Geriausiai dėl „Linksmosios našlės“ žinomas F. Leháras parašė daugiau nei 40 operų, operečių ir zingšpylių, taip pat rašė sonatas, simfonines poemas, maršus. Jo pirmoji sceninė premjera buvo opera „Gegutė“ („Tatjana“, 1896), o didžiausią populiarumą pelniusios operetės „Linksmoji našlė“ („Die lustige Witwe“, 1905), „Grafas Liuksemburgas“ („Der Graf von Luxemburg“, 1909, red. 1937) dar kompozitoriui esant gyvam buvo pastatytos Kaune.

Alfredo Maria Willnerio ir Roberto Bodanzky'io libretu sukurta trijų veiksmų operetė vyksta Paryžiuje XX a. pradžioje. Operetės veikėjai – nuskurdęs, bet dėl to nesijaudinantis grafas Renė fon Liuksemburgas, operetės dainininkė Andželė Didjė, dailininkas Armandas Brisaras, modelis Žiuljetė Vermont, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius, grafienė Staza Kokozova, valdininkai – meras Pelegrinas, notaras Sergijus Menčikovas, merijos valdininkas Paveldis ir šarmingasis portjė.

Premjera Vienoje susilaukė didžiulio pasisekimo, tad buvo toliau statoma įvairiose Europos ir pasaulio šalyse. Tačiau Kaune, kurio Valstybės teatras tradiciškai statė operas, ne tik F. Leháro pavardė, bet ir pats operetės žanras kėlė abejonių. Sunku pasakyti, ką blogo su operetėmis patyrė Berlyne studijavęs, Kauno muzikinio gyvenimo metraštininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas, bet jis buvo griežtas. „Geriau jau kiek „sunkiau“ vaidinti ir dainuoti, kaip eit... Leháro bei Abrahamo keliu“ (Lietuvos aidas, 1934 10 19). Panašios nuomonės jis laikėsi komentuodamas publikai patikusios F. von Flotowo „Martos“ pastatymą: „Jei jau teatrui reikia statyti lengvesnius dalykus, tai šimtą kartą geriau „Marta“, negu Abrahamas ar Leháras.“ (Vairas, 1936, Nr. 7-8).

Vis dėlto po daugelio metų išeivijoje V. Jakubėnas, regis, pakeitė nuomonę. Rašydamas apie ansamblio „Dainava“ jubiliejaus proga pastatytą kompozitoriaus Broniaus Budriūno ir libreto autoriaus Anatolijaus Kairio operetę „Sidabrinė diena“, aiškino, kad operetė kaip žanras turi daug reikalavimų – lyrizmas, smagi, gyva nuotaika neturėtų pereiti į trivialumą ar liūdesį. „Offenbachas, Leháras ir kiti tos srities didžiūnai čia paliko mums puikių pavyzdžių.“ (Draugas, 1971 12 18) Tačiau, kalbėdamas apie lietuvių išeivių trupes, jis rekomendavo statyti ne F. Lehárą, o ką nors lietuviško, galbūt net specialiai sukurto tai trupei.

Vaidmenys: I. Goleckytė įkūnijo scenos primadoną Andželę, ją fiktyviai vesti turintį grafą Renė – R. Urbietis. / M. Aleksos nuotr.

Kauno pintis su F. Leháru

F. Leháras Kaune pirmąkart suskambo Antrojo pasaulinio karo metais ir siejasi su vokietmečiu. Šiuo atveju verta padaryti nedidelį ekskursą po sudėtingą karo metų teatrinį repertuarą. Lietuvybės čia buvo mažai – po 1939 m. pastatytos Miko Petrausko ir Jono Dambrausko op. „Eglė“ žiūrovai pamatė Jurgio Karnavičiaus operą „Gražina“ (1940 ir 1944), Stasio Šimkaus operą „Pagirėnai“ (1942) ir baletus: Balio Dvariono „Piršlybos“ (1940, 1941), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1941), Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943, 1944, 1949).

