Klaipėdos gyventojai gerai prisimena prie įėjimo į senąjį KVMT pastatą buvusią akmens kompoziciją. Keičiant teatro prieigas patogiam lankytojų srautui senosios akmens kompozicijos buvo atsisakyta, tačiau jos atmintis atgims unikaliuose suvenyruose. Įamžindamas istorinę atmintį, skulptorius V. Karčiauskas kuria į delną telpančias skulptūrines miniatiūras, kurios apjungs teatro istoriją menantį granitą ir turės daug meninių reikšmių.

„Šias skulptūrines miniatiūras pavadinau „Klaipėda ant bangos“. Noriu, kad mūsų miestas ir, žinoma, naujausias, moderniausias šalies teatras visada išliktų ant aukščiausios bangos keteros.

Šiuo metu derinu metalo detales, o senasis akmuo – granitinės kūrinio dalys, dar laukia savo eilės. Skulptūrinėje miniatiūroje susijungs nerūdijantis plienas, bronza ir lašelis Baltijos gintaro. Gintaras slepiasi po ryškiai pakilusia penklinės banga, o tada šis KVMT simbolis elegantiškai leidžiasi akmens šonu žemyn. Granito šoninėje dalyje bus graviruojamos dvi linijos. Tai lyg kelias arba perėjimas iš buvusio pastato į naująjį muzikinį teatrą, o žiūrint iš kitos pusės – kelias granito kubo viršuje pavirsta į Klaipėdos ir mūsų šalies šlovei skambančią bangą.

Prieš pradėdamas darbus ilgai galvojau, ką sukurti. Norėjosi ne mechaniškai atkartoti KVMT logotipą, o jį paversti kiek neapibrėžta skulptūrine Baltijos bangos erdve, kurioje telpa visos mūsų svajonės apie skambantį, kuriantį ir meno amžinybės grožiui atgimstantį miestą“, – akcentavo V. Karčiauskas, kuris už įžymių žmonių pasiekimų įamžinimą bei aktyvų dalyvavimą Klaipėdos regiono kultūriniame gyvenime 2010 metais apdovanotas Klaipėdos apskrities garbės ženklu.

V. Karčiauskas – klaipėdietis dailininkas, skulptorius, galerijos „Pėda“ savininkas. Menininkas baigęs Telšių dailės technikumą (metalo specialybė), Talino valstybinį dailės institutą (taikomosios dailės specialybė). Menininkas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Daug jo darbų yra privačiose kolekcijose Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Japonijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Jo metalo plastikos ir juvelyrikos darbų spektras labai platus. Šio menininko rankomis pagaminti papuošalai – vienetiniai, išmąstyti iki smulkmenų, nes kiekvienas dirbinys įkūnija kuriamo objekto esybę.

Solistas Mindaugas Rojus ir muzikinio teatro orkestre smuiku grojanti Kamilė Rojė:

Iki švenčių vyksta labai intensyvus darbas, bet Kalėdas visada švenčiame tiek su šeima, tiek su giminaičiais. Kaip gi kitaip!

Dukrai Lėjai stengiamės parodyti senovės lietuvių tradicijas – kiek tik patys jų žinome ir kiek jų laikosi mūsų šeimos (pvz., šienas po Kūčių stalo staltiese). Atsiminimai ir pagarba išėjusiems taip pat labai svarbūs.

Mindaugo firminis Kūčių vakaro patiekalas – „silkė pataluose“: viską darau tradiciškai, kartais sumaišau koks sluoksnis po kurio turi eiti, bet skonio tai negadina. Šis patiekalas tampa išskirtinis, jei jį pagardinu granato sėklomis. Svarbu negailėti majonezo! Kuo riebiau – tuo geriau. Gaila tik, kad po švenčių ima gąsdinti svarstyklės, tada tenka prisiminti pasninką (juokiasi)...

Artėjančių švenčių proga visiems linkime kuo daugiau žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės. Kas bus – kas nebus, bet žemaitis nepražus! Labai tinka ir visai Lietuvai!

Solistas Šarūnas Šapalas:

Šventes švenčiame pas tėtę Merkinėje, suvažiuojame kartu su broliais ir jų šeimomis. Visų vaikai dar to amžiaus, kad laukia Kalėdų Senelio, tai tenka improvizuoti: atitinkamai apsirengti ir pastorinus balsą jį vaidinti. Per Kūčias stengiamės laikytis tradicijų ir visada ant stalo turėti dvylika patiekalų. Po vakarienės – tradicinės dovanėlės. Per Kalėdas visi einame pas močiutę, kuri irgi gyvena Merkinėje, ten visada pilnas stalas gardžiausių vaišių. Visiems gražių ir šiltų ateinančių švenčių!

Teatro vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir režisierė Karina Novikova:

Kalėdas paprastai švenčiame namuose. Susirenka Vladimiro vaikai, giminaičiai, o kartais su jais pasimatome vėliau. Užsuka ir draugai. Mums patinka, kai namuose daug žmonių, bet tuo pačiu nieko nesinori įpareigoti. Patiekalų dažniausiai iš entuziazmo Karina paruošia per daug. Vienas jų – Karinos močiutės Žanetos burokėlių salotos – burokėliai, česnakai, džiovintos slyvos ir graikiniai riešutai. O kitas, kiek egzotiškesnis – bulvių koše įdarytas ir užkeptas žąsies kaklas. Tad visi sočiai prikirtę dažniausiai klausomės patefono ir garsiai apie ką nors diskutuojame, nes gyvai susitikti yra ypatingas malonumas.

Solistas Šarūnas Juškevičius:

Negalėčiau pasakyti, kad Kalėdos ar Naujieji Metai mano šeimoje švenčiami kaip nors ypatingai, originaliai. Visada svarbiausias akcentas būdavo, o ir išlieka – pabūti kartu su brangiausiais žmonėmis. Žinoma, ir skaniai pasivaišinti. O tą padaryti mano žmona Virginija visada mokėjo. Ir tai nebūdavo kokie nors ypatingi patiekalai. Tiesiog viskas pagaminta su meile, todėl ir skanu. Kol buvo gyvi mano ir Virginijos tėveliai, stengdavomės per šventes juos aplankyti. Pas vienus per Kūčias, pas kitus – Kalėdų dieną. Arba pasikviesti į svečius. Kai jų netekome, iniciatyvą perėmė mūsų užaugę vaikai – sūnus Povilas ir dukra Agnė. Dabar dažniausiai renkamės jų namuose ir džiaugiamės, kad visi gyvename viename mieste ir galime be problemų „susibėgti“.

