Naujausia 3D vaizdo medžiaga, sumontuota iš NASA zondo Dawn kadrų, atskleidžia, kad mįslinguose nykštukinės Cereros planetos žiburiuose, kurių paslapties mokslininkai taip ir nesugeba įminti, jokio ledo nėra. Maža to, misijos tyrėjus nemažiau suglumino Cereros paviršiuje stūksantis milžiniškas 6 km aukščio kūgis.

Ant jo šlaitų matomos besidriekiančios šviesos juostos yra tų keistai ryškių šviesų Cereros paviršiuje šaltinis. Kalnas yra maždaug aukščiausios Šiaurės Amerikos viršukalnės – Aliaskoje dunksančio Makinlio – aukščio.

"Šis kalnas – vienas aukštesnių Cereros kraštovaizdžio objektų, kokį mums kol kas yra pavykę identifikuoti, - sakė Hiustono Mėnulio ir planetologijos instituto geologas, Dawn misijos mokslininkas Paulas Schenkas. – Bet keisčiausia yra tai, kad to kalno kilmė su greta esančiu krateriu neturi nieko bendra."

"Kodėl jis stūkso kaip tik būtent ten? Kol kas mes nežinome, tačiau viliamės, kad daugiau atsakymų pateiks nuodugnesni stebėjimai iš arčiau", - pridūrė tyrėjas.

Misijos mokslininkus ir toliau glumina garsusis Akėtojo (Occator) krateris, kuriame daug kartų buvo stebimi kol kas taip ir nepaaiškinti žiburiai. Krateris pavadintas romėnų žemdirbystės dievybės Cereros padėjėjo Akėtojo (lot. Occator , angl. He who harrows, liet. – tas, kuris akėja) garbei.

Ištyrusi šviesos atspindėjimo ypatumus, misijos Dawn tyrėjų komanda jokių ledo pėdsakų neaptiko. Maža to, nustatytas mažesnis nei buvo tikėtasi kraterio dugno dėmių albedas (paprasčiau kalbant – šviesos atspindimumas).

"Tyrėjai ir toliau analizuoja duomenis ir svarsto įvairias teorijas apie tų šviesos dėmių Akėtojo krateryje kilmę, - paaiškino misijos Dawn vyriausias tyrėjas iš Kalifornijos universiteto Los Andžele Chrisas Russellas. – Dabar to kraterio dugno atspindimumo savybes lyginame su druskos atspindimumu, tačiau šis objektas kol kas mus smarkiai glumina. Nekantriai laukiame naujų, didesnės raiškos duomenų, kurie bus gauti zondui pradėjus kitą orbitinių tyrimų etapą."

Akėtojo krateris žioji šiauriniame Cereros pusrutulyje, o aukšti kalnai stūkso gerokai toliau į pietryčius.

"Cereroje pastebėjome ir daugybę kitų mus labai sudominusių paviršiaus objektų, - neslepia misijos Dawn tyrėjas iš Tuksono Planetinių mokslų instituto (Arizona, JAV) Davidas O'Brienas. – Pavyzdžiui, pora didžiulių smūginių žemumų pietiniame pusrutulyje, kurias pavadinome Urvara ir Yalode. Nuo jų driekiasi labai daug plyšių. Ne mažiau įdomus ir didžiulis Kerwano smūginis krateris į pietus nuo Cereros pusiaujo."

Cerera yra didžiausias kūnas tarp Marso ir Jupiterio nusidriekusiame asteroidų žiede. Zondo Dawn duomenys leido patikslinti ir pačios Cereros skersmenį. Paaiškėjo, kad jis – ne 950, o 940 km. Cerera yra maždaug 40 proc. Plutono dydžio.

Rugpjūtį Dawn ir toliau fiksuos nykštukinės planetos paviršių iš mažiau kaip 1,5 tūkst. km aukščio, o tai yra maždaug tris kartus žemiau nei ankstesnė zondo orbita.

Praėjusią savaitę labai raižytas ir įvairus Cereros paviršius buvo pristatytas naujuose spalvotuose žemėlapiuose, žyminčiuose aukščio skirtumą tarp kraterių dugno ir viršukalnių (kai kurių aukštis siekia net 15 km). Kai kurie krateriai jau turi oficialius pavadinimus, duotus įvairiausių kultūrų žemdirbystės kulto dievybių garbei. Pvz., Haulani krateris pavadintas Havajų augalų deivės garbei.

