„Amžius yra ne riba bet kam“, – tvirtina jis, o savo pavydžiu visa tai įrodo. 68-erių garliaviškis dirba keliuose darbuose, aktyviai sportuoja, dalyvauja įvairaus masto varžybose. O šį šeštadienį TV3 laidos „Amžius – ne riba“ žiūrovams Algimantas papasakos, kaip vos per kelerius metus pavyko pasiekti įspūdingų rezultatų.

Dar vaikystėje sportas užėmė ypatingą vietą A. Dambrausko gyvenime. Iš pradžių jis lankė gimnastiką, o vėliau, pastebėtas žymaus cirko artisto Valentino Dikulio, mokėsi akrobatikos. Bėgant metams jis save išbandė futbolo, dziudo ir bokso sporto šakose, o armijoje buvo paskirtas į specialųjį dalinį, į kurį atrinkdavo sportininkus. Grįžęs iš armijos vedė, ir, kaip pats sako, užmiršo sportą.

Užauginęs vaikus, Algimantas į sportą atsigręžė ir vėl. Prieš maždaug ketverius metus, būdamas 64-erių, jis susidomėjo kultūrizmu ir pradėjo intensyviai treniruotis. Dabar jis teigia, kad fizinė forma pastebimai pagerėjo per mažiau nei pusmetį treniruočių.

Larisa Kalpokaitė ir Algimantas Dambrauskas. / Laidos kūrėjų nuotr.

„Norėjau įrodyti sau, kad galima, – pagrindinį motyvą pradėti intensyviai treniruotis įvardins A. Dambrauskas ir paaiškins, kodėl pasirinko šią sporto šaką: – Kultūrizmas pasirodė lengviausiai prieinama sporto šaka – jis turi jėgą, grožį, patrauklumą.“

Įspūdingų kūno formų Algimantas laidoje neslėps, kad sulaukia nemažai moterų žvilgsnių ir komplimentų. Tačiau jis vedęs, tad į pagyrimus reaguoja santūriai. Imdama iš aktyvaus vyro pavyzdį, jo žmona taip pat tapo dažnai apsilanko sporto salėje. Prie Algimanto pasiekimų ji reikšmingai prisideda ne tik palaikydama, bet ir rūpindamasi jo mityba: ne paslaptis, kad sportininkams reikia laikytis specialios dietos ir valgymo režimo.

Apie 10 kg svorio sportuodamas numetęs A. Dambrauskas džiaugiasi ne tik gerokai pasikeitusia išvaizda, bet ir pagerėjusia sveikata. „Anksčiau daug sirgdavau, dažnai būdavo plaučių uždegimas, o dabar jau kokius penkerius metus man nebereikėjo biuletenio“, – laidoje sakys kultūristas.

Pirmąkart tarptautinėse varžybose vyriškis dalyvavo 2020-aisiais ir nuo tada jau ne kartą skynė laurus. Atstovaudamas vyresnių nei 60 metų senjorų grupei, jis Vilniaus taurės varžybose (2020, 2021 m.) ir Baltijos šalių (2020 m.) čempionate užėmė pirmąją vietą, o atvirame Lietuvos čempionate 2021 m. – antrąją vietą.

Algimantas yra vienas iš vyriausių mūsų klubo klientų ir turbūt vienintelis Lietuvoje, tokiame amžiuje siekiantis kultūrizmo sporto aukštumų.

Algimantas laidoje pripažins apgailestaujantis, kad dėl karantino negalėjo dalyvauti pasaulio kultūrizmo čempionate, tačiau dar šiemet ketina jėgas išbandyti vienose prestižiškiausių šios sporto šakos varžybų „Ms. & Mr. Universe“ Vokietijoje.

Pasiruošimas varžyboms vyksta apie 3–4 mėnesius – per tą laiką reikia išryškinti visą kūną. Tuo metu vyriškis sportuoja keturis kartus per savaitę po tris valandas.

„Algimantas yra vienas iš vyriausių mūsų klubo klientų ir turbūt vienintelis Lietuvoje, tokiame amžiuje siekiantis kultūrizmo sporto aukštumų“, – laidoje sakys A. Dambrausko treneris Gražvydas.

