Žinia būna netikėta

„Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų“, – taip ne viena moteris yra apibūdinusi žinią apie netikėtą nėštumą. Kai planuoja mokytis, dirbti, daryti karjerą, kai galvoja, kad santykiai su vyru prasti, o vaikas juos tik pablogins, arba išlaikyti daugiau vaikų bus per sunku, žinia apie nėštumą prilygsta pasaulio griuvimui.

Dar sunkiau, jei moters nepalaiko būsimo vaikelio tėtis. Arba jo iš viso nėra – dingsta po trumpos pažinties. Arba pastojusios paauglės nepalaiko tėvai, kiti artimieji.

„Moterys į mus kreipiasi dėl skirtingų priežasčių. Ir neplanuotai pastojusios, ir po abortų, persileidimų. Kiekvienos situacija skirtinga. Vienos kreipiasi pačioje nėštumo pradžioje, kitos – vėliau, patiriančios įvairių emocinių sunkumų, depresyvių nuotaikų, aukštą nerimo lygį“, – pastebi Krizinio nėštumo centro savanorė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentė psichologė Giedrė Širvinskienė.

Žinia apie nėštumą neretai moteris išgąsdina, sukrečia. Mokslininkų sudarytoje stresą keliančių gyvenimo įvykių skalėje nėštumas užima dvyliktą vietą. „Vadinasi, tiek netikėtas, tiek planuotas, lauktas nėštumas moteriai kelia stresą. Bet kokiu atveju jis reiškia pokytį“, – sako G.Širvinskienė.

Didžiausią stresą nėštumas kelia labai jauno amžiaus merginoms ir moterims. Toms, kurios neturi stabilaus pagrindo po kojomis, o ir santykiai su partneriu dažnai būna nepastovūs, be įsipareigojimų.

Airijoje atliktas didelės apimties mokslinis tyrimas atskleidė, kad beveik ketvirtadalis moterų – apie 23 proc. – įvardija patyrusios krizinį nėštumą. „18–25 metų amžiaus laikotarpiu tokį nėštumą nurodo patyrusios net apie 44 proc. moterų. Su amžiumi šis procentas mažėja. 36–45 metų amžiaus laikotarpiu tik 11 proc. moterų įvardija patyrusios krizinį nėštumą, – palygina psichologė. – Vyresnės moterys pagalbos į mus dažniausiai kreipiasi, kai sulaukia aplinkinių reakcijos, kai sakoma: ką čia sugalvojai, juk tavo vaikai jau dideli, kam tau dar vienas? Moteris skaudina ir visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas, kuris, deja, nėra palaikantis.“

Vis dėlto svarbiausia moteriai laukiantis yra artimiausia aplinka: partneris, tėvai. Ar jie palaiko, ar ne. „Moterys dalijasi labai skaudžiomis patirtimis, kokio nepriėmimo, net pasmerkimo sulaukė pasidalijusios žinia, kad laukiasi. Kartais patiria spaudimą darytis abortą. Dažniausiai – iš artimiausių žmonių: moters tėvų arba vaikelio tėčio, kuris nenori prisiimti atsakomybės, rūpintis vaiku. Moterims, merginoms tai dažnai būna labai netikėta, skaudu“, – pasakoja G.Širvinskienė.

Ką patiria vyrai?

Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių – tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai.

Pašnekovė teigia bandanti suprasti ir vyrus – juk jie taip pat patiria šoką, išgąstį sužinoję, kad partnerė netikėtai pastojo. Tai patiria ir poros tėvai. „Tačiau, praėjus pirmajai neigiamai reakcijai, kartais viskas pasikeičia. Mano praktikoje buvo atvejis, kai merginos tėvai sakė: nebandyk pastoti ar susilaukti vaiko, mes nepadėsime, negalėsi gyventi kartu. Bet būna – praeina kiek laiko, ir seneliai pamilsta anūką, juo džiaugiasi, rūpinasi. Pasitaiko, kad vyras moteriai kelia sąlygas: jei nepasidarai aborto – skiriamės. Kartais dėl to, kad moteris nusprendžia išsaugoti kūdikį, ir iš tiesų išsiskiria“, – apie kainą, kurią kai kurioms moterims tenka paaukoti dėl kūdikio, užsimena psichologė.

Psichologinis spaudimas – viena priežasčių, kodėl moterys ryžtasi abortui. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nėštumo nutraukimo priežiūros rekomendacijose ragina atkreipti dėmesį: aborto moterys kartais pageidauja dėl to, kad patiria aplinkos spaudimą, net psichologinį smurtą nutraukti nėštumą. Dėl to, prieš atliekant aborto procedūras, rekomenduojama sudaryti moteriai galimybes apie tai pasikalbėti su nešališku asmeniu.

„Moterys kartais atlaiko tą psichologinį spaudimą. Savo aplinkoje jos ieško palaikančių žmonių – tai gali būti tėvai, sesė, brolis, draugai. Bet sunkiausia, kai moteris nejaučia palaikymo iš to vaikelio tėčio. Neretai moteris žeidžia neigiama vyro reakcija į žinią apie jos nėštumą. Būna,  moteris sako: aš nebematau to vyro kaip savo antrosios pusės“, – apie atvejus, kai poros santykiai pašlyja sužinojus apie nėštumą, užsimena LSMU docentė.

Kartais dėl to moteris apsisprendžia auginti vaikelį viena.

Būna, kad vyras skatina moterį darytis abortą, savaip suprasdamas rūpinimąsi savo partnere, jos ateitimi. „Teko konsultuoti jauną porą. Į konsultaciją jie atėjo kartu. Vaikinas buvo už nėštumo nutraukimą, jis sakė: dar nebaigti mokslai, mes dar per jauni vaikams. Toks jo motyvas kilo iš rūpinimosi savo drauge – esą jos mokslai nebaigti. Mergina buvo įsitikinusi, kad motinystė neužkerta kelio mokytis, kad po pertraukos studijas bus galima tęsti. Padėjome porai geriau išgirsti vienam kitą ir jie išsaugojo kūdikį“, – džiaugiasi G.Širvinskienė.

Kai daromas spaudimas

Krizinio nėštumo centro psichologėms tenka konsultuoti ir moteris po aborto. „Nėštumo nutraukimas dažnai yra trauminė patirtis. Moterys pasakoja: buvau spaudžiama tai padaryti, kaip gaila, kad neatlaikiau. Bet atlaikyti nelengva. Neretai vyras pasako: spręsk pati, darytis abortą ar ne. Kai moteris tai girdi iš artimo žmogaus, iš to, su kuriuo kartu jie turėtų rūpintis to vaikelio atėjimu, jo auginimu, dažnai ji tai supranta kaip žinutę, kad tu esi viena, vaikas – tavo vienos reikalas, tavo vienos rūpestis. Tačiau mes, mamos, suprantame, kad vaiką auginti nėra vieno žmogaus darbas. Ir kai vyras, tėvai taip pasako, tvirtina, kad nepadės, galima įsivaizduoti, kokioje krizėje moteris atsiduria, ką jai tenka išgyventi“, – netikėtai pastojusios moters jausmus atskleidžia G.Širvinskienė.

