Apie vagystę Klugonuose gyvenantis žmogus pranešė penktadienį po pietų. Apie 15 val. nuėjęs į savo daržą atokiau nuo namų, jis pamatė, kad nupjauti visi jo kopūstai.

Suskaičiavęs likusius kotus, pareiškėjas pranešė, kad vagys nupjovė ir išsigabeno 105 kopūstų galvas. Šias daržoves nukentėjusysis įvertino 240 eurų.

Paskutinį kartą darže jis lankėsi prieš tris dienas. Vagys tyrėjo pakankamai laiko šeimininkauti svetimoje žemėje.

Pareigūnai pradėjo ikiteisminį vagystės tyrimą.

– Kaip kilo mintis sukurti operą?

– Opera mus žavi savo tarpdiscipliniškumu, ji sukuria galimybę žmonėms su skirtingais gebėjimais ir pomėgiais veikti kartu. Tai žanras, kuriame gali atsiskleisti ir aktoriai, ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai, ir vadybininkai, ir bilietukų plėšytojai – kiekvienas gali rasti savo vietą. Kitas aspektas – Šančių bendruomenė turi savo viešą erdvę – Kopūstų lauką, kurioje periodiškai rengia šventes ir meno projektus. Patirtis mums parodė, kad ši erdvė gali tapti didesnio įvykio scena, nes ji yra itin scenografiška. Be to, praėjusiais metais suorganizavę Šančių paradą, pamatėme, kokie kūrybingi ir gabūs yra Šančių žmonės, patyrėme profesionalų, tokių kaip kompozitorius Vidmantas Bartulis, choreografė Lina Puodžiukaitė, potenciją dirbti su neprofesionalais ir prisidėti prie bendruomenės kultūros kūrimo. Taigi viskas jungėsi į vieną rutulį. Matėme žmonių gebėjimą kurti.

Kultūra nėra elitinis reikalas, ir visi turime tai pripažinti. Mes, profesionalai menininkai, tiesiog sukuriame terpę, kurioje žmonės galėtų kurti ir būti matomi bei naudotis savo pačių kultūros vaisiais. Siekiame, kad kultūra, tokia, kokia yra, praktikuojama mūsų bendruomenės žmonių, įgytų aukštos kokybės meninę formą. Džiaugsmas savo kuriamos kultūros vaisiais ir pasirodymas viešoje erdvėje didina pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi, skatina socialumą, bendravimą, praturtina dvasią.

– Kodėl buvo pasirinktas toks sudėtingas scenos kūrinys?         

– Mums atrodo, kad Šančiams reikia operos dėl jos rimtumo. Ji žadina fantaziją, patraukia žmonių dėmesį. Rimtumas pažadina ambicijas ir pakelia kartelę: žodžiai turi savo svorį, ir tai labai veikia. Žmonėms atrodo rimtas reikalas dalyvauti operoje. Šiaip didelio skirtumo, ar opera, ar operetė, ar miuziklas, nėra. Tiesiog mes pasirinkome taip, kad gerai skambėtų (juokiasi).

– Apie ką ji bus?

– Opera yra skirta Šančių istorijai ir Kopūstų laukui. Joje per asmeninius pasakojimus kuriama istorija, pasakojanti apie meilę, pavydą, karą, taiką, susitaikymą ir bendrystę. Kaimynystė ir skirtingų žmonių sugyvenimas bendruomenėje yra pagrindinė operos „Kopūstų laukas“ tema.

– Šančių opera yra unikali tuo, kad ją kūrė bendruomenės nariai, padedami profesionalų. Kaip vyko kūrybinis procesas?

– Tai kompleksiškas reiškinys ir mes, tiesą sakant, jo neskubiname, nes manome, kad pats procesas yra nuostabus meno kūrinys ir didelė vertybė. Pradėjome pavasarį nuo libreto rašymo. Po jo kūrėme operos mokyklą, kurioje dalyvavo 25 mokiniai. Jai vadovavo penki profesionalai. Visi kartu dirbo penkias dienas. Mokykloje buvo skleidžiamos teorinės ir praktinės žinios. Tačiau svarbiausia, kad jos metu susibūrė grupė žmonių, kurie susibendravo, pradėjo kurti kartu ir patikėjo, kad opera yra įmanoma.

Rugsėjo mėnesį buvo sukurti keli muzikiniai operos kūriniai, o tada sprendėme, kaip juos išdainuoti, kaip įrašyti, kaip pateikti bendruomenei, kad jie būtų išgirsti ir išmokti. Kai tai buvo padaryta, ėmėme ieškoti vietinių muzikuojančių kolektyvų, choro vadovų ir choreografų, kurie padėtų bendruomenei išmokti dainas ir judesius. Visą savaitę mūsų bendruomenės autobusas stovėjo pagrindinėje Šančių gatvėje ir jame vyko viešos repeticijos, kurių metu mokėmės operos dainų ir judesio.