Tiek treneris, tiek Algimanto sūnus su dukra, kurie taip pat aktyviai sportuoja, žavisi jo užsispyrimu, valia, pasiekimais. Visi jie džiaugiasi, kad net ir būdamas garbaus amžiaus jis yra aktyvus, turi mėgstamą veiklą ir mėgaujasi gyvenimu.

„Man labai smagu dėl tėčio. Kai pasakau savo draugams, kad tai mano tėtis, nusiunčiu nuotraukų, įrašų, kuriuose jis sportuoja, jie negali patikėti, kad jam tiek metų – jis atrodo toks jaunatviškas“, – šypsosis A. Dambrausko dukra Adelė.

„Svarbiausia – turėti tikslą ir labai norėti“, – laidoje sakys šiandien puikiai besijaučiantis Algimantas, dažnai sulaukiantis aplinkinių klausimų, kaip pasiekti to paties.

A. Dambrausko istoriją žiūrovai išgirs laidoje „Amžius ne riba“ šį šeštadienį 9 val. ryto per TV3.

Apie tai 31 metų moteris paskelbė socialiniuose tinkluose "Instagram" ir "Facebook".

I.Burlinskaitė susižadėjo su kultūristu Liudu Vaisieta.

"Mano geriausia dovana esi tu. Myliu tave, sužadėtini", - ketvirtadienį parašė I.Burlinskaitė.

I.Burlinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Indrė prieš kelerius metus baigė sporto trenerių kvalifikacijos tobulinimo kursus, o L.Vaisieta kultūrizme yra iškovojęs nemažai apdovanojimų.

Šis 31 metų tunisietis, trijų vaikų tėvas, nukreipė 19 tonų sunkvežimį į minią, susirinkusią švęsti Bastilijos paėmimo dienos, ir nužudė 84 žmones. Jis buvo žinomas policijai dėl virtinės smulkių nusižengimų, bet niekada nebuvo patekęs į žvalgybos tarnybų akiratį.

Džihadistų grupuotė „Islamo valstybė“ (IS), šeštadienį prisiėmusi atsakomybę dėl to išpuolio, teigė, kad M. Lahouaiejas-Bouhlelis buvo jos „karys“, atsiliepęs į „raginimus atakuoti koalicijos šalis kovojančias su (džihadistais)“.

Prancūzijos vidaus reikalų ministras Bernard'as Cazeneuve'as (Bernaras Kazenevas) sakė, kad apklausus virtinę jo draugų ir artimųjų aiškėja, kad M. Lahouaiejas-Bouhlelis „tikriausiai buvo radikalizuotas labai sparčiai“.

„Negalime atmesti, kad nestabilus ir labai į smurtą linkęs asmuo“ patyrė „labai staigią radikalizaciją, pasiryžęs įvykdyti šį absoliučiai pasibjaurėtiną nusikaltimą“, ministras sakė Prancūzijos radijui RTL, tačiau pridūrė, kad ryšių tarp siautėjusio sunkvežimio vairuotojo ir „teroristinių tinklų“, tokių kaip džihadistų judėjimas „Islamo valstybė“, prisiėmęs atsakomybę dėl tos atakos, „atliekant tyrimą dar nebuvo nustatyta“.

Vienas policijos šaltinis sakė naujienų agentūrai AFP, kad informacija, gauta iš pokalbių su to vyro pažįstamais, byloja apie „neseniai įvykusį atsivertimą į radikalųjį islamą“, bet nebuvo jokių užuominų apie kokius nors jo ryšius su IS.

M. Lahouaiejas-Bouhlelis 2005 metais atvyko į Prancūziją iš Tuniso šiaurės rytinio Masakino miesto. Po metų jis gavo leidimą nuolat gyventi, vedė vietinę tunisiečų kilmės moterį, su kuria susilaukė trijų vaikų, ir dirbo krovinių pristatymo tarnybos vairuotoju.

Jo tėvas, praradęs ryšį su sūnumi prieš daug metų, sakė AFP, kad Mohamedas jaunystėje religijai buvo visiškai abejingas.

„Jis nesimelsdavo, nepasninkaudavo ir vartodavo alkoholį“, – teigė Mohamedas Mondheras Lahouaiejas-Bouhlelis (Mohamedas Monzeras Lahvaježas Buhlelis), tebegyvenantis Tunise.

