– Kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos?

– Vaikystės Kalėdos ir šiandienės mano Kalėdos panašios tuo, kad visada planuoju: ir anksčiau sugalvodavau, kokius patiekalus valgysime, ir dabar tai darau. Tik pirkdamas dovanas nesu geras organizatorius, nes dažniausiai nerandu to, ko noriu. Vaišių stalas – visada mano apgalvotas, papuoštas ir labai laukiamas.

– Su kuo jums labiausiai asocijuojasi Kalėdų vaišių stalas?

– Labiausiai asocijuojasi su keliais patiekalais, kuriuos gaminu tik per Kalėdas. Žinoma, ir su išpuoštais namais, nes kiekvienais metais jau nuo mažų dienų sukdavau galvą, kaip juos papuošti tiek viduje, tiek lauke. Visada darydavau namiškiams mažesnių ar didesnių staigmenų. Maloniausia, kai su šeima būdavome kartu ir gamindavau savo patiekalus: kūčiukus, mielinius pyragėlius su kopūstais, kvietines kruopas su aguonomis ir saldžiu medaus vandeniu. Ir kaip be baltos mišrainės?! (Juokiasi.)

– Ar turėjote ypatingų šeimos tradicijų? Gal kai kurias išsaugojote iki šiol?

– Tradicija yra tapę mano Kalėdų patiekalai, ruošiami metai iš metų. Tai tęsiu toliau. Taip pat – dvylika patiekalų per Kūčias. Tik esu žmogus, kuris mėgsta tradicijas tobulinti, todėl dabar skatinu visus maisto gaminti po šaukštą kiekvienam.

– Ar daug dėmesio skiriate Kalėdų dovanoms?

– Aš nesureikšminu dovanų, nors kitiems atrodo būtina jų dovanoti. Labai mėgstu jas teikti tada, kai noriu. Kalėdų dovaną galiu dovanoti ir po švenčių. Nemėgstu elgtis taip, kaip nenoriu. Tad ir su dovanų rinkimu, dovanojimu yra taip pat: jei randu kažką, ką noriu padovanoti – padovanosiu, jei nerandu – tikrai negalvoju, kad būtina kažką pirkti ir dovanoti tik dėl to, kad reikia. Šiuolaikiniame pasaulyje didelė dovana gali būti ir simbolinė – tavo laikas ar dėmesys, perrištas kalėdiniu kaspinu.

Šiuolaikiniame pasaulyje didelė dovana gali būti ir simbolinė – tavo laikas ar dėmesys, perrištas kalėdiniu kaspinu.

– Be ko neįsivaizduojate Kalėdų?

– Neįsivaizduoju Kalėdų švenčiamų vieną kartą, kadangi mano darbo specifika yra tokia, kad šias šventes minime du kartus per metus. Joms pradedame ruoštis jau rudens pradžioje, kai filmuojame laidas, fotografuojame ir maketuojame kalėdinę knygą. Todėl būtų sunku įsivaizduoti save, nešvenčiantį Kalėdų ir rudenį, ir tikruoju jų laiku. Taip pat man labai svarbus tvarumas, todėl šiais metais tam skyriau didelį dėmesį savo naujausioje kalėdinėje knygoje „Kartu Kalėdos“.

– Alfo skaniosios Kalėdos – tai...

– ... tie patiekalai, kuriuos mėgsta mano artimieji. Tik tų patiekalų – mažiau nei reikia, kad dar išliktų noras jų skanauti, bet jų jau nebūtų. Taip pat – naujausi patiekalai, iš mano tų metų kalėdinės knygos.

Kūčiukų vainikas

200 g miltų,

3 g sausų mielių,

žiupsnelis vanilinio cukraus,

4 šaukšteliai kanapių sėklų,

3–4 šaukštai alyvuogių aliejaus arba 50 g išlydyto sviesto,

100–120 g šilto vandens arba šilto pieno,

2 šaukštai grūstų aguonų,

1 šaukštas cukraus sirupo,

žiupsnelis druskos.

Į pusę miltų kiekio suberkite vanilinį cukrų, sausas mieles, kanapių sėklas, supilkite aliejų, cukraus sirupą ir šiltomis rankomis lengvai maišykite. Maišydami po truputį dėkite likusius miltus, kol bus elastinga tešla. Sukočiokite ploną ritinėlį ir jį supjaustykite. Man skaniausi kūčiukai – lukštentų lazdynų riešutų dydžio. Į skardą patieskite kepimo popierių, o ant jo su didesne ir mažesne lėkštėmis nusibrėžkite didelį ratą, jame mažesnį ratą. Į nupieštą formą šalia vienas kito (tik su mintimi, kad jie dar išsipūs), sudėliokite kūčiukus. Kepkite 190 °C temperatūroje su karšto apipūtimo funkcija apie 7–8 min. Jei norite, kad kūčiukai būtų traškūs, kepkite iki auksinio atspalvio. Jei norite, kad jie būtų traškūs tik iš išorės, o viduje minkšti, kepkite trumpiau. Labai svarbu, kad iškepusius kūčiukus dar paliktumėte kambario temperatūroje per naktį, kad vainikas sutvirtėtų.

