Buvusių sovietų kolaborantų garbei pavadintų gatvių pervardijimas lig šiol kursto aistras. Klaipėdoje tebėra Stalino saulės vežėjų – Salomėjos Nėries bei Liudo Giros gatvės, o ant Vilties g. 4 namo tebekabo memorialinė lenta, liudijanti, jog ten gyveno dar vienas jų bendrakeleivis – Antanas Venclova. Kas lėmė kūrėjų nusikalstamą tarnystę bei kaip jie tai išpirko, neaišku ir šiandien.
J.Janonis trėmė žmones?
Žinomų sovietmečio epochos garsenybių vardais pavadintos šalies miestų gatvės, kaip ir tarybinę okupaciją menančios skulptūros, paminklai ar kiti simboliai, pamažu dingo iš laisvę atgavusios Lietuvos viešųjų erdvių.
Vis dėlto kai kurių sovietmečio "atavizmų" neatsisakyta ligi šiol, nes dėl jų visuomenė iki galo taip ir nesutarė. Nors kolaborantų etiketės ir po mirties nenuplėšėme nuo S.Nėries, L.Giros, P.Cvirkos, A.Venclovos, jau nekalbant apie likusius 16 veikėjų, vykusių parvežti saulės Lietuvai, kai kurių jų pavardės vis dar ženklina Klaipėdos gatvių lenteles.
Praeitą miesto tarybos kadenciją Žymių žmonių, istorinių datų ir įvykių įamžinimo bei gatvių pavadinimų komisijai vadovavęs Vytautas Čepas neslėpė, kad nuolat sulaukdavo raginimų naikinti S.Nėries gatvės pavadinimą.
"Buvo atėjusi delegacija net su Atkuriamojo Seimo nariais, kurie reikalavo pakeisti Juliaus Janonio ir S.Nėries gatvių pavadinimus, L.Giros kažkaip neužkliuvo. Po to dar buvo keletas tokių interesantų. Bet aš jų paklausiau, kuo dėtas J.Janonis? Jie man paaiškino, kad jis žmones trėmė. Nelabai įsivaizduoju, kaip jis tai galėjo daryti, nes 1917 m. poetas pateko po traukiniu ir žuvo. Nesuprantu, kodėl jis vis užkliūva", – stebėjosi V.Čepas.
Esą jis rašė apie darbo žmones, jų sunkų gyvenimą, tačiau pats net nebuvo partinis. Sovietai jį pavertė proletariniu poetu, o tai veikiausiai ir yra didysis J.Janonio nusikaltimas.
S.Nėries kaltė
Pasak V.Čepo, S.Nėries situacija – sudėtingesnė. Esą kiekvienas kūrėjas turi savo pažiūras, bet poetė ir jų neturėjo, ji buvo "genialus didelis vaikas".
"Mes tokio masto poetės neturėjome. Bet ji tikrai nebuvo politinė veikėja. S.Nėris – viena iš tų, kuriuos, mano manymu, apmulkino sovietai, ir jai tai garbės nedaro. Bet, remiantis sveiku protu, Lietuvos miestuose jos vardo gatvės išliko, kaip ir paminklas viename Kauno skverelyje", – sakė V.Čepas.
S.Nėries gatvė Klaipėdoje aprėpia buvusias dvi gatves: K.Donelaičio (Parko) ir Geležinkelio stoties (jų sandūroje – dabartinė S.Daukanto gatvė). Tarybiniais metais abi gatvės pavadintos S.Nėries vardu, bet poetė Klaipėdoje niekada negyveno.
Atkūrė ne visą istorinę tiesą
Istorinės tiesos atkūrimu klaipėdiečiai ėmė rūpintis dar 1988 m. liepą. Tada surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai vienu svarbiausių uždavinių laiko senųjų gatvėvardžių grąžinimą.
Iki 1993 m. sugrąžinti tiek senieji XVII–XIX a., tiek 1923–1939 m. atsiradusių gatvių pavadinimai. Senamiestyje vėl atkurtos Kepėjų, Skerdyklos, J.Zembrickio, J.Zauerveino, Tiltų ir Turgaus gatvės.
Nebeliko Komjaunimo, Pergalės, P.Nachimovo ir A.Suvorovo, 16-osios divizijos, X penkmečio, M.Melnikaitės, bet paliktos Paryžiaus Komunos bei Komunarų gatvės. Pakeistas ir rašytojo P.Cvirkos gatvės pavadinimas, ji tapo Turgaus gatve.