Per tuos kelis metus buvęs Valstybės teatras savo pavadinimą pakeitė į Kauno valstybinį dramos, operos ir baleto, Kauno didįjį, Kauno valstybinį, o nuo 1944 m. Lietuvos TSR valstybinį operos ir baleto teatrą. Pažvelgus į tai, kas buvo statoma rusų ir vokiečių autorių, susidėlioja gana įdomus vaizdas. Pavadinimai ir datos iškalbingos, nes priklausomai nuo situacijos rusiškas operas – M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ (1940, 1944), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ (1940, 1944), „Pikų dama“ (1940, 1945), A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“ (1940), I. Dzeržinskio „Tykusis Donas“ (1940), A. Rubinšteino „Demonas“ (1941), V. Muradelio „Didžioji draugystė“ – ir baletus – B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ (1940), „Kaukazo belaisvis“ (1940), R. Gliero „Raudonoji aguona“ (1940), R. Rimskio-Korsakovo „Šechrezada“ (1940, 1944, 1945), A. Glazunovo „Raimonda“ (1941), P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“ (1941), „Miegančioji gražuolė“ (1941), A. Borodino „Poloviečių šokiai“ (1944, 1945) – keitė vokiškos operos – F. von Flotowo „Marta“ (1940), R. Wagnerio „Tanhoizeris“ (1941), „Lohengrinas“ (1941), W. A. Mozarto „Figaro vedybos“ (1944) – ir baletai – J. Strausso „Vienos džiaugsmas“ (1940, 1945), R. Schumanno „Karnavalas“ (1944).

F. Leháras skambėjo 1940 m. kaip Kauno operetės teatras įkurtame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Savo gyvavimą teatrui teko pradėti B. Aleksandrovo operete „Vestuvės Malinovkoje“ (1940, 1945) ir greitai persimesti prie F. Leháro operečių „Linksmoji našlė“ (1941, 1943) ir „Grafas Liuksemburgas“ (1942, 1944). Po karo turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad išsivadėtų F. Leháro kaip nacių mėgto ir įvertinto kompozitoriaus šlovė, tačiau šiandien sunku įvertinti kiek jam kainavo tas „įvertinimas“. Jis prarado daug žydų kilmės kolegų ir draugų, ir vos neprarado žmonos, išgyvenusios tik todėl, kad jos vyro muzika patiko senąją Europą užvaldžiusiems bepročiams.

Vis dėlto Kaune F. Lehárą pamėgo dėl puikios, melodingos ir uždegančios muzikos. Gausiai buvo statoma „Linksmoji našlė“ (1960, 1970, 1988 ir 2008), „Grafas Liuksemburgas“ (1963, 1985, 2002), taip pat buvo pastatytas „Paganinis“ (1996) ir „Šypsenų šalis“ (2000).

M. Aleksos nuotr.

Operetės turinys

Taigi, apie ką tas „Grafas Liuksemburgas“? Apie meilę, nerūpestingas linksmybes, draugus ir pinigus. Operetės siužetas paprastas: manantis, kad viską, išskyrus visuomenės nuomonę, galima nusipirkti už pinigus, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius nutaria numylėtą operetės dainininkę Anželę Didjė fiktyviai ištekinti už pasirinkto neturtingo grafo, o jiems po kelių mėnesių išsiskyrus vesti ją jau kaip grafienę.

Paprasta kaip du kart du! Ypač kai grafas gana greitai (už pusę milijono) sutinka nematydamas (nieko tokio tas sugadintas draugo paveikslas) vesti, pakeitęs pavardę trims mėnesiams išvažiuoti, o grįžęs išsituokti.

Rankelė, ant kurios piršto jis užmauna žiedą, graži, balsas ir kvepalai – malonūs, bet kilmingojo garbės žodis šį tą reiškia, kaip ir kupiūros, kurias pasidalija valdininkų trio. Pripažinkime – su kitokia muzika (socialiniu kontekstu, drabužiais) ši scena priblokštų savo cinizmu. Tačiau vienam gyvenimą pamalonina čekis, antrai – socialinio statuso galimybė, o trečiam – svajonių išsipildymo regimybė.

Ko gero, būtent kunigaikštis yra geriausiai suprantamas – jis, komiškas herojus, bent jau žino, ko nori ir kaip tai pasiekti. O štai Anželę labiau papiktina faktas, kad kunigaikštis perka jos žiūrovų aplodismentus, o ne fiktyvi santuoka. Anželė verta Renė: kai vienas lengvai sutinka už pinigus vesti, antroji iš viso nežino, kam visą tai daro – ji niekam nejaučia meilės, bet, sutikdama su mamos (ir draugės Žiuljetės) nuomonėmis, tekėti sutinka. Tik laimingas atsitiktinumas – pažintis su grafu Liuksemburgu, užgimę abipusiai jausmai ir suvokimas, kad jie vis dar yra vyras ir žmona – sukuria stebuklą.