Dviejų sluoksnių kisielius su aguonomis

400 ml natūralaus negazuoto mineralinio vandens,

150 g mangų tyrės,

4 šaukštai krakmolo,

1 stiklinė vandens krakmolui ištirpdyti,

½ citrinos žievelės,

200 g spanguolių sulčių,

150 g granatų sulčių,

1 sauja spanguolių,

2–3 šaukštai cukraus,

1 šaukštas aguonų.

Pirmam sluoksniui pusę natūralaus mineralinio vandens sumaišykite su mangų tyre, kaitinkite, supilkite du šaukštus krakmolo, sumaišytus su puse stiklinės vandens, ir nenustojant maišykite viską šluotele. Kai užvirs, nuimkite nuo ugnies, įtarkuokite citrinos žievelės ir įberkite aguonų. Antram sluoksniui likusią pusę natūralaus mineralinio vandens sumaišykite su spanguolių, granatų sultimis ir cukrumi, kaitinkite puode, supilkite du šaukštus krakmolo, sumaišytus su puse stiklinės vandens ir nenustojant maišykite viską šluotele. Kai užvirs, nuimkite nuo ugnies ir suberkite spanguoles. Saldinkite pagal skonį. Tada sluoksniuokite indeliuose arba viename inde. Siūlau jį gerti dar šiltą.

Triušiena ir pistacijomis įdaryta kalakutienos krūtinėlė

2 svogūnai,

100 g rūkyto kiaulienos kumpio,

100 g sūrio „Mozzarella di Bufala“,

200 g pistacijų,

100 g špinatų,

100 g sviesto,

250 g šviežių triušienos dešrelių,

1 kalakutienos filė,

2 pakeliai juodosios arbatos,

3 stiklinės vandens,

1 šaukštas miltų,

žiupsnelis druskos,

žiupsnelis juodųjų pipirų.

Svogūnus, rūkytą kiaulieną, sūrį „Mozzarella di Bufala“ ir pistacijas susmulkinkite. Špinatus apkepkite keptuvėje su puse kiekio sviesto apie 3 min. arba kol špinatai suminkštės. Išspauskite triušienos dešrelių mėsą ir ją sumaišykite su kapotomis pistacijomis, svogūnais, rūkytu kumpiu, sūriu ir keptais špinatais. Kalakutienos filė išpjaukite kaip išklotinę, iš abiejų pusių įtrinkite druska ir juodaisiais pipirais, į vidinę dalį sudėkite triušienos dešrelių mėsos įdarą, susukite vyniotinį ir suriškite maistiniu siūlu, kad laikytųsi forma. Šiek tiek patepkite lydytu sviestu. Juodąją arbatą užplikykite karštu vandeniu. Į skardą supilkite arbatą, įdėkite kalakutienos vyniotinį ir kepkite orkaitėje 180 °C temperatūroje apie 1 val. Iškepusį vyniotinį suvyniokite į foliją ir pailsinkite 30 minučių. Padažui prikaistuvyje su likusiu sviestu 2–3 min. apkepkite miltus. Nuolat maišant po truputį supilkite iš skardos arbatos sultinį ir pavirkite apie 10 min., kol sutirštės, tada dėkite druskos ir pipirų. Patiekite su mėgstamomis žaliomis salotomis ar kitu garnyru.

Aguoniniai citrininiai sausainiai

1 kiaušinio trynys,

35 g cukraus miltelių,

1 šaukštas 40 proc. riebumo grietinės,

1 šakelė šviežio rozmarino,

15 g grūstų aguonų,

žiupsnelis vanilinio cukraus,

60 g 82 proc. riebumo tirpinto sviesto,

žiupsnelis druskos,

150 g kvietinių miltų (+ miltų kočioti),

0,5 citrinos žievelės.

Į dubenį įmuškite kiaušinio trynį, suberkite cukraus miltelius ir išplakite. Įdėkite grietinės, viską gerai išmaišykite. Nuskinkite lapelius nuo rozmarino šakelės ir smulkiai juos sukapokite. Į dubenį su išplaktu kiaušinio tryniu dėkite smulkiai sukapotą rozmariną, vanilinį cukrų, grūstas aguonas, tirpintą sviestą, druską, įtarkuokite citrinos žievelės. Po truputį berkite miltus ir maišykite. Subėrę daugiau nei pusę miltų, palengva pradėkite tešlą minkyti rankomis. Išminkytos tešlos ritinį dėkite jį į šaldytuvą 30–60 minučių. Likusius miltus panaudokite sausainiams formuoti. Tešlą iškočiokite iki 2–3 ml storio ir su formelėmis formuokite sausainius. Smeigtuku padarykite skylutę, kad iškepusius sausainius galėtumėte suverti ant juostelės. Kepkite orkaitėje 180 °C temperatūroje apie 7–8 min., kol gražiai apskrus. Kai sausainiai atvės, suverkite juos ant juostelių.

Keksas su romu ir razinomis

5 kiaušiniai,

1,5 stiklinės cukraus,

1,5 stiklinės pieno,

1,5 stiklinės rapsų aliejaus,

1 vanilės ankštis,

1,5 stiklinės miltų (405 D),

1,5 pakelio kepimo miltelių,

1 stiklinė razinų,

150 ml romo,

sviesto formai ištepti,

cukraus pudros keksui apibarstyti.