Kai rugsėjį, per Šančines, bendruomenė susirinko į Kopūstų lauką, didžioji dalis žmonių jau mokėjo dainas, nes buvo jas repetavę. Kiti gavo natas ir dainavo mokydamiesi vietoje.

Mes siekiame, kad žmonės, ateinantys į operą, taptų jos dalyviais. Operos kūrimo procesas baigsis tada, kai visi šančiškiai mokės operos dainas ir judesius (juokiasi). Tai ilgas procesas. Kartais atrodo, kad operos niekada nebaigsime, visada norėsis, jog joje dalyvautų dar daugiau žmonių, kad ir vienas, ir kitas joje rastų savo vaidmenį.

– Prakalbome apie profesionalus. Kiek jų dalyvavo operos kūrimo procese?

– Dirbdami bendruomenėje, mes visada kviečiame profesionalius ir neprofesionalius menininkus ir jie dirba kartu, vienodai prisiimdami atsakomybę. Bendraudami su žmonėmis neklausiame, ar jie profesionalai, ar ne. Svarbiausia, ar jie turi žinių, gebėjimų ir noro. Svarbiausia – energija. Profesionalas ir neprofesionalas turi bendradarbiauti, tada galima sukurti gerų dalykų.

– Sunku suvaldyti visą operos kūrimo mechanizmą?

– Tai darbas, kuris panašus į maratoną. Norime nespausti siekdami rezultato – stengiamės propaguoti procesą kaip vertybę, kuri įgalina žmonių bendravimą, bendrystę, dalijimąsi. Rezultatas taip pat labai svarbus, nes jis sukuria šventę. Bet iki jos turi padaryti tiek, kad kartu su kitu žmogumi pajustum laimėjimo skonį. Turi įvykti pokyčiai žmonių santykiuose, kurie atsiranda dėl mokymosi ir kūrybos kartu, žinojimo, kad sukūrei kažką naujo, ko pats vienas nebūtum padaręs.

Operą kuriame tokiais žingsniais, kokiais galime eiti, – nebandome peršokti duobės, procesą susmulkiname į mažesnius etapus. Nors, viena vertus, sakome, kad opera yra ambicingas užmojis, kita vertus, niekam neturime jokių įsipareigojimų, todėl dirbame tiek, kiek galime ir norime. Tai duoda labai daug laisvės ir pašalina sunkumo jausmą.

– Šančių bendruomenė – labai aktyvi, kūrybinga ir įdomi. Jūs labai prie to prisidėjote. Kaip jums pavyko pažadinti žmones ir kurti kažką savo mikrorajono, miesto labui?

– Dažnai girdime, kad Šančiai yra ypatingi. Taip, tai tiesa, bet kartu tai – šioks toks mitas. Kiekviena bendruomenė turi savo potencialą. Bendruomenė yra subjektas, ne objektas. Savo rajone turėjome problemų, kurias reikėjo spręsti ir su grupe bendraminčių ėmėme tai daryti. Kadangi esame menininkai, pradėjome spręsti savo – meno – kalba. Žmonės pamatė, kad galime rasti išeitį savais būdais. Jeigu aš galiu kasti – tai kasiu, jei galiu dainuoti – tai dainuosiu. Žmonės susiburia aplink idėją. Iš tikrųjų mes neburiame bendruomenės, o tik turime idėją, kuri yra labai paprasta: atrasti mūsų visuomenėje atsvarą centralizuotai valdžiai ir valdžios institucijoms. Ieškome būdų, kaip atsverti dominuojančią galios poziciją kita – bendruomenių savivalda. Nieko naujo neišradome, tai elementarūs miesto gyvenimo principai. Žmonės buriasi į bendruomenes tam, kad įgytų galios ir lygiateisiškai kalbėtų su stipresnėmis už juos struktūromis, kad patys mokytųsi atsakomybės už savo veiksmus ir savo aplinką.

Susibūrė įvairios kartos

Pasak vienos iš šios idėjos autorių – žinomos šančiškės menininkės Vitos Gelūnienės, pagrindiniai operos herojai – autentiški jų bendruomenės atstovai, kai kurie jau tapę ir metaforomis.

