– Kokie jūsų ryšiai su Lietuva? Galbūt iš čia kilę jūsų tėvai, seneliai?
– Taip, abu mano tėvai kilę iš Kauno. Įdomu tai, kad, dar gyvendami Lietuvoje, jie žinojo apie vienas kito egzistavimą, bet nebuvo susitikę. Tėvai susipažino Danidine – Naujosios Zelandijos Pietų salos mieste. Būtent čia, pasitraukusios iš gimtinės, įsikūrė mano močiutė, mama ir jos sesuo su vaikais. Tėvai susituokė praėjus vos trims dienoms nuo pirmojo susitikimo.
Mama į Naujosios Zelandijos sostinę Velingtoną atvyko 1949 m. birželio 26-ąją. Iš Vokietijos ji atplaukė laivu "Dundalk Bay", kuris gabeno įvairių šalių perkeltuosius asmenis. Laive iš viso buvo 250 emigrantų – lietuvių, ukrainiečių, latvių, lenkų. Atvykusi į Velingtoną, mama buvo nusiųsta į imigrantų stovyklą, esančią mažame miestelyje Pahiatua, 80 km į šiaurę nuo sostinės. Emigrantai stovykloje buvo išmokyti anglų kalbos pagrindų ir šiek tiek sužinojo apie šios šalies gyventojų gyvenimo būdą. Tuo metu į šią šalį emigravo apie 350 lietuvių.
Apie savo tėčio atvykimą į Naująją Zelandiją žinau nedaug. Į salą jis atvyko iš Vienos, kurioje studijavo universitete. Antrojo pasaulinio karo metu Naujoji Zelandija buvo visiškai izoliuota. Tad vietiniai gyventojai mažai ką žinojo apie pasaulyje vykstančius įvykius. Manau, kad dalis vietinių visus europiečius laikė naciais. Situacija pakito tik Naujajai Zelandijai pačiai įsitraukus į kovą su nacistine Vokietija.
– Ar vaikystėje tėvai jums pasakojo apie Lietuvą?
Buvo įdomu pamatyti, kaip šalis pasikeitė nuo mano pirmojo vizito. Viešėdamas 2018-aisiais pastebėjau, kad žmonės kur kas laimingesni ir turi daug vilčių ateičiai.
– Tiesą pasakius, tėvai nepasakojo apie gimtinę, kadangi jaudinosi dėl sovietų priespaudoje likusių artimųjų. Tačiau augdamas visada jutau, kad mūsų šeima yra kitokia, išsiskirianti iš bendro konteksto. Dar būdamas vaiku puikiai žinojau apie Karibų krizę, kėlusią branduolinį pavojų Lietuvai. O ankstyvoje jaunystėje sekiau Baltijos kelio ir SSRS griūties įvykius. Nors tėvai apie ankstesnį gyvenimą nepasakojo, savo vaikus jie augino lietuviškai. Puoselėjome tėvų gimtinės tradicijas, kalbėjome lietuviškai, valgėme tradicinius patiekalus, daug bendravome su kitomis lietuvių emigrantų šeimomis. 1970-aisiais mano močiutė iš tėčio pusės netgi kažkaip sugebėjo atvykti į Naująją Zelandiją pasisvečiuoti. Atsimenu, kad ji viešėjo apie tris mėnesius, o vėliau grįžo į Lietuvą.
Abu mano tėvai buvo inteligentiški, nebijojo sunkaus darbo. Vos per kelerius metus nuo atvykimo į Naująją Zelandiją jie sugebėjo pasiekti tikrai daug. Žinoma, iš pradžių tėvai dirbo fizinį darbą. Tėtis buvo mechanikos inžinierius, specializavosi šildymo ir ventiliacijos srityse. Vėliau jis tapo svarbiu šio lauko ekspertu ir įrengė šildymo bei ventiliacijos sistemas daugybei viešosios paskirties pastatų. Pavyzdžiui, bibliotekoms, miestų rotušėms ir ligoninėms. Mama dirbo apskaitininke versle, kurį mano tėvai drauge sukūrė. Jie puikiai prisitaikė prie Naujosios Zelandijos gyvenimo būdo. Tėvams taip pat priklausė keletas lengvųjų orlaivių, kuriais jie keliavo po Naująją Zelandiją.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje? Koks buvo pirmas įspūdis?