Kiaušinius išplakite su cukrumi, pilkite pieną, aliejų, dėkite vanilės ankštį. Viską maišydami po truputį berkite miltus ir kepimo miltelius. Razinas nuplaukite, užpilkite romu ir palaikykite per naktį. Tada nukoškite, nusausinkite ir berkite į kekso tešlą. Kekso formą ištepkite sviestu, supilkite tešlą, uždenkite folija ir kepkite orkaitėje 175 °C temperatūroje apie 1 val. Tada nuimkite foliją ir dar kepkite 15 min. Pagaliuku patikrinkite, ar pyragas iškepė. Iškepusį keksą palaikykite formoje 10 min., apverskite ir gausiai apibarstykite cukraus pudra.

Rikotos sūriu ir krienais įdaryti kiaušiniai su silke ir liofilizuotomis avietėmis

5 virti kiaušiniai,

100 g silkės,

2 šaukštai krienų,

3 šaukštai rikotos sūrio,

½ citrinos žievelės,

1 šaukštelis liofilizuotų aviečių,

žiupsnelis druskos,

žiupsnelis juodųjų pipirų.

Virtus kiaušinius perpjaukite pusiau, išimkite trynius. Silkę supjaustykite plonomis juostelėmis. Kiaušinių trynius sutrinkite šakute iki vientisos masės, sudėkite krienus, rikotos sūrį, druską, pipirus ir įtarkuokite citrinos žievelės, viską išsukite iki vientisos konsistencijos. Kiaušinių baltymo puseles įdarykite trynių ir sūrio mase, ant viršaus sudėkite pjaustytą silkę ir užberkite liofilizuotų aviečių miltelių.

Metų pabaigoje Lietuvos kepėjai pagal specialius receptus prikepa kalnus kūčiukų, nes jų pardavimai šauna į aukštumas. „Per šventes Lietuvoje kūčiukų galima rasti kone ant kiekvieno stalo. Gruodį, prieš Kalėdas, jų paklausa yra didžiausia. Tačiau pastebime, kad dalis pirkėjų kūčiukų ima ieškoti spalio pabaigoje ir lapkritį. Be to, praėjus Kalėdoms, kūčiukų paklausa staiga neišnyksta, tik palaipsniui atslūgsta – duomenys rodo, kad lietuviai jais noriai mėgaujasi sausį ir vasarį“, – teigia „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė. Skaičiuojama, kad iš lietuviško prekybos tinklo per metus pas pirkėjus iškeliauja apie 280 tonų šių tradicinių kepinių.

Greta tradicinių iš aukščiausios rūšies kvietinių miltų pagamintų kepinių, pirkėjai gali išbandyti ir naujų skonių kūčiukus – viso grūdo miltų ar su linų sėmenimis.

Populiariausi – tradiciniai

Vis dėlto V. Drulienė pastebi, kad dauguma pirkėjų ieško kūčiukų, iškeptų pagal tradicinius receptus, kuriuos metų metais puoselėja Lietuvos kepėjai. „Maximos“ duomenimis, daugiausia parduodama sveriamų kūčiukų. Vien šių metų gruodį jų nupirkta per 107 tonas.

Maisto gamybos ekspertas Aidas Poleninas pastebi, kad sveriamų kūčiukų kaina yra pati palankiausia, o ilgametę patirtį turintys kepėjai užtikrina aukščiausią gaminių kokybę. „Žinoma, į indą namuose suberti kūčiukai sudžiūva greičiau negu laikomi sandarioje pakuotėje. Tačiau net ir kietoki, apdžiūvę kūčiukai yra tinkami vartoti – iš jų galima pasigaminti puikų tinginį“, – siūlo maisto gamybos ekspertas.

Tad, jeigu namuose po švenčių liko nemažai kūčiukų, šeimą nustebinti padės šis receptas:

Reikės:

400 g kūčiukų,

400 g saldinto kondensuoto pieno,

190 gramų sviesto,

2 šaukštų kakavos,

50 g mėgstamo šokolado.

Gaminimas. Pirmiausia kūčiukus kiek susmulkinkite – sudėkite juos į sandarų užspaudžiamą maišelį ir padaužykite tešlos kočiojimo įrankiu ar mediniu plaktuku. Sviestą išlydykite puode, tuomet suberkite sulaužytą šokoladą, kakavą, saldintą kondensuotą pieną ant silpnos ugnies, kol viskas išsimaišys ir taps vientisa mase. Tuomet nukelkite nuo ugnies ir palikite trumpam atvėsti. Į kakavinę masę suberkite sutrupintus kūčiukus, gerai viską išmaišykite. Jeigu norisi, galite pridėti ir priedų, pavyzdžiui, įvairių sėklų ar džiovintų vaisių bei uogų. Sudėkite viską ant maistinės plėvelės, suformuokite pailgo ritinio formą, suslėkite ir dėkite tinginį į šaldytuvą bent keturioms valandoms.

