Šiemet premija skirta rašytojai Kotrynai Zylei už kūrybos įvairovę ir mitinių būtybių atspindžius šiuolaikinėje vaikų literatūroje bei viešajai įstaigai „Meno bangos“ už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą, pranešė ministerija.

Anot jos, K. Zylė apsakymų knygoje apie mitines būtybes „Siela sumuštinių dėžutėje“ sujungia praeities paveldą su dabarties realijomis.

„Labai džiaugiuosi, kad išmaniųjų technologijų laikais vaikų noras skaityti neblėsta, kad vaikų literatūros autoriai randa būdų, formų, kaip sudominti skaitytojus, – pranešime sakė ministrė Jurgita Šiugždinienė. – Mokiniams linkiu visą gyvenimą draugauti su knyga. Ne tik skaityti, bet ir aktyviai domėtis literatūros naujienomis, dalyvauti susitikimuose su rašytojais, diskutuoti, dalintis įspūdžiais.“

Labai džiaugiuosi, kad išmaniųjų technologijų laikais vaikų noras skaityti neblėsta.

„Kas žino, galbūt dar po kiek metų Vaikų literatūros premiją įteiksime vienam iš mokinių, dabar sėdinčiam šioje salėje. Laureatams dėkoju už kūrybą, už talentą, už meilę vaikams“, – pridūrė ji.

Vaikų literatūros premija rašytojai skiriama ir už knygą „Geriausia diena“.

Tuo metu įstaiga „Meno bangos“ įvertinta už regionų vaikų ir paauglių švietimo ir skaitymo skatinimą. Atrankos komisijos nuomone, įstaiga reprezentuoja Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir aktualijas už didmiesčių ribų.

„Meno bangos“ vaikams sistemingai organizuoja įvairius renginius, susitikimus su menininkais, savo interneto svetainėje aktyviai skelbia straipsnius kultūros, literatūros ir kitų meno formų temomis bei aktualijomis“, – pažymi ministerija.

Dviejų dalių Vaikų literatūros premija skiriama už vaikų literatūros kūrinius ir už nuopelnus vaikų literatūros ir skaitymo populiarinimo srityje. Į premiją gali pretenduoti rašytojai, kultūros, švietimo darbuotojai, nuveikę reikšmingų darbų populiarindami vaikų literatūrą ir skaitymą.

Vaikų literatūros premiją 2004 metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija.

Jos dydis – 100 bazinės socialinės išmokų (šiuo metu – 4,9 tūkst. eurų).

Šios premijos laureatais yra tapę Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, Vytautė Žilinskaitė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Ignė Zarambaitė, dailininkė Zofija Vainilaitienė, Tomas Dirgėla ir kiti.

– Zylė – jūsų pavardė ar kūrybinis pseudonimas?

– Esu Zilinskienė, o pirmą kartą pasivadinau Zyle, kai ištekėjau. Tuomet pasikeitusi pavardę ilgai mąsčiau, kaip čia dabar man prisistatyti skaitytojams. Vyro pravardė tarp kurso draugų buvo Zylė, o ir aš pati jį taip vadinau. Tas žodis man pasirodė artimas – jį pasiskolinau. Yra ir dar viena priežastis. Nuo senų laikų mano vyro šeimai ant pavardės Zilinskai žmonės taikosi uždėti varnelę. Dažniausiai diplomai, padėkų raštai būna adresuojami Žilinskui. Tai žinodama pamaniau, kad blogai būti rašytoja, kurios pavardę visi rašytų su klaida. Taip ir prilipo tas Kotrynos Zylės pseudonimas.

– Esate baigusi grafikos dizaino mokslus, bet prisistatote rašytoja?

– Šiuo metu man artimiausias amplua yra vaikų ir jaunimo knygų rašytoja. Labai to žodžio nesureikšminu: tai tiesiog mano pagrindinė šių dienų veikla, bet šalia rašymo turiu ir daugybę kitų širdžiai mielų užsiėmimų. Kažkodėl mes mėgstame rūšiuoti žmones pagal jų baigtus mokslus, įgytas specialybes ir pan., o iš tiesų meno pasaulyje (ir ne tik!) nemažai profesijų randasi tiesiog čia ir dabar. Ne išimtis ir aš. Pati ne tik rašau, bet ir iliustruoju savo knygas. Aš net tekstą iš karto rašau į knygų maketavimo programą. Taip galiu jausti, kur baigsis puslapis, kokia bus teksto apimtis konkrečios knygos formate. Žodžiu, pasakodama istorijas stengiuosi išnaudoti visus savo gebėjimus.

