Gyventojų apšvitą lemia gamtinės ir dirbtinės kilmės radionuklidų skleidžiama jonizuojančiosios spinduliuotė: kosminė spinduliuotė bei radono ir jo skilimo produktų, radionuklidų, esančių grunte, statybinėse medžiagose, patekusių į organizmą su maistu, geriamuoju vandeniu ir įkvepiant ore esančias radioaktyviąsias daleles.
Atmosferos sluoksnis apsaugo mus nuo kosminės spinduliuotės, tačiau jos dalis vis dėlto pasiekia Žemės paviršių. Dėl šios priežasties Lietuvos gyventojai kasmet vidutiniškai gauna apie 0,38 mSv (380 mikrosivertų) apšvitos dozę.
Kosminės spinduliuotės intensyvumas tiesiogiai priklauso nuo aukščio virš jūros lygio, todėl skrendant lėktuvu (9–12 kilometrų aukštyje) žmogaus gaunama apšvita sudaro nuo keleto iki keliasdešimt mikrosivertų, t. y. iki 100 kartų daugiau nei žemės paviršiuje. Skrydžio metu patiriama apšvita taip pat priklauso ir nuo kitų faktorių, pvz., skrydžio trukmės, maršruto (geografinės platumos) bei Saulės aktyvumo ciklo fazės (skrydžio datos).
Keleivių, skrendančių orlaiviais retkarčiais, apšvita nesiekia leistinos ribos gyventojams 1 mSv (1000 mikrosivertų) per metus, kadangi skrendančiame lėktuve jie praleidžia kelias, o ne kelis šimtus valandų. Be abejo, nekenksmingos jonizuojančiosios spinduliuotės nėra, tačiau laikoma, kad kosminės spinduliuotės apšvita reikšmingo poveikio sveikatai neturės.
Gyventojų gaunamos apšvitos iš įvairių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių pavyzdžiai: aplinkos spinduliuotės dozės galia Lietuvoje – 0,05–0,15 mikrosivertų per valandą, dozė, kurią žmogus gauna iš Vilniaus skrisdamas į Londoną – 3,8 mikrosivertai, dozė, kurią gauna vidutinis Lietuvos gyventojas – 3 190 mikrosivertai, dozė, kurią gauna pacientas atlikus plaučių rentgenogramą – 20 mikrosivertų, dozė, kurią gauna pacientas pilvo kompiuterinės tomografijos procedūros metu – 10 000 mikrosivertų, dozė, kurią leidžiama gauti darbuotojui, dirbančiam su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais – 20 000 mikrosivertų per metus.
Visai kas kita – orlaivių įgulų nariai (pilotai, stiuardesės), kurie nemenką darbo laiko dalį praleidžia skrendančiame lėktuve ir kurių radiacinei saugai skiriama daugiau dėmesio.
Kiek ir kokių radiacinės saugos priemonių privalu laikytis orlaivių bendrovėms nustato ES teisės aktai ir TATENA rekomendacijos bei jų pagrindu parengta Lietuvos higienos norma HN 85:2011 „Gamtinė apšvita. Radiacinės saugos normos“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 85:2011) ir Radiacinės saugos centro direktoriaus įsakymu patvirtintas Radiacinės saugos priemonių taikymo civilinėje aviacijoje ir orlaivių įgulų narių apšvitos vertinimo tvarkos aprašas.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 85:2011 reikalavimais, orlaivių įgulų narių, kurių apšvitos dozė gali viršyti 1 mSv (1000 mikrosivertų) per metus (skraidančių aukščiau nei 8 000 m), apšvita vertinama ir, atsižvelgiant į vertinimo rezultatus, kai metinė apšvita viršija 1 mSv (1000 mikrosivertų), jiems taikomos tam tikros radiacinės saugos priemonės. Ypatingas dėmesys skiriamas nėščiosioms – įgulų narės apie nėštumą privalo informuoti darbdavį, o šis imtis priemonių, kad gemalo arba vaisiaus apšvita būtų kuo mažesnė, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius faktorius, per likusį nėštumo laikotarpį neviršytų 1 mSv (1000 mikrosivertų).
Siekdami įvertinti, kaip orlaivių bendrovės laikosi jiems keliamų radiacinės saugos reikalavimų RSC pareigūnai periodiškai atlieka inspekcinius patikrinimus. 2014 m. įvertintos 5 orlaivių bendrovės atliekančios skrydžius aukščiau nei 8 000 m.
Patikrinimų metu nustatyta, kad orlaivių įgulų narių radiacinė sauga užtikrinama tinkamai: parengtos ir laiku peržiūrimos orlaivių įgulų narių radiacinės saugos programos, nuolat atliekamas orlaivių įgulų narių apšvitos vertinimas ir, atsižvelgiant į šio vertinimo rezultatus, taikomos saugos priemonės bei mažinama orlaivių įgulų narių apšvita, visi duomenys registruojami, saugomi ir teikiami RSC nustatyta tvarka. RSC kasmet surenka ir analizuoja orlaivių įgulų narių apšvitos duomenis.
Išanalizavus 2013 m. duomenis nustatyta, kad didžiausia įvertinta orlaivio įgulos nario metinė apšvitos dozė buvo 2,64 mSv (2640 mikrosivertų), vidutinė – 0,8 mSv (800 mikrosivertų). Kaip ir kasmet, 20–40 proc. orlaivių įgulų narių apšvita iš kosminės spinduliuotės viršijo gyventojams nustatytas (1 mSv (1000 mikrosivertų) per metus) ribas. Tokiais atvejais taikytos teisės aktuose nustatytos radiacinės saugos priemonės: orlaivio įgulos narius supažindinti su apšvitos rezultatais ir informuoti apie galimas pasekmes sveikatai.
Palyginus Lietuvos orlaivių bendrovių įgulų narių apšvitos duomenis su kitų Europos šalių duomenimis (remiantis EK ataskaita Nr. 156 „Dėl radiacinės saugos priemonių įgyvendinimo orlaivių įgulų nariams“) galima teigti, kad Lietuvos orlaivių įgulų narių apšvita išlieka mažesnė nei daugelio kitų Europos šalių įgulų narių. Manytina, kad tokią situaciją lemia mažesnis orlaivių įgulų narių darbo krūvis ir vykdomų skrydžių maršrutai.
Taigi, ar saugu skristi lėktuvu? Skriskite nesibaimindami, mat, nors keleiviai, skrendantys orlaiviais, ir gauna apšvitą iš kosminės spinduliuotės, tačiau ši apšvita tokia maža, kad jaudintis dėl poveikio sveikatai nėra jokio pagrindo.
