Kartu su visu pasauliu Lietuva šiandien mini Psichikos sveikatos dieną, kuria siekiama paremti ir palaikyti protinių sutrikimų turinčius žmones. Uostamiestyje apie tai ne tik daug kalbama, bet ir daroma. Ginti sutrikusio intelekto vaikų orumą padeda specialioji Vitės pagrindinės mokyklos pedagogė Kristina Stankutė-Matė. Šią savaitę už savo nuopelnus ji atsiėmė Meilės Lukšienės premiją, kuri kasmet skiriama jauniems ir pažangiems mokytojams. Pirmą kartą ji įteikta klaipėdietei. Jauna moteris elgesio, emocijų, intelekto sutrikimų turintiems vaikams padeda lavėti jau vienuolika metų. Paklausta, ar sunku dirbti su šiais mokiniais, ji paprastai ir nuoširdžiai tarsteli: "Kad aš nesu dirbusi su kitokiais, tad negaliu atsakyti. Tiesiog tai geriausia, ką moku".
Nuo kūdikių iki mokinių
– Iš kur atvykote į Klaipėdą?
– Nuo šešerių su tėvais gyvenau Akmenėje, nedideliame miestelyje, kuris ir dabar artimas širdžiai. Vėliau specialiojo pedagogo-logopedo specialybės mokiausi Šiaulių universitete. Bet mane visada viliojo jūra, Klaipėda dvelkė romantika, todėl pati paskatinau vyrą išvažiuoti – čia atsikėlėme prieš 11 metų. Mano sesuo, taip pat specialioji pedagogė, liko mokyti Akmenėje. Iš pradžių dirbau kūdikių namuose, vėliau darželyje logopede. Tai buvo geras karjeros startas. Į Vitės pagrindinę mokyklą atėjau prieš ketverius metus. Juokiuosi, kad savo profesijoje augau palaipsniui. Daug praktikos gavau dar studijų laikais, universitete buvome rengiami dirbti su "kitokiais" vaikais. Juk ne kiekvienam ši profesija. Mus, studentus, išsiuntė į specialiąsias mokyklas, kur mokosi didelių intelekto sutrikimų turintys neįgalūs vaikai. Patyrėme lengvą šoką. Dauguma studentų iš karto sprendė, ar yra pajėgūs dirbti su šiais žmonėmis.
– Ir koks buvo jūsų pirmasis įspūdis?
– Tie vaikai mane sužavėjo nuo pat pirmos dienos. Mėgstu iššūkius, pradėjau analizuoti situacijas, kodėl vienas elgiasi taip ar kitaip ir sykiu pati iš jų mokiausi. Tada supranti, kad tavo žemiškos problemos, neva sunkinančios gyvenimą, yra menkniekiai. Gėda būtų sakyti, kad negerai gyveni. Man yra tekę dirbti su įvairaus amžiaus atsilikusiais vaikais. Nuo kūdikių iki paauglių. Manau, kad pasiaukojantys jų tėvai iš tiesų verti pagarbos. Labai sielojiesi, kai suserga paties vaikas, bet pagalvokite, kas, jei tai taptų kasdienybe? Tačiau jie džiaugiasi gyvenimu. Aš pastebiu, kad mes per daug verkiame dėl niekų.
– Dabar tai savotiška ir jūsų kasdienybė?
– Dirbu su sutrikusio intelekto, o ne sunkių negalių turinčiais vaikais. Tai jaunuoliai, kurie viešumoje neatrodo probleminiai. Tiesa, yra ir sergančių autizmu, disleksija. Tai vienetiniai atvejai, kai reikia daugiau dėmesio ir laiko. Bet jie sėkmingai įsilieja į mokyklos gyvenimą. Šiuos vaikus mokau lietuvių kalbos ir matematikos. Stebiu jų darbą, kartu bandome glaistyti spragas. Vieniems sunkiau rašyti, kitiems skaityti ir dėl to jie labai kompleksuoja. Šie mokiniai yra geri pavyzdžiai, kaip nereikia nuleisti rankų, ir sutrikimas nėra pasaulio pabaiga. Specialiojo pedagogo etatas įsteigtas visose bendrojo lavinimo mokyklose, nes dabar kiekvienoje ugdymo įstaigoje mokosi fizinių ar protinių sutrikimų turinčių vaikų. Priešingai, nei būdavo anksčiau. Pamenu, dar mano studijų laikais Lietuvos mokyklose nebuvo gajus integracijos procesas, apie "kitokius" buvo labai mažai kalbama. Tačiau atėjo gražus metas, mokyklos atvėrė duris visiems, jose atsirado specialiųjų pedagogų etatai.