– Kada pirmąsyk pasimatavote rašytojos batus?

– Pirmoji mano knyga pasirodė 2014 m. ir vadinosi „Milžinas mažylis“. Rašiau ją beveik dvejus metus. Buvau ką tik baigusi grafinio dizaino magistrantūrą. Jei atvirai – rašymas mane lydėjo jau nuo mokyklos laikų. Nors studijų metais buvau labai stipriai nukeliavusi į vizualinį meną, tačiau būtent akademijoje, rengdama projektą apie UNESCO paveldą Lietuvoje, atradau ir kitą – pasakojamąją – kūrybos pusę. Ėmiau ieškoti būdų, kaip vaikams suprantama kalba papasakoti apie Vilniaus senamiestį, Kernavės piliakalnius, Kuršių neriją ir kitas įdomias Lietuvos vietas. Taip atradau senovės lietuvių legendas, sakmes, padavimus, o pradėjusi gilintis į visą mūsų pasakojamosios tautosakos lobyną pasijutau tarsi užburta, prisiminiau vaikystėje tėčio skaitytas pasakas.

Kilo mintis parašyti vaikams knygą apie milžiną, kuris keliauja po Lietuvą. Debiutas buvo visai sėkmingas, nes knyga pateko į Geriausių knygų vaikams penketuką. Kai ją rašiau, labai abejojau savo jėgomis. Matote, mano tėtis labai domėjosi literatūros kritika, tad nuo mažumės kalė man į galvą, kad literatūra turi būti svari, vertinga. Iš pradžių pirmąjį knygos variantą daviau paskaityti su vaikų literatūra susijusiems profesionalams, jie pasakė: „Puiki istorija! Nešk į leidyklą.“ Taip tiesiu taikymu nuėjau pas „Aukso žuvis“, nes man patiko jų leidžiamos knygos. Draugaujame iki šiol.

– Esate šiurpių istorijų autorė. Jūsų siužetuose siaučia mitinės būtybės, kurias atkraustote į šiuolaikinį pasaulį, kad tik šių dienų vaikams būtų įdomu. Ar daug knygų esate parašiusi?

– Šešias. Tarp jų yra istorijų, skirtų patiems mažiausiems, taip pat ir knygų, dedikuotų paaugliams. Iliustravau iš jų penkias, nes pačią naujausią knygą, kuri vadinasi „Geriausia diena“, kūriau drauge su iliustratore Inga Dagile. Aš rašiau, o Inga piešė, bet iš tiesų tiek daug tarėmės, kad viskas galiausiai susipynė. Esame tikros bendraautorės. Beje, Inga – kaunietė. Toje smagioje, miestietiškoje paveikslėlių knygoje nėra mitologijos: su vaikais kalbamės apie jausmus ir draugystę. Ingos iliustracijos dar pasakoja apie mus supančius daugiabučių kaimynus, kurių gyvenimuose taip pat verda šimtai skirtingų istorijų. Tai pirmasis mano kūrinys bendradarbiaujant su kita kūrėja. Nors ne, meluoju: visada kūrybiniame procese tariuosi su savo leidyklos komanda. Profesionalus žvilgsnis iš šono – neįkainojamas!

Rašant vaikams ir jaunimui svarbu parodyti istorijose žmonių įvairovę, o ne tik kurti idealius, šviesius personažus.

– Kalbamės ryte, kai jūsų vaikai – penkerių Bartas ir antrokė Ūla – išleisti į ugdymo įstaigas, o jūs pati štai sėdite su puodeliu kavos prie kompiuterio. Ar po mūsų pokalbio išsyk perjungsite kūrybines bangas ir imsitės naujos šiurpios istorijos?

– Klausiate apie mano dienotvarkę? Ji visai nepanaši į tą, kurios galbūt laikėsi plunksnos meistrai prieš kelis dešimtmečius. Kita vertus, aš ne tik rašau, bet daug kūrybinių projektų rengiu su kitais profesionalais. Pavyzdžiui, kartu su literatūros pažinimo programa „Vaikų žemė“ organizuojame literatūrinius renginius. Lapkričio 19–20 d. vyks svarbiausias mūsų metų renginys – vaikų literatūros festivalis visai šeimai „Vaikų knygų sala“. Tiesa, aš pati daugiausia dirbu prie kartu vykstančios „Kūrėjų salos“ – profesionalams skirto renginio apie vaikų literatūros industriją. Džiugu, kad į abu kasmet suburiame daugybę Lietuvos vaikų knygų kūrėjų ir svečių iš užsienio.