„Jis netgi vartodavo narkotikus“, – pridūrė tėvas.

Kultūristas mergišius

Vienos mažos sporto salės Nicoje, kurią prieš dvejus metus lankydavo šis raumeningas kultūrizmo entuziastas, taip pat kurį laiką mokęsis šokti salsą, lankytojai prisiminė, kad tas vyras mėgdavo „puikuotis“ ir flirtuoti.

Viena jam į akį kritusi moteris tvirtino, kad M. Lahouaiejas-Bouhlelis „flirtavo su viskuo, kas juda“.

Jo kaimynai darbininkiškame Las Planaso rajone, kuriame M.Lahouaiejas-Bouhlelis gyveno su savo žmona, kol jiedu pasuko skirtingais keliais, pasakojo dažnai matydavę jį geriantį alų.

„Niekada nesu matęs jo mečetėje“, – sakė jo namo ūkvedys, dažnai lankantis vietos musulmonų maldos namus, bet prašęs neviešinti jo vardo. Ūkvedžio žodžius patvirtino kiti kaimynai.

Vis dėlto pastaruoju metu M. Lahouaiejas-Bouhlelis tvirtino atsižadėjęs alkoholio, sakė viena moteris, gyvenanti name, į kurį jis persikėlė palikęs žmoną.

Kaimynė pasakojo, kad šnekučiuodamasi per Europos futbolo čempionatą pasiūlė jam taurę vyno, bet Mohamedas atsisakė, pareiškęs: „Ne, aš negeriu.“

Linkęs smurtauti 

Kovos su terorizmu bylų prokuroras Francois Molins'as (Fransua Molenas) sakė, kad M. Lahouaiejas-Bouhlelis niekada nebuvo patekęs į saugumo tarnybų akiratį dėl kokių nors ryšių su radikaliuoju islamu, bet buvo žinomas policijai.

Pasak F. Molins'o, jis buvo žinomas dėl „grasinimų, smurto, vagystės ir turto gadinimo“ incidentų 2010–2016, bet niekada neįtartas radikalizmu.

Kovą šiam sunkvežimio vairuotojui buvo skirta šešių mėnesių lygtinė laisvės atėmimo bausmė dėl smurtinės konfrontacijos po vienos avarijos.

Vienas buvęs kaimynas, taip pat prašęs neviešinti jo vardo, apibūdino Mohamedą kaip linkusį į smurtą vyrą, kuris smarkiai įtūžo, kai jo žmona paprašė skyrybų.

„Jis visur tuštinosi; jis sukarpė savo dukros pliušinį meškiną ir supjaustė lovos čiužinį, – pasakojo jis. – Nemanau, kad tai radikalizacijos problema – manau, kad buvo psichiatrinė problema.“

Tėvas irgi tvirtino, kad jo sūnus kentėjo nuo depresijos.

„2002–2004 jam buvo iškilę rūpesčių, sukėlusių nervų pakrikimą. Jis tapo piktas ir šūkaudavo. Jis galėdavo sulaužyti viską, kas jam pasipainiodavo akyse.“

Tačiau vienas Pietų Afrikos Respublikos pilietis, kuris apimtas siaubo stebėjo, kaip M. Lahouaiejas-Bouhlelis savo išsinuomotu sunkvežimiu rėžėsi į minią Nicos pajūrio bulvare, teigė, kad vyras atrodė „ramus“ ir labai susikaupęs.

Johnas Lambertas (Džonas Lambertas) sakė savo šalies televizijai ENCA: „Atrodė, tarsi jis žaistų kompiuterinį žaidimą – jis buvo susitelkęs į savo darbą, stengdamasis kliudyti kiek įmanoma daugiau žmonių.“

Europos kultūrizmo čempiono Deivido Dubino kūnas prieš Šv. Velykas priminė išmargintą kiaušinį. Su žmona Edita įsiamžinęs sportininkas šia fotosesija nori priminti, kad nepamirštume savo tradicijų.

„Šios fotosesijos idėja kilo man. Žinote, kultūristas suvalgė visus kiaušinius ir liko pačiam nusimarginti“, – juokėsi jis.

