ paanalizavo kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą. Jame – švietimo įstaigos: mokyklos, darželiai, universitetai, jų bendrabučiai. Sąraše atsidūrė ir teatrai, galerijos, sporto maniežai, „Žalgirio“ arena ir panašūs pastatai, kuriuose teikiamos viešosios paslaugos. Žinoma, kolektyviai prisiglausti būtų galima ir gydymo įstaigose – ligoninėse ar poliklinikose.
Pateiktame sąraše – tik keletas objektų, kurių sienos storesnės. Jos teoriškai galėtų labiau apsaugoti karo atveju. Tai fortai ir įvairūs jų įtvirtinimai. Tiesa, fortai nutolę nuo gyvenamųjų rajonų, tad greitai juos pasiekti nėra paprasta.
Vietoj slėptuvės savivaldybės atstovai siūlo eiti į teatrą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Pasak savivaldybės civilinės saugos specialistų, tam tikrais atvejais galima slėptis ir požeminėse pėsčiųjų perėjose. Kaune priedangai gali būti panaudotos požeminės pėsčiųjų perėjos Karaliaus Mindaugo prospekte, Vilniaus gatvėje, Vytauto ir Savanorių prospektuose.
„Taip pat reikėtų nepamiršti, kad visi žemiau žemės lygio esantys statiniai, kilus pavojui, gali būti naudojami kaip slėptuvės, o patys gyventojai turėtų įvertinti savo gyvenamąją aplinką ir nuspręsti, kur būtų galimybė įrengti vienokią ar kitokią apsaugos erdvę“, – pastebėjo Civilinės saugos ir mobilizacijos poskyrio vedėja.
Kolektyvinės apsaugos statiniai žymimi specialiais ženklais. Ties įeigomis į tokius pastatus turi būti užklijuotas oranžinis kvadratas, kurio viduryje – mėlynas trikampis. Iš tiesų tokie pastatai labiau skirti laikinai apgyvendinti, surinkti žmones į vieną vietą, kad būtų galima bendrai teikti reikalingą pagalbą. Kaip slėptuvės, šie objektai vargu ar gali būti naudojami, nes savo infrastruktūra mažai kuo skiriasi nuo gyvenamųjų namų ar biurų. Čia nėra storų betoninių sienų ar po žeme įrengtų rūsių, kuriuose būtų saugomi išgyvenimui skirti daiktai.
„Kolektyvinės apsaugos statiniai nebuvo projektuoti kaip slėptuvės nuo bombardavimo. Jų tikslas – kitoks: kad žmonės galėtų susirinkti, kažkurį laiką pabūti, galbūt gauti maitinimą ir pan. Nuo karinių veiksmų žmonės turėtų slėptis ten, kur jų nepasiektų nuolaužos, skeveldros. Paprastai bombardavimai vyksta be jokio išankstinio įspėjimo, todėl reikia žiūrėti, kur yra artimiausia saugi vieta. Tai galėtų būti rūsys ar požeminė parkavimo aikštelė. Net ir kolektyvinės apsaugos statinio rūsys būtų labiau tinkamas nei kokia nors salė“, – teigė Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus viršininkas Arvydas Kazlauskas.
Kaune nėra valstybei priklausančių slėptuvių. Nemažai jų įsigiję privatūs asmenys.
R.Jančauskaitė nurodė, kad kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą galima rasti Kauno miesto savivaldybės interneto puslapyje kaunas.lt. Tada reikia eiti į „Civilinės saugos“ polapį ir sąrašo ieškoti ties skiltimi „Svarbi informacija“.
Tenka pripažinti, kad neįgudusiems interneto naršytojams gali kilti problemų ieškant šios informacijos. Gal vertėtų pasisemti idėjų iš kitų savivaldybių ir kolektyvinės apsaugos statinių sąrašą pateikti žemėlapyje, o ne išvardyti lentelėse. Taip gyventojams būtų patogiau orientuotis, kur reikėtų eiti, kokie pastatai arčiausiai jų namų ir kur jie galėtų laukti pagalbos.
Ar tikrai atnaujinama?