– Pirmą kartą su jaunesniuoju broliu į Lietuvą atvykome 2007-aisiais. Prisimenu, kaip Frankfurto oro uoste registravomės skristi į Vilnių. Išvydome lietuvius, kurie atrodė kaip ir mes. Iki tol atrodė, kad egzistuoja tam tikrų skirtumų.
Pasiekęs Lietuvą, jaučiausi kaip namie, nes vietinė kalba ir maistas priminė vaikystę. Su broliu praleidome porą dienų Vilniuje tiesiog mėgaudamiesi miesto vaizdais ir maistu. Anuomet lietuviškos kainos, lyginant su Naujosios Zelandijos, buvo labai patrauklios. Iš Vilniaus keliavome į Trakus ir Visaginą, aplankėme Ignalinos atominę elektrinę. Ji mus labai nustebino, kadangi Naujojoje Zelandijoje draudžiama eksploatuoti branduolinę energiją. Vėliau aplankėme netoli Druskininkų esantį Grūto parką, Kryžių kalną prie Šiaulių, praleidome kelias dienas Kaune. Buvome taip sužavėti, kad 2009 m. čia atsivežėme visą šeimą. Visi trylika šeimos narių tris savaites keliavo po Lietuvą. Aplankėme Vilnių, Kauną, Druskininkus, Palangą, Nidą, Klaipėdą, Šiaulius. Kryžių kalne pastatėme kryžių, skirtą tėvo ir kito brolio atminimui. Kryžių atsivežėme iš Naujosios Zelandijos, jis pagamintas iš vietinės medienos. Tad dalelę šios salos galima rasti Šiauliuose.
Mirus mamai, dar kartą atvykome į Lietuvą ir prie šio kryžiaus jos garbei pritvirtinome lentelę. Ši kelionė mamos anūkams padėjo atrasti savo lietuviškas šaknis. Kai kurie jų, taip pat ir mano duktė, į Lietuvą grįžo dar kelis kartus. Nuo tada aš pats Lietuvoje lankiausi dukart. 2014 m. ir 2018 m. buvau atvykęs į garbės konsulų konferenciją. Abu kartus taip pat pasinaudojau galimybe parodyti Lietuvą keliems draugams iš Naujosios Zelandijos. Buvo įdomu pamatyti, kaip šalis pasikeitė nuo mano pirmojo vizito. Viešėdamas 2018-aisiais pastebėjau, kad žmonės čia kur kas laimingesni ir turi daug vilčių.
– Kiek lietuvių gyvena Naujojoje Zelandijoje? Ar ši bendruomenė aktyvi? Ar didžioji dalis bendruomenės narių yra karo metu iš gimtinės pasitraukusių lietuvių palikuonys?
– Mano žiniomis, Naujojoje Zelandijoje gyvena apie 320 lietuvių. 80 iš jų – Oklande. Kaip ir galima numanyti, beveik visų 1949 m. į salą atvykusių pirmųjų lietuvių dabar jau nebėra tarp gyvųjų. O jų vaikai, taip pat ir aš, esame bendruomenės vyresni nariai.
Prieš kelerius metus Lietuvos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės pasirašė susitarimą, leidžiantį jauniems žmonėms iki 30 metų atvykti į salą vieniems metams dirbti ir keliauti. Tačiau per metus galėdavo atvykti tik 100 lietuvių. Vis dėlto nemaža dalis čia atvykusių su darbo viza vis pratęsia ją ir pasilieka. Pastaruosius kelerius metus į Naująją Zelandiją atvyksta ir vis daugiau įvairių sričių profesionalų, pavyzdžiui, inžinierių. Nemažai naujų lietuvių imigrantų prieš tai gyveno Jungtinėje Karalystėje, iš kurios pasitraukė po "Brexit". Tad lietuvių Naujojoje Zelandijoje nėra labai daug, o į bendruomenės renginius susirenka 30–40. Kita vertus, šiais socialinių tinklų laikais naujai atvykusiems lietuviams galbūt nereikia tiek daug gyvai bendrauti su tėvynainiais, kaip reikėjo ankstesnėms kartoms.