„Daugybėje Lietuvos šeimų kūčiukų kepimas šv. Kūčių išvakarėse yra ilgametė tradicija, išlikusi iki šių dienų. Visgi kartu su gamintojais prisitaikome prie klientų poreikių, todėl parduotuvių lentynose šių kepinių galima rasti jau nuo lapkričio mėnesio. Yra žmonių, kurie kūčiukus mėgsta kramsnoti kaip užkandį, kiti klientai nori išmėginti skirtingus kūčiukų skonius – ne tik tradicinius su aguonomis ar be jų, bet ir, pavyzdžiui, su linų sėmenimis, pagamintus iš viso grūdo miltų“, – sako „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Tiesa, kaip pastebi V. Drulienė, nestandartinių skonių kūčiukai išlieka daugiau nišinis produktas, o populiariausi kasmet išlieka tradiciniai kūčiukai – tarpusavyje varžosi tik skirtingi jų gamintojai.

Kaip pastebi komercijos vadovė, kūčiukus lietuviai perka ne tik lapkritį ar sausį, bet net vasario ir kovo mėnesiais. Visgi daugiausia jų nuperkama gruodį, ypač – likus kelioms dienoms iki švenčių. Tuomet per savaitę šių kepinių nuperkama tiek, kiek per visus kitus mėnesius kartu sudėjus.

Prekybos tinklo „Maxima“ maisto gamybos ekspertas Aidas Poleninas atkreipia dėmesį, kad nusprendus kepti kūčiukus patiems svarbu žinoti keletą gudrybių.

„Senovėje kūčiukai buvo pasninko maistas, jų gamyba buvo visiškai paprasta – tešlą sudarydavo miltai, vanduo ir šlakelis aliejaus. Tik vėliau žmonės į šiuos kepinius pradėjo dėti mieles, gardino pienu, sviestu, cukrumi, negailėjo aguonų“, – sako A. Poleninas.

T. Urbelionio / Fotobanko nuotr.

Minkštesni kūčiukai iškeps į tešlą įdėjus daugiau mielių ir leidus jai pakilti nuo 1-1,5 val. Užmaišyta tešla turi būti puri, tąsi, bet nelipti prie pirštų. Suformavę kūčiukus leiskite jiems dar valandėlę pastovėti, tada karštoje orkaitėje kepkite apie 10 minučių, o vos iškeptus apipurkškite vandeniu.

Jei norite traškių kūčiukų, maišydami tešlą įpilkite daugiau aliejaus ir, vos juos suformavę, dėkiteį orkaitę. Kietesni kūčiukai bus įbėrus daugiau miltų – tokie labiau tinka mirkymui aguonų piene ar kisieliuje.

Jei norite, kad patys kūčiukai turėtų išraiškingesnį aguonų skonį, prieš dėdami aguonas į tešlą, nuplikykite jas verdančiu vandeniu ir, nukošę, palikite išdžiūti.

Maistingesnių kūčiukų galite išsikepti naudodami viso grūdo speltų arba kvietinius miltus. Juose gausu skaidulinių medžiagų, tad kepiniai turės ne tik neįprastą spalvą, bet ir švelnų, išskirtinį skonį.

Tradicinių kūčiukų receptas

Reikės:

– 500 g miltų;

– 200 ml vandens;

– 100 g cukraus;

– 20 g šviežių arba 10 g sausų mielių;

– 50 g aguonų;

– 2 šaukštų aliejaus;

– žiupsnelio druskos.

Gaminimas:

šviežias mieles ištrinkite su cukrumi (jei naudojate sausas mieles, ištrinkite su cukrumi ir nepilna stikline šilto vandens). Supilkite šiek tiek pašildytą vandenį į mieles ir pusę miltų. Gerai išmaišykite, uždenkite švariu rankšluosčiu ir palikite šiltai 30 min.

Suberkite likusius miltus, aliejų, aguonas, druską ir minkykite, kol tešla taps tampri ir nelips prie rankų. Tešlą vėl uždenkite ir palikite šiltoje vietoje valandai ar ilgiau, kad pakiltų.

Perminkykite tešlą ir, imdami nedidelius gabalėlius, formuokite juos į maždaug 1 cm skersmens volelius. Juos supjaustykite norimo dydžio gabaliukais ir dėkite į miltais apibarstytą ar kepimo popieriumi išklotą skardą.

Kepdami kūčiukai dar išsipūs, tad tarp gabaliukų palikite tarpus. Kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 10 minučių (jei norite labiau apskrudusių –kepkite ilgiau). 

Tačiau šiandien vis rečiau kūčiukai kepami namuose, jie praranda savo simbolinę prasmę. Tampa įprasta kūčiukus parduotuvių lentynose sutikti įvairiausių skonių ir rūšių, kurios labai toli nuo tikrųjų tradicinių kepinių. Todėl, anot etnologės, labai svarbu išsaugoti tikrąsias tradicinių kūčiukų kepimo paslaptis, kad šis receptas ir toliau būtų perduodamas iš kartos į kartą.

„Kūčiukas – tai simbolinis duonos kepaliukas, kuris buvo skirtas mirusiųjų vėlėms. Tai yra unikalus kepinys, kurio net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva skaičiuojame kone trisdešimt skirtingų pavadinimų. Anksčiau kiekvienas Lietuvos regionas ir beveik kiekviena šeima kepė kūčiukus pagal savą receptūrą ir vadino vis kitu vardu: džiovinukai, kutasėliai, kutkelės, buldikai, parpeliai ir kt. Šie maži kepinukai buvę ir grikiniai, ruginiai, kepti ir iš kelių javų mišinio. Į tešlą dėta ne tik aguonų, bet ir sėmenų, kanapių išspaudų. Vienur jie buvę riešuto formos, kitur pusės delno dydžio bandelės, dar kitur pailgi miltų voleliai, laužomi tik iškepus. Šis kepinys gruodžio 24-osios vakare tampa visos Lietuvos vienytoju, palaikančiu Kalėdų išvakarių vaišių apeigiškumą, ritualizuojančiu užstalės papročius“, – teigia etnologė.