Naujieji Metai dėl mano darbo specifikos dažnai būdavo švenčiami neįprastai. Daugelį metų teatre Naujųjų išvakarėse vykdavo koncertai, kartais ir po du. Visada būdavau užimtas ir kaip solistas, ir kaip koncerto vedėjas. Namo parsirasdavau vos ne paskutinėmis senųjų minutėmis. O dažnokai ir visai naktį, nes po koncerto ar spektaklio teatre, dar laukdavo privatūs renginiai, už kuriuos gerai mokėdavo. Todėl kartais tekdavo kelti šampano taurę vidurnaktį ir su visai nepažįstamais žmonėmis.

Nežinau ką palinkėti artėjančių švenčių proga, be įprastinių – džiaugsmo ir meilės. Man labiausiai norisi taikos ir dvasinės ramybės. Ir kad sveikatos šaltinėlis vis sroventų, neišdžiūtų. To visiems ir linkiu!

Solistė Loreta Ramelienė ir choro artistas Arūnas Ramelis:

Kalėdos – pati gražiausia ir laukiamiausia mūsų šeimos šventė, nes tai metas, kai namuose po studijų ar darbų susirenka visa šeima: iš sostinės grįžta vaikai, visada kartu praleidžiame Kūčių vakarą, o Kalėdų ryte kaip vaikystėje visi einame ieškoti dovanų nuo Kalėdų Senelio, po to visa šeima keliaujame į šv. Mišias prisipildyti dvasinio džiaugsmo, galiausiai – šventinė puota. Visgi, pati didžiausia laimė – tiesiog šeimai būti kartu.

Ant šventinio mūsų stalo visada rasite patiekalų su mūsų pačių surinktais grybais, nes labai mėgstame grybauti. Kartais iš jų gimsta šaltas patiekalas, o kartais – karštas. Ant Kūčių stalo vyrauja žemaitiški tradiciniai patiekalai: kanapės, cibulynė, tačiau kai nuvažiuojame į vyro giminę – mėgaujamės aukštaičių tradiciniais senoviniais valgiais, kaip pvz. avižų kisieliumi, kuris žemaičiams neįprastas. Šeimos jaunimas viską mielai ragauja – jie pratinami sekti tradicijas nuo mažens. Kalėdų stalas neįsivaizduojamas be tradicinio aguonų pyrago, o Kalėdų pietūs – be ypatingo šeimos kepto kumpio, kurį kepame tik namuose.

Visus patiekalus gaminame tik namuose: į procesą mielai įsijungia vyras, o jei tik grįžta anksčiau – ir vaikai.

Švenčių proga linkime, kad gimstančio kūdikėlio Jėzaus džiaugsmas ir ramybė aplankytų visų širdis, kad įsivyrautų meilė, supratingumas, ramybė. Ir kad visi turėtume viltį bei didžiulį troškimą, kad kuo greičiau baigtųsi karai ir nebežūtų nekalti žmonės.

Koncertmeisteris Carmelo Giuseppe Longo ir altų grupės koncertmeisterio pavaduotoja, edukacijos koordinatorė Monika Longo:

Laikas prieš šventes muzikantams labai įtemptas ir sudėtingas, todėl po darbų maratono labai džiaugiamės bendryste, buvimu namie ir nieko neveikimu. Tai mums didžiausia šventė!

Maisto gaminimas prieš šventes – mums lyg atpalaiduojantis ritualas, kai nereikia niekur skubėti ir galime pusę dienos kepti čeburekus, teisingiau labai į juos panašų itališką patiekalą Pidoni messinesi. Tai siciliečių (dar tiksliau Mesinos) patiekalas. Ir iš tiesų pažvelgus atrodo kaip čeburekas, bet tešlos sudėtis kiek kitokia, o mėsos jame nė kvapo. Į mūsų šeimą šis patiekalas atkeliavo pirmojo karantino metu, kai šventes turėjome sutikti namuose vieni. Sudėtingiausia turbūt minkyti ir kočioti tešlą. Bet tai privalomas veiksmas, nes kuo labiau išminkai ir ploniau iškočioji,  tuo tešla tampa traškesnė ir skanesnė. Šis vegetariškas patiekalas puikiai tinka Kūčioms. Beje, ir patys italai juos ruošia švenčių metu, o kai kada ir per Kūčias. Nepamirštame ir mūsų tradicinių, lietuviškų patiekalų.

To visiems ir linkime: skirti laiko vienas kitam, neskubant pasišnekučiuoti,  išklausyti,  apsikabinti... Tiesiog būti ir džiaugtis!

Naujovės miestui ir teatrui

Daugelis miestiečių sutiks, kad Kauno kultūriniame ir socialiniame gyvenime Muzikinis teatras užima svarbią vietą. Jis traukia ne tik savo menine veikla – spektakliais, koncertais, renginiais, bet ir vidaus ir išorės aplinka. Įprasta sakyti, kad teatras prasideda nuo drabužinės, o KVMT atveju drąsiai galima teigti: šis teatras prasideda Miesto sode. „Šiemet atsinaujinusi muzikinio teatro sodelio infrastruktūra žiūrovams suteiks dar daugiau komforto ir pakylėjimo jausmą“, – sakė B.Želvys.

„Kaip tik mąsčiau, koks kitas teatras Lietuvoje turi tokią patrauklią infrastruktūrą pasitikdamas savo žiūrovą? Nesugalvojau. Žmonės į teatrą keliauja nauju šaligatviu, sodelyje juos pasitinka gyvybingas fontanas, patogūs suoliukai, jaukus apšvietimas. Aplink daugybė laisvalaikiu besimėgaujančių miestiečių ir šeimų su vaikais. Šalia – kavinukės, barai. Viską vainikuoja išpuoselėta žaluma. Muzikinį teatrą drąsiai galime tituluoti antrąja miesto gulbe po rotušės. Dabar, kai nebeliko statybinių užtvarų, teatro pastatas tarsi pakedentomis plunksnomis suspindo visu grožiu ir puošia Kauno centrą“, – džiaugėsi KVMT vadovas.

Teatras pasikeitė ne tik iš išorės. B.Želvys džiaugiasi teatro pavaduotojo Rimanto Lekavičiaus indėliu atnaujinant legendinio pastato vidų ir išorę.

Rugsėjį baigiami KVMT modernizavimo darbai pradėti 2017-ųjų birželį, pasitelkus ES struktūrinių investicinių fondų paramą. Būtent ES fondų parama tapo realia ir apčiuopiama investicija sprendžiant įsisenėjusias teatro infrastruktūros problemas, atnaujinant scenos konstrukcijas, jos mechanizacijos, garso ir meninio apšvietimo sistemas, įsigyjant ir sumontuojant naują teatro meninei ir edukacinei veiklai reikalingą įrangą.

Teatro visuma visiškai atitinka kolektyvo siekius rodyti turiningą repertuarą, turėti nuostabių atlikėjų ir išprususį žiūrovą.