„Antanas – vienas iš populiariausių vardų Žemuosiuose Šančiuose. Net Juozapavičius, kurio vardu pavadinta pagrindinė mūsų gatvė, turėjo šį vardą. Kitas personažas – Genelis, susijęs su Žemųjų Šančių folkloru. Geneliais buvo vadinamos brigados, po Nepriklausomybės atkūrimo ardžiusios buvusių Žemųjų Šančių kareivinių pastatus. Rozalija ir Franė – taip pat buvusios Žemųjų Šančių gyventojos. Franė buvo medicinos seselė, o Rozalija – vietinė mergaitė, žiauriai nukentėjusi per karo baisumus, kuriuos patyrė rajono gyventojai“, – pasakojo V.Gelūnienė.

Anot pašnekovės, apie pastarąsias papasakojo 90-metė šančiškė – buvusi mokytoja, gerai žinanti Žemųjų Šančių istoriją. Ji buvo vyriausia tarp vienuolikos operos libretą kūrusių bendruomenės narių – mėgėjų bei profesionalų, sudėjusių į jį daugiausiai savo šeimos bei giminės istorijas. Jauniausiajai libreto kūrėjai buvo penkiolika. Jo kūrimo procesui vadovavo žinoma teatrologė Ina Pukelytė.

Šių bendruomenės aktyvistų dėka, pagrindine operos tema tapo kaimynystė ir skirtingų tautybių, gyvenančių Žemuosiuse Šančiuose, – lietuvių, rusų, lenkų bei romų atstovų sugyvenimas bendruomenėje. Žinoma, libretas neapsiėjo be istorijų apie meilę, pavydą, karo baisumus, susitaikymą ir taiką.

Šventės liudininkas – seniausias rajono medis

Muziką operai parašė taip pat iš Žemųjų Šančių kilęs kompozitorius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vidmantas Bartulis.

O jos kūrimo procese dalyvaujančius menui neabejingus bendruomenės aktyvistus dainavimo bei vaidybos klausimais be kitų profesionalų konsultavo ir kiekvienam kauniečiui žinomi šančiškiai Egidijus Sipavičius bei Ramūnas Šimukauskas.

Opera „Kopūstų laukas“ pradėta kurti daugiau kaip prieš pusmetį – gegužę. Jau įvyko daugiau kaip 20 jos repeticijų. Tačiau šeštadienio vakare ji pirmą kartą repetuota viešai. Tam pasirinkta garsioji to paties pavadinimo viešoji erdvė, kurioje išradingoji Šančių bendruomenė organizuoja savo renginius. XIX a. čia buvo arkiniai kariniai sandėliai, kuriuose laikyti kopūstai.

Operos kūrimo procesas įtraukė virš 100 įvairių sričių meno mėgėjų bei profesionalų.

Šis renginys papuošė Balzaminės Kalėdų tuopos – vieno seniausių rajono medžių, kuriais anksčiau buvo užsodintos kareivinės, nes jie gerai maskavo vietovę, šventę. Jau trečiąją. Šiandien buvusių Žemųjų Šančių kareivinių teritorijoje likusi tik ši viena, kaip manoma, šimtametė balzaminė tuopa, šeštadienio vakare tapusi vietinės bendruomenės pasidovanotos dar vienos unikalios šventės liudininke. Improvizuota scena buvo šio nekasdieniškai išpuošto medžio papėdėje.

Operos kūrimo procesas įtraukė virš 100 įvairių sričių meno mėgėjų bei profesionalų. Šiame gausiame būryje kartu su profesionaliais menininkais buvo ir buhalterių, virėjų, mechanikų, vairuotojų bei biurų darbuotojų – ne tik šančiškių ar kilusių iš šio rajono, bet ir svečių iš kitur, nelikusių abejingų šiai originaliai vietinės bendrovės iniciatyvai.

Emocijos liejosi per kraštus

„Kurdami mes mėgaujamės procesu, nes jis įgalina žmonių bendravimą, kurio metu dalijamės vieni su kitais patirtimis, žiniomis, vertybėmis ir jausmais“, –anonsuodama renginį buvo linkusi akcentuoti V.Gelūnienė.

Apie valandą trukusioje šventėje ne tik skambėjo gyvai atliekamos operos arijos, buvo atliekami šokiai bei akrobatiniai triukai, kuriuos kartu su profesionalais rengė ir mėgėjai, bet ir kvepėjo organizatorių paruoštomis vaišėmis. Aišku – kopūstiene.

„Viskas pavyko puikiai!“ – baigiantis šventei bendraminčių būryje sunkiai tramdė džiaugsmą V.Gelūnienė. Viešos operos „Kopūstų laukas“ repeticijos, nepaisant nesiliaujančios įkyrios dulksnos, atėjo pasižiūrėti ir jaunas, ir senas.