Kai mūsų šeimoje atsirado vaikų, jie man padėjo truputį geriau organizuoti savo laiką, išnaudoti kiekvieną laisvą minutę. Nors pirmąją knygą parašiau tuomet, kai vaikų dar neturėjau. Todėl ne jie (kaip dažnai teigia rašytojai) įkvėpė mane rašyti vaikams. Tiesiog vaikų literatūra man visada atrodė be galo svarbi, įdomi ir vertinga. Beje, kažkodėl visą laiką rašau vyresniems vaikams, nei pati auginu (juokiasi). Tiesa, dabar maniškiai jau pasivijo kai kurias mano knygas.

Savo dieną stengiuosi sudėlioti į mažus gabaliukus. Jei vaikai yra namuose (tarkime, serga ar atostogauja), mėgstu rašyti bibliotekoje. Kadangi didelę kasdienės rutinos dalį sudaro susitikimai mokyklose, bibliotekose (vedu edukacijas pagal savo knygas), tai tenka daug keliauti. Keliaudama mėgstu rašyti traukiniuose ir autobusuose. Galbūt neatsitiktinai naujas mūsų šeimos būstas yra Vilniaus centre, prie pat autobusų ir traukinių stoties.

Titulas: pernai pasirodžiusią Kotrynos Zylės knygą „Siela sumuštinių dėžutėje“ skaitytojai išrinko geriausia metų knyga paaugliams. „Feel Photo“ nuotr.

– Išsitarėte, kad rašytojo darbas labai panašus į aktoriaus. Ką turite omenyje?

– Panašus, nes rašydama knygą turiu susirinkti labai daug skirtingų tipažų ir stipriai į juos įsikūnyti. Taip pat turiu pastebėti kuo smulkiausias detales jų išvaizdoje, elgesyje, charakteriuose. Rašant vaikams ir jaunimui svarbu parodyti istorijose žmonių įvairovę, o ne tik kurti idealius, šviesius personažus. Jei viskas bus per daug nugludinta, vaikai nepatikės – tai nebus tikras juos supantis pasaulis. Štai kodėl man labai patinka stebėti žmones. Be to, tam tinka ir vieta, kurioje dabar gyvenu. Prie stoties susirenka labai marga publika – ir vietiniai keistuoliai, ir keliaujantys miestiečiai, ir atvykėliai iš kitų miestų, šalių. Jie ir sudaro medžiagą mano knygoms.

Daug vertingos patirties gaunu ir važinėdama po Lietuvą: juk lankausi skirtinguose Lietuvos regionuose. Nuostabus žanras – kelionės su bibliotekų vairuotojais, kurie mane dažnai pasiima iš stoties. Nors jie tiesiogiai nesusiję su knygomis, tačiau yra be galo įdomūs žmonės. Kaip jie moka perteikti visą savo miestelio ar kaimelio atmosferą ir tai, kuo gyvena jų krašto žmonės! Tikrai nesitikėjau, kad knygos atves į mano gyvenimą tiek daug įdomių žmonių. Turiu omenyje susitikimus ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais – mokytojomis, bibliotekininkėmis.

– Ar lietuvių rašytojai domina mūsų vaikus, ypač paauglius? Minėjote, kad romanas „Sukeistas“ yra skirtas būtent jiems?

– Yra tiesos, kad lietuvių rašytojų knygos šiek tiek mažiau domina vaikus, ypač jaunimą, nei verstinės. Manau, taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, iš užsienio kalbų verčiamos knygos lietuvių leidėjų pasirenkamos dėl jų patikrintos sėkmės kitose šalyse, gautų apdovanojimų, o lietuvių autorių leidžiamos knygos gali būti visokios: vienos daugiau, kitos mažiau vertingos. Sakoma, jas patikrina laikas. Vaikas, kuriam į rankas pakliuvo silpnesnė ir galbūt ne tokia įdomi knyga, nusivilia. Dažnai ne vienu, bet išsyk visais lietuvių autoriais.