Nauji balsai ir iššūkiai

Drauge su modernia įranga atjaunėjo ir teatro kolektyvas. „Labai ačiū Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijai, nes pagrindinis jaunų menininkų srautas, kuris keičia į pensiją išėjusius artistus, yra absolventai iš šios aukštosios įstaigos“, – pastebėjo B.Želvys.

KVMT vadovas skaičiuoja: į kolektyvą – chorą, orkestrą, solistų gretas – įsiliejo jau apie devynias dešimtis jaunų žmonių. „Jaunatviškas žmogiškasis resursas, kurį dabar turime, stipriai koreliuoja su atnaujinta teatro išvaizda“, – pastebėjo pašnekovas.

Jo žodžiais, dabartinė teatro visuma visiškai atitinka kolektyvo siekius formuoti turiningą repertuarą, turėti nuostabius atlikėjus ir išprususį žiūrovą.

„Tai ryškiai įrodėme liepos 16 d. IX forto muziejuje, Giuseppe'ės Verdi operos „Nabukas“ premjeros metu. Pliaupiant stipriam lietui, 2 tūkst. žiūrovų mūsų meninis kolektyvas nusprendė atiduoti visas jėgas, operą žūtbūt parodyti! Įgyvendinti premjerą tokiomis atšiauriomis sąlygomis buvo mūsų garbės reikalas. Be galo didžiuojuosi visa teatro komanda, kuri įrodė savo atsidavimą scenos menui“, – atviravo B.Želvys.

Pompastiškoji G.Verdi opera „Nabukas“ atidarys ir naująjį KVMT sezoną. Jau spalio 1, 2 d. šis spektaklis bus pritaikytas scenai ir žiūrovai išvys originalų režisieriaus Kęstučio Jakšto ir scenografo Artūro Šimonio sumanytą variantą. Tai paveikus kūrinys, nukeliantis į utopiją, kurioje tironiją keičia gailestingumas. Jeigu bent vienas despotas būtų pasielgęs kaip Nabukas, t.y. supratęs, ką daro ir kada reikia sustoti, pasaulis būtų kitoks – šviesesnis ir skaidresnis.

Šiuo neramiu laikotarpiu KVMT atviras ir šių dienų tironų aukoms – Ukrainos žmonėms, bėgantiems nuo karo negandų. Spalio 20 d. teatras pakvies į koncertą „Kartu už laisvę“, kuriame pasirodys Kyjivo nacionalinio operetės teatro ir KVMT artistai.

„Programoje išgirsite populiarių operų, operečių ir miuziklų arijų. Duetai, ansambliai skambės ukrainiečių ir lietuvių kalbomis, programa paįvairinta choreografinėmis kompozicijomis. Nepabijosiu pasakyti, kad koncertinis vakaras numatomas eklektiškas, bet mes to ir norime. Stengiamės į problemą atkreipti dėmesį taip, kaip mokame geriausiai. Todėl nelikite abejingi ir savo dalyvavimu pagerbkite čia dalyvausiančius nuo karo kenčiančius artistus. Prižadu, kad visi drauge praleisime laiką, kuris mus praturtins“, – sakė B.Želvys.

Gyvos istorijos pamoka

Kita itin reikšminga premjera, sujungsianti abu sezonus, – gegužės 14-ąją scenoje pristatyta Kipro Mašanausko roko opera „1972“.

„Tai kūrinys, skirtas Romo Kalantos 50-osioms žūties metinėms paminėti. Mūsų teatras nusprendė į šį žygdarbį pažiūrėti detaliau. Roko operoje iliustruojamas R.Kalantos gyvenimas iki pasiaukojimo, atskleidžiami to laikmečio jaunų žmonių portretai: kuo jie gyveno, apie ką svajojo, kokios muzikos klausėsi, kaip atrodė Kaunas ir pan. Šis kūrinys dvilypis, nes vyresnio amžiaus žiūrovai jį stebės per atminties ir sentimentalumo prizmę, o jauni turės galimybę geriau pažinti sovietmečio peripetijas“, – pasakojo B.Želvys.

Roko operos „1972“ premjeriniai spektakliai bus rodomi sezono pradžioje – spalio 6, 7 d. Puikių tiek pirmųjų žiūrovų, tiek kritikų įvertinimų sulaukęs spektaklis vadinamas muzikine forma pastatytu paminklu, įprasminančiu R.Kalantos auką.

Išskirtinė: tarp pirmųjų naujojo sezono premjerų – pavasarį pirmą kartą pristatyta R.Kalantos žūties metinėms skirta roko opera „1972“. / M. Aleksos nuotr.

Operos kūrėjai 1972-ųjų dvasią perteikia atgaivindami R.Kalantos amžininkams savotiškais maišto sprendimais buvusią ano meto muziką, įvaizdžio detales, pasakodami slogios atmosferos nepalaužtų žmonių istoriją. Ne veltui kritikai roko operą vienbalsiai vadina gilią edukacinę vertę turinčiu spektakliu, kuris ne tik atgaivina širdimi vis dar jaunų XX a. aštuntojo dešimtmečio maištininkų prisiminimus, bet ir turiningai papildo šių dienų moksleivių, jaunuolių istorijos žinių bagažą.

Stebuklų laukimas

KVMT turi puikių žinių ir mažiesiems žiūrovams, ir jų tėveliams. Spalio 29 d. teatras pakvies į baleto premjerą „Aladinas“.

Tai spalvinga, gerai žinoma istorija, kuri apipavidalinta nuotaikinga Oleksandro Rodino muzika. „Šokio spektaklis „Aladinas“ tik pernai pasirodė Kyjivo operos ir baleto teatre, bet dėl karo jo gyvavimas nutrūko, tad šį rudenį jis bus perkeltas į mūsų sceną ir, garantuoju, užims reikšmingą vietą repertuare. Šiandien mūsų teatre spektaklį stato gausi kūrybinė grupė iš Ukrainos: baletmeisteris, choreografė statytoja, scenografė, kostiumų dailininkas. Šis baletas skirtas visai šeimai, paslaptingasis Aladino džinas pasistengs išpildyti visus jūsų norus“, – būsimąja premjera džiaugėsi B.Želvys.

Kitas stebuklingas laikas – Naujųjų metų laukimas, kurį tradiciškai gruodžio 30 d. KVMT paminės su legendine, režisierės Anželikos Cholinos interpretuota G.Verdi opera „Traviata“.

„Gruodžio 31-ąją kviesime į įspūdingą Naujametį koncertą. Paskutinę metų naktį išgirsite ne tik daug naujų kūrinių, bet ir išvysite naujų veidų. Taigi, sekite naujienas ir tikimės, kad šis iškilmingas renginys sulauks didelio žiūrovų atgarsio“, – teigė teatro vadovas.