N. Marcinkevičienė neslepia, kad kūčiukų receptas pastaraisiais metais ženkliai pasikeitė. Prieš šimtmetį jie buvo labai paprasti, kadangi tai buvo pasninko maistas – miltai, vanduo ir truputėlis aliejaus. Vėliau, tarpukario laikais, žmonės pradėjo dėti ir mieles, kad jie būtų minkštesni, jau galėjo sau leisti dėti ir daugiau aliejaus, kartais miesto žmonės dėdavo ir sviesto.

„Šiais laikais kūčiukų receptas gerokai pakito: juos valgome minkštesnius, saldesnius, kvapnesnius. Suprasdama, kad visais laikais buvo siekiamybė valgyti ir gaminti skaniau, negalėčiau dėl to priekaištauti, bet visgi linkėčiau per daug nenutolti nuo tradicinio recepto, kad šis unikalus apeiginis kepinukas netaptų tik gardžiu sausainiu. Jei norisi įvairovės, pasidomėkime senaisiais Kūčių patiekalais ir suprasime, kad galima atrasti keliolikos skonių ir net formų, tačiau tradicinių kūčiukų rūšių. Taip pat jums gali padėti tam tikros gudrybės, kurios be gausybės priedų ir su tradicine sudėtimi leis išgauti norimą skonį“, – sako etnologė.

Pirmas patarimas: atidžiai rinkitės miltus

„Kūčiukų tešlai užmaišyti tradiciškai renkamės įprastus kvietinius miltus, tuomet gauname tvirtus kūčiukus. Taip pat skanūs kūčiukai pavyktų kepant su šviesiais speltų kviečių miltais. Norintiems išsikepti maistingesnius kūčiukus, galima pasirinkti viso grūdo dalių speltų arba kvietinius miltus, kuriuose gausu skaidulinių medžiagų. Viso grūdo speltų kūčiukai pasižymės kiek neįprasta spalva, tačiau nustebins švelniu, išskirtiniu skoniu. Viso grūdo kvietiniai miltai – bene labiausiai savo sodrumu primins mūsų senolių keptuosius”, – sako „Malsena“ kokybės laboratorijos vadovė Laima Jankauskienė

Antras patarimas: leiskite tešlai pakankami iškilti

Sviestas, pienas ir kiaušiniai – ingredientai, kurių nerastumėte tradiciniuose mūsų senolių kūčiukų receptuose, bet jie yra itin pamėgti šių dienų kepėjų, kadangi padeda lengviau išgauti norimą tekstūrą ir pagerinti skonį. L. Jankauskienė rekomenduoja pasitelkti kelias mažas gudrybes, kurios padės pasiekti norimą rezultatą per daug nenuklystant nuo tradicijų. 

„Tam tikrą trapumą ir minkštumą galime pasiekti skirtingais kepimo būdais. Minkštus kūčiukus gausime, jei užmaišę tešlą su įprastais kvietiniais miltais, leisime jai pakilti bent porą valandų, o paskui, jau suformavus kūčiukus, leisime pakilti dar vieną valandą, prieš pat pašaunant į orkaitę. Taip ruošta tešla turės daugiau skonio ir aromato. Kepant minkštus kūčiukus reiktų juos kuo mažiau apskrudinti ir tik ištraukus iš orkaitės apipurkšti vandeniu. Kepant traškius kūčiukus užtenka pakildinti tešlą tik ją užmaišius, o kepant šiek tiek apskrudinti”, – teigia L. Jankauskienė.

Trečias patarimas: atsirinkite ingredientų proporcijas

Panašiomis mintimis dalinasi ir tinklaraščio „Cukrinis avinėlis“ autorė Berta Garuckė. Jos šeimoje kūčiukų kepimas – tai kone svarbiausia šeimos tradicija, kurios paslaptys perduodamos iš kartos į kartą.

„Man močiutė visada sakydavo, kad jeigu norisi minkštesnių kūčiukų, reikėtų dėti daugiau mielių. Jeigu norisi, kad jie būtų kuo trapesni, traškesni, reikia įpilti šiek tiek aliejaus. Taip pat įbėrus daugiau miltų, kūčiukai pavyksta kietesni, labiau tinkami mirkymui piene. Jei kūčiukuose norisi ryškesnio aguonų skonio, prieš dedant jas į tešlą, reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu, tada nukošti ir palikti šiek tiek, kad apdžiūtų. Pati tešla turi būti minkšta, tąsi, tačiau neturi lipti tarp pirštų. Taip pat kepant kūčiukus skardoje tarp jų reikia palikti didesnius tarpus, nes jie gali sulipti“, – teigia tinklaraštininkė.

