Virtualybė, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto išradimas maždaug prieš 20 metų daugeliui atrodė kaip panacėjos, kurios turėtų palengvinti mūsų dabarties gyvenimą. Dažniausiai dėl to dar neseno laikotarpio futurologų vizijų siaurumo, dalinio slaptumo ir dialogo su pasaulio visuomene nepalaikymo šiandien esame tokioje padėtyje, kurioje nei apie dabartį, nei net apie artimą ateitį beveik niekas negali pasakyti ko nors konkretaus ir patikimo. Dalis žmonių, kurie tų pačių vizionierių lengva ranka anksčiau priskirti ir dabar tebėra traktuojami kaip masės, su skaitmeniniais išradimais palaiko tik vartojimo, o ne kritinės minties santykį. Tačiau neabejotinai egzistuoja gal ir kiek amorfiška, mažiau artikuliuotai save reiškianti, bet akivaizdi pasaulio visuomenės grupė, kuri vis dar stengiasi suprasti, kas mums vyksta ir kuo tai gali baigtis.

Palaimingais 2000-aisiais daugelis apie dirbtinį intelektą jau buvome girdėję. Tuomet jis atrodė kaip galimybė, kad daugelį mechaninių, kartotinių veiksmų netolimoje ateityje atliks robotai. Net ir prieš kelerius metus viešai svarstyta, kad dirbtinis intelektas išlaisvins masinį kūrybingumą, nes rutininiai darbai, profesijos tiesiog bus nereikalingi ir išnyks. Britų sociologai Peteris Bergeris ir Thomas Luckmannas pamatinėje XX a. pabaigos sociologijos knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“ teigė, kad daugelį užduočių beveik visi visuomenės nariai atlieka vadinamuoju habitualizacijos būdu: tai reiškia, kad pabudę ryte kasdien nesimokome, kaip vairuoti automobilio ir kaip atlikti besikartojančius darbinius veiksmus, – to tiesiog esame išmokę anksčiau. Tie populiacijos atstovai, kurie yra kūrybingi ir linkę atrasti tai, kas nauja, habitualizacija naudojasi mažiau. Jie plečia visuomenės simbolinį pasaulį naujomis verbalinėmis, vizualinėmis, daiktinėmis ir kitokių formų reikšmėmis. Jie – novatoriai.

Skaitmeninės technologijos – tai ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas.

Kas atsitinka, kai į habitualizacijos ir kūrybingumo santykį įkalamas dirbtinio intelekto pleištas? Dabar jau yra akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos – ne išsivadavimas nuo rutinos ir atsidėjimas neribotai kūrybai. Tai žmogaus kūrybingumo protezas, kuris totalizuoja habitualizaciją, bet kol kas dar sąveikauja su natūraliu žmogaus poreikiu mokytis, atrasti ir sukurti. Tačiau kas šiandien nesiryžtų numatyti tokio ateities vaizdo, kai kūrybingumas bus tik mašinos privilegija? Tokia kūryba – tai gebėjimas valdyti kompiuterinę technologiją, o ne kreatyvinis sumanymas nuo pirminės idėjos iki jos virsmo kūnu ar skaitmena. Dirbtinis intelektas iš asmens jau dabar iš esmės atima kūrybinio proceso privilegiją, kurią pasiglemžia ekonomistinis ir vadybinis orientavimasis į rezultatą, kiekybę ir efektyvumą. Įmanoma netgi spėlioti apie tokią ateities padėtį, kurioje nepavykęs žmogaus kūrinys, atsiradęs be mašinos įsikišimo, bus retenybė, vertinama kaip kolekcinis objektas. Visai taip, kaip dabar suprantame, kad šimtametis fotografijos lakštas yra menotyrininkų ir kolekcininkų intereso objektas, kuris platesnę visuomenę nelabai domina.