Ambicingi planai

Pavasarį pasitiksime šokiu – Anatolijaus Šenderovo baletu „Dezdemona“, kurį statys režisierė choreografė A.Cholina.

Kūrybinę bičiulystę su A.Cholina vertinantis B.Želvys priminė: choreografė KVMT yra pastačiusi du kerinčius ir žiūrovų mėgstamus spektaklius: Leo Fallo operetę „Madam Pompadur“ ir G.Verdi operą „Traviata“.

„Tai menininkė, kuri geba žmonėms įžiebti meilės teatrui kibirkštėlę. Trupės, su kuriomis ji dirba, yra labai skirtingos, bet kiekvienoje jų A.Cholina atskleidžia ypatingą subtilumą ir kerintį teatrališkumą. Manau, bus įdomu išvysti šią A.Šenderovo baleto „Dezdemona“ premjerą. Naujas spektaklis teatro šokėjams labai reikalingas, nenorime, kad baleto artistai būtų tik antraeiliai operų, operečių ar miuziklų atlikėjai. Stengsimės, kad tokio aukšto meninio lygio spektaklių baleto trupės repertuare atsirastų kuo daugiau“, – žadėjo KVMT vadovas.

Išskirtinė: tarp pirmųjų naujojo sezono premjerų – pavasarį pirmą kartą pristatyta R.Kalantos žūties metinėms skirta roko opera „1972“. / M. Aleksos nuotr.

Artėjant vasarai laukia bendras, turintis daugiau kaip dešimtmečio tradiciją, projektas su Estijos koncertine įstaiga „Promfest“. Šio bendradarbiavimo pagrindinė linija – publikai pristatyti rečiau statomus ir provokatyvius spektaklius. 2023-iųjų pavasarį KVMT pradės ruoštis Jules Massenet operos „Pelenė“ premjerai, kuri Lietuvoje bus statoma pirmą kartą. Su šiuo spektakliu kolektyvas vyks į gastroles Estijoje, Pernu ir Tartu miestuose.

„KVMT visuomet turėjo savo charizmą, mylimus atlikėjus ir pradą, kurį labai brangina. Dėl to turime puoselėti šio teatro istorijos atmintį ir nesustoti kurti naujų prisiminimų. Net ir neturėdamas nacionalinio statuso, teatras turi savo nišą ir publiką. Teatras be žiūrovų negali egzistuoti, todėl labai svarbu išlaikyti gerą chemiją tarp rodančiųjų ir žiūrinčiųjų. Mūsų teatro bendruomenė žiūrovą besąlygiškai gerbia, myli ir visada laukia. Jaučiu pasididžiavimą tokiu teatru, koks yra dabar. Taigi, susitikime atsinaujinusiame ir įvairumu trykštančiame sezone jau spalio 1 d.“, – būsimais susitikimais su žiūrovais džiaugėsi KVMT vadovas.

G.Verdi „Nabukas“ – ypatingas kūrinys. Į VI a. pr.m.e. Jeruzalę ir Babiloną nukeliantis operos siužetas, pasakojantis apie žydų tautos kovą už laisvę ir išsivadavimą iš Babilonijos priespaudos, ir populiarusis vergų choras „Skrisk, svajone“, kurio melodiją žino visas pasaulis, iki šiol laikomi pasipriešinimo politinei priespaudai ir laisvės simboliais. Todėl eidami žiūrėti „Nabuko“ tikimės ne tik grožėtis nuostabia G.Verdi muzika, bet ir susitapatindami su operos veikėjais prisiminti ar vėl išgyventi mums svarbius istorinius momentus.

Būtent to siekia ir KVMT trupė, pakviesianti į meniniais elementais papildytas eitynes „Susitaikymo kelias“, pakartosiančias istorinį Kauno geto gyventojų Didžiosios akcijos metu nueitą kelią nuo Vilijampolės iki IX forto. Eitynes vainikuos G.Verdi operos „Nabukas“ premjera, simboliškai vyksianti Kauno IX forte.

Amžinosios vertybės

Nors šis programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" dalimi tapsiantis renginys buvo planuotas Kauno geto likvidavimo metinėms paminėti, karo Ukrainoje kontekste jis įgauna ir platesnę reikšmę.

Renginio režisierius Kęstutis Jakštas pasakojo, kad surinkęs KVMT trupę į pirmą repeticiją užsiminė pastebėjęs tendenciją „Nabuką“ statyti prieš svarbius istorinius įvykius ar po jų, tad operą galima drąsiai vadinti savotišku vilties ženklu.

Visuomenės savęs suvokimą kaip „mes“ jau pakeitė koncentravimasis į „aš“, o tai veda pasaulį į tam tikrą susinaikinimą.

„Praėjo mėnuo nuo pirmosios „Nabuko“ repeticijos ir štai – didžioji apokalipsė: prasidėjo karas Ukrainoje. Ši opera akivaizdžiai atliepia šiandienę situaciją, nes realybėje, kaip ir operoje, mes matome tautą, kuri pakėlusi galvą žengia pirmyn ir visam pasauliui rodo pavyzdį, kaip reikia mylėti tėvynę“, – sakė K.Jakštas.

Režisieriaus žodžiais, vienu pagrindinių operos idėjos užuomazgų tapęs svarstymas, kodėl žmonės susitaiko su mirtimi, nuleidžia galvas ir paklusniai žengia į mirtį, ne tik išgrynino režisūros sprendimus, bet ir tapo aktualus šiandienos kontekstuose.

„Nabukas“ režisierių K.Jakštą sudomino ne tik dėl istorinės siužeto linijos – operoje pasakojama istorija yra išskirtinė, nes joje, užuot kaip įprasta išryškinus meilės istoriją su tragiška baigtimi, koncentruojamasi į pagrindinio operos personažo apsisprendimą pasikeisti.

„Babilonijos karalius Nabukas iki tam tikros dienos buvo despotiškas žmogus, neturėjęs jokių ribų ir išžudęs ištisas gentis ir tautas. Vieną dieną jį ištiko kažkoks dieviškas smūgis: supratęs, koks jis yra, Nabukas pradėjo savo žemišką atgailą. Tokie atvejai istorijoje yra labai reti, nes didieji despotai ima atgailauti tik prieš pat mirtį“, – mintimis apie operą dalijosi K.Jakštas.

Atsivėrimo ir atgailos tema buvusi aktuali visais laikais, tad šiame „Nabuko“ pastatyme išryškinama mintis, kad kiekvienam mūsų svarbu analizuoti savo veiksmus ir suvokti, ką darome netinkamai. „Laiku padarytos išvados įgalina keisti pasaulį į geresnę pusę“, – sakė režisierius. Beje, naujasis K.Jakšto darbas nuo ateinančio rudens taps KVMT repertuaro dalimi.

