Šis pastatas tarpukariu priklausė Lietuvos karinio oro laivyno vadui, inžinerijos generolui leitenantui Juozui Kraucevičiui.

– Pats šią istoriją puikiai žinote, kalbama apie dar vieną smetoninę tarpukario Pirmosios Respublikos laikotarpio vilą. Šį kartą ji visiškai sulyginta su žeme.

– Labai gaila, kad griaunami pastatai, kurie iškilo labai sunkiu Respublikai laiku, žymiai sunkesniu, negu mes dabar gyvename. Jie buvo pastatyti labai gerai, kokybiškai, turėjo architektūrinę vertę. Šiandien mes nevertiname istorinės ir meninės vertės, net nevertiname fizinės vertės: kainuoja ir nugriauti, ir šiukšles išvežti, tokį tūrį reikėjo iš kažko pastatyti. Neapsimoka to daryti, nebent statome iš labai paprastų medžiagų: labai pigių arba kažkokio kartono. Jei jos neilgaamžės, gal tada ir apsimokėtų, bet nugriauti medžiagiškai solidų ir didžiulę vertę turintį objektą, kad pastatytum menkavertį, – keista. Deja, dabar tai gana dažnas atvejis.

– Yra kelios šios istorijos pusės – viena architektūrinė, paveldo, o kita – istorinė. Asmenybė, kuriai priklausė ši vila, – J.Kraucevičius, ilgametis Lietuvos karo laivyno vadas, vadovavęs ir Lietuvos kariuomenei. Tai jam ir jo šeimai 1926 m. statyta vila. Tokie veiksmai vien nepagarba istorinei asmenybei.

– Vieni lietuviai jaučia kitiems nepagarbą – gana įprastas dalykas. Mane stebina, kad daromi dalykai, kurių neapsimoka daryti.

– 2016 m. buvote parengęs rekomendacijų, patarimų savininkui. Pažįstate jį?

– Dabartinio nepažįstu ir nežinau, kas jis. Mane tada pasamdė parengti projektą, todėl buvau susipažinęs su situacija ir ištyrinėjęs istoriją. Tačiau, rengiant patį projektą, nesutapo mūsų su klientu požiūriai. Aš norėjau maksimaliai išsaugoti pastatą, klientui tai nebuvo labai svarbu. Realiai aš jį įkalbėjau jo nenugriauti, nes neapsimoka. Pradžioje darbai vyko normaliai, kaip planuota. Sunku pasakyti, kai žmogus sau projektuoja namą, o ne įmonė, per tam tikrą laiką keičiasi planai, atsiranda naujų idėjų, minčių. Visas procesas pajudėjo iki tokio lygio, kad prasidėjo pirminių idėjų keitimas, todėl aš atsisakiau tų pakeitimų, o klientas atsisakė manęs. Kas vyko vėliau, aš nežinau.

– Kalbant iš ekonominės pusės, yra mitas, kad nugriauti ir iš naujo statyti yra pigiau, nei renovuoti. Kaip jūs vertinate?

– Tikrai ne pigiau. Žinoma, priklauso nuo to, ko norima iš renovacijos. Kai renovuojamas senas namas, reikia susitaikyti su tam tikrais sprendiniais, kuriuos diktuoja namas. Jei yra egoistinių ambicijų, tai žinoma, tada gali ir netikti. Prasideda drastiški keitimai, griovimai – statyti iš naujo kainuoja brangiau. Bet tas namas buvo puikiai pritaikomas šeimos gyvenimui. Pradžioje, kai man buvo iškelta užduotis, namas atitiko reikalavimus.

Labai gaila, kad griaunami pastatai, kurie iškilo labai sunkiu Respublikai laiku, žymiai sunkesniu, negu mes dabar gyvename.