Dar prieš kelias dešimtis metų Rusijos politinį režimą jo valdantieji būdavo linkę vadinti valdoma demokratija. Dabar beveik niekam nekelia abejonių, kad turime reikalą su autoritarine valdžia, vis labiau primenančia totalitarizmą. Mūsų kūrybingumas šiandien, kai jau pripratome prie beveik skaitmeninio gyvenimo, iš tiesų irgi yra valdomas. Nieko nestebina tai, kad esame veikiami didžiulio kiekio informacijos. Tačiau retai savęs klausiame, kaip konstruojama ir komponuojama ta žinių apie pasaulį tikrovė, kuri mus pasiekia. Plika akimi matoma, kad pranešimai yra dėstomi priešpriešos metodu. Daugelyje situacijų matome tik juodą ir baltą spalvas, priešingas visuomenės grupių pozicijas, kurios nepalieka galimybės įsiterpti pastebėjimais apie niuansus, mažus skirtumus ir smulkias įvykių ir reiškinių detales. Kūrybingumo srityje, kurioje veikia dirbtinis intelektas, tai reiškia beribį masinio meno ir kultūros suklestėjimą ir hegemoniją. Meno sociologų ir semiotikų seniai nebestebina, kad minia nori aiškaus sprendimo: už arba prieš, taip arba ne ir t. t. Viena vertus, dabartinė padėtis lemia iš pirmo žvilgsnio labai teigiamą tendenciją – vis daugiau žmonių geba sklandžiai pakalbėti priešais vaizdo kameras, vis daugiau yra sukuriama vizualinės komunikacijos produktų, kurie byloja apie vaizdo retorikos išmanymą. Tačiau beveik visa ši kūrybinė produkcija neprabyla apie mažus ir asmeniškus dalykus, nes dabar yra laikas, kai reikia kalbėti apie planetos arba bent valstybės ateitį, o ne smulkmenas, kuriose slypi dabartinį ir ateities dirbtinį intelektą žlugdantys tikrovės aspektai – spontaniškumas, nenuspėjamumas, pabėgimas iš kartotės realybės. Prieš šimtmetį humanitarai ir sociologai, medijų teoretikai svarstė apie tai, kad fotografijos išradimas įgalina masinį kūrinių reprodukavimą. Šiandien toks reiškinys baigia apimti visą mūsų gyvenamąją aplinką, nes vienetiniai, nepakartojami artefaktai, net jei taip pristatomi, beveik visada tėra valdomo kūrybingumo rezultatas, priklausantis nuo kūrėjo skaitmeninės, o ne unikalios, substancinės gyvenimo patirties. Šiandien didieji mūsų gyvenimo lūžiai, kurie istoriniais laikais žmonėms tapdavo kūrybingumo paskata, jau lengvai sutalpinami į amžiaus tarpsnių ar kitokios psichologijos schemas ir poelgių sekas. Tokioje padėtyje didžiausia vertybė vis dar išlieka, kas nesuvaldyta, neprimesta, neapibrėžta jokia instrukcija ar direktyva, nesuplanuota jokiame projekte. Būtent todėl nestebina nemažos menininkų dalies migracija į vienkiemius, kaimo sodybas ar kitas nuo daugeliui įprastos civilizacijos tolimas vietas – atokiose vietovėse vis dar įmanoma turėti savąją valią, kuri ir yra kūrybos akto tarsi iš niekur ir iš nieko raiška, turinti paslapties pėdsaką ir visą egzistencinės atverties žavesį.

Padeda ugdyti intelektą

Visų pirma, gebėjimas kūryboje išlaisvinti asmeninius jausmus ir išgyvenimus puoselėja vaikų emocinę sveikatą. Dar prieš pradėdami kalbėti, maži vaikai savo mintis, pojūčius atskleidžia kūryboje – jie naudoja įvairius menus ir priemones, kad išreikštų savo jausmus, kurių dar negali aiškiai išsakyti.

Kurdami vaikai įgyja pasitikėjimo savo jėgomis ir mokosi gerbti save, savo kūrinius ir kitų darbus. Tai svarbu, nes jaunas žmogus taip mokosi bendrauti su kitais, suprasti savo ir kito jausmus. Be to, jau nuo mažumės asmuo, matydamas, kad kažkas teigiamai reaguoja į jo sukurtą darbą, jaučia pasitenkinimo jausmą, įvertinimą, pasididžiavimą.

Augdami vaikai per kūrybą lavina dėmesingumą, koncentraciją ir gebėjimą atsirinkti bei atskirti dalykus, problemas, emocijas. Kurdami vaikai nuolat priima sprendimus, renkasi iš skirtingų priemonių, atspalvių, formų. Kurdami jie išmoksta pasirinkti ir pagrįsti, kodėl pasirinko atlikti veiksmus vienaip, o ne kitaip. Taip yra ugdomi vaiko intelektiniai gebėjimai, jis taip pat skatinamas mąstyti už ribų ir pasitikėti savimi, savo idėjomis.

Vėliau, bręstant, šie gebėjimai gelbsti priimant sprendimus gyvenimiškose situacijose. Būtent kūryba skatina kritinį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius, kurie padeda ieškant galimybių bei išeičių ir kitose srityse. Tad svarbu pasitelkti kūrybą mokant jaunuolius svarstyti pasirinkimų alternatyvas, jas analizuoti ir nuspręsti, kaip jas taikyti atitinkamame kontekste.

Būtent kūryba skatina kritinį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius, kurie padeda ieškant galimybių bei išeičių ir kitose srityse.

Gelbėja pažeidžiamus vaikus

Pasitelkiant kūrybines veiklas, galima paprastai ir efektyviai įtraukti įvairaus amžiaus, socialinės padėties, lyties vaikus į bendrą veiklą, juos sudominti, atitraukti nuo ekranų ir paskatinti aktyviau įsitraukti į bendruomenines veiklas.

Britų tarybos ir „Kūrybinių jungčių“ bendro projekto „Ryšio kūrimas“ metu buvo siekta lavinti vaikų, lankančių vaikų ir paauglių dienos centrus, kūrybiškumą. Projekto kuratorės Aurelijos Plūkės teigimu, kūrybiškumo ugdymas leido praplėsti vaikų socialinius ir kultūrinius akiračius.

