Galima įsijausti į plungiškių situaciją: kviečiantis kraštas vis dar atrodo labiau pažįstamas nei kokie lenkai ar vokiečiai, kurių mentaliteto vien kalbą išmokęs neperprasi. Bendrauti su Krasnogorsku Valstybės saugumo departamentas kategoriškai neuždraudė, o ir jaunuolius dėl visa pikta lydėjo suaugusieji. Iš anksto skelbtoje programoje apie Kremliaus baikerius nebuvo nė užuominos, o visokie misterio ir misės rinkimai, multi pulti konkursai – juk nekalti vaikų žaidimai, kaip ir ekskursijos po vietos įžymybes. Kuo tad galėjo būti negera jaunų žemaičių kelionė į Maskvos sritį?
Ar galima reikalauti iš Lietuvos paribio rajono žmonių atpažinti, kur yra etikos, jei to atpažinti nesugeba mūsų kultūros elitas.
Kita vertus, ar galima reikalauti iš Lietuvos paribio rajono žmonių atpažinti, kur yra etikos ar, kaip klustelėjo A.Klišonio vienos žinių laidos vedėjas, sveikos nuovokos ribos, jei to atpažinti nesugeba mūsų kultūros elitas, pastaraisiais sezonais gausiai turtinantis ypač politizuotą Rusijos teatro meną?
Dalyvauti misių rinkimuose ir multi pulti vakarėliuose – skonio reikalas. Džiaugtis aplodismentais agresoriaus, kurio pradėtame konflikte Ukrainoje jau žuvo tūkstančiai, kuris įkalina kitos šalies pilietybę turinčius menininkus, – jau net ne sveikos nuovokos, bet moralės problema. Jei niekas nesmerkia mūsų talentų, imančių honorarus iš kitą šalį užpuolusio, ne vien savo žiniasklaidą, bet ir meną stalininiais metodais cenzūruojančio režimo, kodėl turėtume smerkti plungiškius? Juk ieškodama sektinų pavyzdžių, provincija mėgsta žvalgytis į centrą.