Pirmoji reakcija – emocinė

Nors kiekviena įmonė turi aiškius verslo interesus ir jos komandos tikslas yra pastarųjų siekti, visas organizacijas sudaro žmonių bendruomenės. Todėl apie tai kalbanti „Krizių įveikimo centro“ psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė pažymi – darbuotojus vadovo mirtis, pirmiausia, paliečia emociškai, nes sugriauna saugumo, užtikrintumo, situacijos kontrolės jausmą.

„Visi suvokiame, jog mūsų gyvenimas nėra amžinas. Todėl dažnai vyresnio amžiaus žmogaus mirtį priimame kaip neišvengiamybę ir su ja susitaikyti psichologiškai yra kiek paprasčiau. Tačiau mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis. O vadovo netekę, staiga tampame ir mažiau saugesni, ir prarandame gyvenimo kontrolės jausmą, nes pirmiausia kyla natūralus klausimas: kas būtų, jei taip nutiktų man?“, – sakė A. Groblytė.

Mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis.

 

Pasak jos, skirtingos darbuotojų reakcijos į vadovo netektį gali paveikti jų motyvaciją, gebėjimą susikaupti, priimti kokybiškus sprendimus. Norint to išvengti, pažymi psichologė, kiekviena organizacija privalo turėti krizių valdymo planą ir jį įgyvendinančią komandą. „Yra organizacijų, kurios pagal įstatymus arba vidines tvarkas tokius planus privalo turėti ir yra pasiruošusios. Tačiau daugumai įmonių tai gali būti kaip perkūnas iš giedro dangaus. O ir tos, kurios turi, dažnai būna numačiusios, kad vadovas turi vadovauti ir krizių valdymo komandai - kai jo nebėra, žmonės neretai nežino, kas turi imtis šios atsakomybės”, – pastebi su krizių įveikimu organizacijose dirbanti psichologė ir rekomenduoja visada krizių valdymo planuose numatyti pagrindinį vadovą ir jo pavaduotoją krizių komandoje.

A. Groblytės teigimu, tokią krizę, kaip vadovo mirtis, valdančiai komandai ypač svarbu sugebėti išlaikyti žmogišką santykį ir atsižvelgti į darbuotojų emocijas. „Pranešant apie tokį įvykį ir teikiant bet kokią informaciją darbuotojams labai svarbu parodyti, kad organizacija nuoširdžiai užjaučia, teikia paramą velionio šeimai. O kartu – dėkoja darbuotojams už rimtį ir sugebėjimą tęsti darbus. Kai perteikiamas toks požiūris, auga pasitikėjimas įmone, žmonės pajunta saugų pagrindą po kojomis“, – akcentavo ekspertė.

Su jos nuomone sutinka ir Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. Anot jos, mirus įmonės vadovui, itin svarbus yra visapusiškas organizacijos komandos, kuri buvo artima velioniui, įsitraukimas.

„Mirtis yra skausmingas, tragiškas įvykis. Todėl planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama. Taip pat vis dažniau kolegos velioniui paruošia jautrią atsisveikinimo kalbą, pasidalina gražiausiais prisiminimais, pasiekimais, o tai atsisveikinimo ceremonijai suteikia daugiau šviesos ir iškilmingumo“, – teigė K. Jancevičiūtė.

„Rekviem“. N. Tukajaus nuotr.

Svarbu ir kalbėti, ir girdėti

Užsiminusi apie svarbą velionio artimiesiems parodyti ne tik nuoširdų dėmesį, bet ir skirti finansinę pagalbą, K. Jancevičiūtė tęsia – piniginė parama netekties atveju yra jau seniai gyvuojanti tradicija daugelyje pasaulio šalių. Todėl, anot jos, paaukoti tam tikrą pinigų sumą galima tiesiogiai pastarąją įteikiant arba įdedant į aukų dėžutę, jei tokia yra.

Planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama.

 

„Žinoma, toks gestas nėra privalomas. Kiekvienas, atvykęs į laidotuves, tai turėtų įvertinti per asmeninę prizmę, atsižvelgdamas į savo bei velionio šeimos finansinę padėtį, ryšį su mirusiuoju ir jo artimaisiais. Mūsų patirtis rodo – kartais darbo kolegos užsako gėlių kompoziciją arba atneša vokelį su auka. Visi šie variantai yra tinkami ir geri, tačiau verta pagalvoti, kuris iš jų yra priimtiniausias konkrečiu atveju“, – pastebėjo atsisveikinimo namų „Rekviem“ atstovė.

Savo ruožtu A. Groblytė akcentuoja – velionio laidotuvės yra labai svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju dalis, tačiau organizacija privalo valdyti ir vadovo netekties situaciją. Anot psichologės, viena šio valdymo pusių yra žmogiškųjų įmonės išteklių skyriaus veiksmai.

„Normalaus organizmo reagavimo į krizinį įvykį laikas – 4–6 savaitės. Tiek užtrunka, kol visiškai atgaunama psichologinė pusiausvyra. Tai nereiškia, kad vėliau nustojame gedėti ar pamirštame žmogų, kurio netekome. Verta žinoti, kad pirmąsias 4–6 savaites žmonės nėra normalios būsenos ir tuo pat metu nėra visiems vienodos būklės ar reakcijos. Tuo laikotarpiu labai svarbu išgirsti komandos poreikius. Galbūt vienam kolegai reikia laisvos dienos ar kelių, o kitas negali išbūti vienas su savo mintimis ir nori intensyviai tęsti darbus, nes taip geriau įveikia stresą ir nesaugumo jausmą. Personalo specialistai turėtų tuo laikotarpiu išgirsti poreikius ir pasiūlyti individualius sprendimus, o ne vieną veiksmą visai organizacijai“, – tikino A. Groblytė.

Pasak psichologės, atsižvelgus į emocinius poreikius ir pasiūlius pagalbą žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia, krizių valdymo planuose paprastai numatomi ir tolesni veiksmai. Kiekvieną iš jų turi lydėti aiški ir greita komunikacija.

„Pirmiausia informuojame komandą ir, jei reikia, plačiąją visuomenę: kas įvyko, koks įmonės požiūris į šį įvykį, ką organizacija daro, kad atstatytų verslo struktūrą ir užtikrintų sklandžią veiklą. Informuojant iš karto užkertamas kelias gandams, baimių, netikrumo jausmo sukėlimui. Po bendro visų  informavimo krizių komandos žmonės turi imti kalbėtis su žmonėmis gyvai ar nuotoliniu būdu. Tačiau prieš tai svarbu, kad jie būtų atsakę sau į klausimą: kodėl aš tai darau? Bendravimas gyvai grąžina saugumą, juo galime suteikti žinių, pavyzdžiui, vidurinės grandies vadovams, ką jie gali pasakyti savo pavaldiniams, įtvirtina pasitikėjimą, jog situacija valdoma ir bus suvaldyta“, – patarė A. Groblytė. 

Svarbiausia – greitis, lyderystė ir psichologinė pagalba

Pavojų kiekvienai verslo struktūrai kelia komandos baimė, išgąstis imtis konkrečių veiksmų, nežinojimas, ką daryti, kaip valdyti chaosą, apėmusius stiprius jausmus. Anot A. Groblytės, pavojinga ir delsti perduoti aktualią informaciją ar imtis veiksmų – nes nežinia tik didina ir gilina krizę.

„Jei gaištame, prasideda gandai, o jie skaudina ir gąsdina žmones. Dažnai informacijos organizacijos nepateikia iš anksto, jei yra lyderystės stoka ar neaiškumas, kas turi valdyti šią krizę. Tai – gana pavojinga situacija. Tad informavimo greitis, lyderystė ir sugebėjimas užtikrinti emocinę ir psichologinę pagalbą netekus vadovo yra svarbiausi aspektai“, – teigė psichologė.

Ilgalaikis poveikis

Centre dirbanti psichologė-psichoterapeutė Asta Groblytė teigia, kad per pastaruosius kelerius metus mus užklupusios krizės pasižymi daugybiniu poveikiu, kuris dar intensyviau paveikia žmones psichologiškai nei vieno įvykio krizės, pavyzdžiui, sukrečiantys įvykiai asmeniniame gyvenime.

„Tiek COVID-19 pandemija, tiek dabar vykstantis karas Ukrainoje yra daugybinio poveikio krizės. Pavyzdžiui, kalbant apie karą, pirmasis poveikis buvo visus šokiravusi žinia apie karo pradžią. Antrasis – žinia, kad mano artimas ar pažįstamas žmogus sėdi bombarduojamas miesto rūsyje. Toliau – naujienos žiniose apie grasinimus kitoms šalims, pažįstamų žmonių ketinimas išvykti į užsienį, sukrečiantys reportažai iš karo vietų. Kalbant apie pandemiją, viena paskui kitą sekė bauginančios žinios apie pirmąsias mirtis, karantiną, vyko atleidimai iš darbo, didėjo darbo krūvis likusiems ir pan.“, – vardija A.Groblytė.

Pasak psichologės, kai patiriame psichologinę krizę dėl vienkartinio įvykio, pavyzdžiui, darbo praradimo, skyrybų, artimo žmogaus netekties, paprastai mums prireikia bent kelių savaičių ar mėnesių, per kuriuos po truputį grįžtame prie įprastos gyvenimo kokybės. Tačiau daugybinio poveikio krizės neduoda atsikvėpti – patyrus vieną įvykį ir dar nespėjus su juo susitvarkyti, mus ištinka kitas.

„Dar nespėjome atsigauti po pandemijos daugybinio poveikio krizės – prasidėjo karas Ukrainoje. Tokio ilgalaikio streso fone ištikusią dar ir asmeninę krizę gali būti neįprastai sunku išgyventi ir įveikti“, – priduria A.Groblytė.

Tokio ilgalaikio streso fone ištikus dar ir asmeninei krizei gali būti neįprastai sunku ją išgyventi ir įveikti.

Gali tapti chroniškas

Krizių įveikimo centro psichologė-psichoterapeutė sako, kad į pavojaus grėsmę mūsų smegenys reaguoja labai panašiai kaip į realų pavojų, todėl karas ir visos susijusios naujienos mus taip smarkiai veikia.

„Nors gali atrodyti, kad tarsi priprantame prie baisių naujienų ir grėsmių, iš tiesų stresas kaupiasi ir į naują stresą reaguojame ne nuo nulinės pozicijos – ne atsigavę, bet nuo tam tikro jau turimo nuolatinio streso lygio. Taip ir atsiranda chroniškas stresas, kai jo hormonai nuolat cirkuliuoja mūsų organizme. Ilgainiui tai kelia riziką žmogaus psichikos sveikatai, gali vystytis depresija, priklausomybės. Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje nuo 2019 m., kai prasidėjo pandemija, alkoholio suvartojimas kasmet auga, nors iki tol ilgą laiką mažėjo, o alkoholis yra vienas iš žalingiausių būdų tvarkytis su stresu“, – pastebi A.Groblytė.

Anot jos, patiriant daugybinio poveikio krizių sukeltą chronišką stresą kyla nusivylimo, atskirties, bejėgiškumo jausmai, dėl streso kenčia miegas, mityba, savijauta, gresia įvairios lėtinės ligos.

Pagalba sau

Krizių įveikimo specialistai pataria žmonėms patiems stebėti ir įvertinti galimus chroniško streso simptomus: kaip dažnai būna sunku susikoncentruoti, ar dažnai būnate pernelyg emocionalūs, susierzinę, praradę apetitą, išsiblaškę, susikrimtę, ar dažniau vartojate alkoholio, ar stresą malšinate maistu, ar kamuoja miego sutrikimai, apatija, prasmės stygiaus jausmas ir pan.

„Pabandykite įvertinti retrospektyviai, gal net pasižymėti laiko tiesėje – kada ir kokie kriziniai įvykiai jus palietė per pastaruosius metus. Taip pat pasižymėkite, kurie iš šių įvykių pasibaigė, o kurie vis dar tęsiasi ir kelia stresą. Jeigu tarp įvykių praėjo mažiau nei du mėnesiai, didelė tikimybė, kad, nespėjus atsigauti po vienos krizės, jus užklupo kita. Toks įvertinimas gali padėti aiškiau pamatyti krizių poveikio sluoksnius savo gyvenime ir nespausti savęs, nekaltinti, jei jaučiate, kad jūsų elgesys, įpročiai ir emocinė būsena yra kiek pasikeitę“, – sako Krizių įveikimo centro psichologė A.Groblytė.

Svarbiausia, jos teigimu, suprasti, kad susitvarkyti su krizinių įvykių padariniais mums reikia tam tikrų pastangų: pagalbos ir laiko. „Pirmiausia, pagalbos sau. Reikia turėti mintyje, kad tai, kas yra įprasta organizmui iki krizės, streso metu vyksta kitaip. Jei anksčiau buvo aišku: miegoti einu tada, kai užsinoriu miego, valgau, kai išalkstu, noriu pabendrauti – važiuoju pas draugus, tai dabar, ilgalaikio streso metu, kūno ir emociniai signalai išsikraipo ir žmogus turi sąmoningiau prižiūrėti šiuos savo fizinio ir socialinio gyvenimo aspektus. Galima į save pasižiūrėti kaip į tokį paaugusį vaiką, kuriuo šiandien reikia kiek labiau pasirūpinti“, – pataria psichologė.

Būtina jausti palaikymą

Pasak A.Groblytės, patiriant daug streso bendravimas yra ypač svarbus.

„Turėkite bent kelis žmones, kuriais galite pasitikėti, kuriems rūpite ar kuriais rūpinatės. Reguliariai jiems paskambinkite, pasikalbėkite, pasikvieskite į svečius. Jei emociškai sunkiu metu neturite sau artimų žmonių, su kuriais galėtumėte pasidalyti išgyvenimais, apsvarstykite galimybę paskambinti emocinės pagalbos linijos telefonu ar kreiptis į psichologą. Tačiau, jei jaučiate, kad krizė stipriai išmušė iš vėžių ir šiuo metu nebeturite užtektinai jėgų susitvarkyti su kasdieniais gyvenimo iššūkiais, būtinai kreipkitės skubios psichologinės pagalbos“, – pataria psichologė.

Šiemet Krizių įveikimo centras kartu su Rinkodaros ir komunikacijos mokslų institutu (KOG) skaičiavo lietuvių tarpusavio palaikymo indeksą. Jis parodė, kiek žmonių turi juos palaikančių ir jais pasirūpinti galinčių artimųjų. Deja, atsakydami į klausimus, ar yra žmogus, kuris padėtų susitvarkyti su buitimi, jei susirgčiau, ar yra kas pasirūpintų, jei būčiau prirakintas prie lovos, ar yra, kas mane myli ir tai parodo, maždaug penktadalis apklaustųjų atsakė, kad ne arba dažniau ne. Pasak psichologų, tokie žmonės turi didesnę riziką susirgti depresija, priklausomybe ar kitomis ligomis, todėl jiems profesionalų pagalba gali būti ypač aktuali.

„Krizinis laikotarpis kiekvieno žmogaus ar visuomenės gyvenime – tai laikas, kuomet tvarkytis su sudėtingais kriziniais įvykiais ir išgyvenimais nebepakanka iki tol turėtų asmeninių resursų, žmogus praranda saugumo, kontrolės jausmą, todėl palaikymas tokiu metu tampa itin reikšmingas. Tarpusavio palaikymo indeksą skaičiavome pirmą kartą ir gavome rezultatą, kad jis siekia 47 balus (skalėje nuo -100 iki + 100), tai yra geras, svarbu, kad jis parodo, kokiose srityse vieni kitus galėtume palaikyti, suprasti, išklausyti geriau“, – sako Kristina Lymantaitė, Krizių įveikimo centro direktorė.

Anot jos, šios sritys – vienas kito išklausymas, turėjimas žmonių, su kuriais galėtume dalintis baimėmis, nuogąstavimais, kurių patarimais pasitikėtume ir žinotume, kad jų žinios mums vertingos.

Tyrimas parodė, kad didžioji dalis (55 proc.) lietuvių savo gyvenime turi du tris žmones, kuriais gali pasitikėti ir iš kurių gali sulaukti pagalbos ištikus nelaimei. Vienas iš keturių apklaustųjų turi keturi aštuonis žmones, 4 proc. – daugiau. Tačiau 14 proc. gyventojų turi vieną tokį žmogų, o 4 proc. – neturi nei vieno.

„Labiausiai į tarpusavio palaikymo tinklą įsitraukusios moterys – mamos, partnerės, dukros, seserys, draugės. Lygiai pusė – 50 proc. – apklaustųjų minėjo, kad dažniausiai palaikymo sulaukia iš mamų. Vienas iš trijų apklaustųjų daugiausiai palaikymo sulaukia iš gyvenimo partnerės (35 proc.) arba partnerio (32 proc.). Įdomu tai, jog tarp esančių santuokoje šis skaičius pakyla atitinkamai iki 45 proc. ir 40 proc.“, –  sako dr. Eleonora Šeimienė, KOG instituto direktorė.

Iš tėčių palaikymo sulaukia kas ketvirtas (25 proc.) respondentas, dažniau gyvenantys didžiuosiuose miestuose.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Tyrimas parodė tam tikras lyčių skirtumų tendencijas – ne tik tarp tėčių ir mamų. Daugiau apklaustųjų paramos sulaukiama iš artimų draugių nei draugų (26 proc. vs. 16 proc.), dukterų nei sūnų (25 proc. vs. 21 proc.).

„Matome, kad tarpusavio palaikymas stiprus pačiame mažiausiame, artimiausių žmonių rate. Tačiau jei žvelgtume į visuomenės atsparumą, būtų svarbu, ar sugebame jo turėti ir iš kiek didesnės bendruomenės ir visuomenės struktūrų. Šioje vietoje tikrai yra kur augti ir stiprėti: iš bendruomenės narių (4 proc.) ir specialistų (2 proc.) palaikymo sulaukia mažiausiai gyventojų“, – kalbėjo K. Lymantaitė.

Pastebėta, kad tarp gyventojų, kurie paskutiniu metu yra patyrę kokį nors sukrečiantį įvykį, turėję sunkumų, tarpusavio palaikymas yra statistiškai reikšmingai žemesnis nei tarp jų nepatyrusių. Susidūrus su problemine situacija, palaikančiųjų ratas tampa mažesnis nei tikėtasi.

Tarpusavio palaikymui įtakos turi ir pajamų lygis. Žemiausias tarpusavio palaikymas yra tarp mažiausias pajamas šeimos nariui gaunančių žmonių (iki 500 Eur per mėnesį). Didžiausia palaikymas tarp gyventojų, gaunančių 1200 Eur ir daugiau pajamų šeimos nariui.

Nuo buvimo stipriai pažeidžiamu krizėje saugo palaikantys ryšiai. Svarbu jų įvairovė, kokybė: asmeniškumas, prieinamumas, priimtinumas, stabilumas bei atnaujinimas. Psichologai ir sociologai rekomenduoja stiprinti tarpusavio ryšius, nebijoti kreiptis pagalbos ir ją suteikti, didinti artimų žmonių ratą, dalyvauti bendruomenės ir visuomenės veikloje. Galimybė dalintis išgyvenimais ir patirtimi padeda atgauti emocinę pusiausvyrą. Be to, gaunamas įvairiapusis palaikymas įgalina atkurti saugumo jausmą, pasitikėjimą žmonėmis ir gyvenimu.

Apie tyrimą: Gyventojų apklausa vykdyta 2022 m. kovo 4–10 d., jos metu apklausta pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą reprezentatyvi imtis: 507 tiriamieji nuo 16 iki 64 m. amžiaus.

Tuomet sukyla įvairūs prieštaringi jausmai, apima baimė, nerimas, pasimetimas, kyla begalė klausimų. Tačiau ne tik bandžiusiems nusižudyti reikalinga pagalba, svarbu neužmiršti ir artimųjų. Kaip tokiose situacijoje jie jaučiasi ir kaip elgtis, pasakoja „Krizių įveikimo centro“ psichologė Renata Černovaitė.

„Higienos instituto duomenimis, 2017 metais Lietuvoje nusižudė 749 žmonės. Tikslios bandymų nusižudyti statistikos nėra, tikėtina, kad daugelis atvejų net nepatenka į medikų ir psichologų akiratį. Todėl jų galėtų būti bent 20 kartų daugiau nei savižudybių. Tai reiškia, kad krizines situacijas iš tiesų išgyvena ženkliai didesnis skaičius šeimų. Šeimai tai skausminga patirtis, tačiau pagalba dažnai pasiūloma tik bandžiusiam nusižudyti asmeniui, o apie pagalbą artimiesiems – tėvams, broliams, seserims, sutuoktiniams, vaikams – pamirštama, nors tai nemažiau svarbu“, – sako psichologė.

Bandymų nusižudyti galėtų būti bent 20 kartų daugiau nei savižudybių.

Kaltė, pyktis, gėda ar baimė

Į bandymą nusižudyti reaguojama labai skirtingai. Gali ištikti šokas, kilti baimė, nerimas, apimti siaubas. Po pirmosios reakcijos vieni skuba aktyviai ieškoti pagalbos bandžiusiam nusižudyti artimajam, kiti vengia šios temos, apsimesdami lyg nieko nebūtų įvykę. Užplūsta daug prieštaringų jausmų – kyla baimė, pyktis, beviltiškumo jausmas, kaltė ir gėda.

„Svarbu žinoti, kad tokie jausmai yra normalu – skirtingose situacijose juos patiriame visi. Dažniausiai artimieji jaučiasi kalti, jog nepastebėjo šalia kenčiančiojo, nesugebėjo užkirsti kelio mėginimui nusižudyti. Netgi nuolat prisimena ir graužiasi dėl paskutinio barnio, atšiaurių žodžių bei mano, kad tai galėjo prisidėti prie minčių apie savižudybę. Tuo metu svarbu išgirsti, kad jie nėra už viską atsakingi, o noras mirti kyla dėl įvairiausių priežasčių“, – pasakoja R. Černovaitė.

Renata Černovaitė/Asmeninio arch.nuotr.

Artimiesiems dažnai būna sunku ir pripažinti, jog pyksta ant bandžiusiojo žudytis. Dažniausiai tokia emocija kyla dėl bejėgiškumo ir nežinojimo, ką daryti toliau. Taip pat dėl to, kad bandęs nusižudyti žmogus negalvojo, kaip tai paveiks šeimą. O patiriama gėda dažnai užkerta kelią dalintis savo išgyvenimais ar siekti psichologinės pagalbos. Specialistės teigimu, emociškai sunkias situacijas sprendžiant tik siaurame šeimos rate, problemos gali tik dar labiau pagilėti, jei nepavyksta rasti supratimo ir palaikymo, o emocijos slepiamos. Reikia nepamiršti, kad tokie jausmai krizės akivaizdoje nėra blogi, šeima išgyvena sunkų laikotarpį ir jiems gali prireikti laiko prisitaikyti, nurimti.

Nebijokite kreiptis pagalbos patys

Kad ir kokia beviltiška atrodytų esama padėtis, atsigaunama net po sunkiausių krizių. Greičiau prisitaikyti prie sunkios gyvenimo situacijos bei grįžti į įprasto gyvenimo vėžes gali padėti ir psichologai. Svarbu žinoti, kad tokios pagalbos galimybės egzistuoja ir išdrįsti kreiptis, kai labiausiai reikia.

Anot psichologės, šeimos nariui bandžius nusižudyti kyla ne tik įvairiausi jausmai, bet atsiranda ir daug klausimų, artimiesiems svarbi edukacija, specifinių situacijų aptarimas: „Jiems dažnai norisi išgirsti patarimų ne tik iš psichologų, bet ir iš panašią patirtį išgyvenusių žmonių. Tokioje grupėje artimieji turi progą sužinoti, kaip tvarkosi kiti, gali mokytis vieni iš kitų, kalbėti apie sunkiausius jausmus ir nepatogias situacijas nepatirdami gėdos ar kaltės. Su grupės vedančiojo pagalba jie išmoksta atpažinti ir priimti savo jausmus, o tai padeda įveikti sunkias situacijas šeimoje. Individuali psichologinė pagalba tinkamesnė, jei artimieji dar yra šoke, jaučiasi labai pasimetę, nenori priimti, kad artimas žmogus bandė nusižudyti.“

Kaip rašoma pranešime spaudai, daugeliui bandžiusių žudytis žmonių, gaunančių pagalbą, pavyksta atgauti vidinę ramybę, ypač sulaukus nuoširdaus artimųjų palaikymo. Tai įpareigoja ir pačius artimuosius rūpintis savimi, kad galėtų tinkamai pasirūpinti kitu.

10-tus veiklos metus skaičiuojantis „Krizių įveikimo centras“ pradeda vykdyti projektą, kurio metu bus teikiama specializuota, nemokama psichologinė pagalba bandžiusiųjų žudytis artimiesiems (tėvams, broliams, seserims, sutuoktiniams, vaikams). Daugiau informacijos apie tai bei pagalbą artimiesiems bus galima sužinoti viešoje paskaitoje, vyksiančioje rugpjūčio 23 dieną „Krizių įveikimo centro“ (Antakalnio g. 97, Vilnius) atvirų durų dienos metu.

Padėti žmonėms, atsidūrusiems sudėtingoje emocinėje situacijoje yra tiek valstybės, tiek verslo bei savanorių profesionalų atsakomybė, sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Turime didelių problemų visuomenėje dėl emocinės visuomenės būsenos ir kiekvieno mūsų atsakomybė yra kuo tik gali, tuo ir sudalyvauti padedant vieni kitiems“, - žurnalistams kalbėjo šalies vadovė, dalyvaudama Krizių įveikimo centro naujų patalpų atidaryme sostinėje.

Ji pažymėjo, kad į naujose patalpose Vilniaus Antakalnio mikrorajone įsikūrusį centrą gali kreiptis ne tik vilniečiai, bet ir visos Lietuvos žmonės: tai galima padaryti pokalbių programa „Skype“, išmaniuoju telefonu ar kompiuteriu. D.Grybauskaitė su centro savanore pati išbandė, kaip veikia internetu teikiamos konsultacijos, apžiūrėjo naujas patalpas, kurias suteikė Vilniaus savivaldybė.

Prezidentė pastebėjo, jog centrui kol kas trūksta ir naujų grindų, ir naujesnių baldų bei išreiškė viltį, kad šias problemas pavyks išspręsti privačių rėmėjų lėšomis.

„Manau, kad kuo mažiau prašmatnumo, tuo daugiau pasitikėjimo. Matosi, kad čia svarbiausia ne grindys, ne sienos, ne baldai, o žmonės - savanoriai, kurie padeda kitiems“, - į centro savanorius kreipėsi ji.

„Dažnai, kai yra labai sudėtinga emocinė situacija žmogus, kuriam reikia pagalbos, labiau netgi pasitiki ne valdišku žmogumi, o būtent savanoriais žinodamas, kad tas žmogus padeda iš širdies - ne už pinigus, ne už algą, tiesiog nori tau padėti. Todėl būtinas bendras darbas, kaip ir šiuo atveju, šiame centre: ir savivalda skiria patalpas, ir atsakingas verslas dalyvauja, ir savanoriai“, - teigė prezidentė.

D.Grybauskaitė tikisi, kad tokia savanoryste paremta veikla, kai pagalbą siūlo profesionalai, plėsis ir kitose srityse pažymėjusi, kad „tokių paslaugų trūksta“.

„Labai džiaugiuosi, kad tokių centrų atsiranda, kad jie plečiasi, kad vis labiau supranta valstybė ir verslas, kad tai yra bendra atsakomybė ir ne tik atskiro žmogaus, kad jam reikia išdrįsti kalbėti ir taip galima sulaukti tos pagalbos. Labai palaikau tokią savanorystę, tokį žmonių darbą, pasiaukojimą, norą padėti kitiems“, - sakė D.Grybauskaitė.

Krizių įveikimo centras Vilniuje veikia jau aštuonerius metus, tačiau padedant miesto savivaldybei ir verslui centras įsikūrė naujose patalpose, kuriose savanoriai psichologai galės konsultuoti dvigubai daugiau žmonių, ieškančių emocinės pagalbos. Šiuo metu centre dirba 23 žmonės, dauguma jų - diplomuoti psichologai.

Centro vadovė Renata Černovaitė sako, kad įstaiga dirba ir savaitgaliais, o per pirmąjį šių metų pusmetį suteikta penktadaliu daugiau konsultacijų, nei pernai.

„Švenčiame ne tik įkurtuves, bet ir tai, kad Lietuvoje psichologinė pagalba tampa prieinamesnė. Tai negalėtų vykti be šių žmonių, be komandos, be profesionalių psichologų“, - kalbėjo R.Černovaitė.

Pasak centro psichologės Jūratės Baltrūnienės, konsultuoti tenka ir psichologinės krizės ištiktus asmenis po skyrybų, ir kalbančių apie savižudybę ar jau tai bandžiusių daryti.

„Žmonės kreipiasi tokiose krizinėse situacijose, kai turimų įgūdžių sunkumams spręsti nebepakanka, reikia ieškoti resursų išorėje, naujų būdų, metodų (...). Paskutinė mergina kreipėsi sakydama, kad vakar naktį bandžiau žudytis. Jai artimieji jau buvo padėję, išplovę skrandį, ir ji ryte atėjo. Nukreipiau ją į skyrių Vasaros gatvėje, buvau tarpininkė, bet vilties suteikiau“, - pasakojo J.Baltrūnienė.

Lietuvoje kasmet nusižudo apie 900 žmonių, iš jų apie 93 – iki 24 metų amžiaus. Kaip nurodo Prezidentūra, tai yra tris kartus daugiau, nei  Europos Sąjungos vidurkis.