Fotografijose pusę Deivido kūno puošia lietuviškų motyvų ornamentai, nuspalvinti mūsų trispalvės spalvomis. Pasak sportininko jų šeimos nariai – tikri tėvynės patriotai, tad spalvos pasirinktos neatsitiktinai.

„Lietuva – tėvynė mūsų. Tai šalis iš kurios kilo mūsų protėviai, seneliai, tėvai. Lietuva yra labai svarbi mums, ši kalba, tradicijos, papročiai, kuriuos stengiamės perduoti savo vaikams. Saugome ir puoselėjame viską, kas sieja Lietuvą ir mūsų šeimą“, – sako pora, įamžinta nuotaikingose fotografijose.

D. Dubinui buvo sunkiausia iškentėti grimavimą ir šukuosenos darymą, o fotosesija truko iki vėlyvos nakties. Kitas iškilęs sunkumas – surasti triušį. Kultūristas juokėsi, kad būtent gyvūnas ir pavargo labiausiai.

Visos šios fotosesijos tikslas – priminti žmonėms, kad šie neišsižadėtų savo tradicijų. Pats Deividas Šv. Velykas sutinka su savo šeima ir stengiasi nepamiršti šventės ritualų, o jų proga visiems linki laimingų akimirkų.

„Norėjau priminti, kad nereikia pamiršti tradicijų, kad jos būtų gyvos. Šv. Velykų proga norėčiau žmonėms palinkėti santarvės ir šilumos jų gyvenime, šeimose“, – kalbėjo sportininkas.

Fotosesijos metu poros šukuosenomis ir kūno marginimu užsiėmė „UFF salon“ stilistė Eglė Čiurlytė ir makiažo specialistė Giedrė Marcinonytė, o nuotraukomis rūpinosi Ilmis Ilmito.

Kai Albano arenoje Londono priemiestyje kultūrizmo varžybų žiūrovai suprato, jog pirato kostiumą pasirinkęs Jonas Zimnickas į sceną išėjo su kojos protezu, prapliupo plojimais. 9-erius metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantis vyras iškovojo pergalę kostiumo rungtyje ir užėmė 4 vietą svorio kategorijoje iki 75 kilogramų.

Kembridže gyvenantis J. Zimnickas sako, kad konkurse maždaug prieš pusę metų jam pasiūlė dalyvauti vienas pažįstamas. Asmeniniu treneriu dirbantis lietuvis mažiau nei per 6 mėnesius pasiruošė pasirodymui.

„Atėjus konkurso dienai, galvojau, kad nesu gerai pasiruošęs, tačiau pavyko laimėti 4 vietą. Tai buvo pirmas kartas, kai dalyvavau konkurse. Sulaukiau labai geros žmonių reakcijos, todėl norėčiau pamėginti laimėti dar kartą“, – apie planus kitais metais dalyvauti Europos čempionate LRT.lt pasakoja J. Zimnickas.

Idėją pirato kostiumui kilo prisiminus filmus, kuriuose jūrų plėšikai dažnai vaizduojami su medine koja. Tuomet vienas iš J. Zimnicko klientų pasisiūlė tokią koją pagaminti: „Jis pats susirado informaciją, kad piratai naudodavo nupjautą stalo koją ir pasistengė, kad ji taip ir atrodytų.“

Gimė su trumpesne koja

J. Zimnickas gimė ir užaugo Lenkijoje, 7 kilometrus nuo Punsko nutolusiame kaimelyje pavadinimu Burokai. Tačiau kalbėdamas apie viešnages namuose, kur nuo pat vaikystės dirbdavo tėvų ūkyje, sako, kad važiuoja į Lietuvą.

„Gimiau su trumpesne, neišsivysčiusia dešine koja. Nežinau kodėl – namie niekas per daug apie tai nekalbėjo. Augant turėjau problemų dėl protezų – tai per sunkus, tai per mažas – dažnai reikėdavo keisti“, – situaciją prieš kojos amputaciją prisimena pašnekovas.

Sulaukęs 19 metų, vaikinas apsilankė pas gydytojus ir sulaukė pasiūlymo trumpesnę koją amputuoti, nes ji ateityje galėtų sužaloti visą kūną.