Žmogus ir aplinka

Nors operos „Nabukas“ siužetas remiasi Biblijos motyvais, atspirties tašku operos kūrėjams tapo tikra konkretaus žmogaus istorija. Spektaklio režisieriui K.Jakštui įdomu į Nabuko personažą pažvelgti per jo santykio su aplinka perspektyvą.

„Kai išanalizuoji konkrečios istorinės asmenybės santykį su tuo, kas vyko aplinkui, tampa aiškiau, iš kur tame žmoguje radosi tiek baisaus egoizmo. Žvelgiant į šiandienį pasaulį, akivaizdu, kad visuomenės savęs suvokimą kaip „mes“ jau pakeitė koncentravimasis į „aš“, o tai veda pasaulį į tam tikrą susinaikinimą, nes negalvodamas apie kitus žmogus praranda supratimą, atjautą, atgailą“, – tokią mintį spektaklyje išryškina K.Jakštas.

Jis sako, kad Nabuko istorija leidžia amžinųjų vertybių svarbą atskleisti per vienos iš daugelio šeimų istoriją. „Šeima yra tarsi mažas valstybės modelis. Šių postulatų aš nesilaikau, tačiau man norėjosi papasakoti vienos šeimos istoriją, joje išryškinant atgailos ir žmonių santykių svarbą“, – sakė režisierius.

Žmogaus santykio su aplinka svarba atsispindės ir simbolinėse eitynėse „Susitaikymo kelias“, kurios taps savotišku operos prologu. Režisierius K.Jakštas svarsto, kad šiandienėje aplinkoje stebimas nenuoširdus noras suprasti vienas kitą galbūt randasi todėl, kad esame atpratę veikti kartu, kolektyviai. Spektaklio kūrėjai tikisi, kad „Susitaikymo kelias“ suartins žmones ir, kartu nuėjus nemažą kelio atkarpą, paskatins panašiai mąstyti ir suvokti dabarties ir praeities įvykius.

„Mūsų šiame pasaulyje yra labai nedaug, tad turime mokėti vienas kitą suprasti, atleisti, pamiršti beprasmės kovos ir neapykantos priežastis. „Susitaikymo kelias“ bus gyvenimo tarpsnis, išgyventas kartu: nors ir labai trumpas, bet leisiantis mums visiems kartu ateiti į „Nabuko“ atlikimo, o kartu ir skaudžių istorinių įvykių vietą. Taip simboliškai tapsime ne tik žiūrovais, bet ir istorijos dalyviais“, – mintimis apie eitynes pasidalijo K.Jakštas. Tad šalia Kauno IX forto muziejaus rodoma opera bus ne tik proga paklausyti G.Verdi šedevro, bet ir akimirką pabūti vieningiems.

Iššūkiai orkestrui

Vienybę sustiprins ir masiškai giedamas žymusis vergų choras „Skrisk, svajone“. „Tai choras apie prarastą tėvynę, kurią reikia susigrąžinti, tad jis turi labai stiprų emocinį užtaisą, o šiandienos kontekstuose skamba ypač jautriai", – sakė spektaklio dirigentas Jonas Janulevičius

Prie KVMT choro prisijungs didžioji dalis Kauno chorų. „Skrisk, svajone“ giedos beveik tūkstantis žmonių. Tai bus iššūkis, kurį norint atlikti profesionaliai, tenka daug repetuoti. Kaip visa tai atrodys – telieka paslaptis ir intriga žiūrovui“, – sakė dirigentas.

Vaidmenis „Nabuke“ kurs garsūs operos solistai – Laimonas Pautienius, Gitana Pečkytė, Kristian Benedikt, Justina Gringytė, Liudas Mikalauskas, Tomas Ladiga, Mindaugas Zimkus, Gabrielė Bukinė.

Dvi scenos bus integruotos į didįjį Kauno IX forto muziejaus monumentą, pats memorialas taps spektaklio dekoracija.

J.Janulevičius pabrėžė, kad kūrybinė grupė šį „Nabuko“ pastatymą dedikuos mūsų protėviams, kurie buvo kankinami ir žudomi dabartinio Kauno IX forto muziejaus vietoje.

„Mes labai tikimės, kad ne tik žydų ir kitų tautų žmonių, kurie čia buvo sušaudyti, vėlės, bet ir publika supras, kad mes tai darome jų atminimui, nes ši vieta yra ypatinga“, – sakė dirigentas.

Ypatinga ši vieta ne tik dėl istorinės atminties, bet ir dėl geografinės padėties – aukščiausioje vietoje Kaune nuolat pučia stiprūs vėjai, keliantys iššūkių operos solistams ir orkestro muzikantams. J.Janulevičius juokavo, jog reikia melstis, kad gamtos dievai liepos 16-osios vakarą būtų palankūs, nes tokio įspūdingo reginio, kokį išvys žiūrovai, nepavyks nukelti nei į kitą vietą, nei į kitą laiką.

Be to, dirbant lauke, atlikėjams tenka visą muzikinę, emocinę ir draminę informaciją transliuoti dvigubai stipriau nei KVMT salėje, tad žiūrovas kūrybinį ir emocinį atlikėjų užtaisą tikrai pajus. Dalydamasis spektaklio vizualizacijos detalėmis, J.Janulevičius pasakojo, kad reginys bus matomas net iš automagistralės, nes dvi scenos, kurių viena bus skirta solistams, kita – orkestrui, bus integruotos į didįjį Kauno IX forto muziejaus monumentą, pats memorialas taps spektaklio dekoracija.

Kostiumuose – laiko kryžkelė

Su istorine vieta siesis ir spektaklio kostiumai. Kostiumų ir grimo dailininkas Dainius Bendikas sakė, kad režisieriaus vizija leido pasirinkti ir skirtingus laikotarpius atspindinčias kostiumų detales.

Spektaklio kostiumuose atsispindės Antrojo pasaulinio karo simbolika, operoje atvaizduojamų istorinių įvykių laikotarpio elementai ir distopinis ateities laikas.

„Kuriant spektaklio kostiumus, vienas pagrindinių atspirties taškų buvo bendrai civilizacijoje vykstantys paradigminiai lūžiai. Vienas tokių – operos istoriniu laiku vykę įvykiai, nulėmę Babilono sodų susinaikinimą. Šiandien dėliojasi įspūdis, kad vėl artėjame prie civilizacijos ir kultūros lūžio, kuris perorganizuos tam tikrus žmogaus prigimties aspektus. Tad tikrasis spektaklio veiksmas vyksta ateityje, čia atsiskleis ir tikrieji spektaklio kostiumai. Vis dėlto norėdami pabrėžti archajinį momentą, planuojame kostiumus pasendinti ir integruoti į spektaklio scenografiją“, – kostiumų kūrimo proceso momentais dalijosi D.Bendikas.