„Dirbdami su vaikais ir jaunimu iš įvairių šeimų pastebėjome, kad dažnai vaikai gyvena tarsi savo uždarame burbule, kuris apsiriboja namais, mokykla, dienos centru. Ir nors vaikai gyvena mieste, kuriame gausu ir kitų galimybių (bibliotekos ir jose esančios jaunimui pritaikytos erdvės), vaikai ten nesilanko. Apie tokias erdves dažnas vaikas turi išankstinių nuostatų, o gal tiesiog ne visai žino, kaip jose elgtis, kokios taisyklės ten galioja. Todėl su dalyviais dirbantys profesionalai padrąsina juos eksperimentuoti ir tyrinėti naujas erdves kartu“, – pasakoja A. Plūkė.

Projekto pabaigoje beveik visi vaikų ir paauglių dienos centrus lankantys vaikai išsiėmė bibliotekos skaitytojo pažymėjimus, kuriais labai didžiavosi. Tai, kad vaikai prisijaukino jiems naują erdvę, apie kurią jie buvo gana skeptiškos nuomonės, yra labai svarbus projekto rezultatas.

Vaikai, kurie yra suformavę kiek kitokius socialinius įgūdžius, kuriems sunkiau sekasi laikytis taisyklių, dažnai yra atstumiami. Savo chaotišku elgesiu jie tampa problema kitiems, tad nenuostabu, kad jie pasilieka savo saugiame burbule.

Britų tarybos Lietuvoje vadovės Onos Marijos Vyšniauskaitės teigimu, kūryba išlaisvina vaikus: paišant, statant, lipdant, leidžiant laiką naujose erdvėse išlaisvinamos mintys, nuotaikos ir emocijos – taip pat ir užslėptos.

„Drauge kuriantys asmenys stiprina tarpusavio pasitikėjimą, kurio pagrindu vaikus galima įtraukti į naujas veiklas – šioje iniciatyvoje tai buvo lankymasis bibliotekoje“, – pabrėžia O. M. Vyšniauskaitė.

Raktas į pažinimą

Vaikus ir jaunus žmones labai stipriai formuoja jų šeima, artimiausios aplinkos žmonės. Tad natūralu, kad ne visuomet vaikai save ir pasaulį mato iš pozityvios perspektyvos, jei jie auga nesaugioje ir neįtraukioje aplinkoje.

Tokioje aplinkoje jų pasaulėvaizdis tampa gana skurdus ir ribotas, nes jie išmoksta prisitaikyti, o neretai – nekristi į akis. Tokiems vaikams menas ir kūryba gali tapti išlaisvinančia veikla bei pasitarnauti jų pasaulėvaizdžio ir požiūrio į save plėtimui.

„Kūrybinių jungčių“ kurianti praktikė Aurelija Tavoraitė priduria, kad kūrybiniai užsiėmimai skatina vaikus ieškoti autentiškumo, o tai suteikia vaikams pasitikėjimo.

„Kūryba dažnai suabejoja išankstinėmis nuostatomis, nepajudinamomis tiesomis, todėl vaikas gali permąstyti savo patirtis ir suabejoti tam tikromis normomis, įsitikinimais, o tai gali jį išlaisvinti ir kviesti mąstyti savo galva. Tam tikros vaikų patirtys, vaikystės patyrimai gali įgyti naujų verčių ir reikšmių“, – apibendrina A. Tavoraitė.

„Ženklios investicijos į kultūros sektorių turėtų pagerinti sąlygas kultūros ir meno kūrėjams, ypač tai aktualu šalies regionuose. Sieksime stiprinti paveldo tvarkymo sistemą, kultūros objektų renovacijos projektus vykdyti pritraukiant ne tik valstybės lėšas. Šioje programoje didelis dėmesys skiriamas tautinėms mažumoms, jų integracijai, tolesniam lietuvių kalbos puoselėjimui. Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, labai svarbu glaudžiau derinti kultūros ir švietimo sritis, tikintis darnios šalies humanitarinės raidos“, – pabrėžė premjerė Ingrida Šimonytė.  

„Programa siekiama plėsti kultūros paslaugų prieinamumą, šalinti kultūros sektoriaus dirbančiųjų motyvacijos ir kvalifikacijos sistemos trūkumus, atminties institucijas padaryti atviresnes. Pavyzdžiui, planuojamas muziejinių vertybių saugyklos įrengimas viename iš Lietuvos regionų, padarant ją atvirą visuomenei, ne tik saugant kultūros vertybes, bet didinant ir jų prieinamumą, taigi gerinant komunikaciją visuomenei apie kultūros vertybių svarbą. Kultūros paveldo srityje siekiama kurti tvarias finansines ir nefinansines paskatas aktualizuojant kultūros paveldo objektus, akcentuojamas suinteresuotų pusių dialogas visais paveldotvarkos klausimais“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys pristatydamas kultūros ir kūrybingumo plėtros programą.

Ministras atkreipė dėmesį, kad plėtros programa taip pat sudaro prielaidas kurti kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektoriaus specifinius poreikius atliepiančias, į kūrėją, kaip pagrindinę tikslinę grupę, orientuotas ir pačių KKI augimą bei transformaciją skatinančias priemones. Kultūros ministro teigimu, taip reaguojama į KKI svarbos ekonomikoje augimą, tendencijas, kurias dar labiau išryškino pandemija, kad pasaulinėje rinkoje auga poreikis jau nebe serijinių prekių gamybai, bet aukštos kokybės, kultūriniu turiniu ir prasmėmis grįstų inovatyvių prekių ir paslaugų kūrimui.