Atrodo, kad ji vis dar gedi prarasto kūdikio, bet supranti, kad tas kūdikis dabar būtų 20–30 metų. O ji vis dar kenčia.

Pasitaiko ir pastojimo po prievartos moters atžvilgiu atvejų. Tokios moterys retai kreipiasi psichologinės pagalbos. Centro duris jos dažniausiai praveria jau po aborto. „Jos labai dažnai patiria aplinkos spaudimą nutraukti nėštumą. Tik ne visi pagalvoja, kad patirta prievarta moteriai yra viena trauma, o abortas – antra“, – užsimena psichologė.

Pasak jos, nutraukusios nėštumą moterys dažnai pakliūva į emociškai sunkią, kančią sukeliančią situaciją. Tačiau būna ir kitaip. „Yra moterų, kurios džiaugiasi priėmusios tokį sprendimą. Tačiau nemažai jų po nėštumo nutraukimo nesulaukia šviesesnio gyvenimo, tai sukelia daug kančios. Yra tekę konsultuoti moteris, nėštumo nutraukimą patyrusias prieš 20–30 metų ir vis dar su tuo nesusitaikiusias. Matai kančią, gedėjimą, sielvartą dėl prarasto vaiko, neišgedėtą liūdesį. Atrodo, kad ji vis dar gedi prarasto kūdikio, bet supranti, kad tas kūdikis dabar būtų 20–30 metų. O ji vis dar kenčia. Sunkiausia, kai moterys kenčia vienos. Kartais prisipažįsta: jūs – pirmas žmogus, kuriam pasakoju apie nėštumo nutraukimą, niekas daugiau apie tai nežino“, – apie atvejus, kai moterys išgyvenamą skausmą nuo visų slepia, pasakoja psichologė.

Kartais sunkūs jausmai, gedulas dėl kūdikio, kurio atsisakoma, užplūsta ne iš karto. „Pasitaiko, kad pastojusios kitą kartą ir sužinojusios, kokios nėštumo savaitės kokio išsivystymo kūdikis yra, matydamos echoskopo nuotraukas, kad trijų savaičių embriono širdis jau plaka, moterys suvokia, koks tuo metu, kai nutrauktas nėštumas, buvo to vaiko išsivystymas. Tai suvokusios jos patiria šoką“, – atskleidžia G.Širvinskienė.

Nelikti vienoms

Ji ragina moteris nelikti vienoms su sunkiais jausmais – kreiptis psichologinės pagalbos.

„Kad ir kas būtų nutikę, galima rasti palengvėjimą, susitaikyti su tuo, kas įvyko, atleisti sau ir kitiems. Svarbu, kad moterys ir vyrai, kurie taip pat kenčia praradę kūdikius, kreiptųsi pagalbos. Kaip viena konsultuota moteris prisipažino: nėštumo nutraukimas ilgą laiką buvo tarsi atvira žaizda, kurią prilietus skauda. Sulaukus psichologinės pagalbos tai tapo randu. Randas primena apie tai, kas buvo, bet jis nebeskausmingas“, – apie pasikeitusį konsultuotų moterų santykį su sunkia patirtimi užsimena pašnekovė.

Psichologės žodžiais, padėti porai daug lengviau, jei į konsultaciją ateina abu ir kartu ieško sprendimų. Tai svarbu ir netekus kūdikio. „Vyrai taip pat išgyvena dėl netekčių, gedi. Kai gedima kartu – lengviau. Pasidalijimas skausmu labai svarbu“, – atkreipia dėmesį G.Širvinskienė, pastebinti ir labai gražių, brandžių poros santykių po kūdikio netekties.

Pasak jos, kad ir kokioje situacijoje atsidurtų merginos, moterys, svarbu nepamiršti: pagalba yra. „Norėtųsi, kad moterys išdrįstų kreiptis pagalbos, išdrįstų padėti pačios sau. Visais atvejais: praradus kūdikį ar nėštumo metu kilus sunkumų, santykių sunkumų ir kt. Teikiant psichologinę pagalbą, mes suteikiame žmogui emociškai saugią erdvę ir laiką, kai žmogus gali įvardyti savo baimes, ramiai apmąstyti situaciją ir rasti tinkamiausią sprendimą“, – sako G.Širvinskienė.

Ji pastebi, kad po konsultacijų ne viena moteris padėkoja, pasidžiaugia kartu rastu sprendimu išsaugoti kūdikį. „Labai smagu matyti tokias moteris, jos pasidžiaugia, padėkoja, vėliau ir vaikų nuotraukų atsiunčia. Tada matai, kiek meilės atsiranda, kiek motinystės džiaugsmo moterys patiria, kad ir kokia sudėtinga būtų buvusi viso to pradžia“, – pasakoja Krizinio nėštumo centro psichologė, kurios savanorišką veiklą kauniečiai įvertino išrinkdami ją „Metų kauniete 2020“.

Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius.

Veikia visoje Lietuvoje

Aštuonerius metus veikiantis Krizinio nėštumo centras neplanuotai pastojusioms moterims teikia kompleksinę nemokamą pagalbą. Ji teikiama visoje Lietuvoje – centre dirba šeši darbuotojai ir apie 70 savanorių. Jie padeda moterims ieškoti sprendimų, teikia psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą, palaiko po gimdymo.

Pasak Krizinio nėštumo centro vadovės Zitos Tomilinienės, pagalba moterims teikiama pagal individualų poreikį: „Kartais tai būna vienkartinė konsultacija, tačiau, esant būtinybei, pagalbą moteris gali gauti, kol jos vaikui sueis dveji metai. Centre teikiama socialinė, psichologinė, pirminė teisininko, ginekologo konsultacija. Jei moteris apsisprendusi gimdyti, ji gali gauti dulos konsultacijas, būti palydėta į gimdymą, gauti žindymo specialistės konsultacijas. Jei moteriai reikalinga materialinė parama, suruošiame kūdikio kraitelį. Jame galima rasti visų priemonių, reikalingų pasiimti į gimdymo namus, ir drabužių, higienos priemonių, reikalingų apie tris keturis mėnesius. Jei reikia, aprūpiname ir kūdikio lovele, vežimėliu. Pagalbą daiktais ir higienos priemonėmis, esant poreikiui, tęsiame iki dvejų metų.“

Centre taip pat reguliariai vyksta terapinių savipagalbos grupių moterims, išgyvenančioms krizinį nėštumą, persileidimą ar abortą, užsiėmimai. „Visos problemos yra išsprendžiamos, o neplanuotas nėštumas gali tapti gražios ir prasmingos motinystės pradžia“, – sako Z.Tomilinienė.