Tenka daug dirbti, kad asociacijos su lietuvių autorių pavardėmis moksleiviams būtų malonios. Tam skirti mūsų pokalbiai, susitikimai. Smagu, kad šiais laikais bibliotekos gauna finansavimą projektams, kurių metu gali pasikviesti knygų autorius. Taip pat yra kultūros pasas, skirtas mokykloms. Jei lietuvių autorius yra įtrauktas į kultūros pasą, mokykla gali jį pasikviesti, susitikimą finansuoja Lietuvos kultūros ministerija.

Taip lietuvių autoriai gali skirti laiko ne tik rašymui, bet ir susitikimams su skaitytojais. Juk kai pats autorius ar iliustratorius pasakoja apie savo darbą – visai kitas potyris. Dar yra „Metų knygų“ penketukai, rekomenduojamų knygų sąrašai, kuriuose atsiduria tos knygos, kurios, tikėtina, turėtų vaiką sudominti.

Su paaugliais sunku, nes privalomų knygų daug, iš jų laukia egzaminų temos. Kai jau atranda trupinėlį laiko skaityti, jie turbūt griebia pasaulinius bestselerius. Vis dėlto kasmet mūsų skaitytojų ratas auga, tad neprarandame vilties ir drauge su kitais lietuvių autoriais darbuojamės toliau. Pernai pasirodžiusią mano knygą „Siela sumuštinių dėžutėje“ skaitytojai išrinko geriausia metų knyga paaugliams. Ar gali būti didesnė grąža už visą tą laiką ir jėgas, atiduotas rašymui ir susitikimams?!

Svajonė: ilgą laiką su šeima gyveno ankštame bute, todėl Kotryna labai norėjo didelių namų. Stop kadras iš remontuojamo naujojo buto stoties rajone.

– Su pradinukais per susitikimus lengva ir smagu, bet kaip į jus mokyklose reaguoja paaugliai? Ar nebando paspęsti spąstų – pateikti nepatogių klausimų ar pagąsdinti tyla?

– Vyresnių klasių mokinių aš nebijau. Priešingai – mėgaujuosi buvimu su jais. Man patinka parodyti, kad knygos gali būti ne tik iš privalomo sąrašo, o jų autoriai moka kalbėtis su jaunimu pačia paprasčiausia kalba. Kai parašiau romaną „Sukeistas“, kuris, beje, irgi pateko į geriausių lietuvių autorių knygų paaugliams penketuką, daug keliavau po mokyklas ir kalbėjausi su 8–12 klasių mokiniais. – Jei pradinukai mane apiberdavo klausimais, tai paaugliai tiesiog nudelbdavo akis į žemę ir nesakydavo nieko, nors mačiau, kad klausimai jų viduje virte verda. Ėmiau sukti galvą, kaip pralaužti ledus, ir sugalvojau, kad klausimus jie man galėtų užduoti anonimiškai – tokioje telefono programėlėje. Taip gavau du kozirius: anonimiškumą ir jų dievinamą telefoną!

Trečdalis mokinių iš tiesų manęs klausė apie knygą, kita dalis atakavo labai nepatogiais klausimais ir žiūrėjo, kokia bus mano reakcija. Jie klausdavo, ką aš manau apie gėjus, ar turiu vaikiną ir pan. Mano stiprybė –  kad į visus klausimus atsakinėjau tiesiai ir paprastai. To jie nesitikėjo. Tiesa, dar buvo ir trečioji dalis, kuri rašinėdavo visiškas nesąmones, į kurias drąsiai reagavau su humoru. Jei atvirai – man sekėsi visai neblogai, nes mokiniai dažnai tikisi, kad suaugusieji laikysis saugioje zonoje ir neleis sau bendrauti neformaliai, jų kalba. Galbūt dauguma tų paauglių taip niekada ir neperskaitys mano knygos, bet po mūsų atviro pokalbio jų atmintyje liks mažas tiltelis, kuris kada nors bent vieną iš jų nuves į biblioteką, prie lietuvių autorių knygų lentynos... Tai jau bus nemaža pergalė!

Raktas: jei į pačius sukčiausius paauglių klausimus atsakinėji tiesiai ir paprastai, užsimezga ryšys, skatinantis kada nors paimti į rankas ir lietuvių autoriaus knygą. Kotrynos Zylės asmeninio archyvo nuotr.

