Tradicinė metų pradžia

Sausio 14 d. 15 val. Žvejų rūmų Didžiojoje salėje skambės neoficialus Mažosios Lietuvos himnas, lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūriniai, o koncerto programą vainikuos jūrinei temai skirta retai atliekama Felixo Mendelssohno-Bartholdy koncertinė uvertiūra „Rami jūra ir laiminga kelionė“.

Klaipėdos muzikinis teatras 2024 metus tradiciškai pradės koncertu, kuriuo paminės Klaipėdos sukilimą (sausio 15 d.), atvėrusį kelius įteisinant Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvai. Metų pradžia taip pat tradiciškai taps ir proga pristatyti ambicingą teatro simfoninio orkestro, choro bei solistų parengtą koncertinę programą, žyminčią šio teatro kolektyvų raidos etapą. Teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis įsitikinęs: orkestro patirtis ir branda leidžia imtis vis sudėtingesnių kūrinių partitūrų ne vien iš muzikinio teatro repertuaro. Pasak dirigento, šie kūriniai orkestrui – lyg profesinį augimą skatinantys vitaminai. Jam antrino ir teatro garbės dirigentas, buvęs ilgametis Klaipėdos muzikinio teatro vadovas, teatro meno tarybos narys Stanislavas Domarkas, kuris džiaugiasi sustiprėjusiu teatro simfoniniu orkestru ir puikiai sukomplektuotu choru.

Tarsi Mažosios Lietuvos himnas

Šiemečio koncerto programą simboliškai atvers Stasio Šimkaus (1887–1943) patriotinė daina „Lietuviais esame mes gimę“ chorui, pastaraisiais metais skambanti kiekviename Klaipėdos muzikinio teatro metų pradžios koncerte. Parašyta pagal sorbų kilmės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, kalbininko ir vertėjo Georgo Sauerweino žodžius, pirmą kartą išspausdintus 1879 m. Klaipėdos krašto savaitraštyje „Lietuviška ceitunga“, ši tuomet Varšuvoje ir Sankt Peterburge mokslus krimtusio jauno kompozitoriaus ir dirigento 1908 m. sukurta, Vydūnui dedikuota daina laikoma neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu. Ji taip pat buvo minima tarp pretendentų į Lietuvos himną kartu su dešimtmečiu anksčiau sukurta Vinco Kudirkos „Tautiška giesme“ (1898). Nors Lietuvos Respublikos himnu buvo pasirinkta pastaroji, įkvepiantis S. Šimkaus dainos tekstas ir uždeganti muzika lėmė, kad „Lietuviais esame mes gimę“ dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse buvo giedama kaip himnas kartu su V. Kudirkos „Tautiška giesme“, kuria koncertai būdavo pradedami, o S. Šimkaus daina užbaigiami. Jos patriotinis užtaisas buvęs toks veiksmingas, kad carinės Rusijos valdininkai ją laikė „blogesne net už „Marselietę“.

Šįsyk koncerte daina skambės su teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo sukurta įžanga. Ją atliks Klaipėdos muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Su teatro solistais

Koncerto programoje taip pat skambės V. Konstantinovo sukurti fragmentai iš istorijų operos „Klaipėda“, vaizduojantys pasirengimą Klaipėdos sukilimui, Turgaus aikštėje marširuojančią prancūzų karių rikiuotę, kurią priima Prancūzijos paskirtas prefektas Gabrielis Žanas Petisnė su savo ponia, ir mūšio prie prefektūros kulminaciją: įžanga į antrąjį veiksmą, antrojo veiksmo 8-asis paveikslas ir epilogas. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui dedikuotos operos premjera įvyko 2023-iųjų vasarą trečiajame Klaipėdos festivalyje. Koncerte operos fragmentus atliks ir premjeroje dalyvavę atlikėjai: Gabrielio Žano Petisnė vaidmenį atlikęs Giedrius Gečys (tenoras), jo moters vaidmenį atlikusi Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Klaipėdos muzikinio teatro choras ir simfoninis orkestras.

Lietuvos muzikinės kūrybos giją pratęs dar du programoje skambėsiantys kūriniai. Lietuviškojo minimalizmo pradininko Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) kultinės „Dzūkiškos variacijos“ styginiams ir fortepijonui (1974) buvo sukurtos M. K. Čiurlionio gimimo 100-mečiui ir dėl to išaugintos iš M. K. Čiurlionio harmonizuotų, kūryboje ne sykį naudotų liaudies dainų „Beauštanti aušrelė“ ir „Bėkit, bareliai“ intonacinių grūdų. Autentišką dainos „Beauštanti aušrelė“ pavidalą kūrinio pradžioje koncerte gyvai atliks teatro solistė Aurelija Dovydaitienė, o M. K. Čiurlionio harmonizuotą dainos versiją kūrinio pabaigoje – teatro choras.