Moterų patirtys

Galvojau, viskas praeis

Praėjo dešimt mėnesių po atlikto aborto. Dabar 11 val. vakaro, aš guliu ir verkiu, nes sužinojau: jei būčiau nėščia, mane tėvai palaikytų. Prieš dešimt mėnesių galvojau, kad smerks… Gegužės mėnesį pasidariau abortą. Per greitai priėmiau sprendimą. Dabar labai gailiuosi. Aš nužudžiau savo vaiką, atrodo, net norisi mirti, kad nejaustum to skausmo. Galvojau, viskas praeis su laiku, bet laikas žaizdų negydo. Kiekvieną mėnesį jaučiu, kad pastojau, simptomai atrodo kartojasi, bet bet taip nėra. Nė vienai merginai ar moteriai nelinkiu to patirti, nes iš pradžių atrodo, kad tai yra geriausia išeitis – abortas, bet tai yra blogiausia išeitis... Sapnai, mintys apie tai, koks būtų tavo vaikas… Tai sustiprina skausmą, neapsakomai sunku. Po aborto jaučiau palengvėjimą, lyg gyvenimas pasidarė gražesnis, bet tai tik iliuzija. Dešimt mėnesių kankinuosi dėl skuboto sprendimo atsisakyti savo vaikelio. Kai dabar jo nėra, be galo skaudu… Kol to nepatiri pati, atrodo, kad nieko baisaus, bet su laiku supranti, kad praradai didžiausią džiaugsmą gyvenime. Maldauju jūsų, merginos ir moterys, nesidarykite aborto, nes gailėsitės ir neapsakomai skaudės. Kai laikysite savo vaikelį rankose, suprasite, deja, tokio jausmo negalėsiu patirti, nes už savo vaikelį galiu tik melstis, bet nei pasirūpinti, nei pamatyti, nei apkabinti negaliu...

Niekada nesigailėjau

Mano istorija ne iš lengvųjų. Niekada negalvojau, kad gyvenimas pasisuks taip, kaip pasisuko... Gyvenau užsienyje, sunkiai dirbau, kad atsistočiau ant kojų. Išvažiavau iš Lietuvos, nes šeimoje patyriau psichologinį smurtą, bėgau nuo to. Žinau, Lietuvoje apie tai nėra daug kalbama, ši smurto forma nesureikšminama ir daugeliui sunku atpažinti, suprasti, kada ir kaip psichologinis smurtas pasireiškia, kokios traumos išlieka. Jaučiausi blogai, todėl išvykau.

Pati nežinodama, turėjau problemų su santykiais. Pasitikėjimo netrūko, bet vaikystės traumos ir toksiškas šeimos bei santykių pavyzdys padarė savo: sutikau vyrą, panašų į tėvą. Nors jaučiau, kad tai turbūt netinkamas žmogus, toleravau elgesį, kuris galbūt kitiems būtų nepriimtinas.

Gyvenome kartu, pastojau. Mano vaiko tėvas, pačioje nėštumo pradžioje, pasirinko draugus ir laisvą gyvenimą, išėjo. Likau viena svetimoje šalyje. Pandemija, pirmas nėštumas, palaikymo nebuvimas vedė į gilią depresiją. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Grįžusi kreipiausi į Krizinio nėštumo centrą, nes jaučiau, kad reikėjo pagalbos. Esu labai dėkinga šiam centrui už suteiktą visapusišką pagalbą ir rūpestį, už tai, kad buvo didžiausia atrama ir palaikymas pačiu tamsiausiu periodu mano gyvenime. Už psichologo konsultacijas, už kūdikio kraitelį ir įvairias mažas staigmenėles laukiant mažojo stebuklėlio. Už neįtikėtiną dulos palaikymą gimdymo metu. Visa tai suteikė man stiprybės ir padėjo pasiruošti naujam gyvenimo etapui. Niekada nesigailėjau priėmusi sprendimą tęsti nėštumą (...). Likau nustebinta rūpesčiu ir nuoširdžiu domėjimusi kaip man sekasi, ar ko netrūksta.

Per vienus metus mano gyvenime tiek daug visko įvyko, pradžioje atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Dabar džiaugiuosi, nes visa tai mane išmokė tiek daug neįkainojamų pamokų. Suprantu, kad, nors ir teko iškęsti tikrą pragarą, tapau stipresnė, gudresnė. Esu laiminga turėdama savo džiaugsmą ir gyvenimo prasmę – dukrytę!

Laura

Teikia pagalbą sudėtingose situacijose

Krizinio nėštumo centre teikiama pagalba krizinio nėštumo metu, išgyvenant skaudžią persileidimo ar aborto patirtį, taip pat depresijos po gimdymo atveju. Tel. 8 603 57 912, e.p. pagalba@neplanuotasnestumas.lt. Nemokama pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Daugiau informacijos – neplanuotasnestumas.lt.

Praėjusią savaitę Lietuva Taivanui padovanojo 20 tūkst. „Vaxzevria“ vakcinos dozių, kurios šalį turėtų pasiekti iki rugsėjo pabaigos.

„Krizinio nėštumo centras“, įkurtas padėti moterims bei poroms, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę, pogimdyminę depresiją, vaikelio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar nėštumo nutraukimo, per kelias dienas sulaukė paramos iš 639 Taivano šalies gyventojų su tokiomis žinutėmis kaip „Ačiū iš Taivano“ ar „Taivanas myli Lietuvą“.

Nevaikiška vaikystė

„Kai gimiau, mano tėvai jau buvo išsiskyrę. Gal vaikystėje ir buvo kažkokių gražių dalykų, bet juos aptemdė nevaldoma mamos agresija. Ji mane lupdavo tol, kol neapsikentę kaimynai ateidavo manęs gelbėti. Mamos žiaurumui prasiveržti nereikėdavo ypatingos priežasties. Pamenu, man gal buvo kokie penkeri metukai, name, kuriame gyvenome, mirė kūdikis. Kaimynai nenorėdami palikti manęs vienos tuščiuose namuose, išsivežė kartu į laidotuves. Mama, neradusi manęs namuose, įsiuto. Kai grįžau, ji mano galvą į duris daužė tol, kol iš jų pažiro stiklas. Tąkart mane gelbėjo ne tik kaimynai, bet ir vyriškis, kurį į namus buvo parsivedusi mama“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Emilija.

„Man sunku ją vadinti mama, nes ji labai prisidėjo prie mano nelaimingo gyvenimo“, – prisipažino moteris.

Globos namų pamokos

Man sunku ją vadinti mama, nes ji labai prisidėjo prie mano nelaimingo gyvenimo.

Vengdama motinos agresijos, Emilija pradėjo bėgti iš namų, todėl atsidūrė vaikų globos namuose. „Į globos namus pakliuvau dešimties metų. Nepaisant mano skaudžios patirties tėvų namuose, pradžioje mamos trūko. Bet globos namuose greitai supratau, kad žmonių gali būti visokių, gerų taip pat. Į namus net atostogų grįžti nenorėdavau. Vaikų globos namai man tapo išsigelbėjimu nuo smurto“, – atviravo moteris.