"Cereros krateriai gyliu ir skersmeniu labai panašūs į Dionėje ir Tetijoje regėtus kraterius, - atkreipia dėmesį P. Schenkas. – Štai garsusis žiburingasis Akėtojo krateris yra 90 km skersmens ir maždaug 4 km gylio. Mažesnis (30 km skersmens) krateris su žiburiais, kurį anksčiau vadinome Spot1, dabar pakrikštytas Haulani. Infraraudonųjų stebėjimų duomenys byloja, kad šiame krateryje šalčiau nei aplink jį plytinčiose teritorijose."

Dantu krateris pavadintas kukurūzų pasėlius globojančio dievo garbei, kuriuo tiki Ganos gyventojai. Šis krateris yra 120 km skersmens ir 5 km gylio. Ezinu krateris pavadintas šumerų grūdų dievybės garbei ir yra maždaug panašaus dydžio kaip ir Dantu.

Tačiau kone dvigubai už šiuos kraterius didesnis yra Kervano (Kerwan) krateris, pavadintas hopi genties indėnų dievybės garbei. Panašaus dydžio yra ir kitas gigantas – Jalodė (Yalode), Afrikos dahomėjų derlingumo deivė.

"Smūginiai krateriai Dantu ir Ezinu yra labai gilūs, o kur kas didesnio ploto Kervanas ir Jalodė – lėkštesni," - patvirtino Vokietijos aerokosminio centro DLR Berlyne tyrėjas, dirbantis misijoje Dawn Ralfas Jaumannas.

O bene didžiausias iš kraterių – Indijos ir Irano augalų ir laukų dievybės Urvaros garbei pavadintas krateris Urvara. Jo skersmuo – 160 km, gylis vietomis siekia 6 km, tačiau jo centre smygso maždaug 3 km aukščio viršukalnė.

Lietuvoje kol kas rasti du smūginiai krateriai, susiformavę, kai meteoritai atsitrenkė į Žemės paviršių. Tai Veprių krateris Ukmergės rajone bei Mizarų krateris prie Druskininkų, sako Lietuvos geologijos tarnybos vyriausiasis geofizikas Rokas Zamžickas. „Mizarų krateryje netgi buvo tiriamas galimas deimantų susidarymas, nes stambesniuose krateriuose, esant aukštai temperatūrai ir slėgiui, jie gali susidaryti. [...] O tokiuose stambiuose krateriuose, kaip Pietų Afrikos Respublikoje, yra gausybė iškasenų: platinos, aukso, deimantų telkinių“, – pasakoja jis.

Šiuo metu pasaulyje rasta iki 200 smūginių kraterių. Prieš keletą metų mokslininkai Grenlandijoje aptiko seniausią ir didžiausią smūginį kraterį, kurio skersmuo siekia 600 kilometrų. Tačiau, kaip teigia R. Zamžickas, tirti kraterius, kurie užima didesnę teritoriją nei visa Lietuva, yra labai sunku.

– Šiuo metu atliekate tyrimą apie meteoritinius kraterius Lietuvos teritorijoje. Kaip atsirado smūginiai krateriai?

– Žemės paviršiuje atrasta apie 200 smūginių kraterių. Jie yra įvairaus dydžio, jų skersmuo – nuo kelių dešimčių metrų iki kelių kilometrų, amžius taip pat įvairus – nuo kelių tūkstančių iki kelių milijardų metų. Vienas didžiausių kraterių pasaulyje – Vredeforto krateris Pietų Afrikos Respublikoje. Jo skersmuo – net 300 km, amžius – apie 2 mlrd. metų. Krateriais nusėta visa Žemė, tik jie ne taip gerai matomi, nes Žemę veikia vėlesni procesai, tokie kaip denudacija ir erozija. Mėnulyje, kuris visas nusėtas smūginiais krateriais, tokie stiprūs procesai neveikia, todėl krateriai puikiai matomi.

– Jūs tiriate kraterius, atsiradusius kvartero laikotarpiu. Kada šis laikotarpis prasidėjo ir kuo jis ypatingas?

– Kvartero laikotarpis prasidėjo daugiau nei prieš 2 mln. metų ir tęsiasi iki šiol, dabar yra holoceno epocha. Kvarteras – jauniausias laikotarpis, kai vyko paskutiniai procesai, tad visa Lietuvos teritorija padengta kvartero nuosėdomis. Labiausiai Žemės paviršių paveikė paskutiniai apledėjimai, Lietuvos teritoriją buvo padengę bent jau šeši. Jie suformavo mūsų reljefą, tarkim, ežeriukus, kalvas, lėmė pagrindinius žvyro telkinius, iš Skandinavijos buvo atvilkti visi rieduliai ir pan.