"Tai subtilus reikalas"
– Galbūt aukštų rezultatų siekiančios ir konkuruojančios gimnazijos sunkiau įsileidžia į savo bendruomenę tokius mokinius?
– Galbūt. Juk kai kuriose net yra rengiama kažkas panašaus į specialius stojamuosius egzaminus mokiniams. Bet dabartinė Lietuvos švietimo sistema skatina priimti į mokyklas įvairių gabumų vaikus. Ir tėvai turi teisę rinktis – leisti juos į specialiąją ar bendrojo lavinimo mokyklą.
– O koks, jūsų nuomone, yra teisingas sprendimas?
– Tai subtilus reikalas. Labai priklauso nuo situacijos ir paties vaiko sutrikimo pobūdžio. Kai kuriais atvejais tikrai reikalingos specialiosios mokyklos, nes ten dirba atitinkami specialistai. Žmonės, studijavę ir pasirengę šio darbo iššūkiams – ten mokinių skaičius klasėse mažesnis, dirbama kitais metodais, nes tai leidžia laikas ir galimybės. Yra tėvų, kurie kategoriškai atsisako, kad jų vaikas mokytųsi specialiojoje mokykloje. Ir to niekas negali uždrausti. Svarbiausia, kad kiekvienas turi teisę rinktis.
– Kaip skatinate savo mokinius?
– Būtina pastebėti mažiausią jų pažangą – paskatinti už teisingai perskaitytą skiemenį ar žodį. Stengiuosi nesukelti blogų emocijų, kad jie nejaustų diskriminacijos, nenuvertintų savęs, o jų savigarba tik kiltų. Todėl įvairūs konkursai reikalingi tam, kad jie atsiskleistų. Tarkime, nemoki skaičiuoti, bet gali labai gražiai piešti.
– Ar darbe buvo iškilę sunkumų, kai nežinojote, kaip elgtis?
– Būna sunkių akimirkų. Kai pradėjau dirbti su autistais, trūko daug žinių. Nes teorija skiriasi nuo realios situacijos. Nesupranti, kodėl vaikas taip jautriai reaguoja, drasko užuolaidas ir pan. Bet, matyt, turiu empatijos jausmą, intuityviai prieinu, pajaučiu. Žinoma, būna, kad sutrinki. Pavyzdžiui, autizmas, priklausomai nuo jo formos, yra sunkus sutrikimas, kurio nepagydysi. Jis pasireiškia bendravimo komplikacijomis, socialinės integracijos sutrikimais. Jie sunkiau priima žmones, gyvena pagal griežtą dienotvarkę. Pavyzdžiui, jei ryte nuolat valgo sumuštinį, tai, nutikus kitaip, visa diena bus sugadinta. Vaikas ateina į mokyklą išsibalansavęs, ir tu nežinai, kodėl taip yra. Bet kiekvienas jo patobulėjimas yra asmeninis pasiekimas ir man.
– Jei paprastai pedagogai vertinami pagal savo mokinių per egzaminus ar olimpiadas pasiektus rezultatus, tai kaip įvertinti specialiojo pedagogo darbą?
– Geriausias įvertinimas – paprasta padėka, nedidelis dėmesys, tėvų geras žodis. To pakanka. Taip pat administracijos įvertinimas. Apskritai jaunam žmogui labai svarbu, į kokią bendruomenę jis patenka. Ar gauni kolegų palaikymą, ar priešingai – smukdomos tavo idėjos. Vitės mokykloje aš atsiskleidžiau. Man buvo sudarytos sąlygos dalyvauti įvairiuose projektuose, veiklose.
Kabinete – palapinė
– Ar nustebino M.Lukšienės premijos laimėjimas?
– Taip, pedagogui tai labai garbingas įvertinimas. Įdomu tai, kad didžiąją dalį prizininkų sudaro vyrai. Iš viso pretendavo 20 kandidatų, tačiau į atranką atvyko 16. Nesijaučiu padariusi daugiau nei kiti. Manau, tai sėkmė, todėl skatinčiau jaunus mokytojus pasirodyti. Nieko tokio, jei ir nepasiseks, tačiau pačiam specialistui tai gera pamoka.
– Buvote apdovanota už aktyvią veiklą, kokius projektus šiuo metu realizuojate?