– Artėja Helovinas. Ne visi lietuviai jį švenčia, bet tą vakarą ir Lietuvoje atgimsta daug mitinių, net mistinių būtybių, keliančių šiurpą praeiviams. Koks jūsų santykis su šia švente?

– Nepatikėsite, bet Helovinas mums su vyru turi simbolinę prasmę, nes mudviejų draugystė prasidėjo būtent vieną Helovino vakarėlį. Prieš keturiolika metų (esame vedę jau dvylika) pas draugus šventėme Heloviną, po kurio vyras palydėjo mane namo. Tą dieną mes minime net labiau nei savo vestuvių metines! Tik pagalvokite, koks smagus prieskonis, kad man, rašančiai šiurpias knygas, būtent Helovino šventė yra gyvenime labai svarbi data (juokiasi).

Vis dėlto mėgstu švęsti ir lietuviškas šventes. Todėl su vaikais gąsdinamės per Heloviną, o paskui minime lapkričio 2-ąją – tą senųjų lietuviškų Vėlinių dieną. Vienas iš jos akcentų mūsų šeimoje – kruopiniai vėdarai, kuriuos aš gaminu. Tai labai senas tradicinis lietuvių patiekalas, valgomas būtent per Vėlines. Proseneliai tikėjo, kad tądien reikia valgyti tamsų maistą – vėdarus (kraujinius), šiupinius, burokus, nes per tamsaus maisto garus galima pamatyti Anapilin iškeliavusius savo artimuosius. Mano galva, lietuviai per mažai kalbasi apie mirtį. Vėlinės – puiki proga tai padaryti. Vaikai turi žinoti, kad mirtis egzistuoja ir kad nė vienas to neišvengsime.

– Minėjote, kad mėgstate ne tik rašyti, bet ir skaityti knygas. Kokių autorių knygos šiuo metu guli ant jūsų naktinio stalelio?

– Knygos prie mano lovos truputį susijusios su tuo, apie ką dabar rašau. Tai bus pirmoji mano knyga, skirta suaugusiems. Todėl šiuo metu man labiausiai rūpi mirties tema ir su ja susijusios lietuviškos laidojimo tradicijos, papročiai, tikėjimai. Taigi, prie mano lovos dabar rastumėte Jono Balio raštus, kuriuose ieškau informacijos apie lietuvių laidojimo ir gedėjimo papročius, taip pat Mercè Rodoredos knygą „Mirtis ir pavasaris“, Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“. Labai norėčiau pasidalyti ir dar viena, visai neseniai perskaityta latvių autoriaus Andrio Kalnozolo knyga „Mane vadina Kalendorium“. Joje rasite daug šviesos, nors autorius ir kalba gana sudėtingomis temomis.

Premijos steigėjas ir mecenatas – verslininkas Aloyzas Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas.

Premija skiriama už lietuvių rašytojų kūrinius vaikams ir jaunimui. Šia premija pratęsiama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus premijos, įsteigtos 1933 metais, tradicija. Anuomet šios premijos iniciatorius buvo tuometinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas Aloyzas Petrikas (1893-1964).

Šiemet premijai buvo pasiūlyti: Benas Bėrantas ir Vilija Kvieskaitė (knyga „Baubaimė“), Benas Bėrantas ir Tania Rex (knyga „Ponas Kampas“), Selemonas Paltanavičius (knyga „Brunas“), Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis (knygos „Marmiai. Olis ir dažų kibirėliai“ bei „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“), Vaiva Rutkauskaitė ir Lina Ribinskė (knyga „Nepasaka arba Pasaka apie Ne“), Vytautas Varanius (knyga „Šiltnamis“).

Kotryna Zylė (Kotryna Zilinskienė) Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafinį dizainą. Rašytoja, dailininkė, knygų iliustratorė yra pelniusi ne vieną nacionalinį apdovanojimą ir sulaukusi tarptautinio pripažinimo. Ji – tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBY narė, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė. Išleido keturias knygas: „Milžinas mažylis“, „Didžioji būtybių knyga“, „Sukeistas“, „Mažas kaip vabalėlis“.

„Sukeistas“ – mistinis romanas jaunimui. Autorė lieka ištikima savo mėgstamai lietuvių mitologijos temai. Ji pati knygai sukūrė originalias iliustracijas. 2020 m. pavasarį knyga buvo išversta į latvių kalbą.