– Kaip Naujosios Zelandijos lietuviai puoselėja lietuvybę?
– Esame labai maža bendruomenė, tad sunku sulaukti finansavimo, tačiau sugebėjome surengti ne vieną svarbų renginį. 2017 m. priėmėme 80 sportininkų iš Lietuvos, kai jie dalyvavo Oklande vykusiose pasaulio senjorų sporto žaidynėse. 2018 m. drauge šventėme Lietuvos 100-metį, o 2019-aisiais – Baltijos kelio 30-metį. 2019 m. pas mus buvo atvykęs koncertuoti Andrius Mamontovas. Tris kartus lankėsi ir atlikėja Simona Minns, ne kartą koncertavo įvairios Lietuvos folkloro grupės. Pernai, minint Vasario 16-ąją, šv.Mišias laikė kunigas Juozas Deveikis iš Melburno, buvo atvykęs ir Lietuvos ambasadorius Japonijoje Gediminas Varvuolis. O šiais metais Vasario 16-osios proga surengėme pikniką paplūdimyje.
Drauge: minėdami Vasario 16-ąją, Oklando lietuvių bendruomenės nariai šiemet susibūrė piknike. Asmeninio archyvo nuotr.
– Lietuvos garbės konsulatas yra Oklande. Kuo įdomus šis miestas?
– Šiaurės saloje esantis Oklandas – komercinis ir pramoninis šalies centras. Jis įsikūręs Hauraki įlankoje, tad yra apsuptas vandens. Oklandas vadinamas burių miestu, kadangi vietiniams gyventojams, skaičiuojant procentais, priklauso daugiausia laivų pasaulyje. Šiuo metu Oklande kaip tik vyksta tarptautinės jachtų lenktynės. Kalbant apie gamtą, miesto Rytų pakrantėje – daugybę balto smėlio paplūdimių, o Vakarų pakrantėje stūkso juodo, šiurkštaus smėlio paplūdimiai, apsupti natūralių, žmogaus nepaliestų krūmynų. Būtent šie paplūdimiai labiausiai traukia Oklandą lankančius ar čia apsigyvenusius lietuvius. Tačiau, atsivėrus sienoms, labiausiai rekomenduočiau apsilankyti Naujosios Zelandijos Pietų saloje. Mano nuomone, jos vaizdai yra gražiausi.
– Ką Naujosios Zelandijos gyventojai žino apie Lietuvą?
– Naujoji Zelandija nuo likusio pasaulio yra izoliuota, tačiau jos gyventojai nemažai keliauja. Dauguma jaunystėje dalyvauja "Dirbk ir keliauk" programose, kurių metu gali padirbėti kitose šalyse ir jas pažinti. Dažniausiai keliaujama į Jungtinę Karalystę. Tačiau lankomos ir kitos Europos valstybės, tarp jų – ir Baltijos šalys. Naująją Zelandiją pasiekia dalis lietuviškos produkcijos, pavyzdžiui, lazeriai, lino dirbiniai, baltiškos pušies mediena, taip pat maisto produktai, pavyzdžiui, avižų dribsniai.
– Naująją Zelandiją ir Lietuvą skiria tūkstančiai kilometrų. Tačiau galbūt įžvelgiate šių šalių panašumų?
