„Norime priminti, kad laisvę iškovoti nėra paprasta, kad Baltarusijoje kasdien randasi vis daugiau mirčių, smurto, ir kad visa tai vyksta mūsų pašonėje“, – sako M. Ivaškevičius.
Tarptautinio projekto meno vadovas Vladimiras Gurfinkelis, su baltarusių, LRDT ir kviestiniais aktoriais repetuoja baltarusių režisieriai Aleksandras Marčenka ir Aleksandras Januškevičius.
– Ar galime pasakyti, kad teatro scenoje gimsta naujas žanras? Aktoriai tampa liudytojais, jausmas perkeliamas į vaizdą, tikrovė tarsi susimaišo su iliuzija. Kur čia, Mariau, yra jūsų vieta?
– Galbūt ir galima kalbėti apie naują žanrą. Kai baltarusių aktoriai atvyko į Vilnių, maniau, susėsim, pakalbėsim, susipažinsime. Mūsų pažintis užtruko tris dienas, o diktofone atsirado galybė užrašytų pasakojimų ir iš jų kilusių diskusijų. Paskui dar penkias dienas vaikščiojau į viešbutį, kuriame jie gyveno ir kalbinau kiekvieną atskirai. Atsirado kalnas medžiagos, reikėjo kažkaip sugalvoti, ką iš to kalno atrinkti ir kokia forma pateikti. Radosi nepaprastai įdomus susidūrimas: iš smurto zonos atvažiavę baltarusiai ir saugų, ramų gyvenimą gyvenantys mūsiškiai aktoriai. Tame dramaturginiame voratinklyje radosi nemažai manipuliacijos – kaip iš savo šios dienos pozicijos mes žvelgiame į kitų žmonių skausmą. Nors kažkada juk patys buvome panašioje situacijoje. Vakarai žiūrėjo į mus, kaip mes dėl savo laisvės gulėme po tankais.
Baltarusijoje, nebėra naujiena, ten kilęs judėjimas neduoda greitų rezultatų, niekas iš esmės nesikeičia, taigi, mes pradedame pamiršti.
– Pastaruoju metu įvykiai Baltarusijoje tarsi nutolo, mes patys turime savų bėdų, kurias atnešė epidemija, Tačiau tai juk nereiškia, kad ten situacija pasikeitė?
– Atrodo, mes tapome tobulą gyvenimą gyvenančiais europiečiais, kurie tarsi ir palaiko kaimynų laisvės siekį, tačiau sena naujiena greitai nusibosta. Tai, kas vyksta Baltarusijoje, nebėra naujiena, ten kilęs judėjimas neduoda greitų rezultatų, niekas iš esmės nesikeičia, taigi, mes pradedame pamiršti. Ten vyksta revoliucija, žūsta žmonės, tačiau Vakarams jau nebeįdomu. Argi ne tas pats buvo su Ukraina? Visi įprato ir nebekreipia dėmesio. Nemanau, kad čia tik mes, lietuviai, tai viso laisvojo pasaulio problema.
– Šiuo spektakliu mes norime priminti, kad laisvę iškovoti nėra paprasta, kad Baltarusijoje kasdien randasi vis daugiau mirčių, smurto, ir kad visa tai vyksta mūsų pašonėje.
– Greičiausiai, tokia tikro menininko misija – kalbėti apie tai, kas nėra patogu?
– Man norisi, kad spektaklis būtų nepatogus, kad žmonės susiprastų, pamąstytų. Norisi, kad mums būtų nepatogu žiūrėti ir kad negalvotume, jog atvyko cirkas su keliomis beždžionėlėmis. Tas nepatogumo jausmas turėtų atvesti į suvokimą, kad privalome kažką daryti. Baltarusijos žmonės neprivalo kentėti smurto, ten negali lietis kraujas. Manau, kad tokia misija įmanoma. Svarbiausia – nebijoti.
– Koks yra jūsų asmeninis santykis su Baltarusija?
– Baltarusijoje mano šaknys. Mano seneliai buvo ištremti iš šios šalies, grįžti ten nebegalėjo, taigi, grįžo į Lietuvą. Tas kraujo ryšys egzistuoja, tačiau mano mentalitetas – lietuviškas. Kažkada mėginau savo šaknis pajusti gana keistu būdu: rodė ledo ritulio varžybas, kuriose susitiko Latvija ir Baltarusija. Mėginau sau pasakyti, kad palaikysiu Baltarusiją, bet – nė velnio, palaikiau Latviją.
Į Lietuvos ir Baltarusijos bendrystę žvelgiu labiau iš istorinės perspektyvos, tarsi į mūsų visų šaknis. Drįstu teigti, kad su Baltarusija esame viena, per pusę perskelta, politinė tauta. Dar blogiau, ir jiems, ir mums išoperuota smegenų dalis, kurioje buvo šis suvokimas. Viena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tauta.
– Ar buvote nuvykęs į Baltarusiją, kai šalyje prasidėjo revoliucija?