Šiuolaikinį žmogų atspindės nekūrybiniu kostiumu apvilktos eitynės, tad šiame „Nabuko“ pastatyme susilies praeitis, dabartis ir ateitis.

Kas? Operos „Nabukas“ premjera.

Kur? Kauno IX forto muziejuje.

Kada? liepos 16 d. 20 val.

Eitynės „Susitaikymo kelias“ vyks 19 val. IX forto memorialiniame komplekse.

– Prieš pradėdamos pokalbį išduokime paslaptį skaitytojams, kad gegužės 23-iąją švęsite savo 50-metį, o išvakarėse vaidinsite Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Ar tai gimtadienio dovana gerbėjams?

– Galima sakyti ir taip, bet jubiliejiniam susitikimui su gerbėjais buvo numatyta Giuseppe'ės Verdi opera „Makbetas“. Joje aš atlieku ledi Makbet vaidmenį, už kurį 2020-aisiais esu gavusi „Fortūnos“ statulėlę. Labai laukiau šio spektaklio, kuriame mano scenos partneriu turėjo būti puikus operos solistas iš Baltarusijos. Deja, šių dienų aplinkybės susiklostė spektaklio nenaudai, tad gimtadienio išvakarėse būsiu Rozalinda J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Beje, šis spektaklis mane lydi jau labai seniai. 2002 m. į jį įsiliejau jaunos tarnaitės Adelės vaidmeniu – buvau neseniai pabaigusi dainavimo studijas. Vėliau toje pačioje operetėje pradėjau dainuoti pagrindinės herojės Rozalindos partiją. Labai jos norėjau. Dažnai reprezentaciniuose koncertuose, festivaliuose man pasiūlydavo dainuoti didįjį Rozalindos čardašą, kol dar nevaidinau šio vaidmens spektaklyje.

– Tikiu, kad jūsų gerbėjai pasitiks savo mylimą operos primadoną ovacijomis bet kuriuo atveju – ar ji būtų Čiboleta iš J.Strausso operetės „Naktis Venecijoje“, ar Liučija di Lamermur iš Gaetano Donizetti operos „Liučija di Lamermur“. Bet grįžkime prie jūsų jubiliejaus. Koks jausmas įkopti į antrą pusšimtį?

Nežinau, ar yra moterų, kurios labai džiaugtųsi savo jubiliejais. Bent aš tikrai nesu iš tų, kurioms patinka švęsti savo gimtadienius. Labiau džiaugiuosi bičiulių, šeimos narių šventėmis. Ir metų neskaičiuoju. Neturiu kada. Jie mane vejasi, o aš nuo jų bėgu (šypsosi). Man kur kas svarbesnė kita sukaktis – 25-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejus.

– Gražus sutapimas! Ar viską pasiekėte, ką planavote? Esate dėkinga Kūrėjui, Visatai už tokį jums suteiktą gyvenimo scenarijų?

– Žinoma! O dėl planavimo… Turbūt žinote tą banalią frazę, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi? Taip ir man: ne visus tuos siekius pavyksta įgyvendinti, o jei ir pavyksta – vis tiek nenurimstu. Šiuo metu ruošiu labai sudėtingą Nabuko dukters Abigailės vaidmenį G.Verdi operoje „Nabukas“. Daug apie tai nekalbėsiu – tebūna tai intriga mano gerbėjams. Iššūkių bus daug: spektaklis skirtas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių ciklui ir premjerą planuojama rodyti ne teatro scenoje.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Ar turite mylimą kompozitorių?

– Ko gero, tai G.Verdi. Mane žavi viskas, kas sudėtinga. Ir jau gana seniai – nuo studijų laikų. Kolegos dažnai komentuoja: kur Pečkytė, ten ir sportas – t.y. kūriniai, reikalaujantys sudėtingesnės vokalinės technikos. Smagu, kad manimi pasitiki.

– Dainuojate nuo vaikystės? Iš ko paveldėjote ypatingą balsą?

Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

– Jei atvirai, mano šeimoje ar giminėje nėra profesionalių atlikėjų. Tiesa, močiutė buvo puiki dainininkė, mokėjo daug Sūduvos krašto dainų. Gaila, kad nespėjau jų užrašyti. Tėveliai irgi labai mėgo muziką, turėjo daug plokštelių. Būdavo, jei tik kokia šeimos šventė – kaipmat mane ant kėdės užkelia ir prašo padainuoti. Tuomet aš pasiimu šokdynę vietoj mikrofono, ir prasideda šou. Mokėjau viską – nuo liaudies dainų iki ABBA ar „Boney M“ repertuaro. Kadangi nesuprasdavau angliškai, tai balbatuodavau paukščių kalba. Antroje klasėje auklėtoja paprašė mokinių parašyti, kuo norime būti užaugę. Nupiešiau save dainuojančią ir užrašiau: „Užaugusi žadu būti dainininke.“ Per paskutinį skambutį, kai jau tvirtai žinojau, kad stosiu į konservatoriją, gavau savo piešinį. Saugau jį iki šiol kaip talismaną. Kol mokiausi Marijampolės Vinco Mykolaičio-Putino vidurinėje mokykloje, dar dvejojau: būti dramos teatro aktore ar studijuoti dainavimą. Tuo laiku ypač populiarus ir vienintelis konkursas, suteikiantis galimybę patekti į televiziją, buvo „Dainų dainelė“. 1990 m. su savos kūrybos daina pagal Rimgaudo Graibaus žodžius „Gyvenimas – viltis visų“ tapau šio konkurso laureate, pelniau žiūrovų simpatijų prizą. Šis laimėjimas padėjo tašką mano dvejonėms.

– Minite, kad jau nuo studijų laikų gaunate pačias sudėtingiausias arijas. Pas ką ir kur mokėtės dainavimo meno?

– Po dvyliktos klasės pasirinkau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyrių. Patekau į docentės, tuo metu dainavusios ryškiausius mecosoprano vaidmenis KVMT, Birutės Sodaitytės dainavimo klasę. Baigusi konservatoriją, tęsiau mokslus Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete savo mylimos pedagogės B.Sodaitytės klasėje, kur įgijau menų magistro laipsnį.

– Esate sakiusi, kad būtent ši dėstytoja išmokė jus nesirgti. Anot B.Sodaitytės, pasirinkus šią specialybę, labai svarbus solisto nusiteikimas ir savęs ugdymas, nes visos ligos yra mūsų galvoje. Pritariate?