– Panašumų tikrai yra. Pavyzdžiui, abiejų valstybių populiacijos – gana mažos. Štai Naujoji Zelandija neseniai pasiekė 5 mln. gyventojų ribą. Mūsų tradicinės ekonomikos taip pat labai panašios – daugiausia paremtos žemės ūkiu. Tačiau manau, kad Lietuvai geriau sekėsi paįvairinti savo ekonomiką ir prisijaukinti mokslu bei žiniomis paremtas jos sritis. Mūsų šalys sporto srityje taip pat demonstruoja geresnius pasiekimus, nei iš jų būtų galima tikėtis. Lietuva pasaulyje žinoma kaip krepšinio valstybė, o Naujoji Zelandija pirmauja regbio srityje.
Prisimenu, kaip Frankfurto oro uoste registravomės skristi į Vilnių. Išvydome lietuvius, kurie atrodė kaip ir mes. Iki tol atrodė, kad egzistuoja tam tikrų skirtumų.
Sakyčiau, kad didžiausias mūsų šalių skirtumas yra etninė sudėtis. Naujojoje Zelandijoje gyvena labai įvairių žmonių: išeivių iš Okeanijos salų, imigrantų iš Rytų Azijos, vietinių maorių. Itin daug išeivių iš Okeanijos gyvena Oklande. Tad šiame mieste susiduria daugybė skirtingų kultūrų. Naujoji Zelandija nuo Lietuvos skiriasi tuo, kad esame dar jauna valstybė – pirmieji europiečiai čia atvyko tik 1800-aisiais. Lietuvos istorija siekia jau tūkstantmetį.
Žinoma, akivaizdžiausi yra mūsų šalių klimato ir geografiniai skirtumai. Lietuva – tikras lygumų kraštas, o Naujoji Zelandija apdovanota įvairiu kraštovaizdžiu. Turime ir įspūdingų kalnų, ir plynių. Kalbant apie klimatą, Oklande šalčiausiomis dienomis temperatūra gali nukristi daugiausia iki 7 laipsnių. Orai pas mus visais metų mėnesiais yra panašūs, didelių šuolių pasitaiko retai. Kadangi esame įsikūrę pakrantėje, sulaukiame nemažai lietaus. Tiesa, pastarieji metai buvo kitokie – vandenį kaupiančios užtvankos buvo užpildytos tik 60 proc.
– O kaip Naujoji Zelandija laikosi pandemijos metu? Kadangi sala uždara, galbūt virusą lengviau suvaldyti?
– Šalies valdžia laikosi itin griežtos strategijos. 2020-ųjų kovą visos sienos buvo užvertos, įsileidome tik grįžtančius mūsų šalies piliečius. Kiekvienas sugrįžėlis privalėjo keturiolika dienų izoliuotis karantino viešbutyje, bei pirmą, trečią ir keturioliktą grįžimo dienomis pasidaryti COVID-19 testą. Šalis buvo visiškai uždaryta šešias savaites, leista dirbti tik maisto parduotuvėms, vaistinėms ir logistikos įmonėms. Neseniai buvo padarytos išimtys reikalingiems specialistams iš užsienio ir sporto komandoms, tačiau visi jie turi izoliuotis keturiolika dienų. Drastiški veiksmai davė puikių rezultatų – nuo pat pandemijos pradžios buvo mažiau nei 3 tūkst. COVID-19 atvejų, kurių dauguma – įvežtiniai, mirė 26 asmenys. Tad šiuo metu situacija išties nebloga. Vis dėlto, nepaisant stiprios apsaugos, virusas vis tiek kažkaip sugebėjo patekti į Oklandą. Tad nuo rugpjūčio mieste buvo paskelbti trys ne itin griežti karantinai. Vietinių gyventojų mintys apie šią padėtį labai priklauso nuo jų pajamų šaltinio. Žinoma, kad dirbantys turizmo srityje nepritaria labai griežtiems karantinams. Kita vertus, Naujosios Zelandijos gyventojai kiekvienais metais užsienyje išleidžia per 5 mlrd. eurų, o dabar šie pinigai lieka tėvynėje. Tad mūsų ekonomika ne tik nenukentėjo, bet netgi atsigavo.