„Labai patiko!“ – vaišindamasi gardžiai kvepiančia kopūstiene portalui kauno.diena.lt teigė Žemųjų Šančių gyventoja Alma, turėdama galvoje ne tik vaišes, bet operos repeticiją. Į šią ji atėjo su visa šeima, kurios viena atstovė –dvylikametė Andrėja, lankanti Žemuosiuose Šančiuose įsikūrusį „Baltijos cirką“, taip pat dalyvavo šventiniame pasirodyme.

„Nuostabu! Mes būname čia kiekvienais metais, nes ta atmosfera ir jausmas, kurį gali patirti tik Kopūstų lauke, nesulyginamas su niekuo!“ – teigė šventėje su dviem sūnumis sutikta Auksė Petrulienė iš kaimyninės Panemunės. Ji tikino, kad nepavydi Žemiesiems Šančiams tokių švenčių, – labiau džiaugiasi dėl tokio kaimynų išradingumo, apie kurį jau sklando legendos.

Subrandintas kūrinys

Šančiškių operos kūrybos procesas prasidėjo dar praėjusį pavasarį: gegužę vienuolika mėgėjų ir profesionalų susibūrė į kolektyvinio rašymo dirbtuves: čia buvo sukurtas libretas. Birželį rajono kultūros aktyvistai dalyvavo bendruomenės Operos mokykloje, kuriai vadovavo įvairių sričių specialistai. Rugsėjį į procesą įsitraukė ir iš Šančių kilęs kompozitorius V.Bartulis – jis libretui sukūrė muziką.

Per pastaruosius tris mėnesius vyko daugiau nei 20 viešų operos dainavimo ir judesio repeticijų, kurias vedė choreografė Lina Puodžiukaitė ir choro vadovė Snieguolė Urbonienė. Veikė dizaino dirbtuvės, kuriose bendruomenės nariai patys kūrė lėles ir kostiumus.

Bendruomenės inicijuotas operos kūrimo procesas įtraukė daugiau nei 100 įvairių sričių meno mėgėjų ir profesionalų.

"Opera sukuria galimybę žmonėms su skirtingais gebėjimais ir pomėgiais veikti kartu. Tai žanras, kuriame gali atsiskleisti ir aktoriai, ir rašytojai, ir kompozitoriai, ir dailininkai, ir vadybininkai, ir bilietukų plėšytojai – kiekvienas gali rasti savo vietą", – sako bendruomenės pirmininkas Edas Carrollas.

Meilė, karas ir bendrystė

Pagrindinė operos tema – kaimynystė ir skirtingų žmonių sugyvenimas bendruomenėje. Kopūstų lauko herojai Antanas, Rozalija, Genelis ir Franė pasakoja istoriją apie meilę, pavydą, karą, taiką, susitaikymą ir bendrystę. Kūrėjai tikina: visi siužeto motyvai yra paremti vietinių gyventojų pasakojimais.

"Kurdami mes mėgaujamės procesu, nes jis įgalina žmonių bendravimą, kurio metu dalijamės vieni su kitais savo patirtimis, žiniomis, vertybėmis ir jausmais. Tačiau rezultatas yra taip pat labai svarbus, nes jis sukuria šventę", – sako bendruomenės menininkė Vita Gelūnienė.

Tarp operos kūrėjų – žinomi profesionalai ir entuziastai: be jau minėtų V.Bartulio, L.Puodžiukaitės, E.Carollo, S.Urbonienės, V.Gelūnienės, taip pat Daiva Juonytė, Rūta Mickevičiūtė Songailienė, Greta Pangonytė, Arnoldas Zdanevičius, Juozas Surblys, Vitas Petraitis, Izolina Paukštienė, Indrė Mačiulytė, Audronė Žygienė, Ina Pukelytė, Saverija Paliulionytė, Linvydas Krivickas, Ramūnas Šimukauskas, Gediminas Zujus, Vitalijus Neugasimovas, Egidijus Sipavičius, Francois Matarsso, Saulius Budintis, Ieva Variakojytė-Reynström, Ingrida Laurinaitienė, Deimantas Braukyla, Vidas Gusas, Kristina Nargelaitė, Kristina Kirvaitienė, Gintarė Sikorskytė, Airūnė Juozanaitienė, Lina Žebuolienė, Vytenis Jakas, Jurga Juzėnaitė, Jurgita Dirmontienė, Carolina Pailhe, Romualdas Volungevičius, Daina Stankevičiūtė-Oksienė, Rita Namikienė, Goda San, Beinoraitė Greta, Danguolė Danielienė, Birute Glinskienė, Konstantinas Kosovecas, Dangira Pikšrienė, Irena Ka, Vita Linonienė ir kt.