Nors sąrašas viešai prieinamas ir pateikiamas kaip slėptuvių alternatyva, tačiau net ir patys civilinės saugos specialistai pripažįsta, kad ne visi statiniai tinkami naudoti. Tad kyla klausimas, kodėl tie pastatai vis tiek įtraukti į sąrašą?
„Šis sąrašas yra bendrinis ir ne visi jame esantys pastatai dėl savo būklės ar konstrukcinių ypatumų gali būti naudojami kaip slėptuvės ar priedangos. Todėl sąrašas nuolat peržiūrimas, atnaujinamas ir prireikus pildomas. Priklausomai nuo to, kaip keisis situacija, jis bus konkretizuojamas ir aktualizuojamas. Šiuo metu toliau dirbame prie šio sąrašo, kadangi mieste yra atsiradę ir daugiau statinių, priklausančių privačiam sektoriui, kurie galėtų būti tinkami ekstremaliosiomis situacijomis, taip pat ir karo atveju“, – teigiama „Kauno dienai“ atsiųstame R.Jančauskaitės komentare.
Atidžiau peržiūrėjus siūlomą kolektyvinių apsaugos statinių sąrašą, kyla ir daugiau klausimų. Kodėl jame nėra, pvz., kovo 1-ąją oficialiai atidarytų Kauno ledo rūmų (Kovo 11-osios g. 26). Priminsime, kad pastatas prieš tai daugiau kaip pusmetį buvo naudojamas kaip vakcinavimo centras.
Akys užkliūva ir už Dariaus ir Girėno stadiono. Sąraše nurodoma, kad laikinai slėptis galima Kauno sporto halėje ir patalpose po Dariaus ir Girėno stadiono tribūnomis. Kadangi šiuose objektuose vis dar dirba statybininkai, ar tikrai juose nelaimės atveju būtų saugu slėptis vietos gyventojams? Ar kauniečiai turėtų patys atkelti statybvietės tvoras ir ieškoti, kur įrengtos patalpos po tribūnomis? Juk po rekonstrukcijos ir šiaip visos erdvės stadione yra pasikeitusios, tad kyla abejonių, ar šis objektas, kol dar nėra viešai pristatytas visuomenei ir neužbaigtos statybos, gali būti tinkama laikino prieglobsčio vieta.
Kolektyvinės apsaugos statinių sąraše yra Dariaus ir Girėno stadionas, nors čia dar karaliauja statybininkai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Blogiausias scenarijus
Slėptis rūsiuose ar požeminėse aikštelėse daliai Kauno gyventojų gali būti pavojinga. Jei išsipildytų juodžiausias scenarijus ir fiziškai būtų pažeista Kauno hidroelektrinė, dalis Šančių, Naujamiesčio, Kauno centro ir Senamiesčio tiesiog būtų apsemta, o rūsiuose pasislėpę žmonės nuskęstų.
„Sudėjote visus blogiausius variantus į vieną vietą. Sutinku, kad būtų blogai, jei prasidėtų bombardavimas ir elektrinė būtų pažeista. Tačiau ji projektuota taip, kad nebūtinai visiškai sugriūtų. Tikėtina, kad vanduo kiltų ir pradėtų semti rūsius, bet tai neturėtų būti toks žudantis vandens pliūpsnis“, – ramino A.Kazlauskas.
Išparduotos slėptuvės
Daugiau kaip prieš dešimtmetį Kaune buvo apie 200 slėptuvių. Dabar dalis jų – privačiose rankose, kitos sunykusios. Savivaldybės atstovai skaičiuoja, kiek privačių slėptuvių galėtų Kaune būti, tačiau pažymi, kad jų aprūpinimu būtiniausiais daiktais turėtų rūpintis savininkai.
„Savo privačių būstų erdvėmis gali pasirūpinti tik jų šeimininkai. Vis dėlto nerimaujantys asmenys turėtų savarankiškai įvertinti, ar jų namų rūsiuose tinkamai išnaudojamos patalpos, ir pagalvoti, kaip tokias erdves pavojaus atveju panaudoti slėptuvėms“, – teigė R.Jančauskaitė.