Tradicinių kūčiukų receptas – iš kartos į kartą

B. Garuckė neslepia, kad jų šeimoje kūčiukų receptas – labai sentimentalus dalykas.

„Vieną vienintelį kartą aš mačiau, kaip mano prosenelė kepė kūčiukus, ir iki šiol pamenu, kaip močiutė bei mama visą tą laiką kantriai stebėjo, padėjo ir mokėsi. Ir tą akimirką supratau, kad šis receptas yra labai svarbus visai šeimai. Mačiau, kaip žibėjo prosenelės akys, kai ji pasakojo apie savo vaikystę, apie jų tradicijas Kūčių dieną kepti kūčiukus, apie tą laiką kartu, kurį praleisdavo visa šeima virtuvėje. Ir kai žinai tą istoriją, supranti, kaip tai vis dar yra svarbu šiomis dienomis. Tad ir aš stengsiuosi, kad mano dukra taip pat nepamirštų mums ypatingo recepto ir jis keliautų iš kartos į kartą“, – teigia B. Garuckė.

Tradiciniai B. Garuckės šeimos kūčiukai su kvietiniais miltais ir aguonomis

Ingredientai:

200 ml šilto vandens,

400-500 g miltų,

15 g šviežių mielių,

keli valg. š. aguonų,

keli valg. š. cukraus (pagal skonį),

šlakelis aliejaus.

Gaminimas: mieles ištrinkite su cukrumi, viską sudėkite į šiltą vandenį, išmaišykite. Suberkite dalį miltų ir padėkite šiltai, kad iškiltų. Likusius miltus išsijokite dubenyje ir sumaišykite su aguonomis. Kai tešla jau bus iškilusi, suberkite likusius miltus, supilkite aliejų, taip pat suberkite dar šiek tiek cukraus.

Užminkykite tešlą, kol nebelips tarp rankų. Dubenį su išminkyta tešla uždenkite rankšluosčiu ir padėkite šiltoje vietoje, kol tešla pakils. Ant didelės medinės lentos pabarstykite miltus ir padėkite jau iškilusią tešlą, išminkykite. Iš tešlos tarp delnų suformuokite nestorus volelius, kuriuos supjaustykite norimo dydžio gabalėliais. Visus gabalėlius sudėkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos – palikite tarpus tarp jų, kad nesuliptų kepdami. Kepti 10-15min iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje.

Kitokie kūčiukai su viso grūdo dalių miltais ir kanapių sėklomis

Ingredientai:

500 g visų grūdo dalių kvietinių miltų,

250 g vandens,

5 g sausų mielių,

75 g cukraus,

2 g druskos, 

55 g kanapių sėklų,

50 g aliejus.

Gaminimas: į dubenį supilkite kambario temperatūros vandenį ir likusius produktus tokia tvarka: mielės, cukrus, miltai, aguonos, druska ir kanapių sėklos. Viską sumaišykite iki vientisos masės. Supilkite aliejų ir išminkykite tešlą, kol ji nebelips prie rankų ar prie indo šonų. Tešlą palikite pastovėti šiltai bent 2 val., uždengę skepeta. 

Išimkite tešlą iš dubens ir padėkite ant miltais pabarstyto stalo. Atpjaukite piršto storio tešlos juostelę ir kočiokite rankomis, kol suformuosite virvelę. Supjaustykite ją maždaug 2 cm dydžio gabaliukais, pabarstykite miltais ir dėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi. Gabaliukus dėkite 1 cm atstumu vienas nuo kito. Uždengę skepeta palikite pakilti 30 min.  Kepkite iki 220° C įkaitintoje orkaitėje apie 10-12 min. 

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė pasakoja, kad kūčiukų, kurie liaudyje dar vadinami sližikais, šližikais, skrebučiais, prėskučiais ir kleckais, receptai yra labai įvairūs. Lietuviškų papročių tyrinėtoja atkreipia dėmesį, kad XVII amžiuje krašto tradicijas aprašęs garsus etnografas ir istorikas Matas Pretorijus pastebėjo, kad prieš ilgiausią metų naktį žmonės Lietuvoje kepa nedidelius, delno dydžio, duonos paplotėlius – prie šventinio stalo kiekvienas šeimos narys gauna po vieną.

„Akivaizdu, kad kūčiukai kaip duonos – gyvybės ir derlingumo – simbolis, gyvuoja jau ne vieną amžių, todėl yra aptinkamas teritorijose, kurios kadaise priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tiesiog ilgainiui pasikeitė kūčiukų forma, jie tapo mažesni, bet gausesni ir kepami ne kiekvienam šeimos nariui asmeniškai, o iškart visiems, kad kūčiukais, tarsi derliumi, būtų galima dalintis tarpusavyje ir dovanoti svečiams“, – pasakoja D. Urbanavičienė.

Pasak jos, kiekvienas regionas, kiekvienas kaimas ir net kiekviena šeimininkė gali turėti savitą receptą – vienos kepa su mielėmis, kitos – be mielių, vienos į tešlą įmaišo aguonų, o kitos – ne. Taip pat etnologai yra užfiksavę, kad Suvalkijoje kūčiukai yra šiek tiek didesni už kepamus Žemaitijoje ir Aukštaitijoje.