„Iš pradžių išsigandau. Galvojau: juk iki šiol aš vaikščiojau, dirbau. Paskui maždaug už mėnesio paskambinau gydytojui, pasakiau, kad sutinku, ir po pusės metų man buvo atlikta operacija“, – prieš beveik 12 metų nutikusius įvykius prisimena J. Zimnickas.

Sunki pradžia ir savas verslas

Kai 2004-aisiais atsivėrė Europos Sąjungos sienos, 22-ejų metų J. Zimnickas su 40 svarų kišenėje atvyko pas savo pusbrolį į Jungtinę Karalystę. Pradėjęs nuo valytojo darbo, šiandien vyras veda asmenines treniruotes.

„Gyvenau kempinge, mazgojau indus restorane, valiau tualetus ir biurus. Po metų pradėjau mokytis anglų kalbos – kasdien lankiau pamokas“, – apie pirmuosius metus Jungtinėje Karalystėje pasakoja J. Zimnickas.

Tuo pat metu vyras nuolat sportavo – su britų atletų komanda bėgiodavo sprintus, kilnodavo svarmenis, žaisdavo krepšinį neįgaliojo vežimėlyje.

Šiuo metu vyras nuomojasi patalpas ir dirba asmeniniu treneriu. Tai pat su gyvenimo drauge augina vienerių metų dukrą Oliviją.

Skiriasi net žvilgsniai

Lygindamas kraštiečių ir britų požiūrį į neįgaliuosius, pašnekovas pripažįsta, kad jaučia didelį skirtumą – atrodo, kad gimtajame krašte trūktų žmogiškojo kontakto. Jis sako, kad gimtinėje visi žinojo apie sveikatos būklę, tačiau atrodydavo lyg jaunas vaikinas būtų nematomas.

„Jie labai žiūri. Grįžtu į Lietuvą, pavyzdžiui, su šortais – aš įpratęs, man su jais patogu – ir sulaukiu žvilgsnių. Turiu draugą iš Punsko, kuris po avarijos nebegalėjo vaikščioti. Pamenu, kaip mes jį stumdavome miestelyje ir sulaukdavome tų tokių žvilgsnių“, – apie žmonių reakciją pasakoja J. Zimnickas.

Anot jo, aplinkiniai turėtų elgtis taip, kaip norėtų, kad būtų elgiamasi su jais pačiais. Vyras tikina, kad nereikia bijoti užkalbinti, padėti, jei reikia ir, jei įdomu, paklausti, kodėl žmogus tapo neįgalus.

„Nereikia jų traktuoti kaip visiškai neįgalių – juk jie moka ir duris atsidaryti, įvažiuoti, pasikelti. Tiesiog reikia elgtis natūraliai, atvirai ir tiesiog klausti“, – pataria J. Zimnickas.

Jis sako, kad Jungtinėje Karalystėje žmonės atviresni, domisi, kas nutiko – nesigėdija klausti.

Jei nesistengsi, net ir gera koja nepadės

Lygindamas gimtojo krašto ir dabartines sąlygas treniruotis, J. Zimnickas teigė nematąs didelių skirtumų, nes, anot jo, svarbiausia turėti motyvacijos bei ryžto kažką veikti ir pasiekti rezultatų.

„Jei stengiesi – gali keliauti tolyn. Niekas savaime nepasidaro. Buvau nusprendęs, kad būsiu sprinteris – užsidėsiu gerą koją ir galėsiu greitai bėgti. Treniravausi, stengiausi, bet labai gerų rezultatų nepasiekiau. Taigi gera koja – ne viskas. Taip atrodo, kad jei jau kažką gero turi, tai jau nereikia stengtis“, – tikina sportininkas.

J. Zimnickas pripažįsta, kad norint užsiimti profesionaliu sportu, geresni protezai yra reikalingi. Paprasti, skirti vaikščiojimui nebetinka. Neseniai viena protezus gamintanti įmonė jam padovanojo aukštos klasės gaminį.

Tačiau norint užsidėti kokybišką ir brangią dirbtinę koją, reikia turėti stiprius išlavintus raumenis, nes kitu atveju nebus įmanoma pilnai jos išnaudoti.