– Su Nobelio premijos laureate, rašytoja Svetlana Aleksijevič derinome jos atvykimą į Vilnių rudenį. Rugsėjo pabaigoje jau buvo visiškai aišku, kad ji neatvyks. Planavau aš važiuoti pas ją, tačiau paaiškėjo, kad manęs tiesiog nebūtų įleidę į šalį. Gal ir gerai, kad taip įvyko, nes galiausiai į Vilnių atvažiavo aktoriai ir režisieriai, norintys papasakoti, kas vyksta Baltarusijoje. Kokie drąsūs tie žmonės! Juk atvyko nežinodami, ar išvis galės grįžti į savo namus, ar grįžę nepraras darbų, atvyko į priešo, režimo supratimu, teritoriją. Tokios drąsos mums reikėtų pavydėti.
– Turbūt labai sunku išskirti, tačiau gal yra istorija, kuri jus ypatingai palietė?
– Spektaklyje mes kalbame apie tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje, tačiau pokalbyje labai ryškus klausimas – o kokie esame patys? Kokius mus augino? Kokie mūsų tėvai? Visa tai ėjo vis gilyn ir gilyn. Baltarusija yra to paties proceso, kuris prasidėjo prieš trisdešimt ar daugiau metų, dalis: Lietuva, Baltijos šalys, Ukraina, dabar Baltarusija... Politika, pasirodo, išskiria šeimas, įkerta kirvį, artimi staiga tampa svetimi, keičiasi vertybės. Išniro stipri frazė apie tai, kad vaikystėje patirtas smurtas nesiliauja ir mus savotiškai suformuoja, nulemia mūsų ateitį: mus mušė vaikystėje, dabar esame suaugę, o mus ir toliau muša. Ir tikrai – mus su buožėmis mušė 1991-aisiais, vis kitokias uniformas dėvinčios jėgos struktūros mušė žmones Vilniuje, Maskvoje, mušė Kijeve, muša Baltarusijoje. Trisdešimt metų smurto prieš suaugusius, protingus žmones. Ar tai kada baigsis?
– Vienas baltarusių aktorius, gyvenimą savo šalyje prilyginęs absurdo teatrui, vis dėlto neišdrįso viešai pasakyti savo pavardės. Ar įmanoma atskleisti siaubo mastą?
– Aktoriai iš Baltarusijos išdrįso dalintis savo patirtimis scenoje, tačiau, man rodos, kad jie iki galo nesusivokė, kam pasiryžo. Be abejo, repetuojant, atsirado abejonių ir baimių. Nuo pat pradžių jiems sakiau, kad spausiu maksimumą, bet kiekvienas turi teisę atsiimti savo žodžius. Esate čia ne tam, kad griūtų jūsų gyvenimai, ne tam, kad būtumėte pasodinti į kalėjimą. Jie puikiai žinojo, kad taip gali nutikti, vienas iš jų netgi prarado darbą, tačiau nė vienas neatsisakė savo žodžių.
– Ar į Baltarusiją grįžo visi? Gal kas nors iš spektaklio kūrėjų liko Lietuvoje?
– Visi grįžo, išskyrus vieną aktorę, ji jau kurį laiką gyvena Lietuvoje. Nemanau, kad jie gali būti ramūs dėl to, ką padarė. Jie ne politikai, jie menininkai. Politikų drąsa gali stebinti, bet ji yra pasirinkta, toji drąsa: žinai į ką puoli, esi karys. Teatre žmonės kuria meną, jie turbūt nė pagalvoti negalėjo, kad menas jiems padės kovoti už laisvę.
– Kai laisvė tampa savaime suprantamu dalyku, mes pradedam jos nebebranginti. Koks paradoksas!
– Taip yra, kai gauni ko sieki, tai tampa norma. Deja. Su laisve viskas ne taip paprasta. Net ir ją turėdamas, privalai būti budrus. Ar mes esame visiškai laisvi? Nepasakyčiau. Mūsų sovietmečio traumos dar nesugiję, kad galėtume save vadintai laisvais.
– Galima spėti, kad svarbiausia žinia, kurią siunčiate – laisvė. Ką dar norite pasakyti tarp eilučių?
– Baltarusijoje vyksta revoliucija dėl to, kad žmonės būtų laisvi. Tačiau ne mažiau svarbi žinia yra smurtas. Smurtas prieš civilius. Smurtas prieš suaugusius. Tačiau ir smurtą iššaukia kova už laisvę. Beje, COVID-19, neabejoju, toje kovoje labai pasitarnavo. Baltarusija turbūt bus vienintelė šalis, kur COVID-19 susikovė su tironu.
– Jūsų spektaklyje politinė tema aštriai paliesta. Kaip jums pavyko išvengti plakatiškumo ir patoso?
– Stengiausi, kad to nebūtų. Visa kūrybinė grupė sutarė: tegu tai bus grubus, ne seilėtas spektaklis. Tikiuosi, jis neleis mums likti abejingiems dėl to, kas vyksta vos už pusantro šimto kilometrų nuo mūsų.