Premijos iškilmės vyks rugsėjo 28 d. Rašytojų klube. Laureatei bus įteiktas diplomas ir 3000 eurų premija.

Rugpjūčio 15–16 d. Anykščių Dainuvos slėnyje vyksiančiame literatūros ir meno festivalyje "Nuotykiai tęsiasi!" K Zylė drauge su rašytoja Vaiva Rykštaite vaikams paruoš ypatingą programą – Havajuose gyvenanti Vaiva jau kuria virtualų reportažą apie salų ekologiją ir mitologiją, o Kotryna jos pasakojimą apipins Lietuvos mitais ir legendomis. Festivalyje vaikai galės užduoti virtualius klausimui V.Rykštaitei. Havajuose tuo metu bus gili naktis, bet Vaiva pažadėjo nemiegoti ir išsamiai atsakyti į smalsuolių klausimus.

K.Zylė neabejoja, kad knygos ir skaitymas atveria vaikams duris ir langus į pasaulį net ir tuomet, kai išvykti į jį negali. Pradėti vaikams skaityti, ji sako, reikia nuo kūdikystės.

– Kotryna, augindama du vaikus, rodos, jau esate atsakiusi į klausimą, kodėl svarbu skaityti vaikams, net patiems mažiausiems?

– Ypač svarbu skaityti patiems mažiausiems. Visų pirma, skaitymas su vaiku yra kur kas daugiau nei tik skaitymas. Tai ir vaikui taip reikalingas fizinis kontaktas, ir laikas kartu, susiglaudus, žiūrint viena kryptimi, aptariant, kas knygoje vaizduojama ir kas rašoma. Ypač rekomenduoju skaityti vaikams, jei esate pavargę, neturite ūpo su jais žaisti, eiti į lauką ar prisigalvoti kitų iniciatyvų, tuomet čiupkite patiems mieliausią vaikišką knygą ir skaitykite drauge. Bendravimo ir jaukaus pasibuvimo bus sočiai, o ir rūpintis veiklos turiniu nebereikės.

Be to, skaitymas yra puiki galimybė vaikui išgirsti ne tik buitinę, naminę tėvų kalbą, bet ir literatūrinę, rašytojo užrašytą, redaktoriaus nugludintą kalbą. Iš knygų vaikai mokosi suprasti personažų jausmus, juos apmąsto ir dažnai stabteli prie klausimų, prie kurių kasdienybėje nesustoja.

– Dar tikrai dažnai girdime: ką jis supranta toks mažas... Ir vis dėlto, pastaraisiais metais randasi vis daugiau paveikslėlių knygų būtent patiems mažiausiems.

– O taip, dar neseniai vaikų literatūros lauke žiojėjo daugybė temos ir žanro spragų. Šiandien jos sėkmingai pildosi, autoriai vis drąsiau rašo, o leidyklos vis drąsiau leidžia kokybiškas, subtilias, jautrias, nišines ir visokias kitokias drąsos bei visuomenės supratingumo reikalaujančias knygas. O skaitytojai jas noriai atranda!

– Galbūt žinote kokią veikiančią metodiką, padedančią tėvams pratinti vaikus prie skaitymo?

– Geriausia metodika – mėgautis knygomis patiems! Tada mėgausis ir vaikai. Kalbu ne tik apie suaugusiųjų knygas skaitančių tėvų pavyzdį. Siūlau patiems išsirinkti vaikų ar paauglių literatūros kūrinį, kurį skaitant patiems lakstytų šiurpuliukai. Jausdami nuoširdų mamos arba tėčio susižavėjimą, mažieji visai kitaip žiūrės į skaitymą. Be to, perskaitę tą pačią knygą, turėsite apie ką pasikalbėti.

– Ar jūs apie knygas kalbėdavote su savo tėvais?

Abu mano tėvai labai mėgsta skaityti, bet tėtis dėl knygų tiesiog pametęs galvą. Jis man skaitė tikrai labai daug. Visos tėvų buto sienos pilnos lentynų. Dar lankydama darželį, per šventes, tėčiui visada kurdavau knygą, nors mamai kioske nupirkdavau ir kaip nors gražiai supakuodavau mažutį kavos pakelį.