Kai Emilijai suėjo aštuoniolika metų, globos namus ji turėjo palikti. Neturėdama kur eiti, buvo priversta grįžti į mamos namus. „Vieno užgėrimo metu ji mane išvarė iš namų. Tuo metu man buvo gal apie 20 metų. Konfliktas kilo po to, kai ji manęs paprašė lauke išdulkinti kilimą, o jis buvo labai didelis ir sunkus. Man nepavyko jo pakelti ir aš pasakiau, kad negaliu to padaryti viena. Ji įsiuto, puolė mane mušti, rėkdama, kad dingčiau iš jos namų. Vėlų rudenį mamos namus palikau taip kaip stovėjau – plona striukele ir vasariniais bateliais“, – pritilo moteris.

Emiliją savo vieno kambario bute priglaudė bendradarbė, bet pas ją pragyveno neilgai, nes prasidėjo trintis ir Emilijai teko išeiti. „Neturėjau nei pinigų, nei kur eiti. Buvau tokioje krizėje, kad galvojau net apie savižudybę. Neturėdama kitos išeities, paprašiau pagalbos pas savo tetą. Šiandien aš jai labai dėkinga, kad ji tada mane priglaudė – sušalusią ir nusivylusią“, – sakė Emilija.

Vingiuotas kelias į laimę

Pas tetą moteris pagyveno taip pat neilgai, sutiko vyriškį ir persikėlė gyventi pas jį. Netrukus pasijuto nėščia. Emilija apsidžiaugė būsimu vaikeliu, bet jos draugo ši žinia visai nedžiugino. „Pirmas jo klausimas buvo: ką darysi? Atsakiau, kad gimdysiu. Po šių mano žodžių mūsų santykiai pasikeitė, prasidėjo barniai. Kai dukrytei buvo 2,5 metų mes išsiskyrėme. Kadangi gyvenau jo namuose, išeiti su vaiku ant rankų, teko man“, – pasakojimą tęsė Emilija.

„Gimus dukrai, pranešiau savo tetai, o ji pasakė mano mamai. Pirmos dukrelės gimimas mane sutaikė su mama. Su mažyle vėl atsikrausčiau į mamos namus. Vyliausi, kad gal mama pasikeitė, bet gana greitai pamačiau, kad mano viltys buvo tuščios, nors fiziškai smurtauti ji nebedrįso, bet psichologinio smurto nevengė – santykiai su mama nesiklostė“, – pasakojo Emilija.

Buvo nelengva. Trys vaikai, nuolatinis nuovargis, bemiegės naktys ir kasdienybės rutina mane gniuždė. Gyvenau su vyriškiu, kurio nemylėjau.

Šiandien Emilija labiausiai gailisi todėl, kad pasidavė mamos spaudimui ir apsigyveno kartu su vyru, kuris atkakliai siekė judviejų bendro gyvenimo. Kad pasiektų savo tikslą, jis nuvyko pas mamą ir prašė įkalbėti Emiliją persikelti pas jį. Pasak moters, vyriškis buvo kiek vyresnis ir žadėjo sotų bei patogų gyvenimą.

„Mama labai spaudė persikelti į jo namus. Neatsilaikiau. Metus buvo gerai. Turėjau namus, darbą, mažylė lankė darželį. Netrukus pajutau, kad laukiuosi antro vaikelio. Vėliau į gyvenimą pasibeldė ir trečiasis. Buvo nelengva. Trys vaikai, nuolatinis nuovargis, bemiegės naktys ir kasdienybės rutina mane gniuždė. Gyvenau su vyriškiu, kurio nemylėjau. Jis pradėjo išgėrinėti. Pradžioje nekreipiau dėmesio, kol nepradėjo gerti nuolat. Kai paklausdavau kodėl geria, atsakydavo, kad jam reikia poilsio, taip jis atsipalaiduoja“, – pasakojo moteris.

„Kartu lankėmės net pas psichologą. Niekada nepamiršiu, kai psichologė jo paklausė ar įsivaizduoja su manim savo senatvę? Jis atsakė, kad ne. Tai išgirdusi, supratau, kad su juo nebegyvensiu. Bet manęs niekada nebuvo apleidusi viltis, kad kažkur gyvena žmogus, kuris būtų geras vyras ir tėvas mano vaikams“, – prisiminimais dalijosi Emilija.

Netikėta pagalba

„Jau buvau apsisprendusi palikti šį žmogų, kai vieną dieną pajutau, kad po širdimi nešioju dar vieną vaikelį. Atsiradus „netyčiukui“ pasimečiau. Nežinojau ką daryti toliau. Pirma mintis buvo pasidaryti abortą,“ – Emilija nuleido akis.

Ji pasakojo pradėjusi naršyti internete ir viename iš internetinių portalų rado straipsnį apie Krizinio nėštumo centrą (KNC). Suradusi centro adresą, parašė elektroninį laišką, kuriame papasakojo, kad laukiasi kūdikio, bet nori skirtis su jo tėvu, todėl galvoja apie abortą. „Manau, kad jie suprato kokia rimta situacija. Netrukus gavau atsakymą, kuriame prašė parašyti telefono numerį, kad galėtų man paskambinti. Po KNC savanorės skambučio, prasidėjo mūsų bendravimas. Mes kalbėdavomės dažnai ir ne po vieną valandą. Nuo centro savanorės neslėpdavau nieko, mūsų bendravimas buvo sąžiningas. Iš KNC gavau ne tik psichologinę pagalbą, įvairių patarimų, bet man pagelbėjo ir materialiai. Šiandien labiausiai džiaugiuosi, kad nepadariau klaidos ir nepasidariau aborto“, – Emilija sunkiai tvardė jaudulį.

Moteris pasakojo, kad bendravimas su KNC savanoriais buvo draugiškas ir neformalus, jautė jų nuoširdų rūpestį, sulaukdavusi ir tiesių klausimų apie tai, ar dar ateina mintys apie nėštumo nutraukimą. „Kai nėštumas persirito į antrą pusę, kartą savanorė manęs paklausė, gal jau žinau, kokia vaikelio lytis. Pasakiau, kad gydytoja neįžiūri, nes vaikelis slepiasi. Tai va, sako, vaikelis jaučia, kad nelaukiamas, todėl ir slepiasi. Man taip įstrigo šie jos žodžiai. Mažylis slėpėsi, jautėsi nelaukiamas. Tada supratau, kad vaikelis nekaltas ir joks žmogus nėra vertas, kad atsisakyčiau šitos gyvybės. Šiandien mano mažylis jau ūgtelėjęs, jis linksmas ir labai protingas. Man visada sugelia širdį, kad norėjau juo atsikratyti. Kad jūs žinotumėte, koks fainas mano berniukas“, – įtampą veide pakeitė laiminga šypsena.

Šiandien mano mažylis jau ūgtelėjęs, jis linksmas ir labai protingas. Man visada sugelia širdį, kad norėjau juo atsikratyti.

Pasak Emilijos, su KNC savanoriais ji bendrauja iki šiol, nors nuo krizinės situacijos prabėgo šešeri metai. „Aš vis dar sulaukiu pagalbos siūlymų. Savanoriai centre keičiasi, bet jų rūpestis nenutrūksta. Labai myliu šio centro darbuotojus ir savanorius, nes tik jų dėka išsaugojau vaikelį. Esu labai jiems dėkinga už nenutrūkstančią pagalbą ir meilę“, – šypsosi Emilija.