Šioje programoje didelis dėmesys skiriamas tautinėms mažumoms, jų integracijai, tolesniam lietuvių kalbos puoselėjimui.

Programa taip pat siekiama proveržio kultūros išteklių skaitmeninimo srityje, plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšos – 30 mln. eurų – bus nukreiptos e. kultūros vartams sukurti, konsoliduojant dabar turimas sistemas ir registrus, siekiant atverti visus kultūros išteklius ir skatinti visuomenę jais naudotis.

Programa siekiama sutelkti įvairių politikos sektorių resursus geresniam ir efektyvesniam kultūros potencialo panaudojimui, sukuriant pridėtinę vertę kitose valstybės politikos srityse.

Programoje įvardintoms problemoms spręsti suformuluota dešimt pažangos priemonių ir nustatyti siektini pažangos rodikliai. Programos biudžetas – 289,9 mln. eurų, finansavimo šaltiniai: 2021–2027 metų Europos Sąjungos ir Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės plano „Naujos kartos Lietuva“ lėšos, taip pat valstybės biudžeto bei privačių šaltinių lėšos.

Patvirtinus programą sudarytos prielaidos įgyvendinti 2021–2030 metų nacionaliniame pažangos plane įvardintą strateginį tikslą – didinti kultūros vaidmenį visuomenėje, gyventojų įsitraukimą ir indėlį į kultūrą, skatinti kūrėjus kurti, stiprinti istorinę atmintį, atgaivinti visuomenei ir vietos bendruomenėms svarbų kultūros paveldą. 

Programoje numatytomis pažangos priemonėmis bus prisidedama prie Nacionaliniame pažangos plane nustatytų horizontaliųjų darnaus vystymosi, inovatyvumo ir lygių galimybių visiems principų įgyvendinimo. Programa nuosekliai atspindi ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano nuostatas, prisideda įgyvendinant atitinkamus sprendinius.

2021–2030 metų Kultūros ministerijos kultūros ir kūrybingumo plėtros programą parengė tarpinstitucinė darbo grupė, kurioje buvo atstovaujamos suinteresuotos ministerijos ir socialiniai partneriai. Programos rengimo procese ministerija intensyviai konsultavosi su socialiniais partneriais, kultūros įstaigomis ir kūrybine bendruomene. Programos projektas buvo tobulinamas, atsižvelgiant į viešųjų konsultacijų metu gautas pastabas, taip pat suderintas su 18-osios Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo planu.

Ką apie mus sako sunkumai, kuriuos patiriame tada, kai savo vaikams padedame pasiruošti lietuvių kalbos ir literatūros pamokoms, stengiamės kartu su atžalomis atlikti jų namų darbus? Sunkumų patiria tikrai ne vienas. Pripažinkime, iki koronaviruso laikų tai, ko mokoma mokykloje, daugelis tik nujausdavome arba žinojome miglotai.

O mokoma, be daugelio kitų aspektų, ir rašytinio bei sakytinio teksto suvokimo. Nemažai suaugusiųjų iki 2020-ųjų pradžios net nežinojo, kas yra tas teksto suvokimas. Dabar esame priversti tobulintis. Teksto suvokimas – tai gebėjimas verbaline kalba išreikšti perskaityto literatūros kūrinio ar kitokio teksto temą, apibūdinti jo problematiką, loginius teksto struktūros ryšius. Manau, šių metų patirtis, tikrai drąsiai tai galima sakyti, atskleidė, kad ne vieno tėvelio vaikai, atlikdami savo kasdienes užduotis, mąsto kur kas daugiau nei suaugusieji.

Nebūkime nepagrįstai optimistiški – daugelio tėvų darbai ir gyvenimas jau nereikalauja didesnių intelektinių pastangų. Suaugusiųjų gyvenimo uždavinių sprendimai yra išmokstami ir vėliau darbinėje praktikoje taikomi kaip šablonai, nereikalaujantys nuolatinio kūrybingumo. Nuoširdžiai pasikalbėjus ne su vienu vaiku, paaiškėtų, kad jų kasdienybė yra kur kas sunkesnė nei tėvų – kasdien reikia gilintis į naujus dalykus, temas ir problemas.

Kas nors galėtų klausdamas sakyti: kas gi čia nauja? Juk visais laikais mokytis buvo neretai sunkiau nei dirbti, ypač jei darbai buvo gana paprasti.

Kiek suaugusiųjų šiandien Lietuvoje gebėtų perskaityti literatūros kūrinio ištrauką, per trumpą laiką parengti žodinės kalbos tekstą ir prieš auditoriją be klaidų pasakyti tą kalbą?!