– Kaip nustatoma, kad tam tikra vieta yra meteoritinis krateris?

– Ginčytinų objektų yra labai daug. Lietuvoje daug ežeriukų, kurie taisyklingos apvalios formos ir tikrai primena kraterį. Dalis kraterių, kaip minėjau, paveikti ledynmečio procesų, todėl tyrimo metodų yra daug. Žiemą mes važiuojame ant ledo, imame dugno nuosėdų, tarkim, sapropelio, pavyzdžius. O tirdami sapropelį galime nustatyti žiedadulkių amžių ir kada pradėjo klotis nuosėdos. Šitaip galime pasakyti, ar tas darinys krateriukas, ar ledynmečio ežeriukas. Remtis ledynų laikotarpiu svarbu. Tarkim, pagal žiedadulkes nustatoma, kad kraterio amžius siekia 1 000 metų. Kadangi tuo metu apledėjimo nebuvo, todėl tai negali būti ledyninis darinys.

Vienas mūsų tiriamų objektų yra Kaukinės ežeriukas, jo gylis siekia 15 m. Specialiu įrankiu, vadinamuoju šaukštu, mes pasiimame dugno nuosėdų – sapropelio, paskui jas specialiais metodais apdorojame. Tada mikroskopu galima tirti žiedadulkes ir tiksliau nustatyti amžių bei kada susidarė nuosėdos. Yra ir papildomų geofizinių metodų – mes taikome elektrinę tomografiją. Tada galime patikrinti dar vieną kraterių bruožą – pylimuką: spėti, ar pylimukas yra sujauktas, kokia jo struktūra ir pan.

– Kodėl kai kurių kraterių nebematome?

– Jie yra paveikti geologinių procesų, pavyzdžiui, ledynų. Tarkim, krateris susiformavo paviršiuje, o paskui ledynai jį užlygino. Taip pat veikia ir įvairūs vėlesni procesai – mažesni krateriukai galėjo būti sulyginti ar kažkaip kitaip pakeisti pačių žmonių. Todėl juos tikrai sunku pamatyti, bet net neabejojama, kad Lietuvoje jų yra. Sakykim, Estijoje paviršinių kvartero kraterių, lankomų turistų, nemažai.

– Kokių naudingųjų iškasenų galima atrasti tose vietose, kur yra arba buvo krateris?

– Lietuvoje surasti du stambūs, po nuosėdine danga palaidoti smūginiai krateriai – Veprių ir Mizarų. Mizarų kraterį dengia 300 m storio nuosėdinė danga, jo paviršiuje nematyti, šalia yra Druskininkų miestas, o paviršiuje tiesiog matoma lyguma. Pirmiausia gravitacinio lauko žemėlapyje buvo pastebėta neigiama anomalija, ji buvo pragręžta ir pamatyta, kad kristalinis pamatas yra ne 300 m gylyje, kaip turėtų būti ir kaip yra aplink esančiuose gręžiniuose, o daugiau nei 500 m gylyje. Mizarų krateryje netgi buvo tiriamas galimas deimantų susidarymas, nes stambesniuose krateriuose, esant aukštai temperatūrai ir slėgiui, jie gali susidaryti. O kvarteriniai krateriukai daugiausia gali būti turistiniai objektai. Tokiuose stambiuose krateriuose, kaip Pietų Afrikos Respublikoje, yra gausybė iškasenų: platinos, aukso, deimantų telkinių. Interpretuodami seisminius duomenis, Lietuvos naftininkai neseniai atrado dar vieną palaidotą kraterį, bet, kad sužinotume, ar tas krateris egzistuoja, būtina gręžti.

– Kur šiuo metu atliekate tyrimus ir kodėl įtariate, kad ten gali būti smūginių kraterių?

– Ši tema gvildenama apie 10 metų. Geologai aptiko tam tikrų „įtartinų“ struktūrų, kurias reikėtų patikrinti. Taip pat mums rašo žmonės, manantys, kad prie jų gali smūginis krateris. Kiti galvoja atradę meteorito gabaliuką ir prašo padėti išsiaiškinti. Tiriamų objektų (kaupiami pirminiai duomenys) yra Kaišiadorių, Tauragės rajone, Utenos, Molėtų apylinkėse, Aukštadvario regioniniame parke ir kitur.

– Galbūt kažką įdomaus jau sužinojote?