Vietoj Komjaunimo atsirado Sausio 15-osios gatvė, susijusi su Klaipėdos sukilimu, o Lenino aikštė virto Atgimimo aikšte. Sovietų kosmonautą J.Gagariną pakeitė lietuvių lakūnai S.Darius ir S.Girėnas, Tarybinės armijos gatvei buvo sugrąžintas Šaulių pavadinimas.
Paradoksalu, bet dėl S.Nėries bendražygio L.Giros gatvės pavadinimo Klaipėdoje niekas triukšmo nekėlė. Šią nedidelę gatvelę šiaurės vakarinėje miesto dalyje galbūt ne visi teisingumo siekėjai ir žino. Po 1939 m. aneksijos ji vadinta Ernst Wichert Strasse.
Niekam neužkliuvo ir dar vieno sovietinio apologeto įamžinimas – memorialinė lenta A.Venclovai (aut. skulptorius Lionginas Garla). Lenta pritvirtinta ant Vilties g. 4 namo. Ten pažymėta, kad "1936–1939 m. čia gyveno mokytojas, rašytojas A.Venclova (1906–1971 m.) su šeima". Beje, būtent čia gimė tarybinis disidentas poetas Tomas Venclova, bet lentoje tai nepažymėta.
Trys mįslingos mirtys
Nepaisant ginčų dėl istorinės atminties palikimo, iki šiol kai kurių Stalino saulės nešėjų lemtis labai miglota. Trijų rašytojų – S.Nėries, L.Giros bei P.Cvirkos, kurie Maskvoje pritarė Lietuvos įliejimui į SSRS sudėtį, gyvenimas nutrūko pirmaisiais pokario metais. Ir tai kelia didelius įtarimus, kad prie to galėjo nagus prikišti specialiosios tarnybos.
S.Nėris, pakirsta sunkios ligos, mirė Maskvos ligoninėje 1945-aisiais, vos sulaukusi 41-erių. Kitais metais mirti į Lietuvą pargrįžo poetas L.Gira, Lietuviškojoje 16-oje divizijoje spėjęs gauti kapitono antpečius. O 1947 m. pavasarį po gegužės 1-osios minėjimo neatlaikė P.Cvirkos širdis.
S.Nėries liga progresavo staigiai. Poetės neliko per kelis mėnesius. Kūrėja nuolat vėmė. Tarp mirties priežasčių minimas vėžys, infekcinis kepenų pūlinys ir net nuodai. Tik kas tuomet ją nunuodijo?
Ne mažiau keista ir netikėta L.Giros mirtis. Antrojo pasaulinio karo metais fronto baisybių poetas nematė, jis "kariavo" kabinetuose prie rašomojo stalo ir kovų atokvėpio pertraukomis agituodavo raudonarmiečių uniformomis vilkinčius lietuvių karius negailėti gyvybės už sovietų šalį.
Šis užfrontės kapitonas, grįždamas iš vieno tokio susitikimo su "gerbėjais", kažkur peršlapo kojas, po kelių dienų atgulė į lovą, iš kurios taip daugiau nepakilo. 1945-ųjų liepą jis neštuvuose pargabentas į Vilnių numirti. Nepraėjus nė aštuoniems mėnesiams L.Gira atsisveikino su šiuo pasauliu.
O po metų, pasibaigus Rašytojų sąjungoje surengtam gegužės 1-osios vakarėliui, staiga blogai pasijuto bei į ligoninę išgabentas ir L.Giros kolega P.Cvirka. Kitą rytą jis nebepabudo, jam buvo 38-eri.
Sąmokslas – ne paranoja?
Sunku pasakyti, ar visus juos graužė sąžinė, kad tarnavo ne savo tėvynei, o jos valstybingumo priešams, tačiau akivaizdu, kad čekistai jais nebepasitikėjo. Gal kūrėjai per daug žinojo ir kuriam nors netyčia išsprūdo apgailestavimas dėl Lietuvos dabarties? Gal enkavedistai nujautė, kad jų įtaka masėms gali būti ne tokia, kokios iš jų tikisi sovietų valdžia.
Juolab imituoti natūralią mirtį žudyti išmokytiems Stalino pavaldiniams nebuvo jau tokia sudėtinga užduotis. Jokia paslaptis, kad nuodų jie griebdavosi kur kas dažniau, nei Bordžijų klanas savo klestėjimo laikais.
"Esu absoliučiai tikras, kad šie rašytojai mirė ne savo mirtimi, nes man puikiai pažįstama sovietinė sistema. Bet neturiu jokių įrodymų, nė vieno fakto, kuris patvirtintų mano įtarimus. Ir niekas neturi. Tačiau puikiai žinau, kaip bent jau S.Nėris karo metais buvo nusivylusi sovietų sistema. O Maskvai tai buvo baisu, ir jie to negalėjo toleruoti. Todėl esu tikras, kad prie jos mirties prisidėjo tarnybos", – savo įtarimus dėstė klaipėdietis rašytojas Kostas Kaukas.