– Šie pedagogės žodžiai man įstrigo visam gyvenimui. Yra buvusių tokių situacijų, kai reikėjo gelbėti spektaklį, dainuoti sunegalavus ir rizikuoti savo reputacija. Galbūt todėl kolegos mane ir vadina geležine lakštingala, kiti – geležine moterimi. O kiek apibūdinimų aš dar nežinau… Aišku viena, kad jie visi yra apie mano savireiklumą ir užsispyrimą. Niekada neleidžiu sau tinginiauti. Todėl ir mokinėms, kai dejuoja, kad skauda galvą ar blogai jaučiasi, kalbu savo dėstytojos žodžiais: „Stokite dainuoti ir praeis.“ Žinoma, tai darau saikingai. Dainavimas – tai specialybė, kurios mokaisi visą gyvenimą. Nuolat įrodinėji sau, kad gali. Kaip karys, kuris žingsnis po žingsnio ruošiasi būti generolu.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Esate be galo reikli sau, dar – be galo dėkinga likimui už tokį sėkmingą gyvenimo scenarijų. Vis dėlto, jei galėtumėte atsukti laiko ratą atgal – gal ką keistumėte?

– Klausiate, ar norėčiau būti dramos teatro aktore? Svajojau ir apie tai. Bet ne. Scenarijaus nekeisčiau. Patikėkite, užtenka dramų ir čia (juokiasi). Net keturios mano kuriamos herojės miršta scenoje – Violeta, Džuljeta, Liučija, Ledi Makbet. Šiuo metu mano kuriama herojė taip pat miršta.

– KVMT vadinate savo antraisiais namais?

– Be abejo. Čia vyrauja ypatinga aura. Net solistai, atvykę iš kitų Lietuvos teatrų, tai pajaučia.

– Pasibaigus spektakliui, lekiate į pirmuosius savo namus Marijampolėje ir į lovą atsigulate tik po vidurnakčio?

– Paprastai po vėlyvų spektaklių manęs pasiimti atvažiuoja vyras.

– Kada keliatės, kad spėtumėte sukarti daugiau nei pusšimtį kilometrų ir laiku atvykti į darbus Kaune?

– Keliuosi anksti – apie šeštą. Truputį pasportuoju. Nors sportas nėra mano aistra, tačiau kai išjudinu kūną, ir diena maloniau praeina. Būtinai valgau pusryčius, nes niekada nežinau, ar per dieną rasiu laiko kada užkąsti. Išgeriu puodelį stiprios kavos. Paskui jau į darbą.

– Koks darbas parašytas jūsų vizitinėje kortelėje?

– Operos solistė. Galėtų būti ir prierašas – reikli pedagogė (juokiasi), nes dirbu ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Vadovauju dainavimo metodinei grupei – mokau dainuoti jaunąją kartą, vedu meistriškumo pamokas. Man patinka pedagoginis darbas, nors ir labai atsakingas. Juk dirbame su jautriais paaugliais, kurie ateina pas mus po aštuonių klasių. Čia ir pedagogiško griežtumo reikia, ir motiniškos meilės, kantrybės. Ypač smagu, kai po kelerių metų matai apčiuopiamą rezultatą. Kartais tenka šio darbo rūpesčius parsinešti ir į namus. Laimė, turiu supratingą, nuostabų vyrą. Tai yra mano žmogus, už kurį taip pat turiu būti dėkinga likimui. Vien dėl jo nekeisčiau savo gyvenimo scenarijaus. Geresnio draugo, patarėjo, pagalbininko negalėčiau net įsivaizduoti. Alius nėra menininkas, jis verslo žmogus, tačiau su metais labai išlavinęs savo meninį skonį. Daug kūrybinių projektų įgyvendinau būtent jo dėka – vyras mane paskatino.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Atlikote daug pagrindinių vaidmenų operose, operetėse, išdainavote daug skirtingų moterų likimų. Kuri iš jų savo charakteriu artimausia Gitanai Pečkytei?

– Labai sunkus klausimas. Daugybė tų personažų būta, gerokai virš 30-ies. Ko gero, kiekvienoje moteryje rasčiau po kruopelytę to, kas man yra artima. Esu dėkinga savo herojėms, kurios leidžia man kaskart pabuvoti skirtingose epochose, prisiliesti vis prie kito laikmečio, jo tradicijų, išbandyti neįprastą kostiumą. Šiuolaikiniam žmogui gyventi yra kur kas patogiau, bet man neramu, kad su technologijų pažanga, komfortu svarbiausios gyvenimo vertybės dažnai tampa nereikšmingos. Tad mūsų visų pareiga jas išsaugoti. Ypač šiuo laikotarpiu, kai viskas taip trapu ir nenuspėjama.

– 2011 m. buvote išrinkta geriausia operos soliste ir už Liučijos vaidmenį G.Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“ gavote „Auksinį scenos kryžių“. Ką tas apdovanojimas jums reiškia?

Pirmą kartą Kauno valstybinio muzikinio teatro istorijoje šis aukštas apdovanojimas įteiktas būtent operos nominacijoje. Iki jo mūsų teatro artistai būdavo nominuoti operetės žanre. Džiugu, kad buvau pastebėta. Didelė atsakomybė pateisinti kūrybinės komandos lūkesčius. Šis vaidmuo pareikalavo daug jėgų, vokalinės ištvermės, ypatingo pasiruošimo. Dabar tas „Auksinis scenos kryžius“ guli padėtas gražioje dėžutėje. Šalia jo – naujausias mano apdovanojimas, gautas prieš metus, už svarų kūrybinį indėlį į Lietuvos ir Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, muzikinį ugdymą ir Kauno miesto įvaizdžio gerinimą – III laipsnio Santakos Garbės ženklas.

– Jei prie visų apdovanojimų, gaunamų beveik kasmet, dar pridėtume ir jūras gėlių po spektaklių... Ar gerbėjai žino, kokie žiedai jūsų mėgstamiausi?

– Gėles mėgstu visas iki vienos. Gaunu jų daug ir net grįžusi namo po vidurnakčio neinu miegoti tol, kol visų jų nesutvarkau. Juk žmonės parodė man dėmesį, dovanojo – turiu tinkamai jomis pasirūpinti. Prisipažinsiu, kad esu gavusi ne tik gėlių. Sykį vienas nežinomas gerbėjas man padovanojo papuošalą, kitas – kvepalų.

– Koks maloniausias išgirstas komplimentas po spektaklio?

– Matote, žodžiai lieka žodžiais, o man labiausiai įstringa tie momentai, kai žmogus prieina prie tavęs, o akyse matyti ašaros...

– Ar būdama teatro scenoje esate bent kartą pakliuvusi į kokią komišką situaciją – gal tekstą pamiršote ar bato pakulnį nulaužėte?

– Nelabai... Kiti turbūt daugiau papasakotų. Dažniau pati gelbsčiu kolegas. Jei matau, kad atsisuko ir akys baltos iš išgąsčio – stengiuosi padėti. Nors tai reti atvejai. Mūsų teatro artistai dirba labai profesionaliai.

– Net ir profesionalams pasitaiko, kad paveda balsas. Gal turite specialų receptą, kaip jį greičiau susigrąžinti?