– Vienareikšmiškai kažko teigti, remdamiesi pirminiais duomenimis, negalime. Tačiau apie senesnius kraterius galiu kalbėti. Tiriant Mizarų smūginį kraterį ir dar kartą peržiūrint gręžinius (t. y. uolienų pavyzdžius, kerną), buvo aptikta gyvybės pėdsakų – mes nustatėme, kad tai anglingos dalelės. Jei nustatytume, kad tai tikrai kažkokios fosilijos, jos galėtų būti pirmieji gyvybės požymiai – seniausios fosilijos, rastos Lietuvoje. Turime ir įvairių nuotraukų, atliktų skenuojant elektronų mikroskopu, todėl jas tirsime daugiau. Krateriai – tokie objektai, kuriuos sunku aptikti, bet jų tikrai yra gerokai daugiau. Tarkim, įtariama, kad pasaulyje yra 500 km skersmens ir stambesnių struktūrų, tiesiog jas labai sunku tirti. Įsivaizduokite, kad struktūros dydis toks, kaip visa Lietuvos teritorija. Ji geriausiai matoma iš kosmoso, bet tiksliau nustatyti ar tai krateris, ar ne, gana sunku.

– Kaip yra su Velnio duobe?

– Yra įvairių prielaidų. Kai kurie mokslininkai, taikantys skirtingas metodikas, teigia, kad tai tikrai smūginis krateris, bet kol kas tai nepatvirtinta. Su didžiaisiais krateriais, tokiais kaip Mizarų, lengviau, nes jiems taikomas tam tikras tipinis tokių struktūrų atpažinimo požymis, pavyzdžiui, centrinis kalnelis. Taip pat yra smūginio metamorfizmo požymių, kurie leidžia pagrįsti to kraterio egzistavimą. Su paviršiniais kvarteriniais krateriukais gerokai sudėtingiau, o objektų, kuriuos reikėtų tikrinti, nemažai.

– O kur žmonėms, manantiems, kad pastebėjo tokių objektų, galima kreiptis?

– Visada galima kreiptis į Lietuvos geologijos tarnybą, kontaktai yra mūsų svetainėje.

Lietuvos geologijos tarnyba (LGT), bendradarbiaudama su Vilniaus universitetu, vykdo projektą „Lietuvos impaktiniai krateriai“. Taip siekiama nustatyti naujus kvartero laikotarpio smūginius kraterius Lietuvos teritorijoje.

Meteoritiniai smūginiai (impaktiniai) krateriai yra išskirtinės kosminės kilmės geologinės struktūros. Šie krateriai – geologinės istorijos liudininkai ir ekonomiškai vertingos naudingųjų iškasenų talpyklos. Tai patvirtina ir neseniai Lenkijos mokslininkų atlikti ekonominiai vertinimai. Su šiomis struktūromis yra susiję reikšmingi vario, nikelio, urano, aukso, platinos grupės elementų ir angliavandenilių telkiniai.

Smūginiai krateriai taip pat talpina didelius mineralinio vandens ir statybinių medžiagų išteklius. Jie gali būti panaudoti kaip rezervuarai hidroenergijai. Įvertinant pasaulyje esančių smūginių struktūrų kiekį, šių išteklių ekonominė vertė yra milžiniška.

Dažnai krateriai būna patrauklūs ir kaip turizmo objektai (geotopai), geologijos populiarinimo priemonės. Sėkmingo smūginių kraterių panaudojimo pavyzdys tarp Baltijos šalių yra Estija, kur nustatyti tiek palaidoti, tiek paviršiniai smūginiai krateriai. Jie yra gerai ištirti ir populiarinami kaip mokslinio tyrimo ir turizmo objektai.

Lietuvoje iki šiol nustatyti du – Mizarų ir Veprių – palaidoti krateriai. Jie surasti prieš 40 metų. Dar viena palaidota smūginio pavidalo struktūra neseniai buvo nustatyta Lietuvos naftos specialistų, tačiau smūginio kraterio egzistavimas galėtų būti patikimai pagrįstas tik toje vietoje išgręžus gręžinį.

Paviršiniai kvarteriniai krateriai Lietuvoje nenustatyti. Taip gali būti dėl to, kad dėl geologinės sandaros ypatumų – storos nuosėdinės dangos – juos sunku atpažinti ir lengva supainioti su kitokios kilmės įdubomis, dažniausiai – glaciokarstinėmis, kaip, pavyzdžiui, Velnio duobė netoli Aukštadvario.

Galimi paviršiniai kvarteriniai krateriai šiuo metu tiriami Utenos, Tauragės, Molėtų ir Kaišiadorių rajonuose. Visa naujai gauta tyrimų medžiaga Lietuvai bus svarbi ir moksliniu, ir praktiniu požiūriu.