Svetingi ir atviri

Bendruomenės operos "Kopūstų laukas" kūrybos procesas bus pristatytas Balzaminės Kalėdų tuopos šventėje prie vieno seniausių rajono medžių. Į atvirą vietą, išsidriekusią išilgai Suomių gatvės, kviečiami tiek vietiniai gyventojai, tiek svečiai.

Renginio metu skambės ne tik gyvai atliekamos operos arijos, profesionalai ir mėgėjai šoks ir rodys akrobatinius triukus, bet – kaip ir dera šventiniu laikotarpiu – garuos šiltos vaišės.

Anot V.Gelūnienės, Balzaminė Kalėdų tuopa – vienas tų šventinių sustojimų, kuriame bus peržiūrėta tai, ką bendruomenė iki šiol sukūrė. "Kartu pakviesime dar daugiau žmonių įsitraukti į šį reiškinį", – priduria žinoma šančiškė.

Kas: Balzaminės Kalėdų tuopos šventė, opera "Kopūstų laukas".

Kada: Gruodžio 29 d. 17 val.

Kur: Šančiuose, "Kopūstų lauke" (A.Juozapavičiaus pr. 21E).

„Tikriausiai jūs pas mus. Eikite štai ten“, – žiburėliu tamsą sklaidė ir visiems ateinantiesiems kelią rodė sparnuotos fėjos.

Šeštadienio vakarą Kopūstų lauke mistinių būtybių sklandė bent kelios, tuo metu smalsuolių čia buvo kur kas daugiau. Būrys miestelėnų stebėjo, kaip menininkai dažais purškia pilką betono luitą. Dar bene tiek pat tyrinėjo dekoracijas ant kalnų ir aikčiojo iš nuostabos, kaip eiliniai stiklainiai nuo marinuotų agurkų ar žirnelių virsta magiškais žibintais.

Kiti sukišę nosis uodė kepamų čirvinių blynų kvapą ir dirsčiojo į puodą, pilną karštų riebalų.

„Gal ne tokios taisyklingos kaip pirktinės, bet dieviškai skanios, burnoje tirpstančios“, – į mažus debesėlius panašias spurgas iš metalinio puodo graibstė besišypsantis vyriškis.

Bene gausiausios pajėgos telkėsi prie svajonių autobuso, kuris tądien vežiojo vaikus ir jų svajones.

„Atsiprašau, dabar čia negalima“, – pro priekines duris lipančius suaugusiuosius stabdė ir kitą kryptį ranka rodė autobusų kontrolierės.

Dangų dar labiau užtraukus tamsai, autobuso languose įsižiebė šviesa, o vakaro svečių žvilgsnius juose prikaustę šešėliai ėmė sekti menininkų, vaikų ir jų tėvelių maždaug du mėnesius kurtą pasaką apie mergaitę iš Šančių ir Marsą.

„Mamyte, žiūrėk kas ten!“, – pasukusi galvą dešiniau, maža mergaitė pirštu bedė į girliandomis apsuktą milžinišką medį. Snieguotu takeliu nupėdinusi link jo, mažoji susiėmė už galvos – balzaminės tuopos drevėje ji išvydo prakartėlę.

Susirinkusiųjų laukė ir daugiau netikėtumų – kūrybinės dirbtuvės, žaidimai su šešėliais, įspūdinga šviesos skulptūra ir žinoma, vaišės.

„Žinote, jei iki šios dienos apie artėjančias Šv. Kalėdas man kalbėjo tik kalendoriaus lapelis, tai po šio vakaro jas jaučiu širdimi“, – bendruomenės meno grupė „Menas visiems: kūrybiškumo mokykla“ pastangas vertino šančiškė Lidija. Į

„Balzaminės Kalėdų tuopos“ šventę moteris atėjo ne tuščiomis. Rankose ji gniaužė knygą ir maišelį pačios keptų imbierinių sausainių. Toks, anot Lidijos, buvo šventės organizatorių prašymas.

„Prašymas, bet ne sąlyga – kas nori ir kas gali. Aš pagalvojau, kad Kalėdos toks metas, kai reikia daryti gerą, o ar gali būti kas geriau už knygą?“, – mainais už ją, moteris žadėjo pasiimti vieną žibintą ir juo apšviesti savo namus.

Dar pernai rugsėjį Žemųjų Šančių bendruomenė, bendradarbiaudama su Architektų sąjungos Kauno skyriumi, surengė konkursą „Kopūstų lauko archivizijos“. Jis vyko Žemųjų Šančių kareivinių miestelyje esančioje to paties pavadinimo Kopūstų lauko teritorijoje. Per paskutinius kelis dešimtmečius apleista dykviete virtusią vietovę aplinkiniai gyventojai susitelkė prikelti naujam gyvenimui ir pritaikyti visuomenės reikmėms, kaip kultūrinę erdvę.