– Po jūsų įrašu feisbuke pakomentavo ir įdėjo vizualizaciją Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas. Projektas buvo derinamas ir suderintas. Jis atrodo ir šiuolaikiškai, ir kartu išsaugo pirmapradį vaizdą. "(...) namukas turėjo šansą išlikti net ir be paveldosauginio statuso, nes 2017 m. suderintas projektas (arch. G.Platūkis) numatė tik jo rekonstrukciją, bet ne nugriovimą. 2020 m. pateikto naujo projekto mes nederinome ir inicijavome pastato įrašymą į KVR", bet liko plynas laukas. Dar viena savivalė?

– Reikėtų S.Rimo paklausti, ar čia tie patys užsakovai, ar pasikeitė. Projektas, kuris suderintas, – ne mano.

– Atrodo, kad Perkūno al. 11, Aleksandro Gordevičiaus vila, turėjo pamokyti, kad geriau negriauti statinių, nes gali tekti juos atstatyti. Iš matytų nuotraukų jau nėra ko ginti, tik plynas laukas.

– Kažkas iš kaimynų išgirdo gandą, kad bus griaunamas. Tiesiog bendruomenė nesureagavo ir nebuvo kam kovoti. Sovietmečiu tas pastatas buvo perorganizuotas į komunalinius butus, gyveno šeimos, kurios neturėjo lėšų remontuoti, perstatyti ar gerinti pastato. Buvo likę daug autentiškų medžiagų – durys, langai ir pan. Buvo daug galimybių išsaugoti kultūrinę vertę. Šį pastatą be didelių lėšų buvo galima pritaikyti gyvenimui.

– Ką daryti, kad tokie pavyzdžiai nesikartotų? Ar yra kažkoks teisinis būdas?

– Manau, paprasčiausia kažką uždrausti, kažko neleisti, bet, jei atkuriame Lietuvą kaip europinės kultūros dalį, turime labiau kreipti dėmesį į edukacinius dalykus, bendrakultūrinį diskursą, kad žmonės suprastų patys. Mano atveju, klientas buvo užsienyje, bendraudavau labai retai, dažniausiai laiškais. Jeigu būtume bendravę gyvai ir vietoje, dažniau, gal rezultatas būtų kitoks. Kalbėjimas ir aiškinimas yra labai svarbūs.

– Dabar Kaunas pretenduoja į UNESCO paveldo sąrašą, atvažiuos ekspertai, stebėtojai, o mes jiems parodysime šiukšlių krūvą – va, mūsų modernizmas.

– Ironiška, kad mūsų nusižengimai suaktyvėjo, kai siekiama UNESCO dėmesio. Tarsi specialiai.

– Jūsų architektų gildija nedidelė, vienas kitą pažįstate. Jūs atsisakėte projekto, bet kažkas iš kolegų gal sutiko?

– Tarpusavyje pasikalbame, tarp mūsų yra labai įvairių požiūrių. Vieni į architektūrą žiūri kaip į verslą, kaip į profesiją, kuri duoda pelno. Kaip ir bendruomenėje, šviesių žmonių yra santykinai nedaug, tas pats ir tarp architektų.

Linas Tuleikis/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Jeigu tarp architektų yra tokių cinikų, kuriems tik pinigai rūpi, tai ko stebėtis, kai nekilnojamojo turto savininkai nesuka galvos dėl turimo paveldo ir siekia finansinės naudos. Bus ir daugiau tokių pavyzdžių. Atrodo, paliekami namukai ilgam, kad apgriūtų, netyčia vieną kitą kartą užsidegtų. Paskui, kai nelieka ko saugoti, paprasčiau statyti naują pastatą.

– Visoje Lietuvoje paplitęs metodas sukelti benamių gaisrus, kad vėliau būtų galima nugriauti. Bet ši savivalė vyksta bendrame Lietuvos kontekste.

– Pabaikime pokalbį optimistine gaida.

– Matau pokyčių, taip operatyviai prieš kokius metus nebūtume šio klausimo aptarinėję. Situacija keičiasi, visi tampa nepakantūs tokiai savivalei.