Paprotys gaminti kūčiukus namuose išlikęs Lietuvoje ir iki šių dienų. Tačiau nemaža dalis gyventojų juos perka ir parduotuvėse. Pasak lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ komercijos vadovės Vilmos Drulienės, kelių metų pardavimų duomenys rodo, kad lietuviai šiandien labiausiai vertina ir dažniausiai renkasi minkštus kūčiukus.

„Šventiniu laikotarpiu pats populiariausias pirkėjų pasirinkimas yra minkšti kūčiukai. Tokių kūčiukų pernai gruodį buvo parduota beveik 170 tūkstančių pakuočių. Nors asortimente kasmet atsiranda naujovių, bet galima prognozuoti, kad ir šiemet minkšti kūčiukai išliks populiariausi ir sudarys kone trečdalį visų pakuotėse parduotų kepinių“, – tvirtina V. Drulienė.

Anot jos, pastarųjų metų prekybos duomenys rodo, kad kūčiukų paklausa pradeda smarkiai augti nuo gruodžio 15 dienos, o piką pasiekia gruodžio 23 dieną.

„Esame suskaičiavę, kad ruošdamiesi šventėms pirkėjai kasmet nuperka maždaug 530–580 tūkstančių pakuočių kūčiukų ir apie 150 tonų sveriamų kūčiukų. Sveikuoliškos mados neaplenkia ir šios kategorijos produktų. Greta tradicinių skonių, pirkėjai renkasi ir kūčiukus su linų sėmenimis, pagamintus iš viso grūdo miltų, taip pat – ekologiškus“, – tvirtina V. Drulienė.

Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė D. Urbanavičienė teigia, kad tradicija valgyti kūčiukus simbolizuoja žmogaus santykį su duona.

„Laikydami rankose duoną senovės žmonės pasitikdavo saulės sugrįžimą, naują gamtos ciklą, ilgėjančias dienas ir naujos gyvybės pažadą. Todėl natūralu, kad iki šiol prisimename Kūčių vakaro burtus, susijusius su antrosios pusės radimu, piršlių laukimu ir vestuvėmis, nes tokių burtų ir buvo daugiausia“, – pasakoja humanitarinių mokslų daktarė D. Urbanavičienė.

Ji teigia, kad ateitį parodo tiesiog iš dubens nežiūrint paimta sauja kūčiukų: jeigu jų skaičius lyginis – bus ir pora, o jeigu nelyginis – laukia vienatvė.

Paprastai kūčiukai valgomi vieni arba su aguonpieniu.

Pasak idėjos autorių – pirmo kurso vadybos magistrantūros studentų – sunkiausia buvo sugalvoti idėją, kuri sudomintų dalyvius ir būtų verta dėmesio. „Idėjos įgyvendinimas išbandė mūsų grupės stiprumą ir draugiškumą“, – pažymi studentė Rasa Murauskienė.

Renginio organizatoriai džiaugiasi, jog atvykę į „Kalėdų senelio kiemelį“, žmonės atsinešė kūčiukų ir noriai prisidėjo prie rekordo siekimo.

„Susirinkę renginio svečiai dalyvavo įvairiose rungtyse, saujomis nešėsi kūčiukus ir vėrė visi – vaikai, jų tėvai, dėstytojai ir seneliai“, – pabrėžia R. Murauskienė.

Studentai džiaugiasi, kad renginys buvo ypač jaukus. Jų teigimu, niekas taip nedžiugina, kaip plačios šypsenos ir jauki atmosfera, kuri atperka visus ruošimosi renginiui sunkumus.

Po renginio vėrinys iškeliavo į Panevėžio gamtos mokyklą.

Viso renginio metu taip pat veikė kalėdinis paštas, vyko kalėdinių žaisliukų gamyba ir ledo ritulio turnyras mažiesiems. Susirinkusieji turėjo progą pasigaminti rankų darbo žaisliuką ar laimėti pakvietimą apsilankyti Panevėžio ledo arenoje.

Tinklaraščio Maistoklubas.lt autorė Ilona Juciūtė siūlo pasigaminti spalvotų ir mėlynėmis praturtintų kūčiukų.

Spalvoti kūčiukai išties papuoštų bet kurį Kūčių stalą, tačiau ar tai nereiškia, kad reikės naudoti nenatūralias dažančias medžiagas? Dėl to galite būti ramūs – rausva spalva išgaunama naudojant visiškai natūralią priemonę – liofilizuotus burokėlių miltelius.

Liofilizuoti vaisiai ir daržovės išsaugo visas naudingas medžiagas, skonį ir formą, nes staigaus šaldymo itin aukštoje temperatūroje būdu iš jų yra ištraukiamas visas vanduo.

„Visas gamybos būdas, neskaitant, jau minėtų priedų, praktiškai niekuo nesiskiria nuo tradicinių kūčiukų. Dar daugiau – jis visiškai atitinka pasninko tradiciją, nes gaminant naudojami tik augalinės kilmės produktai“, – pasakojo tinklaraštininkė.

Gaminimas:

Norėdami pasigaminti spavlotų ir su mėlynėmis kūčiukų, 10 g sausų mielių išmaišykite su 200 ml šilto vandens. Tada į jį suberkite apie 2 šaukštus cukraus. Į pusę kilogramo miltų dubenyje supilkite 50 g aguonų ir vandenyje ištirpdytas mieles su cukrumi. Tada įpilkite du šaukštus aliejaus.