Projekto dalyviams iškeltos kelios sąlygos: sukurti realiai įgyvendinamą ekologiškai tvarios architektūros ir landšafto projektą, atskleisti vietovės patogumą, įvaizdį ir kitus privalumus. Taip pat konkurso dalyviai turėjo numatyti 10 veiklos zonų – priežasčių, dėl kurių žmonės norėtų būti toje vietoje, o ten esančius tris XIX a. arkinius sandėlius, skirtus raugintų kopūstų saugojimui, paversti į vaikų ir suaugusiųjų neformaliam švietimui bei užimtumui skirtą centrą.

Projektus kritiškai analizavo komisija, kurią sudarė architektai-ekspertai Audra Kaušpėdienė, Linas Tuleikis, Jurgis Rimvydas Palys ir menininkai Tim Collins bei Reiko Goto Collins. Į keturias komandas pasiskirsčiusių kūrėjų pasiūlymus vertino šį konkursą organizavusios Ž. Šančių bendruomenės atstovai. Laimėtoju išrinktas projektas „Šančių širdis: jungtys ir kraujagyslės“.

„Buvo įdomu matyti tiek daug kūrybingo jaunimo – tiek lietuvių, tiek užsieniečių – klausytis jų idėjų, gal kartais ir beprotiškų, matyti tas pastangas bendraujant su vietos bendruomene. Manau, šis projektas turėjo padėti mums susivokti, ko mes, kaip bendruomenė, norime ir tikimės iš tos vietos“, – Šančių gyventojų vardu kalbėjo vietos gyventojas Rytis Blažaitis.

Parodos atidarymas vyks vasario 28 d. 10.30 val. Kauno miesto savivaldybės fojė. Lankytojai galės ne tik susipažinti su architektų, menininkų ir miesto viešosiomis erdvėmis besidominčių kauniečių kolektyvinio darbo rezultatais, bet ir pamatys dokumentinius vaizdo siužetus apie kūrybinį procesą.

Šeštadienio popietę Kopūstų lauke vaikščiojo cirko artistai, čia kepti blynai, veikė improvizuotas fotosalonas ir kino teatras, pristatyti čia naujai sukurti darbai – istorinis lauko pano ir sienų piešiniai.

Šalia kitų dalyvių, disko stiliaus rūbus matavosi ir salone fotografavosi Šančių seniūnas Ričardas Rusteika. „Bet kokia iniciatyva žmonėms išjudinti yra labai teigiamas dalykas. Kuo daugiau tokių renginių, iniciatyvų – tuo geriau gyventi mums visiems“, – tvirtino seniūnas.

Darbas su Šančių parapijos vaikų dienos centru ir menininku iš JAV buvo organizuojamas ir įgyvendintas kaip Kauno gatvės meno festivalio ,,Nykoka“ dalis. Menininkų iniciatyvos „Draugiška Zona" renginio svarbiausiu akcentu tapo Šančių parapijos dienos centro vaikų sienos piešinys, sukurtas kartu su JAV menininku Jacobu Elioru Berkowitzu. 

„Mes čia pavaizdavome lėktuvą. Labai patiko taip kartu piešti. Norėčiau, kad kitą kartą piešti ateitų ir kiti žmonės, tie, kurie nepiešia“, – sakė viena iš sienos piešinio bendraautorių dvylikametė Erika. Bet kai kurie iš kalbintų vaikų užsiminė: jie nenorėtų, kad čia pasirodytų ir piešinį pamatytų tėvai.

„Vaikai su didžiuliu nekantrumu laukė, kada pagaliau visi kartu galės tapyti. Dienos centre mes taip pat ir piešiame, ir tapome, bet čia tapyti visiems kartu – ir dar kartu su menininku, turint tam tikrą tikslą, jiems buvo daug įdomiau“, – pasakojo Šančių parapijos vaikų dienos centro socialinė darbuotoja Erika Buragaitė.

Vaikai su menininku iš JAV kūrė dvi savaites. Ir, pasak vienos iš renginio organizatorių, „Draugiškos zonos“ atstovės, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkės Vitos Gelūnienės, tai darė labai noriai. „Vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų būti matomiems, išeiti į viešąją erdvę teigiama prasme, sukurti kūrinį viešoje erdvėje yra ypatinga proga. Tai labai išaugino vaikų pasididžiavimą, sukūrė ypatingą atmosferą“, – sakė V. Gelūnienė.