Nauja yra tai, kad šiuolaikinis pasaulis iš tėvų ir kitų suaugusiųjų kasdien reikalauja, pirmiausia, sakytinio ir rašytinio teksto suvokimo įgūdžių, kuriuos daugelis yra beviltiškai praradę dar iki tol, kol suprato, kaip vadinasi šis, kaip anksčiau buvo įprasta, beveik visuotinis įgūdis. Būtent iš to, kad dažnas šiuolaikinis žmogus dažnai nesupranta ilgesnio nei 15–20 eilučių teksto, rodomo mobiliojo telefono ekrane, kyla daugelis praktinių ir net ideologinių problemų. Susikaupti ir skaityti ilgesnį straipsnį ar knygą ryžtasi gal ne tiek ir mažai žmonių, tačiau ant neraštingumo ribų balansuoja turbūt apie pusė Lietuvos žmonių. Įprasta kalbėti, kad dabartiniai vaikai yra kompiuterių ir telefonų aukos – tai mūsų naujoji tautosaka. Tačiau kas įvertins, kokios tų įrenginių aukos yra suaugusieji, neretai atsakingi už siauresnę ar platesnę mūsų gyvenimų, socialinę realybę?!

Rašytinio teksto suvokimo sunkumai tarp suaugusiųjų yra tik pusė bėdos. Kur kas stipresnis yra sakytinio teksto prasmės, tikslo ir struktūros nesupratimas. Kiek suaugusiųjų šiandien Lietuvoje gebėtų perskaityti literatūros kūrinio ištrauką, per trumpą laiką parengti žodinės kalbos tekstą ir prieš auditoriją be klaidų pasakyti tą kalbą?!

Žinoma, kad žmonės sensta ir, tai darydami, neretai pernelyg šviesiai, nerealiai žvelgia į savo vaikystės ir jaunystės laikus – atseit, tada buvo geriau, o dabar viskas eina tik prastyn. Tačiau tikėti, kad XVIII a. prasidėjęs žmonijos reiškinys, kurį humanistikos istorijoje įprasta vadinti Švietimo epocha, būtent ir padėjo nedylančius pagrindus visuotiniam išsilavinimo ir raštingumo standartui, dar labai reikėtų. Priešingu, visuotinio bemokslingumo ir neraštingumo atveju kentės ne mokslas ar kultūra – tiesiog paskęsime įvairiausiose nuogirdose, ganduose ir sąmokslo teorijose.

Taigi, tol, kol netapome infantilūs kaip darželinukai, dar padėkime vaikams ruošti namų darbus, nes gal tai primins, kad lavintis reikia ne tik mokyklos suole ar prieš dešimtmečius lankytoje universiteto auditorijoje. Ir nepadės ES institucijų direktyvus imperatyvas mokytis visą gyvenimą, nes ne dėl Briuselio biurokratų galime ir norime tobulėti. Tai, kartais to net neįvardydami, darome tam, kad netobulas pasaulis dėl mūsų veiklos taptų bent kiek mažiau ydingas, nes, suvokus rašytinius ir sakytinius tekstus, kitas lygmuo yra mūsų moralybė, tiesiogiai siejama su ne techniniu ir ne kompiuteriniu, o su klasikiniu humanitariniu išsilavinimu.

Ne vien knygos

Kažkada, prieš kokį gerą dešimtmetį, kai į bibliotekas ateidavome tik pasiimti knygų, buvo imta kalbėti, kad bibliotekos turėtų būti ir nedideli bendruomeniški centrai, mažyčiai kultūros-socialiniai židinukai žmogui, kuris netoli savo namų turėtų kur nueiti, kažkuo užsiimti, išmokti arba tiesiog – pabendrauti. Tuomet tai skambėjo, kaip keista idėja, nes į biblioteką buvo įprasta ateiti knygos, na, dar kokį laikraštį ar žurnalą paskaityti. Tačiau šiandien tai jau nebe idėja, bibliotekose nuolat vyksta edukacinės programos, renginiai, siūlomos erdvės ir pagalba savom iniciatyvom.

Šiandienos žmogus kiek pritingi savomis jėgomis ir iniciatyva ieškoti bei atrasti, jam reikia parodyti, paaiškinti, palinksminti ir t.t. Bibliotekininkai – kaip ir muziejininkai – turi lankytoją apšokinėti, sudominti ir nustebinti, nors neretai, kai tas kalnas nevaikšto pas tave, imi ir pats nueini – pasidomi, paieškai, o ir veiklos tuomet turi apsčiai.

Tai, kad bibliotekos išties yra tapusios savotiškais socialiniais židiniais, yra labai gerai, ir ypač vyresnio amžiaus žmogui, kuris ne iš išlepimo laukia, kad jį kažkas užims, o tiesiog nežino, drovisi, yra vienišas ir neretai finansinis stygius stipriai apriboja galimybes.

Nors dažnai vyresnio amžiaus žmogus galvoja, kad jo gyvenimas – pilkas, nelabai įdomus, tačiau pradėjęs rašyti laišką pamato, kad turi ką pasakyti, tik niekada nemėgino to daryti.