Pati skaityti išmokau dar darželyje. Tada man buvo visiškai nesvarbu ką, svarbu – skaityti! Tėtis buvo sukaupęs didelę vaikų knygų biblioteką, o aš sukiodavausi prie lentynų ir, nežiūrėdama pavadinimų, traukdavau iš jos plonas knygeles, skaičiau visas iš eilės.

– Kokias knygas labiausiai mėgsta jūsų vaikai?

– Visokias! Svarbiausia, kad jiems jas skaityčiau. Mano mažyliams treji ir penkeri. Išgyvename etapą, kai porai savaičių susergama keliomis knygomis, o po jų ateina laikas kitai ligai. Kaip ir mane vaikystėje, taip ir maniškius vaikus supa begalė knygų, kurias jiems nupirkau, jie kasdien gali rinktis vis naują ar imti primirštą seną iš šimto lentynos stebuklų.

Mitai mus jaudino ir tebejaudina – jie kalba apie dalykus, kurių negalime kontroliuoti, tik, žinoma, nebepriskiriame senųjų dievų valiai.

– Kartu su rašytoja V.Rykštaite festivaliui "Nuotykiai tęsiasi!" kuriate labai įdomų projektą – ieškosite bendrystės Havajų ir Lietuvos mitologijoje. Tikitės rasti panašumų?

– Kalbėdama su mokiniais dažnai paminiu – kuo senesnis tikėjimas, tradicija, prietaras, tuo labiau tikėtina, kad atrasime kažką panašaus. Paprastai sakant, mitologija yra archajiško žmogaus bandymas paaiškinti pasaulio tvarką ir gamtos reiškinius. Baimės, poreikiai, išgyvenimo instinktai – jie būdingi mums visiems, nepaisant nei geografinės aplinkos, nei socialinės padėties. Tačiau geografija vis dėlto lemia gamtos reiškinių ir metų laiko kaitos specifiką, taigi ir būtybės šiek tiek skiriasi savo galiomis, o ir žmonių pageidavimai joms kartais kitokie.

– Kartais atrodo, kad mitologijai yra nepelnytai pamiršta. Ar tiesa, kad senovinis mitas literatūroje turi didelę galią, net įvilktas į modernų drabužį?

– Mumyse vis dar išlikusios didžiosios žmonijos baimės ir prigimtiniai instinktai. Jei ką ir pamirštame, gamta netrunka priminti, kokie bejėgiai esame prieš jos stichiją. Turbūt kaip tik todėl mitai mus jaudino ir tebejaudina – jie kalba apie dalykus, kurių negalime kontroliuoti, tik, žinoma, nebepriskiriame senųjų dievų valiai.

Aš manau, kad mitologiją svarbu išmanyti, nes ji yra mūsų pasaulio suvokimo ištakos, svarbi identiteto dalis, be kurios nebūtume tokie ypatingi, kokie esame šiandien. Man smagu tas temas aktualizuoti, kalbėti vaikams ir jaunimui artima kalba, mėgaujuosi žaisdama kanono ir šiuolaikybės deriniais.

– Rugpjūtį išleisite knygą "Mažas kaip vabalėlis", skirtą patiems mažiausiems skaitytojams. Kokio amžiaus skaitytojams, o gal – žiūrovams ji skiriama?

– "Mažas kaip vabalėlis" yra pirmoji mano knyga, kurioje nežaidžiu mitologija. Bet tam tikra prasme su ja susijusi, kalba apie tą patį – pasaulio pažinimą. Mažoje knygelėje daug telpa: savęs ir savo vietos šiame pasaulyje paieškos, suvokimas, kas laukia, kai išsilukštename iš gimtosios gilės – lietumi kvepiantis miškas, o prasibrovus pro jį – begalinis žvaigždėtas dangus.

Knygelė nedidelė, kartoninė, joje paslėptas žaidimas, o kalba – lakoniška, taigi, tinkama patiems mažiausiems skaitytojams. Slapta tikiuosi, kad ją sau ar artimiesiems įsigis ir jau seniai suaugę vaikai. Tarsi padrąsinimą keistis, palikti savo komforto zoną, atrasti plačius galimybių horizontus. Mažyliams tai vabalėlio kelionės istorija, o suaugusiesiems – alegorinis pasakojimas apie gyvenimo kelią, kurio gale pagaliau išdrįstame pasijusti mažais vabalėliais. Vadinasi, ji skirta vaikams nuo 0 iki 110 metų.