„1969 m. režisierius Dennisas Hopperis su savo kolegomis sukūrė iš karto kultiniu tapusį filmą „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“). Supaprastintai tariant, tai kelio drama, pasakojanti apie po pietines valstijas keliaujančius du motociklininkus. Kino kritikai šį kūrinį yra priskyrę socialinio kraštovaizdžio žanrui, pasakojančiam apie 7-ojo dešimtmečio jaunimo skaudulius ir aktualijas, įtampas ir problemas. Regėtųsi, kad toks palyginimas nėra visiškai adekvatus, tačiau panašiu metu (1967 m.) Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija) baigusio K. Dereškevičiaus (1937–2023) kūrybą taip pat drąsiai galima pavadinti ne kuo kitu, o – „socialiniu peizažu“. 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pačiame sovietinės stagnacijos apogėjuje, savitą (ne be tuo metu populiaraus popart’o poveikio), specifinę plastiką ir tematiką suformavęs tapytojas pasižymėjo negailestingu pastabumu. Iš jo akiračio nepabėgdavo tarsi banalios, net nuobodžios buities detalės – palangė, elektros stulpas arba pastotė, balkono turėklas, maršrutinio autobuso lango fragmentas. Tarsi haliucinogenais apsisvaiginęs ir nuošaliomis krašto teritorijomis besibastantis baikeris–klajūnas, K. Dereškevičius matė ir fiksavo egzistencines rutinos briaunas. Jo nutapytas gyvenimas atrodo nerūpestingas ir kartu kupinas neišsakytų, kartais sunkiai užslėptų skaudulių. Tokia būsena įkūnyta kompozicijoje „Adelė – benzino pardavėja“ (1972), drobėje „Mikroautobusu į Drezdeną“ (1976) ir kituose paveiksluose. Tad parodos pavadinime rekomenduotina išgirsti ir sarkastiškai ironišką (taip būdingą šiam menininkui) gaidelę. Baroti galerijoje pristatomi klasikiniai, chrestomatiniai K. Dereškevičiaus darbai, jo paties dovanoti Vilniaus dailės akademijai – institucijai, kurioje studijavo ir daugybę metų dėstė“, – parodos anotacijoje rašo V. Poškus.

K. Dereškevičiaus tapybos paroda Baroti galerijoje Klaipėdoje (Didžioji Vandens g. 2 / Aukštoji g. 1) veiks iki gruodžio 13 d.

Prienų rajone, Antakalnyje, gimęs tapytojas 1967 metais baigęs tapybos studijas, kartu su Algimantu Jonu Kuru, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda aštuntojo dešimtmečio pradžioje susibūrė į neformalią „Ketverto“ grupuotę.

Pasak dailėtyrininko Alfonso Andriuškevičiaus, jų pastangomis ne tik toliau puoselėta tapybos kalba, bet ir įtvirtinti nauji, lig šio neeksploatuoti kasdieniški motyvai, siužetai, temos.

Pranešime nurodoma, jog K. Dereškevičiaus tapybinis naratyvas – kritiškai reflektuota sovietinė buitis.

„Savo idėjinėmis nuostatomis menininkas orientavosi į pasaulinius dailės procesus, visų pirma – pop meną“, – rašoma jame.

K. Dereškevičius Vilniaus dailės akademijoje yra ėjęs Vaizduojamosios dailės fakulteto dekano, studijų prorektoriaus pareigas.