Viską išmaišykite, išminkykite tešlą ir perskirkite ją į dvi dalis. Į vieną dalį berkite burokėlių miltelių, į kitą – įmaišykite liofizuotas mėlynes. Palaikykite tešlą šiltai apie pusvalndį, kad ji iškiltų, tada perminkykite ją ir formuokite kūčiukus. Mažesni tešlos gabalėliai reikš, kad kūčiukai bus traškesni, didesni leis jiems būti šiek tiek minkštesniais.

Suformuotus kūčiukus dėkite į skardą ant kepimo popieriaus, šaukite į orkaitę įkaitintą iki 190 laipsnių ir kepkite 20–30 minučių.

Kiekviena klasė unikalaus recepto ieškojo ne tik močiučių receptų knygose, bet ir internete. Kepant kūčiukus buvo prisiminta jų simbolinė prasmė, papročiai ir tradicijos.

Vaikai patys noriai ragavo pačių pagamintus kūčiukus, su dar didesniu entuziazmu juos dėjo į kūrybinėse dirbtuvėlėse pasiūtus bei dekoruotus kalėdinius dovanų maišelius. 

Šios vaišės, kaip sugrįžtančios saulės ir meilės simbolis, bus dovanojamos Sargėnų-Vytėnų bendruomenės senoliams ir vienišiems žmonėms Gerumo akcijos metu.

Kūčių vakarienė be kūčiukų vargiai įsivaizduojama. Lietuviams tai vienas mėgiamiausių gaminių ant gausiai nukloto šventinio stalo.

Maži, apvalūs, iš kvietinių miltų su mielėmis kepami kepinukai skirtinguose Lietuvos regionuose vadinami nevienodai: kleckučiai, prėskučiai, galkutės, kalėdukai, buldikai, pyragiukai, balbolikai, bambolikai, parpeliai, pulkeliai, kukuliai, propuliai, paršeliukai, šližikai ir kitais pavadinimais.

Kai kurie etnologai tikina, kad kūčiukai turi nuo pagonybės laikų išlikusią simbolinę reikšmę. Senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas. Vėliau duonos aukojimas pakeistas simboliniu kūčiukų valgymu.

Kūčiukai gali būti valgomi sausi, bet dažniausiai juos šventinį vakarą patiekia su aguonų pienu arba spanguolių kisieliumi.

Šiuo metu parduotuvėse galima nusipirkti labai skirtingų kūčiukų, ne visi kepėjai laikosi tradicijų, tad kartais šie kepiniai labiau primena trapius sausainius, kiti – minkštas bandeles.

Jau nemažai metų „Javinės“ kepėjos naudoja senovišką kūčiukų receptą, todėl čia keptus šližikus pirkėjai dažniausiai perka, nes jie labiausiai primena keptus mamų ir močiučių.

„Nenaudojame jokių pagerintojų, jokių priedų. Receptas paprastas ir aiškus, sužinotas iš senųjų šeimininkių. Kūčiukus kepame iš aliejaus, miltų, cukraus, mielių, druskos ir aguonų“, – patikino šios kepyklos vyriausioji technologė Jūratė Godelienė.

Mielės reikalingos tam, kad kūčiukai nebūtų kieti, kaip akmenukai, jie turi būti ne minkšti, o trapūs.

Advento maitinimosi tradicija reikalauja nenaudoti nei kiaušinių, nei grietinės ar sviesto, nei pieno. Šie tradiciniai kepiniai neturi priminti sausainių.

Cukraus paprastai dedama tik tiek, kad kūčiukai būtų vos salsvi. Toks skonio balansas, kokį kepykla išlaiko jau daug metų, nusistovėjo tiriant pirkėjų skonį bei atsižvelgiant į tradicijas.

„Jau daug metų nieko nei pridedame, nei atimame, receptas yra tobulas. Man asmeniškai patinka mažučiai, ne saldūs, ne trupantys ir ne minkšti kūčiukai, nes dabar galima nusipirkti tik panašių į juos kepinių“, – įsitikinusi technologė.

Net tuos pačius ingredientus naudodamos šeimininkės sugeba pagaminti skirtingus gaminius, todėl J.Godelienė patarė į tešlą dėti pamirkytas aguonas, naudoti kambario temperatūros vandenį, naudoti saulėgrąžų arba rapsų aliejų, aukščiausios, bet nebūtinai ekstra rūšies miltus.

Kadangi „Javinės“ kūčiukai turi mažai drėgmės ir jokių greitai gendančių produktų, juos galima ilgai laikyti.

Šie kepiniai kartais būdavo vadinamos pyragų kiaušiniais ir labai tiko spėjimams, žaidimams, burtams, dovanoms.

Tiesa, kituose Lietuvos kraštuose būta kitokių kūčiukų.

Dzūkijoje kartais ant krosnies pado kepdavo paplotį, kurį sulaužydavo ir merkdavo į aguonpienį. Suvalkijoje kūčiukai buvo ne tik daug didesni negu dabartiniai, bet dažnai turėjo ilgo volelio formą.

Užnemunės dzūkai ir kapsai šližikais vadino virtinius iš kūčiukų tešlos. Būtent šis paruošimo būdas ir suteikia patiekalui slidumo. Todėl jie ir vadinti šližikais ar šliuželiais.