Archyvuoti prisiminimus

Kauno viešoji Vinco Kudirkos biblioteka tokius žmones pakvietė į kūrybiškumo kursus: vieni mokėsi rašyti miniatiūras, esė, sveikinimus, kiti rinkosi į kompiuterinio raštingumo užsiėmimus, bet į kiek kitokius, nei buvo įprasta anksčiau mokant naudojimosi kompiuteriu pagrindų. Šįkart projekto "Senjorų kūrybiškumo akademija" partnerė – Viešoji įstaiga "Inovatyvūs kūrybiniai projektai" ir jos vadovė Vitalija Norvilienė vyresnio amžiaus žmones mokė tvarkytis su nuotraukomis, nes šiandien jau daugelis moka nuspausti vieną, kitą mygtuką, tačiau kaip įkelti, sutvarkyti, archyvuoti ir t.t. dar nežino.

V.Norvilienė buvo užsibrėžusi daugiau: išmokyti iš turimų fotografijų sukurti skaidrių rinkinį, net nedidelį filmuką, kurį būtų galima parodyti vaikams ir vaikaičiams, o ir patiems įdomiai užsiimti bei pabūti su maloniais prisiminimais, kurie, beje, vertingi ne tik artimiesiems, bet ir visiems – tuose prisiminimuose, gyventuose gyvenimuose glūdi visų mūsų pamatas, vienaip ar kitaip paliečianti patirtis.

Užsiėmimus lankę žmonės išties daug ko nemokėjo, buvo gana nedrąsūs: vieniems reikėjo pačių pagrindų, kiti – gana gerai orientavosi, bet susipažinę su naujomis galimybėmis, kurios atsivėrė, negalėjo atsidžiaugti. Tiesa, pasak V.Norvilienės, kai kurie atėjo vien slegiami vienišumo, kad pabūtų, su kažkuo pabendrautų.

Laiškas jaunystei

Taigi kita projekto dalis - pakviesti vyresnio amžiaus žmones į kūrybinio rašymo dirbtuves – prisiminimų žanro kūrybinius užsiėmimus. Gyvenimo matęs žmogus tikrai turi didžiulį turtą – patirtį, nueitą gyvenimo kelią, kuris visada įdomus: klausantis prisiminimų neretai išgyveni emocijas, kurias joks filmas nepadovanos. Nors dažnai vyresnio amžiaus žmogus galvoja, kad jo gyvenimas – pilkas, nelabai įdomus, tačiau pradėjęs rašyti laišką, tarkim, jaunystės mylimajam, pamato, kad turi ką pasakyti, tik niekada nemėgino to daryti.

Kaip pastebėjo kūrybinio rašymo dirbtuvių vedėja pedagogė, poetė Osvalda Ivanauskienė, pasiūliusi gilesnę pažintį ir su poezija, žmonės iš pradžių kratėsi, sakydami, kad nesupranta, ypač šiuolaikinės poezijos, tačiau neilgai trukus taip įsitraukė, jog iš bibliotekos išėjo su išsirinkta paskaityti poezijos knyga.

Įdomu tai, kad vykdant projektą išryškėjo ir tam tikra tendencija – kai kurių mikrorajonų gyventojai išties yra ne itin aktyvūs, ir jei Panemunėje, Palemone bei Dainavos mikrorajonuose vyresnio amžiaus žmonės noriai rinkosi, tai Šilainiuose – ne. Nors, pavyzdžiui, į Panemunės bibliotekos padalinį buvo atvažiuojančiųjų ir iš Centro. Gal ne veltui Šilainiai vadinami miegamuoju mikrorajonu, kita vertus, idėja atokiau esančius mikrorajonus kultūriškai gaivinti nėra dirbtinė, bet reikalinga ir prasminga.

Beje, dirbtuvių dalyviai ne tik dalyvavo tęstiniuose mokymuose, bet ir buvo kviečiami į susitikimus su kitais kūrėjais. Skirtinguose bibliotekos padaliniuose vyko susitikimai su aktore Nijole Narmontaite, rašytoja Aldona Ruseckaite, rašytoja, jogos mokytoja Eva Tombak ir kt. Be to, čia mezgėsi pažintys, buvo patenkinamas socialumo poreikis ir skatinama tobulėti toliau, ieškoti sau artimos, gal nėkart nebandytos veiklos, ateiti į biblioteką ne tik knygų, bet ir pasisemti idėjų, susitikti, pabendrauti, pa(si)būti.

Kažkada įsiliejusi į kūrybiškumo dvasią puoselėjančią, šviesios atminties maestro Vytauto Kernagio šeimą, šiandien ji su vyru Vytautu augina du sūnus – keturiolikmetį Nojų ir penkerių Kristijoną. Rima įsitikinusi, kad vaikams į galvą nereikia grūsti nereikalingų dalykų, kur kas svarbiau jiems leisti patiems nuspręsti, kuo nori domėtis, į ką gilintis ir pasiūlyti kuo daugiau įvairių veiklų. Tokių taisyklių ji žada laikytis ir visai neseniai įkurtame vaikų kūrybiškumo centre „Oi, pelėda“.

– Šiandien be galo daug kalbame apie vaikų kūrybiškumą. Kaip jis pasireiškia?

– Vaikai iš prigimties yra kūrybiškos asmenybės. Vėliau, auklėdami juos ir remdamiesi savo baimėmis, savo netobulomis patirtimis, mes, suaugusieji, pridarome daugiau žalos, nei naudos. Ar kada stebėjote, kaip vaikai žaidžia? Kaip jie moka įsijausti į akimirką, rodos, laikas jiems neegzistuoja. 