Ž. Martinaitytės „Millefleur“

B. Kutavičiaus mokinės, šiuo metu Niujorke gyvenančios vienos žinomiausių pasaulyje lietuvių šiuolaikinės orkestrinės muzikos kūrėjų Žibuoklės Martinaitytės „Millefleur“ simfoniniam orkestrui (2018) buvo sukurtas festivalio „Iš arti“ užsakymu ir tais pačiais metais pirmąkart atliktas Martyno Staškaus diriguojamo Kauno miesto simfoninio orkestro. Kūrinio pavadinimas (liet. „tūkstantis žiedų“) – tai aliuzija į viduramžiais ir renesanse paplitusį gobelenų audimo stilių, kurio pagrindinis elementas – daugybė smulkių žiedų ir augalų, sudarančių foną stambesnėms figūrinėms kompozicijoms. Kūrinyje šį foną sudaro mikroskopiniai garsiniai gestai, – tokie kaip švelniais atspalviais mirgantys styginių flažoletai ar subtilūs orkestro grupių dinaminiai bangavimai, iš kurio pamažu iškyla ir vėl lėtai į jį nugrimzta stambesnės muzikinio audinio figūros. Pasak kompozitorės, „Millefleur“ – tai tarsi hedonistinis pasivaikščiojimas kerinčio grožio akustinių „žiedų“ sode, neskubriai mėgaujantis garsų teikiamais malonumais. Pasivaikščioti po Ž. Martinaitytės sukurtą sodą teatro simfoninį orkestrą pakvietęs dirigentas T. Ambrozaitis neslėpė, kad jo vadovaujamam orkestrui tai bus tikras profesinės ir meninės meistrystės išbandymas.

Atstovaus Latvijai ir Estijai

Lietuvos vienybę su kitomis dviem panašaus istorinio likimo Baltijos kaimynėmis – Latvija ir Estija – liudys koncerto programoje skambėsiantys šių šalių kompozitorių kūriniai. Estijai atstovaus Juozo Gruodžio amžininko Juhano Aaviko (1884–1982) Siuita orkestrui estų liaudies dainų temomis (1936), ryškiai reprezentuojanti folkloru grįstą estų tautinio romantizmo stilių. Kaip ir J. Gruodis, po studijų Rusijoje grįžęs gyventi, kurti ir puoselėti nacionalinę muzikos kultūrą savo gimtinėje, J. Aavikas dirbo Tartu ir Talino teatrų dirigentu, dirigavo Estijos dainų šventėse, dėstė ir vadovavo Talino konservatorijai beveik tuo pačiu metu kaip ir jo kolega Kaune. Tačiau skirtingai nei J. Gruodis, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, J. Aavikas pasitraukė į Švediją ir ten gyveno iki pat mirties 1982-aisiais, emigracijoje sulaukęs beveik šimto metų ir parašęs keturtomę „Estų muzikos istoriją“.

Latvijos muzikinei kultūrai šiame koncerte atstovaus Emilis Darzinis (1875–1910) – tragiško likimo kompozitorius, muzikologas, chorvedys ir pianistas, lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko M. K. Čiurlionio vienmetis. Tarp jų anksti nutrūkusių biografijų rastume ne vieną paralelę, tačiau svarbiausia, kad, nepaisant nuolatinių materialinių nepriteklių, silpnos sveikatos ir daugybės kliūčių kelyje į pripažinimą, abu buvo pasišventę visomis išgalėmis ir būdais dirbti savo tautai ir jos menui. 1904 m. E. Darzinio sukurtas „Melancholiškas valsas“ simfoniniam orkestrui yra vienintelis išlikęs kompozitoriaus simfoninis kūrinys, nors žinoma, kad simfoniniam orkestrui jis buvo sukūręs dar mažiausiai tris partitūras. Tačiau neatlaikęs aršios savo kolegų latvių muzikų kritikos (jie jį vadino „kompozicijos diletantu ir pasipūtusiu kritiku“), E. Darzinis pats sunaikino visus savo orkestrinius kūrinius. O Piotro Čaikovskio ir Jeano Sibeliaus muzikos įtakų persmelktas, subtiliai „prigesintais“ instrumentų tembrais šviesaus liūdesio atmosferą kuriantis „Melancholiškas valsas“ buvo atkurtas jau po kompozitoriaus mirties.

Marinistinis akcentas

Koncerto pabaigoje skambėsiantis kūrinys primins ir nuolat teatro simfoninio orkestro žiemos koncertuose plėtojamą marinistinę temą. Šįkart orkestras atliks rečiau koncertuose girdimą vokiečių kompozitoriaus F. Mendelssohno-Bartholdy (1809–1847) koncertinę uvertiūrą „Rami jūra ir laiminga kelionė“ (1828). Šią uvertiūrą įkvėpė kur kas dažniau koncertuose atliekama to paties pavadinimo Ludwigo van Beethoveno kantata, sukurta pagal du gerai žinomus Johanno Wolfgango von Goethe’s eilėraščius. XIX a. koncertinėmis uvertiūromis buvo vadinami savarankiški koncertuose atliekami orkestriniai kūriniai, dažniausiai programinio turinio, iš kurių išsivystė romantikų pamėgtas laisvos formos simfoninės poemos žanras. Įdomu, kad kūrinio partitūroje kompozitorius panaudojo labai žemo registro senovinį prancūzišką instrumentą serpentą – tūbos pirmtaką, iki XIX a. vidurio naudotą operos teatrų orkestruose.

Klaipėdos krašto dienos išvakarėse Žvejų rūmuose skambėsiančią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro, choro ir solistų atliekamą koncertinę programą sudarė, parengė ir diriguos teatro vyriausiasis dirigentas T. Ambrozaitis.