Kai žmogus žmogui – žmogus

Moters gyvenimas įgavo kitų spalvų, kai ji su visais savo vaikais, pirmą kartą gyvenime, išvyko atostogauti. Šių atostogų metu ji sutiko žmogų, kuris yra ne tik geras vyras, bet ir rūpestingas tėvas. Jie jau treji metai susituokę, gimė dar viena mergytė. „Man buvo labai sunku juo patikėti ir priimti, bet dabartinis mano vyras labai stengiasi, kad tikėčiau, jog žmonės gali būti geri ir nesavanaudžiai, švelnūs ir nevartojantys alkoholio. Kai pastojau šį kartą, net minčių nebuvo, kad vaikelis galėtų negimti. Mergytė gimė labai laukiama“, – pasakoja Emilija.

„Mano santykiai su mama visiškai nutrūko. Dabar mano gyvenimas šviesus. Nėra psichologinio smurto, užgauliojimų, aš džiaugiuosi savo šeima, vyru ir vaikais, o, ypač džiaugiuosi, kad tada nepadariau klaidos ir nenutraukiau nėštumo. Sudėtingas situacijas išgyvenančias moteris raginčiau nebijoti kreiptis pagalbos. Laiku suteikta pagalba gali pakeisti gyvenimą. Jeigu pasijutote nėščia ir nežinote ką daryti – pirmas žingsnis – kreiptis į Krizinio nėštumo centrą. Sulauksite ne tik psichologinės, bet ir materialinės paramos“, – patikino Emilija ir pridūrė, kad krizinėje situacijoje moteriai labiausiai reikia palaikymo, nes atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, ji gali padaryti tokių klaidų, dėl kurių vėliau negalės sau atleisti visą likusį gyvenimą.

Anot KNC konsultantės Rūtos Trumpickienės, savanoriai deda visas pastangas, kad padėtų sunkiose situacijose atsidūrusioms moterims. „Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, jis žaloja ir pačią moterį. KNC nemokamai padeda moterims, kurios išgyvena neplanuotą, krizinį nėštumą, vaikelio netektį dėl persileidimo, nėštumo nutraukimą ar pogimdyvinę depresiją. Centro bendradarbiai ir savanoriai daro viską, kad padėtų moteriai. Įveikusios krizinę situaciją, moterys sugrįžta padėkoti. Moterys dėkoja už tai, kad toks centras apskritai egzistuoja, kad kritinėje, jų gyvenimo, situacijoje neliko vienos. Moterys išgyvena dėkingumą ir sau, kad išdrįso kreiptis pagalbos ir nepadarė to, dėl ko vėliau būtų reikėję gailėtis“, – sakė konsultantė.

Moksliniai ir socialiniai tyrimai rodo, kad moterys renkasi abortą ne dėl siekio laisvai elgtis su savo kūnu, bet todėl, kad, neplanuotai pastojusios, patenka į kritinę situaciją ir tuo metu nemato kitų sprendimo būdų, nesulaukia pagalbos.

Krizinį nėštumą patiriančioms moterims paprastai trūksta palaikymo iš vaiko tėvo, artimiausių šeimos narių, neretai jos patiria spaudimą ir materialinį nepriteklių. Tuo metu jos nežino, kur kreiptis pagalbos ir apskritai netiki, kad tokioje situacijoje kas nors gali padėti.

Medikų teigimu, aborto pasekmės yra tragiškos visomis prasmėmis. Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, bet ir žaloja pačią moterį – jos fizinę ir psichinę sveikatą.

Su naujienų agentūra ELTA savo skaudžia gyvenimo patirtimi sutikusi pasidalyti Jūratė (vardas pakeistas) patvirtina visus šiuos teiginius. Kalbėti ji sako sutikusi, kad paskatintų moteris ieškoti pagalbos, nepadaryti lemtingos gyvenimo klaidos, nes abortas problemos nesprendžia – jis sukuria labai didelių problemų, visų pirma – dvasinių.

Su Jūrate susitikome viename Vilniaus mikrorajone, prie daugiabučio. Greta vežimėlyje miegojo Jūratės kelių mėnesių dukrytė.

– Papasakokite savo istoriją, suprantu, kad tas skaudus įvykis įvyko prieš šios dukrelės gimimą.

– Taip, abortą pasidariau prieš pusantrų metų. Niekada negalvojau, kad man taip gali nutikti. Aš esu už tai, kad moteris turi teisę rinktis, tačiau asmeniškai buvau nusistačiusi prieš abortus. Tai ir sakoma: niekada nespjauk į šulinį, nes gali tekti išgerti.

Aš dar mėnesį vaikščiojau su gyvybe ir visą tą laiką patyriau didelį spaudimą. Jaučiausi baisiai.

Iš pirmos santuokos turiu mokyklinio amžiaus dukrą. Kai šeima subyrėjo, ilgą laiką gyvenome dviese su dukra. Bet paskui aš sutikau vyrą, mūsų santykiai buvo neblogi, abu norėjome vaikelio, tačiau kai pastojau, prasidėjo košmaras. Jis staiga persigalvojo, pasakė, kad vaiko nebenori ir kad daryčiausi abortą. Jis mane spaudė įvairiais būdais, taikė psichologinį spaudimą, reikalavo, gąsdino.

Aš labai anksti sužinojau, kad laukiuosi, buvo gal trys ar keturios savaitės, kai sužinojau, o abortą pasidariau, kai buvo apie aštuonias savaites. Tai aš dar mėnesį vaikščiojau su gyvybe ir visą tą laiką patyriau didelį spaudimą. Jaučiausi baisiai.

– Kaip jums atrodo, kodėl tas vyras persigalvojo?

– Nežinau, turiu įvairių prielaidų, bet atsakymo, matyt, niekada nesužinosiu...

– Ir jūs apsisprendėte daryti abortą?

Aš tikrai negalvojau, kad tai padarysiu. Iki pat paskutinės akimirkos nemaniau, kad pasidarysiu abortą. Šis įvykis subrendo per keturiolika valandų. Mane dar paspaudė vyras ir artimi šeimos nariai nepalaikė.

– Jie tiesiog pasakė: darykis abortą, mes tau nepadėsime?

– Taip. Aš nuvažiavau į ligoninę, kur daro abortus. Nevažiavau pas savo gydytoją, kad išvengčiau papildomų kalbų su ja. Pasirinkau sumokėti daugiau, kad viskas greičiau baigtųsi. Susimokėjau apie 120 eurų ligoninėje.

– Ar ligoninėje niekas iš medikų nebandė atkalbėti nuo aborto?

– Ne.

– O jeigu būtų mėginę?