Mano penkiametis Kristijonas sako: „Gyvenimas juk yra toks, koks yra“. Galvoju, iš kur jis žino tai, ko kiti nesupranta nugyvenę ir visą savo amžių? Kai išgirsti tokius žodžius, darosi aišku, kad mes kartais vaikus apkrauname, apauginame savo įsivaizdavimais, požiūriu ir suvokimu, o juk jie – grynuoliai, viduje atsinešę svarbiausias žinias. Reikia kuo mažiau jiems trukdyti, ne slopinti, o padėti jiems lavinti kūrybiškumą.

Mano penkiametis Kristijonas sako: „Gyvenimas juk yra toks, koks yra“. Galvoju, iš kur jis žino tai, ko kiti nesupranta nugyvenę ir visą savo amžių?

Dažnai galvojama, kad kūrybiškumas yra gebėjimas piešti arba dainuoti. Jei jau tokių įgimtų gebėjimų neturi, niekada nebūsi kūrybingas. Iš tiesų kūrybiškumas – gebėjimas reikšti naujas idėjas, originaliai mąstyti ar rasti nestandartinių būdų spręsti problemas. Jau šiandien daugybę darbo procesų atlieka programos ir robotai. Ateityje robotizuotų procesų tik daugės, todėl žmogui bus svarbu lavinti tai, ko neturės robotai - kūrybiškumą. Ši mūsų savybė kuo toliau, tuo labiau bus vertinama. 

– Kaip savo šeimoje vaikų kūrybiškumą ugdote jūs?

– Vaikystėje Nojus buvo ypatingas „Depeche Mode“ bei „Blue man group“ gerbėjas, jo trauka ritmui ir muzikai buvo itin stipri. Tai matydami, suteikėme jam galimybes muzikuoti: iš pradžių mušė būgnus, vėliau grojo pianinu. Nojaus aistra muzikai auga kartu su juo – šiandien jis jau ne tik muzikuoja, o filmuoja, montuoja, domisi garso inžinerija. Nojus ne tik seka naujausias tendencijas, bet ir labai logiškai mąsto. Filmavimui ir montavimui reikia investicijų, skatiname jį taupyti, planuoti ir atsakingai išleisti savo santaupas. Tai skatina ne tik savarankiškumą, bet ir finansinį raštingumą.

Mažasis, Kristijonas, visiškai laisva asmenybė. Jis visuomet sugalvoja įdomiausių veiklų: tai įtraukia šeimą kartu ieškoti jo paslėpto lobio, tai suvaidinti kokį personažą arba kartais tiesiog panyra į savo pasaulį ir praleidžia ten po kelias valandas. Jam patinka tyrinėti virtuvės spinteles, žaisti su makaronais ir  kruopomis. Jo žaidimų aikštelę vėliau drauge tvarkome. Drauge klausomės muzikos, šokame. Kartais jis man pasakoja, į ką vienokia ar kitokia muzika jam panaši, ką įsivaizduoja klausydamas. Jis mėgsta vaidinti, jam svarbu, kad būtų  žiūrovų.

Lygiai taip pat ir man, į kūrybiškumo centrą „Oi, Pelėda“ norisi įtraukti ir muziką, teatrą, dailę, ir pažiūrėti plačiau – išmokyti vaikus, kaip nusiraminti, skatinti meditacijas, jogą, judesio terapijas. Noriu, kad vaikai čia rastų  kuo daugiau ir kuo įvairesnių užsiėmimų, nes tai taip pat lavina vaikų kūrybišką.

– Turite įdomų darbą tarptautinėje konsultacijų bendrovėje „FranklinCovey“. Kai jūsų vyras tapo Seimo nariu, perėmėte ir jo darbą – vadovavimą Vytauto Kernagio fondui. Tarsi to būtų negana, kuriate vaikų kūrybiškumo centrą. Ar tai reiškia, kad atradote save mokymų srityje?

– Jau keletą metų dirbu su mokymų programomis, šis darbas tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad daugybė gerų dalykų turi būti įtvirtinami dar vaikystėje, tuo laiku, kai klojamas gyvenimo pagrindas. Dirbdama su vaikais pastebiu, kad vaikams reikia leisti laisvai rinktis ir nevaržomai kurti, o mokyklose tam neskiriama užtektinai dėmesio.

Jau ketverius metus Vytauto Kernagio fondas sėkmingai įgyvendina kūrybinius edukacinius projektus – kasmet, Vilniuje, prie Baltojo tilto, rengiame „Šeimų pasakų“ festivalį, o Anykščiuose vaikai suvažiuoja į scenos meistriškumo stovyklas. „Šeimų pasakų“ festivalyje vaikai kartu su tėvais ar seneliais mokosi kurti pasakas. Kūrybos procesas ne tik lavina vaiko vaizduotę, bet ir moko kurti įvykių seką, kurioje dalyvauja mūsų išgalvoti herojai, turintys stebuklingų galių bei nepakartojamą išvaizdą. Stovyklose vaikai muzikuoja, vaidina, kuria mini spektaklius, šoka ir susipažįsta su scenos menu. Jose vyrauja neįtikėtinai kūrybiška atmosfera. Vaikai mokosi atvirai bendrauti, bendradarbiauti, pažinti save ir vieni kitus, ieško stipriųjų savo pusių, geba jas įvardinti, puoselėja grįžtamąjį ryšį. Stebėti save ir kitus vaikams nėra labai lengva, tad gera stebėti kaip vos po kelių dienų stovykloje jiems darosi vis lengviau rasti nuoširdžius žodžius garsiai kalbėti apie save, įvertinti savo ir kitų pasiekimus. 