– Naujausias sumanymas – "Čia Lietuva, čia mano namai". Su vaikais kursime neilgą filmą apie Klaipėdą. Bendradarbiaujame su Akmenės gimnazija ir Klaipėdos savivaldybės švietimo skyriaus pedagogais. Lauksime filmukų iš visos Lietuvos. Projekto tikslas – įtraukti įvairių, net ir mažiausių miestelių mokyklų vaikus į kūrybinį procesą. Gruodį mėginsime atrinkti ir apdovanoti tris pirmąsias vietas užėmusiuosius. Mokiniai noriai įsijungia į tokius renginius, pavyzdžiui, piešinių konkurse "Nuostabiausia Kalėdų dovana" sulaukėme per 400 darbų iš visos Lietuvos. Tai gera proga pasireikšti šiems vaikams, nes rimtuose, išskirtinių gabumų ir žinių reikalaujančiuose konkursuose jie neturi galimybės dalyvauti.
– O kam reikalingas relaksacinis kampelis?
– Kaip tik šią vasarą kartu su mokiniais baigėme jį įrenginėti. Mano užsiėmimų klasėje parengėme erdvę mokinių poilsiui ar pamokų ruošimui. Ten yra sėdmaišių, smėlio ir šviesos staliukų, akvariumas, kabo hamakas, prie kurio nuolat nusidriekia eilė, dailės terapijai skirtų priemonių. Laimėjome projektą, nors 5 tūkst. litų nėra tiek jau daug. Bet pati idėja šauni, ir mokiniai čia leidžia laiką laisvu nuo pamokų metu. Net yra pastatyta nedidelė palapinė, į kurią galima įlįsti ir tiesiog pabūti vienam.
– Ar sunku dirbti su "sunkiais" vaikais?
– Tiesą sakant, nežinau, kaip yra su kitokiais mokiniais. Manau, kad apskritai mokytoju būti nėra lengva. Tačiau labai įdomu. Kiekvienas naujas vaikas su savo problemomis man yra iššūkis. Tuomet apima azartas, norisi įveikti jo problemą. Šie sudėtingi atvejai mane žavėjo nuo pat darbo pradžios. Nes nėra tarpinio varianto. Arba tu reaguoji, arba praeini pro šalį. Tiesiog siekiu savo darbą atlikti kuo įmanoma geriau.
Vyro mokytojo nenorėtų
– Kaip manote, kodėl jauni žmonės vengia darbo mokykloje?
– Turbūt ši profesija daugumos nesužavi. Kai pati buvau maža, mokytojas man atrodė tarsi nežemiškas, didelis autoritetas. Tiesa, ir dabar vienas mokinys vasarą labai nustebo sužinojęs, kad aš dar ir grindis moku plauti. Kai įrenginėjome tą relaksacinį kabinetą ir vyko buities darbai, mokinukas, paliktas vasaros darbams, nepaprastai nustebo, kad aš moku tvarkytis. Dabar mokytojo autoritetas yra kritęs. Vyrų mokytojų apskritai labai mažai. Ir tai visai natūralu. Atlygis tikrai nemotyvuoja. Pavyzdžiui, aš nenorėčiau, kad mano vyras būtų pedagogas. Tuomet turi dirbti iš idėjinių paskatų.
– Jums pavyksta atrasti tą kontaktą su mokiniais, akivaizdu, kad esate jų gerbiama.
– Jei nori, kad tave gerbtų, pirmiausia turi gerbti kitą. Neskirstau vaikų ir pati esu iš paprastos šeimos. Nesu tobula, su visais puikiai nesutariu, tačiau su didžiąja dalimi atrandu bendrą kalbą. Jie man pasipasakoja, atsiveria. Reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti ir pačius tėvus į mokyklą. Ypač kai vaikas turi mokymosi problemų. Nėra patogu pasakyti tėvui, kad jo vaikas ko nors nesugeba. Todėl stengiuosi atrasti kažką gero, pasidžiaugti ir nedideliais laimėjimais, o ne smukdyti.
Vizitinė kortelė
Gimė 1981 m. birželio 3 d. Akmenės rajone, Sablauskių kaime.
1999 m. baigė Akmenės vidurinę mokyklą.
2004 m. Šiaulių universitete įgijo specialiojo pedagogo-logopedo specialybę, dirba Vitės pagrindinėje mokykloje.
2015 m. tapo M.Lukšienės premijos laureate.