– Kai serga balsas, labiausiai gelbsti tyla. Reikia daryti viską, kad to nenutiktų. Pirmas vitaminas solisto balsui – miegas. Jei po gastrolių ar kelionės atlikėjas iš karto turi lipti į sceną ir dainuoti – balsas patiria didelį iššūkį. Ne mažiau svarbus ir maistas. Negalima labai aštriai valgyti, nes skrandis supyks, rūgštys sukils. Ir piktnaudžiauti gazuotais gėrimais nevalia. Kava? Jos irgi turėčiau gerti su saiku, tik ne visada viskas išeina taip, kaip turėtų.

Galerija: už puikų sopraną, tikrumą ir nuoširdumą scenoje žiūrovų mylimos G.Pečkytės kūrybinį repertuarą sudaro labai kontrastingi vaidmenys. Visi jie pastebėti, o daugelis – įvertinti prestižiniais apdovanojimais. / KVMT nuotr.

– Šiandien atrodote nuostabiai, tad pakalbėkime ir apie grožį. Scenos artistas privalo rūpintis ne tik savo balsu, bet ir fiziniu kūnu. Kokiomis grožio procedūromis save palepinate?

– Botulino nesileidžiu (šypsosi). Tiesiog rūpinuosi savo išvaizda tiek, kiek tai daro kiekviena save gerbianti moteris. Per atostogas mėgstu pasilepinti SPA centre, pasimėgauti atpalaiduojančiu kūno ar veido masažu. Juk mūsų – teatro artistų – veidas labai kenčia nuo nuolatinio grimo. Su juo irgi pasitaiko visokių kuriozų. Pamenu, kažkuriais metais atsirado naujų klijų blakstienoms priklijuoti. Nuo jų man abu vokai taip sutino – matyt, kažkokia reakcija įvyko. Kitą dieną turėjau filmuotis LRT konkurse „Triumfo arka“. Teko prašyti operatoriaus, kad nefilmuotų iš arti.

– Ar mėgstate puoštis laisvalaikiu?

– Mėgstu. Ir drabužių spintą didelę turiu, bet, kaip ir visoms moterims dažnai nutinka, – rengtis neturiu kuo (vėl plačiai šypsosi). Mano stilius labai įvairus: nuo griežto klasikinio iki sportinio ar net avangardinio. Priklauso nuo aplinkos, kurioje tą dieną teks būti, ir, žinoma, nuo nuotaikos. Pas studentus neleidžiu sau eiti su džinsais ar nutįsusiu džemperiu. Po parduotuves galiu pasižvalgyti, bet tai nėra mano mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas. Mieliau tas valandas skiriu kitiems dalykams. Ką norėčiau sau padovanoti jubiliejaus proga? Tikrai ne suknelę. Verčiau kelionę. Jei atvirai, 50-metį pasitinku ne aš viena. Penkiomis dienomis už mane vyresnis yra mano vyras Alius. Tad planuojame vasaros atostogų metu išvykti, nes abu labai mėgstame keliauti. Esame aplankę daug šalių.

– Ko palinkėtumėte sau laukdama to gražaus jubiliejaus ir kelionės?

– Sveikatos! Ne tik sau, bet ir visiems kitiems, nes, metams bėgant, ji tampa svarbiausia.

Pokalbyje „Kauno dienos“ studijoje K.Jakštas atskleidė ir daugiau mažiau žinomų faktų. Pasirodo, nedaug trūko, kad gerą balsą ir muzikinę klausą turintis vyras būtų tapęs profesionaliu trimitininku ar dainininku – dainavo šviesaus atminimo Petro Bingelio įkurtame Kauno valstybiniame chore. Tačiau paviliojo aktoriaus profesija ir turėjo galimybę dirbti su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Johnas Malkovichius, Dmitrijus Nagijevas.

Įspūdingas ir režisieriaus darbų kraitis – nuo režisuotų M.A.M.A. apdovanojimų iki miuziklo „Velnio nuotaka“ ar koliažinės operos „Mažvydas“. Įspūdingu darbų sąrašu galintis pasigirti menininkas nesibodi filmuotis ir „Dviračio žiniose“.

– Turbūt dažnai išgirstate nusistebėjimą, kad esate kaunietis, o ne vilnietis?

– Esu tikras kaunietis. Gyvenau Raudonosios Armijos pr. 63, dabar ten Savanorių prospektas.

– Daug ką nustebins jūsų talentai: operos dainininkas, trimitininkas, aktorius, režisierius.

– Mano tėtis sakydavo: devyni amatai, dešimtas badas. Profesijos visos giminingos. Gal atsitiktinumų grandinė taip susiklostė, specialiai nieko nedariau. Tėtis labai bijojo, kad jei kiltų karas, mūsų nepaimtų į kariuomenę. Jis sugalvojo, kad, jei su broliu tampsime muzikantais, kažkur orkestre užnugaryje grosime, padėsime sužeistiesiems ir pan. Jis mus nuvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Po aštuonerių metų įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, sėkmingai grojau trimitu. Skyriaus vedėjas Juozas Gediminas Šmitas, išgirdęs mano balsą, sugalvojo, kad galiu studijuoti dvi specialybes. Taip iškart įstojau į dainavimo specialybės antrą kursą.

– Buvote pakviestas į P.Bingelio vadovaujamą chorą, vadinasi, turite gerą balsą.

– Sovietiniais laikais baigus technikumą tekdavo važiuoti dirbti į rajoną arba gaudavai leidimą stoti į tuometę Konservatoriją Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aš gavau leidimą stoti į abi specialybes ir paskyrimą dirbti. Pagal trimitininko specialybę gavau paskyrimą į tuometį "Lietuvos" ansamblį, o pagal vokalo – į maestro P.Bingelio vadovaujamą chorą. Tačiau išėjau į kariuomenę, o grįžęs nutariau, kad nieko nenoriu. Kariuomenėje nusprendžiau, kad mane vilioja aktorinis. Grįžusį mane susirado P.Bingelis ir, prieš išvažiuojant studijuoti, liepė dirbti. Lenkiu galva prieš jį. Net man įstojus, jis neatleido manęs iš darbo, leido susitaupyti pinigų studentavimui. Per tą trumpą laiką, apie septynis mėnesius, buvo labai daug gastrolių.

– Taip gerai sekėsi, bet vis vien aktorinis viliojo labiau?

– J.Gruodžio muzikos mokykloje mes buvome jauni ir gana sunkiai suvaldomi. Tuo laiku atėjo jauna lietuvių kalbos mokytoja Laima Povilionytė. Ji pradėjo kurti dramos būrelį. Penkiolikos metų pirmą kartą nuėjau į teatrą – Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Iki dabar atsimenu jo kvapą. Susibūrė būrelio draugų ratas. