„Paminėjimas“ Maskvoje

Kruvinieji Vilniaus įvykiai, kai KGB specialusis būrys „Alfa“ panaudojo ginklus prieš taikius civilius žmones prie televizijos bokšto ir įsisiūbavo Sovietų Sąjungos griūtis, net praėjus 30 metų neduoda ramybės šios subyrėjusios bolševikinės imperijos teisių paveldėtojams.

Sausio 13-ąją, kai Lietuvoje buvo minima Laisvės gynėjų diena, Maskvoje tuo pat metu „priešintasi istorijos klastojimui“.

Kaip tik tądien Rusijos sostinėje surengta spaudos konferencija 1991 metų sausio 13-osios įvykiams Vilniuje aptarti.

Prie stalo susėdo ir savo versijas dėl žudynių Vilniuje dėstė rinktinė publika – buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas, taip pat būrelis nuteistųjų Sausio 13-osios byloje – buvęs KGB specialiosios paskirties dalinio „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas, buvęs trečiasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Algimantas Naudžiūnas, Edmundas Kasperavičius – buvęs Maskvos ruporas, „kaspervizijos“ kanalo vadovas Lietuvoje, taip pat – buvęs LSSR prokuroras Antanas Petrauskas.

Akibrokštas: sovietų imperijos paveldėtojų 1991 m. sausio 13-osios įvykių versijos ne tik stulbina, nes jos prieštarauja dokumentinei medžiagai ir liudininkų pasakojimams, bet ir žeidžia tų įvykių aukų atminimą. (Knygos „Lietuva. Dokumentai, liudijimai, atgarsiai. 1991 01 13“ nuotr.)

Per pusantros valandos trukusį kalbėjimą buvo pakartotos tos pačios jau ne kartą girdėtos klišės – esą „gyvu žmonių skydu tuokart dangstėsi Vytautas Landsbergis ir Sąjūdžio lyderiai“, „savi šaudė į savus“, „Lietuvos teismo nuteistieji Sausio 13-osios byloje yra nekalti“, „viskas buvo suorganizuota trečiųjų jėgų“.

Tačiau pasigirdo ir naujų niuansų, prieštaraujančių šiuolaikiniam istorijos mokslui – esą Baltijos šalys Rusijai skolingos milijardus dar nuo Petro I laikų už jų išpirkimą iš švedų, o 1940 metais Sovietų Rusija iš tuomet su Vakarais kariavusios Vokietijos išpirko dalį dabartinio Kaliningrado krašto ir prijungė jį prie Lietuvos.

Vis dėlto pagrindinė Laisvės gynėjų dienos Maskvoje galvasopė buvo 30 metų senumo įvykiai Vilniuje.

Nuteistasis kaltės nepripažįsta

Vienas pirmųjų prisiminimus ėmė dėstyti tiesioginis sausio 13-osios įvykių „herojus“ M.Golovatovas.

Jis tikino, kad jo vadovaujama grupė „Alfa“ buvo struktūra, „mėginusi gesinti tą gaisrą, kuris tada įsiplieskė sąjunginėse respublikose“.

„Kokiais metodais tai buvo daroma? Nesakyčiau, kad jėgos, bet daugiau galbūt diplomatiniais būdais. Tokią pat užduotį turėjome ir Vilniuje, kad suteiktume galimybę Centrinės TV (Maskvos – A.D.) žurnalistams ir laidų vedėjams prieiti prie tų kanalų, kurie transliavo Baltijos šalims – į Vilnių, Taliną ir Rygą. Kam to reikėjo? (...) Tai mes ir padarėme. Ir kai mums priekaištauja, kad mes šturmavome, mes nešturmavome, o tik atstatėme galimybes dirbti žurnalistams tuose kanaluose“, – teigė M.Golovatovas.

Nepaisant gausiоs filmuotos medžiagos ir dokumentinių kadrų, kuriuos sausio 13-osios naktį prie TV bokšto fiksavo užsienio žurnalistai bei daugybė tiesioginių liudininkų, patvirtinančių sovietų kariškių smurtinius veiksmus, buvęs „Alfa“ vadas dievagojosi, kad šaunamieji ginklai panaudoti nebuvo.

Taigi jis esą nekaltai nuteistas už akių, kaip ir likusieji tos nakties veikėjai, mėginę „diplomatiniais būdais gesinti gaisrą Vilniuje“.

Apgailestavo atidavę bylas

Laisvės gynėjų dieną Maskvoje surengtoje konferencijoje žodį tarė ir buvęs probolševikinis LSSR prokuroras Antanas Petrauskas.

Jis pripažino, kad nei prie TV bokšto, nei prie Radijo ir televizijos pastato jis nebuvo, tačiau tvirtino, jog anuomet suburta tyrėjų grupė nustatė, kad „kariškiai dėl aukų nekalti“.

„Taip, jie dalyvavo tuose įvykiuose, bet, kaip Michailas Vasiljevičius (Golovatovas – A.D.) ir sakė, jei jie būtų panaudoję ginklus, ten būtų buvę kur kas baisiau. Esu susipažinęs su pirmojo etapo bylos medžiaga, kol ją tyrė SSRS generalinės prokuratūros brigada iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio. Ir galiu užtikrinti, kad ten žmonės žuvo ne dėl kariškių veiksmų“, – kalbėjo A.Petrauskas, kuris kaip tik 1991 m. buvo komandiruotas iš Maskvos ir paskirtas jau nebeegzistavusios Lietuvos SSR generaliniu prokuroru.

Pozicija: buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius įsitikinęs, kad kartais geriau nekreipti dėmesio į mūsų kaimynų istorines interpretacijas ir nesivelti su jais į polemiką. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

A.Petrausko tvirtinimu, toje pažymoje, kuri buvo pateikta SSRS Aukščiausiajai Tarybai, „buvo visiškai aišku, kad kaltųjų tarp kariškių nėra“.

„Jie vykdė savo pareigą, laikėsi priesaikos ir atliko tai, ką liepė aukščiausioji vadovybė. Labai gaila, kad rugpjūčio įvykiai (1991 m. rugpjūčio pučas – A.D.) nutraukė tyrimą. Aš sunkiai išgabenau šitą bylą iš Lietuvos į Maskvą ir labai gaila, kad paskui tie dokumentai buvo atiduoti atgal į Lietuvą. Apmaudžiausia, kad šita byla panaudota prieš buvusius kariškius, kurie ten dalyvavo“, – apgailestavo A.Petrauskas.

Spekuliuoja žinoma pavarde

Į nepriklausomą Lietuvos Respubliką Maskvos siųstas sovietų prokuroras kėlė savo versiją, kad tada Vilniuje „veikė trečioji jėga ir kariškiai nesusiję su tomis aukomis“, esą kažkas šaudė nuo stogų.

„Jei su didžiausiu atsargumu kariškiai judėjo tais tankais ir signalizavo žmonėms įspėdami, tai už nugaros stovėjusieji stūmė kitus po tankais. Tos nuotraukos suklastotos, kur matyti žmogus gulintis po tankų vikšrais. Viskas buvo parengta. Įvykiai tik prasidėjo, iš kur tie žmonės ten atsirado? Dešimtys žurnalistų, tarp jų iš užsienio, viskas buvo plačiai skleidžiama, kaip tankai traiško laisvę mylinčią tautą. Tai buvo pati didžiausia provokacija, kad būtų diskredituoti kariškiai“, – kalbėjo A.Petrauskas.

Buvęs sovietinis prokuroras čia pat pridūrė, kad prieš 30 metų buvo visai ne taip, kaip pateikiama baudžiamojoje byloje dėl Sausio 13-osios įvykių Vilniuje.

A.Petrausko teigimu, taip tvirtina ir tuomet Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynybą organizavęs, vėliau Lietuvos krašto apsaugos ministru tapęs Audrius Butkevičius. Tačiau, ką A.Butkevičius iš tiesų tvirtina, A.Petrauskas nutylėjo.

Jeigu mano vadovaujamos pajėgos būtų veikusios Maskvoje, tokiu atveju atsakingas būčiau aš.

„Mano pavarde dažnai bando spekuliuoti, ypač Rusijoje. Nesu pasakęs jokių skirtingų nuomonių  negu tai, ką visada kalbėjau šitais klausimais. Mes gynėmės nuo priešininko, kurio pajėgos buvo žymiai gausesnės, ir sąmoningai naudojome pilietinio pasipriešinimo technikas.  Labai efektyviai išnaudojome tada Lietuvoje buvusius Vakarų žurnalistus. Tai tik tiek, o ką jie man bando prirašyti, – visiški niekai. Esu kažkada kalbėjęs su Rusijos žurnalistais, tiksliau – propagandistais, kurie bandė man priskirti teiginius, esą aš sąmoningai vykdžiau planą, pagal kurį žuvo žmonės, bet tai yra netiesa“, – pabrėžė A.Butkevičius.

Jis dar kartą priminė, kad 1991 m. Lietuvoje veikė SSRS karinės, Vidaus reikalų ministerijos ir KGB pajėgos.

„Dar kartą klausiu, kas 1991 m. vadovavo karinėms pajėgoms, kurių tankai ir šarvuota technika šaudė mieste? Kas vadovavo grupei „Alfa“? Šitoms organizacijoms aš nevadovavau. Jeigu jos veikė Vilniuje pagal SSRS vadovybės nurodymą, jie ir atsakingi už kraują, kuris buvo pralietas. Jeigu mano vadovaujamos pajėgos būtų veikusios Maskvoje, tokiu atveju atsakingas būčiau aš“, – absurdiškus kaltinimus griovė A.Butkevičius.

Audrius Butkevičius / Redakcijos archyvo nuotr.

Versija: aukas atvežė iš kitur

Buvęs trečiasis LSSR komunistų partijos „ant TSKP platformos“ sekretorius A.Naudžiūnas, kuris Sausio 13-osios byloje už akių nuteistas 10 metų nelaisvės už perversmo organizavimą ir karo nusikaltimus, Maskvoje surengtoje konferencijoje tvirtino, kad 1991 m. „šovinių negavo nė vienas kareivis, tik – karininkai“.

Esą buvo tik vienas karininkas, kuris atvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos ir „du kartus iššovė į orą tuščiais šoviniais“.

Tačiau apie tai, kaip „tuščiais šoviniais“ Pskovo divizijos papulkininkis Vasilijus Kustrio peršovė savanorio Vytauto Lukšio veidą (kulka pataikė į nosį ir išlindo pro skruostą), jis nepasakojo.

Toliau A.Naudžiūnas ėmė postringauti tai, kas šiandien sunkiai suvokiama tūkstančiams gyvų Vilniaus žudynių liudininkų ir nukentėjusiųjų, jau nekalbant apie aukų artimuosius.

„Lavonus atvežė iš Šiaulių, Ukmergės, Kaišiadorių rajonų. Juos atvežė į morgą ir prašaudė iš viršaus tie galvažudžiai ir paskui pasakė, kad tai padarėme mes. Vienos klastos. Netgi pas mane buvo atvažiavusi moteris, kuri prašė ją atriboti nuo tų kalbų, kad jos vyras neva žuvo prie Aukščiausiosios Tarybos. Ji sakė, kad jis mirė nuo infarkto. Arba ta L.Asanavičiūtė, kuri neva ištraukta iš po tanko, ji atvežta iš Telšių rajono po automobilio avarijos“, – dėstė A.Naudžiūnas, nepaaiškindamas, kaip jauna vilnietė staiga atsidūrė prie Telšių, kas ją negyvą vežė į sostinę ir kas visa tai galėtų paliudyti.

Tačiau ši versija tėra išsigalvojimas, nes prokuratūros surinkti faktai rodo visai ką kita. Iš tiesų sausio 13-osios naktį L.Asanavičiūtė buvo atgabenta iš S.Konarskio gatvės, kur yra Televizijos bokštas. Ten ji patyrė itin didelių sužalojimų, sąlygojusių lėtą nuolatinį kraujavimą, ir mirė Vilniuje esančioje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Išsaugoti net vaizdo įrašai, kaip mergina į ligoninę buvo atvežta gyva ir dar kalbėjo. Šie siaubingi kadrai ne kartą rodyti per visas Lietuvos televizijas.

Tą naktį budėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoja Vida Kudzienė, kurią tada skubiai iškvietė į Reanimacijos skyrių. Sužeistoji dar medikei pasakė savo namų telefono numerį.

„Tanko vikšrais buvo sutraiškyti mažojo dubens minkštieji audiniai. Pirmas įspūdis buvo toks: nėra ko surinkti ir sudėti į vietas. Ji tiesiog lėtai, profuziškai kraujavo. Nei amputuoti, nei užsiūti. Loreta nuolat kartojo „mamyte mamyte“. Neverkė, tik dejavo. O mes nieko negalėjome padaryti. Palikome mergaitę lėtai mirčiai, nes sustabdyti kraujavimo nebuvo įmanoma“, – liudijo gydytoja. Jos interviu taip pat yra užfikuotas vaizdo medžiagoje.

Tačiau A.Naudžiūnas šiuos faktus ignoravo ir toliau jau ėmė kalbėti visiškas nesąmones. Jis postringavo, kaip 1990-aisiais pas jį, tuometį partijos sekretorių, esą važiuodavo žmonės ir „maldaudavo, kad Lietuva neišeitų iš Sovietų Sąjungos sudėties“.

„Nes tokios demokratijos, kaip čia, niekur nėra ir daugiau nebus. Tai kalbėjo man Amerikos lietuviai, žmonės atvykę iš Čitos, iš Krasnojarsko, iš Kazachstano, tie, kurie buvo išvežti atlikti į tas vietas bausmę (tremtiniai ir politiniai kaliniai – A.D.). Jie nejautė pykčio Sovietų Sąjungai, jie tiesiog pasakė, kad turime išlaikyti tokią Sovietų Sąjungą, kokia ji buvo. Todėl dar kartą kreipiuosi į žurnalistus ir prašau, kad jūs pasakytumėte tiesą. O tiesą, deja, žinome tik mes, ir mūsų jau mažai liko“, – nuo savo žodžių pats susigraudino A.Naudžiūnas.

Kaliningradą pirko už rublius?

Sovietų imperijos paveldėtojų 1991 m.sausio 13-osios įvykių versijos, praėjus 30 metų, stulbina, nes jos prieštarauja viešai prieinamai dokumentinei medžiagai ir gyvų liudininkų pasakojimams.

Tačiau toks ir yra šių „istorijos ekspertų“ tikslas. Priežastis atskleidžia patys jos skleidėjai – „vyksta istorijos perrašymas“, ir esą Lietuvos tikslas yra „sumenkinti Rusijos valstybės reputaciją“.

„Kodėl jie dabar puola mūsų šalį? Kodėl puola mūsų piliečius? Reikia laimėti visur ir visur demonstruoti laimėtojo dvasią. Rusija yra SSRS teisių perėmėja, o Lietuva, Latvija ir Estija priklausė SSRS, tai reiškia Rusija yra ir tų Baltijos valstybių paveldėtoja. Vadinasi, Lietuva išėjo iš SSRS neteisėtai. Jie nori surengti naują Niurnbergą, tik dabar prieš Rusijos piliečius. Tai neleistina, reikia tai sustabdyti“, – liejosi kalbų srautas Maskvoje surengtoje konferencijoje.

Tačiau labiausiai sovietų imperijos paveldėtojus žeidžia, kad SSRS vadinama okupante, todėl jie nuolat vis priminė, kad Lietuva sovietų dėka gavo Vilniaus, o vėliau ir Klaipėdos kraštą.

„Maža to, Sovietų Sąjunga 1940 metais iš Vokietijos išpirko dabartinę Kaliningrado krašto teritoriją už 7 mln. aukso rublių ir prijungė viską prie Lietuvos. Ar okupantai taip elgiasi?“ – lig šiol negirdėta istorikams naujiena konferencijoje pasidalijo vienas jos dalyvių.

Čia pat buvo prisimintas ir 300 metų senumo, Šiaurės karo laikus menantis įvykis, kai Petras I iš Švedijos karalienės Ulrikos „išpirko Baltijos šalis už 2 mln. sidabro rublių (dabartiniais pinigais esą tai būtų 350 mlrd. dolerių). Ir nė viena šių šalių per 300 metų neišsipirko nė dalies tų teisių valdyti tas teritorijas“.

Po šio renginio Maskvoje, skirto 1991 m. kruviniems sausio įvykiams Vilniuje, galėjo susidaryti įspūdis, kad visais būdais buvo ieškoma, kaip pateisinti sovietų okupacijas Lietuvoje, ir desperatiškai mėginama lipdyti sovietų imperijos griuvėsius.