Panaršius internete galima atrasti prieš keletą metų įkeltų skelbimų apie Kaune parduodamas slėptuves. Jų kaina svyruoja nuo 8 iki 17 tūkst. eurų. Slėptuvių plotas – apie 90 kv. m. Bunkerius žmonės bandė parduoti Petrašiūnuose, Aleksote. Skelbimuose nurodyta, kad tokios erdvės puikiai tinka pabėgimo kambariams ar kitoms laisvalaikio erdvėms įrengti. Todėl sunku pasakyti, kiek realiai senųjų slėptuvių yra išlikusių, ar jos vis dar naudojamos pagal pirminę paskirtį ir ar nelaimės atveju jose galėtų prisiglausti žmonės.
Seniau bene didžiausia miesto slėptuvė buvo po buvusių Kauno buities namų „Juzė“ pastatu. Dabar šis objektas rekonstruojamas į viešbučius ir komercinės paskirties pastatą, todėl nežinoma, ar slėptuvė išliko. Anksčiau aiškinta, kad ten numatyti ir bunkeriai, kuriuose galėtų posėdžiauti miesto valdžia, tačiau atrodo, kad ir galimos vadavietės Kaune nėra. Savivaldybės atstovai tik kartojo, kad vis peržiūrimi kolektyvinės apsaugos statiniai, o prireikus kaip priedanga gali būti naudojami įvairūs pastatai.
„Kauno diena“ pasidomėjo, ar bent jau yra koks nors daiktų rezervas, kuris pavojaus atveju būtų pristatytas į kolektyvinės apsaugos statinius. Paaiškėjo, kad jokių gultų, miegmaišių, dujokaukių, respiratorių ar kitų daiktų, būtinų išgyventi, Kaunas nekaupia. Tai esą turi būti kaupiama valstybiniame rezerve.
„Karo atveju turėtų būti naudojamas Valstybės civilinės saugos priemonių rezervas, už kurį atsakinga Vidaus reikalų ministerija“, – pastebėjo R.Jančauskaitė.
Kolektyvinės apsaugos statinių sąraše – nemažai švietimo įstaigų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Kur ieškoti informacijos?
Civilinės saugos specialistai paragino nepanikuoti, išlikti ramiems ir, jei kiltų pavojus, sekti oficialią informaciją ir nurodymus, ką daryti toliau.
„Siekiant užbėgti už akių nepagrįstai panikai, reikia pabrėžti, kad situacija Lietuvoje ir Kaune – visiškai stabili, šiuo metu nėra pagrindo nerimauti dėl karo grėsmių mūsų šalyje. Todėl pirmiausia visi turėtume sutelkti dėmesį užtikrinant visuomenės rimtį“, – pažymėjo Civilinės saugos ir mobilizacijos poskyrio vedėja.
Pasak specialistės, Kauno miesto savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės rekomendacijomis, yra parengusi tiek Ekstremaliųjų situacijų valdymo, tiek Mobilizacijos planus. Juose taip pat aptariami savivaldybės planai ir veiksmai užtikrinant ir gyventojų saugą įvairių ekstremaliųjų situacijų ar karo grėsmių atveju.
„Mieste įrengtos 85 sirenos tikrinamos kiekvieną mėnesį, o garso patikrinimai vyksta dukart per metus. Visos jos veikia. Kartu su sirenomis paprastai veikia ir mobiliųjų telefonų pranešimų sistema“, – pridūrė R.Jančauskaitė.
A.Kazlauskas pažymėjo, kad būtų visai logiška rūsyje turėti vandens, maisto atsargų. Taip pat pasirūpinti šiltesniais drabužiais, kad patalpoje būtų galima išbūti ilgesnį laiką. Specialistai pažymi, kad rūsyje gyventojai turėtų laikyti tiek atsargų, kad užtektų 72 val. Atsargomis reikėtų pasirūpinti nelaukiant galimo pavojaus, nes jei kažkas atsitiktų, tada jau reikėtų bėgti slėptis, o ne ruoštis ir krautis būtinus išgyventi daiktus.
Vietos, kur žmonės turėtų glaustis pavojaus atveju, pažymėtos mėlynais trikampiais oranžiniame fone. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Išsamesnė informacija, kaip turėtų elgtis gyventojai, skelbiama nacionaliniu mastu koordinuojamose interneto svetainėse: www.LT72.lt bei www.mobilizacija.lt/lt/katurimezinoti.html.