Baigiamojo pasirodymo pažiūrėti atvykę tėvai neslepia nuostabos: kaip per savaitę vaikas sugebėjo atsiskleisti? Išvykdami iš stovyklos, ir tėvai, ir vaikai mūsų klausdavo – o kas toliau? Kaip mums sulaukti kitos vasaros?

– Tai, kas toliau?

– „Oi, Pelėda“ – tai vieta, kur vaikai gali sugrįžti į draugišką, kūrybingą atmosferą. Centre puikiai jaučiasi įvairaus amžiaus vaikai – nuo pačių mažiausių iki paauglių. Kuriame įvairiausias programas, rengiame beprotiškus gimtadienius. Turime čia kino dirbtuvėles, potyrių valandą, teatralizuotą kelionę į Afriką ir daug visokių linksmų dalykų. Labai noriu, kad centras taptų gero, kokybiško laiko centru. Kad atsitraukę nuo televizorių ir telefonų, vaikai mokytųsi atsipalaiduoti, atskleisti savo kūrybiškumą, bendrauti. 

Jau susirinko puiki vadovų komanda – menininkė Jolita Vaitkutė, aktoriai Rokas Petrauskas, Ineta Stasiulytė, Greta Šepliakovaitė. Puoselėjame mentorystės idėjas – todėl centre lankysis ir daug Lietuvos scenos profesionalų. Vaikai turės galimybę jiems parodyti savo kūrybos rezultatus, aptarti progresą ir išgirsti jų nuomonę. Labai svarbu, kad visus užsiėmimus vainikuos konkretus rezultatas – muzikos kūrinys, pasaka, vaidinimas. Labai norime, kad vaikai ne tik kurtų, bet ir mokytųsi savo veiklą pristatyti. Tai juk irgi labai svarbu. 

– Ar vyras Vytautas padeda?

– Žinoma, padeda, mes juk šeima. Visų pirma – Vytas mane labai palaiko. Kas benutiktų, žinau, kad turiu į ką atsiremti. Tai suteikia pasitikėjimo ir jėgų drąsiai žengti į priekį.  Vytas – kūrybiškas žmogus, jis turi nemažai patirties dalykuose, kurie man gali būti nauji, todėl džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasitarti, pasidalinti mintimis bei idėjomis.

Geriausio metų kultūros centro konkurso komisija vertino, kaip puoselėjama etninė kultūra, mėgėjų menas, kuriant menines programas, plėtojant švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, ugdant bendruomenės kultūrinius poreikius, organizuojant profesionalaus meno sklaidą. Komisijai vadovavo kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė.

Sintautai – poeto Prano Vaičaičio, kalbininko Juozo Pikčilingio, signatarų Saliamono Banaičio ir Jono Vailokaičio bei kitų žymių Lietuvos žmonių lopšys. Kultūros centro iniciatyva organizuojama akcija „Prisminkime protėvius“, pavasario poezijos vakarai P. Vaičaičio gimtinėje po atviru dangumi.

Kiekvienais metais Sintautų kultūros centras suorganizuoja apie penkiasdešimt įvairių kultūrinių renginių. Puoselėjama ir populiarinama etninė kultūra, skatinama mėgėjų meninė veikla, profesionalusis menas. Renovuotas kultūros centras turi tris parodų sales, juose nuolat eksponuojami įvairių autorių darbai. Centre veikia įvairūs mėgėjų meno kolektyvai: moterų vokalinis ansamblis „Mozaika“, pripažintas vienu geriausių vokalinių ansamblių Lietuvoje, taip pat nuskynęs laurus užsienyje kaip geriausias užsienio choras. Folkloro ansamblis „Santaka“ šių metų balandį atšventė savo veiklos 30-metį. Vyresniųjų liaudiškų šokių kolektyvas „Sintuola“ skina laurus Lietuvos ir užsienio festivaliuose bei konkursuose.

Šakių rajone puikiai vertinami Sintautų kultūros centro organizuojami renginiai: liaudiškos muzikos festivalis „Trenkim polką prie Pentos“, vokalinių ansamblių šventė „Zanavykų balsai“, tradicinis sakralinės muzikos festivalis „Giesmė“, vykstantis kas dvejus metus, jau 10-oji ir pritraukianti bene daugiausiai žiūrovų rajone „Bulvės šventė“.

Jau 15 metų kasmet leidžiamas „Sintautiečių kalendorius“ – tradicinis leidinys, kuriame – Sintautų gyventojų ir krašto svečių mintys, vietos kūrėjų darbai ir kultūrinės naujienos.