J. E. Berkowitzas kartu su vaikais kuria ne pirmą kartą. „Kuriant kartu vaikais visiškai vadovauja procesui. Tai – jų darbas, aš turiu būti tik gidas, besirūpinantis techniniais dalykais. Tačiau vizualiajai kūrybos pusei vadovauja jie“, – dėstė pašnekovas.

Pasak menininko, tapant sienos piešinį, procesas buvo svarbiau nei rezultatas, nes būtent proceso metu ir jis, ir vaikai mokėsi. J. E. Berkowitzo teigimu, tai, kad jis ir vaikai kalbėjo skirtingomis kalbomis, buvo ne kliūtis, o galimybė. „Kartais kalbant ta pačia kalba iškyla daug barjerų. Nors mes turėjome vertėjus, tai, kad nekalbėjome vieni kitų kalba, ištrynė galimybę bendrauti verbaline kalba, ir tada turėjome bendrauti vizualiai. Tai buvo jaudinantis dalykas – nekalbėti ta pačia kalba, tačiau viską išsiaiškinti. Kuriant kartu, užsimezgė stiprus mūsų ryšys“, – sakė menininkas.

„Svarbiausia yra tai, kad mes čia kuriame viešąją erdvę“, – atkreipė dėmesį V. Gelūnienė. Pasak jos, vienas unikaliausių Kopūstų lauko pašonėje šiuo metu vykstančių dalykų – socialinių būstų gyventojų iniciatyva statoma pavėsinė. „Iniciatyva pasiekė tokią stadiją, kad gyventojai gavo leidimus toje vietoje pasistatyti pavėsinę bendruomenei. Su mūsų, Žemųjų Šančių bendruomenės, pagalba, bendradarbiaujant su Kauno architektūros festivaliu „KAFe“ ten dabar vyksta nuostabūs dalykai“, – pasakojo pašnekovė.

Rugsėjo mėnesį pirmąkart Žemuosiuose Šančiuose įvykusi bendruomenės šventė Šančinės kauniečių žvilgsnį nukreipė nuo tradicinių renginių, vykstančių miesto centre, į kultūrinį vyksmą mikrorajone.

Anot šventėje dalyvavusio Kauno vicemero Simono Kairio, mieste vykstančios iniciatyvos atsiranda pačiu laiku – Kaunui besiruošiant dalyvauti Europos kultūros sostinės konkurse. „Kultūros sostinė tai ne tik fejerverkai ir renginiai, pirmiausiai tai ‒ miestiečiai, bendruomenė, iniciatyvos, kurios sprendžia miesto problemas“, – teigė politikas.

‒ Koks savivaldybės požiūris į bendruomenės iniciatyvas, susijusias su kultūra, aplinkos tvarkymu ir miesto plėtra?

‒ Man įdomiausia, kai idėjos ir iniciatyvos gimsta ne biurokratiniuose kabinetuose, o visuomenėje. Žiūrint į tai, kas čia vyksta, galima pasakyti, kad šis rajonas iš nuvertintos teritorijos tampa kultūrinių madų diktatoriumi.

‒ Bendruomenės gali daug padaryti, bet yra dalykų, kurių jos nepajėgios įveikti. Koks turėtų būti tų iniciatyvų santykis su savivaldybės institucijomis? Ar jos turėtų su jomis bendradarbiauti, ar konkuruoti?

‒ Konkuruoti tikrai neturi. Savivaldybė kaip institucija yra pirmiausiai tam, kad padėtų. Savivaldybė neturi atsakymų į visus klausimus, ji nežino visų problemų mieste. Kartais probleminiai objektai atrandami iš naujo ir netikėtai, todėl labai svarbu, kad bendruomenės ir pilietinės iniciatyvos atkreiptų dėmesį į tam tikras problemas. Kuo daugiau dėmesio, tuo lengviau kalbėti su savivaldybe. Kartais vien tik iniciatyvų neužtenka, nes dalykai kainuoja, o dažnai ir nemažai. Savivaldybės, kaip viešųjų išteklių turėtojos, misija yra paskirstyti resursus ten, kur bendruomenei labiausiai reikia.

‒ Iš Kopūstų lauko surinkta daug tonų šiukšlių, bet tokių dalykų rankom neišneši.

‒ Seniūnas gerai žino situaciją, o tokie renginiai yra tam, kad atkreiptų dėmesį į tam tikrus klausimus. Jeigu nebūtų, kas tas šiukšles surinko, išvežė, tai ir toliau būtų viskas taip ir likę. O dabar atidengta problema, kuri prašosi būti sprendžiama.

‒ Ar savivaldybė turi kultūrinę bendruomeninę politiką, ar numato, kaip spręsti problemas atviriau kartu su vietiniais?