Kita porelė – linksmi, laimingi ir labai neturtingi Brisaras ir Žiuljetė pykstasi, taikosi, dainuoja ir šoka. Tačiau dailininkas vedybų faktą atidėlioja kiek tik gali – jam svarbu darbas ir meno tikslų siekimas. Vis dėlto jis nė nepastebi geriausio draugo grafo Renė sugadinto paveikslo.

Operetėje tarsi būtų pakakę dviejų teigiamų porų laimės, tačiau autorius ir libretistai pasigailėjo (dar klausimas, ar pasigailėjo) susikompromitavusio senojo kunigaikščio ir paskutiniame veiksme įveda grafienę Kokozovą – šarmingą, daug kartų ištekėjusią ir jau kuris laikas susižadėjusią su kunigaikščiu damą. Sužinoję šį faktą, jaunieji grafai netverdami juoku suveda senuosius įsimylėjėlius.

M. Aleksos nuotr.

Kūrinyje, kuriame gera nuotaika ir humoras dera su liūdnoku lyrizmu, grakščiai sugula muzikiniai numeriai – chorai, dainos, duetai, ansambliai ir šokiai, skamba žėrinti orkestro muzika. Operetę pradedantis karnavalo choras tarsi pristato tolesnį pasakojimą.

Pirmame veiksme, kuris prasideda kavinėje ir tęsiasi Brisaro studijoje, – grafo kupletai apie jo linksmą, tačiau neturtingą, kad ir kilmingą, gyvenimą; mielas dailininko ir jam pozuojančios Žiuljetės duetas – šokis ir jį sekanti Žiuljetės dainelė apie Floretę; įsimylėjusio kunigaikščio dainelė, kuriai komiškai dramatiškai „akompanuoja“ meras, notaras ir merijos valdininkas; nuostabusis grafo, kunigaikščio ir trijų valdininkų kvintetas; lyriška Anželės arija; valsiškas grafo ir Anželės duetas, lyriškas Renė susimąstymas, kurį nutraukia grįžęs karnavalas – meilės sapnas baigėsi, kišenėje šlama pinigai, tad – linksmybės, draugai ir šampanas.

Antrame, Anželės namuose vykstančiame, veiksme – Anželės valsiška arija apie meilę; Anželės ir grafo Renė romantiškas duetas; išdykėliškas (ir vėl su šokiu) Armando ir Žiuljetės duetas; smagus Anželės, grafo Renė ir kunigaikščio tercetas; savo jausmus supratusio Renė arija.

Dramatiškas antro veiksmo finalas atskleidžia, kas yra kas: viską suplanavusiam kunigaikščiui sutrukdo Brisaras ir Žiuljetė, o Renė (kad ir kiek pinigų jam siūlo kunigaikštis) ir Anželė supranta esantys vyras ir žmona.

Trečiame veiksme, vykstančiame viešbučio hole, – grafienės Kokozovos kupletai; žavus Armano ir Žiuljetės duetas, komiškas kunigaikščio, Armando ir Žiuljetės trio (jie vėl šoka!); romantiškas laimingų Renė ir Anželės duetas ir galiausiai – finalas. Tarp muzikinių numerių – šmaikštūs pokalbiai (bravo tekstus išvertusiai Ramutei Skučaitei!) ir šokiai.

Humoro operetėje nemažai, tačiau aš neapsiimsiu komentuoti, ar jis subtilus. Pavyzdžiui, scena, kurioje mielai kunigaikščiui ant kelių prisėdusi Žiuljetė išsigandusi nušoka jam išgėrus „tabletėlę“, Leonardo di Caprio vertas postringavimas apie tai, kiek Anželei „jau“ metų, kai kunigaikščiui „dar tik“, ar juokeliai apie patiekalus iš bulvių ir jų lupenų.

M. Aleksos nuotr.

Naujausia versija

Galima pasakyti, kad operetę „Grafas Liuksemburgas“ Kaune statyti yra pavojinga. Juk tai miestiečių numylėta operetė, į kurią žengti kvietė muzika ir raudonas kilimas! Džiaugiuosi galimybe stebėti operetę tris vakarus (premjera įvyko kovo 1 d.) ir gėrėtis režisieriaus Kęstučio Stasio Jakšto, dirigento Virgilijaus Visockio, scenografo Gintaro Makarevičiaus, kostiumų ir grimo dailininkės Kotrynos Daujotaitės, choreografo Dainiaus Bervingio, chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės ir šviesos dailininko Audriaus Jankausko darbu.