Pasak K.Kauko, P.Cvirka buvo drąsus ir tiesus žmogus, jam irgi galėjo išsprūsti koks rizikingas žodis apie bolševizmą. Tad jo likimas irgi buvo nulemtas. Tas pats galiojo ir L.Girai, kuris, beje, buvo nepriklausomos Lietuvos žvalgybos pradininkas.
"A.Venclovą paliko gyvą, nes jis buvo labai atsargus. Jį visą laiką tarnybos prižiūrėjo. Tie, kurie mokėjo prisitaikyti, išsaugojo gyvybes, tik ne visiems užteko apdairumo", – mano K.Kaukas.
Nurašytų buvo ne vienas
Klaipėdietis įsitikinęs, kad jo bendravardis poetas, daugelio knygelių vaikams autorius Kostas Kubilinskas irgi buvo likviduotas, kai tapo nebeparankus NKVD.
K.Kubilinskas nacių okupacijos metais paskelbė antibolševikinių eilėraščių, poemų, dėl to sugrįžus sovietams jo likimas buvo komplikuotas.
Gyvenimą jis išsipirko tapdamas agentu Varnu. Sutartis su velniu buvo baisi. Į šį liūną jis įtraukė ir savo vaikystės draugą poetą Algirdą Skinkį, kuris tapo agentu Rytu. Abu dalyvavo Dainavos partizanų sunaikinime. Abiejų rankos suteptos krauju. Ir bent jau K.Kubilinskas dėl to ėjo iš proto visą likusį gyvenimą.
K.Kaukas nuo 1950-ųjų dirbo "Tiesoje", tad jam teko bendradarbiauti su poetu, kurį gerai pažinojo, dalyvaudavo bendrose šventėse.
"Jis iš proto kraustėsi dėl to, ką buvo padaręs. Tad viešai restoranuose, baruose ir net namuose, kiek įkaušęs, palįsdavo po stalu ir lodavo tarsi šuo ar kaukdavo vilku. Tas elgesys valdžiai, žinoma, labai nepatiko. Jie to negalėjo pakęsti. Todėl per Rašytojų sąjungą jam organizavo kelionę į šalia Maskvos esančius Kūrybos namus, kur jis ir numirė apsinuodijęs alkoholiu. Tačiau net neabejoju, kad jis buvo nunuodytas tyčia", – savo versiją dėstė K.Kaukas.
Po K.Kubilinsko mirties jo artimas bičiulis A.Skinkys – saugumo agentas Rytas – viešai rėkaudavo, kad "jie nunuodijo Kostą".
"Ir A.Skinkys vieną dieną kažkuriame bare pasijuto blogai ir ėmė šaukti: "Gelbėkite, mane nunuodijo". Jį greitai nuvežė į ligoninę, bet jo gyvybės išgelbėti nebepavyko", – prisiminė K.Kaukas.
Tamsioji sistemos pusė
Didelę darbo patirtį turintis specialiųjų tarnybų pareigūnas, dienraščio paklaustas, ar yra būdų nužudyti žmogų taip, kad tai atrodytų tarsi natūrali mirtis, nė nemirktelėjęs atsakė: "Daugybė. Maža to, tie būdai visame pasaulyje yra taikomi ir šiandien".
"Atrodo, kad žmogus tarsi niekam nieko blogo nepadarė, lyg ir neįtakingas. Bet pasitaiko situacijų, kad kažkokiu vienu savo veiksmu jis sukelia grėsmę sistemai. Tada ir priimamas jam nepalankus sprendimas. Jums to oficialiai niekas nepatvirtins. Bet taip yra", – neslėpė tarnybų darbuotojas.
Istorikas Arvydas Anušauskas, tyrinėjantis sovietų slaptųjų tarnybų darbą, pasakojo, kad inscenizuoti avarijas ir savižudybes tiems žmonėms, kurie tapodavo nebeparankūs režimui, buvo įprasta.
"Veikė laboratorija, kuri gamindavo įvairias psichotropines medžiagas ir nuodus. Politinių oponentų likvidavimui stalinistai turėjo atvirą mandatą. Jei reikėdavo, tai ir naudodavo. O dėl žinomų rašytojų nužudymo kalbėti negalėtume, nes apie jų atšlijimą nuo sistemos nėra žinoma", – mano A.Anušauskas.