– Man atrodo, kad būtų užtekę pasakyti: ateik kitą dieną, šiandien mes nedarysime, ir aš būčiau nebeatėjusi... Bet čia yra tik spėlionės, mes galime tik galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Aš labai palaikau tą įstatymo pataisos iniciatyvą, kad moteris, apsisprendusi pasidaryti abortą, 72 valandas turėtų laiko pagalvoti. Ir pagalvoti informatyviai, tai yra jai būtų suteikiama psichologo pagalba, gydytojo ji būtų nukreipiama į įvairias organizacijas, kurios veikia krizinio nėštumo srityje, pavyzdžiui, į „Krizinio nėštumo centrą“, kad moteris galėtų priverstinai pagalvoti. Kai tu bėgi nuo tariamos problemos, kai tau aplinka skiepija, kad tai yra problema, tu nori nuo jos pabėgti greičiau ir nori kuo greičiau visa tai pasidaryti. Tau tuo metu atrodo, kad susitvarkysi, atsikratysi problemos ir tavo gyvenimas tęsis, prasidės naujas geras etapas. Grubiai pasakysiu – nė velnio!

Procedūra mediciniškai nėra sudėtinga. Turbūt vyksta daug greičiau nei dantį sutaisyti. Tau suleidžia narkozę, užmiegi ir atsibundi palatoje. Bet, deja, niekas nepasako, kad tau sudėtingai reikės gyventi po to, tiksliau, kad tau visą gyvenimą reikės gyventi „su tuo“ (su mintimi, kad nužudei savo kūdikį).  

– Kaip jūs jautėtės po to?

– Labai siaubingai. Atsibudusi po narkozės aš pradėjau rėkti, šaukti: grąžinkit man mano vaikelį! Išėjusi iš ligoninės aš panirau į apmąstymus, daug kartų bandžiau teisinti vyrą, teisinti save, tuo pačiu kaltinau jį ir kaltinau save. Atsidūriau tarsi užburtame minčių rate, nagrinėjau save kaip auką, jį – kaip persekiotoją. Galvojau apie savižudybę. Mano gyvenimas sustojo, jo nebeliko. Nebeliko manęs tokios, kokia buvau iki šio įvykio. Nebeliko žmogaus, kuris džiaugėsi gyvenimu, turėjo tikslų, siekių, svajonių, troškimų, žmogaus, kuris statė, kūrė... Aš valandų valandas žiūrėdavau į vieną tašką, medikai man diagnozavo depresiją.

Neretai pasitaiko, kad moterys, pasidariusios abortą, grįžta pas tuos pačius vyrus, pastoja nuo jų ir gimdo vaikus. Taip tarsi „atitaiso“ abortu padarytą klaidą. Pasąmonėje, matyt, yra mintis, kad jeigu aš pagimdysiu vaiką nuo to paties vyro, tai bus tarsi tas pats vaikas, kurio netekau per abortą. Man taip atrodė.

Ar aš sapnuodavau savo negimusį kūdikį? Ne. Bet aš kiekvieną mėnesį skaičiuoju, kokio amžiaus dabar būtų mano negimęs kūdikis, jei jis būtų gimęs. Jam dabar jau būtų daugiau kaip metai ir aš būčiau ne dviejų, o trijų vaikų mama.

Jūs nepatikėsite, bet ši vežimėlyje gulinti dukrytė yra nuo to paties vyro.

– Kaip tai!?

– Tai yra viena iš aborto pasekmių. Tai nėra unikalus atvejis. Neretai pasitaiko, kad moterys, pasidariusios abortą, grįžta pas tuos pačius vyrus, pastoja nuo jų ir gimdo vaikus. Taip tarsi „atitaiso“ abortu padarytą klaidą. Pasąmonėje, matyt, yra mintis, kad jeigu aš pagimdysiu vaiką nuo to paties vyro, tai bus tarsi tas pats vaikas, kurio netekau per abortą. Man taip atrodė.

Gimus dukrytei aš turiu mažiau laiko galvoti apie netektį.

– Ar jūs manote, kad tas negimęs vaikelis visada bus jūsų gyvenime?

– Be abejo. Jis yra mano gyvenime. Bus visada.

– Ar žinote, kokia buvo jo lytis?

Ne, aš neklausiau. Bet aš manau, kad tai buvo berniukas. Ieškodama pagalbos, aš dalyvavau „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose („Rachelės vynuogynas“ – tarptautinė programa, skirta vaiko netekties traumą patyrusiems žmonėms. – ELTA). Kažkodėl „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijose aš tą savo nužudytą kūdikį įvardijau kaip berniuką, sūnų...  

– Kaip atsitiko, kad jūs dar kartą pastojote nuo to paties vyro? Ar jis sutiko?

– Taip. Tai įvyko abipusiu sutarimu, sąmoningai. Jis norėjo, kad aš pastočiau. Po aborto mes ilgą laiką nebendravome, mūsų santykiai buvo nutrūkę. Vėliau susitikinėdavome labai retai ir nuolat pykdavomės, nes aš turėjau begales priekaištų ir kaltinimų jam. Žinoma, aš prisiėmiau atsakomybę ir sau, bet man norėjosi, kad jis išjaustų tai, ką aš jaučiu. Ir aš tik dabar suvokiu, kad jam skaudėjo ne ką mažiau, kad jam tai taip pat buvo trauma...

– Aš suprantu, kad krizinio nėštumo atveju būtina psichologo pagalba ne tik mamai, bet ir tėčiui. Bet jums ji turbūt nebuvo suteikta?

– Ar man kažkas pasiūlė medicinos įstaigoje pagalbą? Ne. Vėliau aš pagalbą susiradau pati Krizinio nėštumo centre. Kreipiausi į šį centrą, ten konsultavausi, dar privačiai lankiausi pas psichologą.

– Kaip jūs įvardintumėte, kas su jumis atsitiko?

– Tai buvo labai sunkus kritinis lūžis, kuris mano gyvenimą perskėlė į dvi dalis. Viena dalis gyvenimo – iki aborto, kita dalis – po jo. Po to, ką aš pasidariau, metus laiko buvau absoliučiai palūžusi, mano savivertė buvo labai žema, manęs neapleido gėdos jausmas, neigimo, kalbės, kaltinimo. Praradau santykius su aplinka, praradau pomėgius, tikslus. Gyvenimas buvo sustojęs.

Šis skaudus įvykis taip pat lėmė tai, kad aš dabar turiu dukrytę, kad aš dabar aktyviai įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kad moterys rinktųsi gyvybę, ne abortą. Draugaujame su Krizinio nėštumo centru.

– Ką jūs pasakytumėte moterims, kurios dabar stovi ant slenksčio – patiria krizinį nėštumą? Nenorėjo, neplanavo, taip atsitiko...

– Pirmiausia norėčiau joms pasakyti, kad baimės akys yra didelės... Reikia kreiptis pagalbos ir tikrai ją gausite. Pagalbos kreipkitės visur: į Krizinio nėštumo centrą, į psichologą, pasisakykite draugei, artimam žmogui. Nebijokite eiti ieškoti pagalbos.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kai laukiausi, tiek to vaikelio, tiek jauniausios dukrytės, man buvo labai baisu, kad aš nesugebėsiu įveikti sunkumų. Man buvo baisu, kaip finansiškai išsilaikysiu, nes pajamos stipriai krinta gimus vaikeliui, kaip aš gebėsiu pasirūpinti vyresniu vaiku, buitimi.