Diplomatas vis nerimsta

Ir visai nenustebino pastaruosius septynerius metus Lietuvoje dirbusio Rusijos Federacijos ambasadoriaus A.Udalcovo pozicija, kuris apgailėjo Lietuvoje kalinamą buvusį SSRS tankistą Jurijų Melį – Vilniaus TV bokšto šturmo dalyvį. Esą dėl jo bus bandoma siekti tarptautinio teisingumo.

„Tai ne vienintelis Lietuvos akibrokštas Rusijai, jūs turbūt jau žinote, kad jau keletą metų sovietų kariai išvaduotojai pripažinti okupantais, kad pirmąkart Lietuvą jie okupavo 1940 m., antrą kartą – 1945, o 1991 m. sausio 13-osios įvykiai – trečia okupacija. Taip viską traktuoja pseudoistorikai. Yra keliamas triukšmas, kad per visą savo istoriją Lietuva kentėjo nuo savo kaimynės, didžiosios šalies. Beje, šiandien už sovietų okupacijos neigimą Lietuvoje tektų atsakyti prieš įstatymą“, – kalbėjo A.Udalcovas.

Anot buvusio ambasadoriaus, „šitas okupacinis užkratas labai gajus, ir mes nežinome, kiek dar kaltinimų okupacijomis galime sulaukti“.

„Nereikia laukti prezidento, Dūmos ar Užsienio reikalų ministerijos sprendimo, reikia veikti mums visiems kolektyviai, kartu su spauda, TV. Štai kas nors iš jūsų šiandien gali surinkti medžiagą apie tai savo redakcijoje, ką čia išgirdote iš M.V.Golovatovo, tiesioginio tų įvykių liudininko, galite surinkti dar kelias dešimtis liudijimų iš tų 67 kaltinamųjų toje byloje. Tegul jie pasakoja, kur šaudė, į ką šaudė. Ir čia nereikia jokio politbiuro sprendimo. Todėl kviečiu jus pasijungti šiam darbui ir nesėdėti tyliai, nes ir iki mūsų su jumis prisikas“, – ragino A.Udalcovas.

Nėra prasmės polemizuoti

Buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus tokia A.Udalcovo retorika nė kiek nenustebino.

„Ne pirmą kartą taip pasisako, čia nieko naujo. Paskutinius kadencijos metus Lietuvoje jis nebebuvo kviečiamas į jokius renginius. Jis nebuvo paskelbtas persona non grata, tačiau sunkiai įsivaizdavau, kaip galės toliau Lietuvoje dirbti po to, kai aktyviai ir be jokio pagrindo šmeižė A.Ramanauską-Vanagą. Nuo tada jis taip ir vegetavo kaip diplomatas. Niekur nesirodydamas, niekas jo nematė ir negirdėjo“, – prisiminė L.Linkevičius.

Esą iš pradžių A.Udalcovas Lietuvoje buvo kiek nuosaikesnis, nors ypatingu draugiškumu niekada nepasižymėjo.

„Paprastai ambasadoriai atspindi oficialią savo atstovaujamos šalies poziciją. Tačiau požiūris į Lietuvą gal buvo ir asmeninis jo nusiteikimas, nors ambasadorius turi laikytis tam tikrų taisyklių šalyje, kurioje reziduoja. O įsivaizdavimas, kad gali čia daryti, ką nori, yra neteisingas. Tą mes ir davėme jam suprasti. Teko su juo bendrauti. Sunku pasakyti, ar jis pats tiki tuo, ką kalba. Gilintis į jų logiką nesiūlyčiau, nes ten nėra jokios logikos“, – teigė L.Linkevičius.

Anot buvusio ministro, Rusijos ambasadoriai Baltijos šalyje apskritai pasižymi labai keistu elgesiu.

Galbūt tai atspindi tam tikrą įžūlią užsienio politiką, kurios laikosi pati valstybė kaimynų atžvilgiu.

„Ar mūsų valstybė turėtų tam duoti atsaką? Reikia elgtis labai pamatuotai, geriau kartais praleisti tas nesąmones, nes, kai pradedi polemizuoti, tada tarsi įteisini tas jų versijas. Todėl kartais geriau to nedaryti“, – pastebėjo buvęs užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.