Vaidmenis operetėje atliko: grafas Renė fon Liuksemburgas – Andrius Apšega, Raimundas Baranauskas, Ramūnas Urbietis, Andželė Didjė – Marija Arutiunova, Gabrielė Bukinė, Ieva Goleckytė, Armandas Brisaras – Martynas Beinaris, Vygantas Bemovas, Nerijus Noreika, Žiuljetė Vermont – Iveta Kalkauskaitė, Ingrida Kažemėkaitė, Viktorija Zeilikovičiūtė, kunigaikštis Bazilis Bazilovičius – Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, grafienė Staza Kokozova – Giedrė Juknevičiūtė, Rita Preikšaitė, meras Pelegrinas – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas, notaras Sergijus Menčikovas – Kęstutis Alčiauskis, Jonas Lamauskas, merijos valdininkas Paveldis – Povilas Padleckis, Mindaugas Zimkus, portjė – Dainius Bervingis, Ramūnas Šimukauskas. Karnavalo dalyvius, teatro gerbėjus, Žiuljetės draugus, baleto artistus, Anželės tarną vaidino choro ir baleto artistai.

Spektaklio pastatymas ir scenovaizdis lakoniški, apsiribojantys tik būtiniausiais judesiais, spalvomis ir objektais. Stipriai jaučiamas kontrastas tarp neturtingo dailininko dirbtuvėje vykstančio pirmojo veiksmo ir antrojo, vykstančio turtingų svečių pilnuose prabangiuose namuose. Artistų drabužiai elegantiški, tačiau santūrūs, todėl smagiau nuteikė kunigaikščio batai ir grafienės Kokozovos garderobas, bet nelabai nudžiugino choro apsiaustai pirmame veiksme.

Ši operetė iš atlikėjų reikalauja itin daug: balso savybių, gebėjimo vienu metu dainuoti ir šokti, lengvos bravūros. Iš trijų tikrai puikių grafų Liuksemburgų aš daugiausia simpatizavau R. Baranauskui, o puikiausioji iš nuostabių Anželių man pasirodė I. Goleckytė. Turiu pripažinti, kad man patiko visi Armandai ir Žiuljetės, ir abi grafienės Kokozovos. Ir nors operetė vadinasi „Grafas Liuksemburgas“, man pagrindiniu herojumi pasirodė esąs komiškas, įsimylėjęs, pavydus kunigaikštis Bazilis Bazilovičius. Sužavėta stebėjau kaip jį vaidina, dainuoja ir šoka Gediminas Maciulevičius ir šiek tiek suabejojau dėl šį vaidmenį sukūrusio Giedriaus Prunskaus, kuris, man regis, kunigaikščio vaidmeniui yra per jaunas ir per energingas.

M. Aleksos nuotr.

Naujos prasmės

Nuo karo Ukrainoje pradžios mes pratinamės atidžiau žvelgti į įvykius, pasisakymus, griežčiau vertiname meną. Juk kai kurių kūrinių fabulos tiksliai atitinka šiandienos aktualijas, o nuo kai kurių autorių ir jų kūrinių verta susilaikyti. Svarsčiau, ką šiandien gali pasakyti puiki, melodinga, humoristinė XX a. pradžios operetė, iš esmės kalbanti apie meilę. Iš tiesų labai daug, nes humoras visada buvo būdas pasakyti daugiau negu įmanoma.

XX a. pradžios operetės į siužetus įtraukdavo to meto aktualijas, politiką ir socialines problemas, o šį operetė buvo sukurta tuo metu, kai Europa išgyveno ekonominę krizę ir bankrutavę Vakarų aristokratai ne itin džiugiai taikstėsi su turtingais keliautojais iš Rusijos. Nenuostabu, kad labiausiai šaržuoti „Grafo Liuksemburgo“ herojai – kunigaikštis Bazilovičius ir grafienė Kokozova. Nemanau, kad tai – atsitiktinumas. Už komiškumo, šokių ir dainų slypi mintis, kad ne itin dėl ateities besijaudinantis europietis mielai sutiks parsiduoti už statusą, paskolins savo kilmę, kad tik ir toliau galėtų nerūpestingai gyventi įprastą gyvenimėlį. Atkreipkite dėmesį – puikųjį kunigaikščio planą sutrukdo nekilmingi ir neturtingi bičiuliai. Tad, stebėdami Europos ateitį, nepameskime savo moralinio kompaso.