Patikėkite, visos baimės labai greitai išgaruoja. Išgaruoja todėl, kad gimus kūdikiui, viskas stoja į savo vėžes. Man sakydavo: tu nesijaudink, viskas susidėlios ir išsispręs. Bet tai atrodydavo kaip mistika. Tačiau taip visada atsitinka, kad svarbiausiu momentu atsiranda tinkamų žmonių ir jie ištiesia pagalbos ranką...Galvose mes susikuriame baisių scenarijų, o gyvenimas parodo visai kitokią praktiką.

Abortas tikrai nėra išeitis. Aš visą likusį gyvenimą nešiosiu akmenį širdyje. Skausmas aprimęs, bet jis visiškai nenurims niekada...

Bendrauju su moterimis, kurios taip pat yra pasidariusios abortą, ir ne po vieną kai kurios. Yra moterų, kurios neigia žaizdas, sako, kad baisu yra tik pirmą kartą, o po to antrą, trečią, ketvirtą ir penktą kartą yra jau lengviau, kad tai tik embrionas, kad tai nėra jokia gyvybė. Girdžiu tokius žodžius, bet tai, ką matau žmoguje, kuo jis gyvena, kaip jis jaučiasi – tai rodo ką kita. Tai tik priedanga ir pasiteisinimas naudojant skambų žodį „embrionas“...

Vėlinių išvakarėse, spalio 30-ąją, 19 val. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kviečia dalyvauti jau tradicija tapusioje akcijoje ,,Renkuosi gyvybę“. Akcijos metu šalies  žmonės kviečiami uždegti žvakelę už tuos kūdikius, iš kurių buvo atimta teisė gimti ir gyventi.

Prie akcijos jungiasi ir Krizinio nėštumo centras, beveik dvi dešimtys įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios ne tik palaiko akcijos idėją, bet ir buriasi tęstinei veiklai, apimančiai pagalbos, švietimo ir teisėkūros iniciatyvas.

„Abortas ne tik nutraukia vaiko gyvybę, bet žaloja ir pačią moterį. Krizinio nėštumo centras nemokamai teikia moterims tuo metu taip reikalingą emocinę, psichologinę, materialinę, socialinę pagalbą, kuri galbūt suteiktų jai stiprybės pasirinkti gyvenimą su vaiku“, – pabrėžė Krizinio nėštumo centro konsultantė Rūta Trumpickienė.

Šiais nuolatinio skubėjimo ir technologijų laikais daugelis susimasto: kas yra meilė? Būtent čia, Krizinio nėštumo centre, dominuoja meilė. Tikra, be jokio išskaičiavimo.

Visas Krizinio nėštumo centro pavadinimo raides norisi rašyti didžiąsias, nes tai nepaprasta organizacija.

Esu vieniša trijų vaikų mama. Daugiau nei prieš metus laiko bandžiau žudytis būdama penktą mėnesį nėščia, palikta vyro. Šiuo metu net man tai atrodo juokinga, sėdint su puodeliu kavos rankoje ir visa tai rašant. Bet tuo metu vaikščiojau lyg ant lyno, na, žinote, kaip tas cirko akrobatas: mirti ar gyventi? Mirti ar gyventi?..

Viskas atrodė taip beprasmiška. Aš viena, palikta su dviem vaikais, viena ranka laikau apglėbusi vienų metų sūnų, kita –  dvejų metų dukrą. Po striuke pūpso mano pilvas, akis bado žmonių žvilgsniai: Dieve, kokia jauna, o jau trys vaikai! Ir kiauri batai...

Nepasakosiu, ką reiškia būti nėščiai ir alkanai. Septintą mėnesį mano kūdikis mano pilve svėrė vos 700 g. Aš numečiau 15 kg.

Daugiau nei prieš metus laiko bandžiau žudytis būdama penktą mėnesį nėščia, palikta vyro. Šiuo metu net man tai atrodo juokinga.

Mano mama – tikinti moteris. Tą sekmadienį ėjo į bažnyčią pasimelsti, tikriausiai už mane, o aš kūriau namie planą, kaip nusižudyti, kad nejausčiau skausmo. Juokinga: norėjau mirti, bet bijojau skausmo. Kai žmogus neturi nieko, tikrąja prasme nieko, gyvenimas atrodo nekaip.

Šiuo metu tos būsenos nemoku aprašyti. Lyg būtų laikas sustojęs. Niekam apie tai nepasakojau, užsisklendžiau savyje ir kūriau planus. Grįžo mama, nuplėšusi visą Krizinio nėštumo centro plakatą nuo bažnyčios durų. Mano pirmoji reakcija –  prieštaravimas: gal aš kokia kvaila, kad kreipčiausi į kažkokį krizinį centrą? Tuo labiau kai suplanavau žudytis, išgerti visus namie esančius vaistus.

Kitą dieną mama paskambino į tą centrą man nieko nesakiusi (labai džiaugiuosi, kad taip padarė, ir linkiu visur prikabinti tų plakatų, kad visi pamatytų). Tą patį vakarą, sėdint parke ant suoliuko, paskambino ji – dabar drąsiai vadinu oficialiu angelu sargu Lietuvoje – savanorė Ramunė ir švelniu balsu paklausė, ko man reikia. O reikėjo visko! Neturėjau pinigų valgyti, o ką jau kalbėti apie pasiruošimą kūdikio gimimui.

Po kelių dienų atvažiavo ši savanorė su dideliu kraičiu naujagimiui, drabužėliais, sauskelnėmis, maistu, drabužiais man. Išpūtusi akis žiūrėjau: kaip tai Lietuvoj dalija už dyką? Juk parduotuvėse kainavo šimtus eurų. Ir žinote, ką? Ši moteris neklausė, nei kas, nei kaip, padėjusi viską tarpduryje, taip šiltai apkabino, uždėjo ranką man ant pilvo ir, kaip dabar prisimenu, pasakė: gyvenkite!

Šitas vienas žodis mane labai sušildė, lyg ledus pralaužė –  žmogiškai, nuoširdžiai. O pradėjus kraustyti maišus su atvežtu kraiteliu įsižiebė mažytė viltis gyventi. Laikui bėgant, Krizinio nėštumo centro darbuotojai buvo šalia manęs.

Gimdžiau viena. Šalia manęs buvo tik šis centro darbuotojos ir savanoriai. Mano vaiko pilvo raumenys buvo neišsivystę – galbūt dėl didelio streso. Kol viskas susitvarkė, teko išgyventi keturias operacijas. Galbūt tai padarinys to, kad pirmus nėštumo mėnesius badavau, trūko vitaminų.