‒ Kultūrinis procesas vyko sau, savivaldybės ‒ sau. Tačiau gera proga yra artėjantis kultūros sostinės konkurso projektas. Matau gerą galimybę susieti įvairius kultūros procesus į vieną. Kultūros sostinė tai ne tik fejerverkai ir renginiai, pirmiausiai tai ‒ miestiečiai, bendruomenė, iniciatyvos, kurios sprendžia miesto problemas. Dabar vyksta geras procesas ‒ jaučiamos iniciatyvos, kurios vyksta mieste. Jas visas reikia sudėti į kryptingą žemėlapį, kurio pagalba galima būtų spręsti miesto problemas.

‒ Kokiais kanalais bendruomenė gali tikėtis savivaldybės palaikymo infrastruktūriniams bendruomenės projektams?

‒ Aš nesuvesčiau visko tiesiogiai į bendruomeninę politiką, kuri suprantama kaip projektų rašymas ir finansavimas. Pirmiausia priklauso nuo politikų, kaip jei girdi ir mato, ir koks jų noras spręsti problemas.

‒ Liublino savivaldybėje daugelis naujų procesų prasidėjo todėl, kad ji teikė paraišką Europos kultūros sostinės konkursui. Šis procesas pakeitė miesto kultūros politiką, savivaldybė ėmė skatinti kultūros decentralizavimą, ėmė siekti, kad didžioji dalis finansavimo nebūtų skirta vien tik didiesiems renginiams, dažniausiai vykstantiems centre. Biudžetas buvo perskirstytas taip, kad skatintų mažesnes iniciatyvas. Ar Kaune yra panašių idėjų?

‒ Aš pats grįžau neseniai iš Torunės, kuri irgi varžėsi dėl Europos kultūros sostinės titulo. Kultūros sostinė nėra tikslas pats savaime, bet pats paraiškos rengimo procesas yra labai sveikas miestui, jis padeda suderinti bendruomenines iniciatyvas ir miesto politiką, decentralizuoti kultūrą ir įvertinti, realizuoti iniciatyvas iš apačios.

‒ Dinamiškų procesų skatinimas įvairiose miesto vietose keičia miesto mikrorajonų gyvenimus, padeda transformuoti erdves. Mums mikrorajonai yra kaip keiksmažodis.  Šančiai, atrodo, tampa vienu iš pavyzdžių, kur tos transformacijos veikia. Kaip manote, kokie galėtų būti bendradarbiavimo mechanizmai tarp bendruomenių ir valdžios institucijų?

‒ Na, manau, mes esame pakankamai atviri, bent jau bandom tokiais būti, tai ne visada lengva. Kultūros politika yra kur kas platesnė nei tik renginių finansavimas. Daug kur Europoje šie dalykai dar tik evoliucionuoja. Mums, patiems politikams, nėra taip lengva suprasti tuos procesus, kurie dabar vyksta, bet aš linkęs žiūrėti optimistiškai. Tikiu, kad politikai  su bendruomenėmis, kurios formuojasi mikrorajonuose ir kurios turi stiprias kultūrines veiklos formas, pamažu ras glaudesnį ryšį ir vienas kitą supras.

Komentaras

Davidas Noonanas

Airijos ambasadorius Lietuvoje

Airijoje mes turime bendruomenės meno projektų tradiciją ir stengiamės panaudoti bendruomenės iniciatyvas ir jos įsitraukimą kuriant viešąsias erdves. Labai įdomu pamatyti, kaip galima prieiti prie erdvės su specifine istorija ir ją perkurti, kaip susikurti kažką naujo, ko reikia pačiai bendruomenei. Geriausios iniciatyvos kyla iš partnerysčių. Reikia bendruomenės įsitraukimo, kad galima būtų suprasti, ko žmonės nori ir ko jiems reikia. Bendruomenės įsitraukimas užtikrina vietos ateitį. Bet reikia kurti partnerystes, nes kai kuriuos dalykus gali padaryti tik valdžios struktūros. Žiūrint į tolesnę šios vietos (red. past. - Kopūstų lauko) ateitį ‒ infrastruktūros sukūrimą, takų nutiesimą – reikia visų įsitraukimo. Taigi, žiūrint į ateitį, reikia ieškoti partnerių. Dubline finansinės krizės metu pačiame miesto centre atsiradus apleistoms teritorijoms savivaldybės tarnautojai susitarė su vietiniais menininkais ir ėmė ten kurti laikinas meno erdves ir miesto daržus ‒ tai, kas galėtų būti patrauklu vietinei bendruomenei. Partnerystės tikrai padeda šioms tuščioms, šiukšlynais virstančioms teritorijoms atgimti.