Esu be galo dėkinga šiam centrui už tokių puikių savanorių apmokymus, už nuoširdumą, už mokėjimą sušildyti žmogų ir, žinoma, už gyvybę! Už tai, kad mano sūnelis dabar šypsosi ir bėgioja, pirmiausia, sudėjus ant krūtinės rankas, pažvelgiu į viršų, padėkoju Dievui, o tada – Krizinio nėštumo centrui, kurio darbuotojai mane išgelbėjo, aprengė, pamaitino, parėmė finansiškai. Pažįstu save – esu užsispyrusi kaip ožka, lengvai žmonių neprisileidžiu.

Praėjo daugiau kaip metai. Gyvenimas pastebimai palengvėjo. Šalia mūsų – vis tas pats Krizinis nėštumo centras, kuris iki šių dienų mus globoja, remia, iki kol sūnelis pradės lankyti darželį, o aš pasiruošusi galėsiu išeiti į darbą ir taip adaptuotis gyvenime. Žemai lenkiu galvą ir nuoširdžiai noriu, kad žmonės žinotų, jog Lietuvoje egzistuoja gėris! Ačiū šiam centrui, kad jiems rūpėjau, kad manęs nepaliko, kad mano glėbys pilnas vaikų. Bučiuoju ranką šios organizacijos vadovei poniai Zitai, savanoriams, ypač Ramunei ir Jolitai. Ačiū už gyvenimą!

Roberta

Krizinio nėštumo centras – tai institucija, sukurta padėti toms moterims, kurios išgyvena neplanuoto nėštumo sumaištį, abejones, baimes, vienišumą ir neviltį.

"Norime padėti eidamos kartu su tavimi šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu – priimti ir suprasti tave ir tavo situaciją tokią, kokia ji yra, suteikti būtiną informaciją ir konkrečią pagalbą konsultuojant individualiai", – rašoma centro tinklalapyje.

Neplanuotas, nepageidaujamas nėštumas. Tai situacija, kurios sprendimas gali būti dvejopas ir kardinaliai priešingas.

"Norime palaikyti tave ir padėti priimti informuotą, atsakingą sprendimą", – kreipiamasi į kryžkelėje atsidūrusias moteris.

Atsidūrusias, nes kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko sudėtingų laikotarpių, sunkių išgyvenimų. Netikėtas nėštumas ne tuo metu, kuriuo tikėtasi, ne su tuo žmogumi, su kuriuo norisi likti visą gyvenimą, gali taip pat būti sunkus, išbandymų, abejonių ir klausimų kupinas gyvenimo etapas.

Jei jauti, kad šiuo metu tau reikia paramos, supratimo, norisi su kuo nors pasitarti, pasidalyti abejonėmis – drąsiai kreipkis. Mes pasirengę atviram ir neteisiančiam pokalbiui su tavimi.

Sužinojus, kad laukiesi, nors to neplanavai, užplūsta gausybė jausmų: nustebimas, pyktis, sutrikimas, nerimas, baimė, nežinia. Visi šie jausmai natūralūs ir suprantami. Netgi tais atvejais, kai nėštumas būna laukiamas ir tikėtas, moterys išgyvena įvairius  jausmus: ir džiaugiasi, ir nerimauja, gali abejoti, ar jau pasiruošusios tapti mamomis, ar tinkamai mokės auginti ir auklėti vaikelį. Vis dėlto netikėto nėštumo atveju greta stiprių jausmų neretą moterį kamuoja klausimas: kaip elgtis? Ką daryti toliau? Nešioti ir gimdyti vaikelį ar nutraukti nėštumą, nes kol kas nebuvo planuota savo gyvenimą skirti vaikui auginti?

Visa tai puikiai supranta Krizių nėštumo centro konsultantai. Jie pabrėžia, kad priimti sprendimus sudėtingais gyvenimo klausimais nėra paprasta. Natūralu, kad gali būti sunku apsispręsti, ką daryti neplanuoto nėštumo atveju. Šiuo atveju patariama neskubėti priimti sprendimą, pasistengti ramiai apsvarstyti visus galimus variantus.

Svarbu pasidomėti kiekvieno pasirinkimo padariniais, suprasti, kokia yra prieinama parama ar pagalba, nusprendus auginti vaikelį ar, priešingai, nutarus nutraukti nėštumą. Į tai atkreipia dėmesį konsultantai. Jie puikiai žino, kad kartais gali būti sunku priimti sprendimą vienai arba jaučiamas aplinkinių spaudimas. Tuomet svarbu savo aplinkoje paieškoti žmogaus, kuris ramiai ir nešališkai padėtų apsvarstyti galimus sprendimus.

Tokiu pagalbininku gali būti Krizinio nėštumo centro konsultantas.

"Ką ir ką nuspręstum: išnešioti ir auginti vaikelį, išnešioti ir duoti kitai šeimai įsivaikinti ar darytis abortą – žinok, kad turi teisę būti suprasta, išklausyta ir priimta su visais savo jausmais, rūpesčiais, abejonėmis ir klausimais. Jei jauti, kad šiuo metu tau reikia paramos, supratimo, norisi su kuo nors pasitarti, pasidalyti savo abejonėmis – drąsiai kreipkis. Mes pasirengę atvirai ir neteisdami tavęs pakalbėti su tavimi", – Krizinio nėštumo centro konsultantai – geranoriški ir nuoširdūs.

Jį savo iniciatyva įsteigė penkios moterys, o šiandien joms talkina šešios dešimtys savanorių. Per šį laikotarpį gimė mažiausiai 130 vaikų, kurių nėščiosios iš pradžių galvojo negimdyti.

Centre neplanuotai pastojusių nepilnamečių tik viena kita, dauguma – subrendusios, karjeros laiptais kopiančios, bet gyvenimo į kampą staiga įvarytos ir sutrikusios moterys. Centro vadovė Zita Tomilinienė tikisi, kad greitai panašių įstaigų atsiras ir daugiau, o gydytojai abejojančias, ar gimdyti, moteris iš pradžių nukreips į jų organizaciją.

Z. Tomilinienės teigimu, daugelio baimes pavyksta išsklaidyti papasakojus, kokios pagalbos sulauks – nuo konfidencialių  psichologų konsultacijų ir paramos grupių, parengti visus reikiamus dokumentus pasirengusių socialinių darbuotojų iki nemokamo būsto.

„Nuo trečio nėštumo mėnesio žinojau, kad auginsiu vaiką viena. [...] Buvau visai nepasiruošus motinystei, neturėjau tvirto pagrindo po kojomis, neturėjau darbo, nebaigusi aukštojo mokslo. Pati esu iš nepilnos šeimos, palikta mamos, ir smarkiai abejojau savo gebėjimu būti mama“, – pasakoja viena iš moterų, kuri pagalbos kreipėsi į centrą.

Tvirto užnugario ir partnerio, šeimos bei draugų palaikymo ir palankesnio visuomenės požiūrio – štai ko labiausiai stinga krizę išgyvenančioms netikėtai pastojusioms moterims, sako centro vadovė.  Esą vienatvė, artimųjų atstūmimas ir kritika sprendimą kūdikio negimdyti lemia gerokai dažniau negu finansinės problemos.

Plačiau apie Krizinio nėštumo centrą – Giedrės Baltrušytės reportaže.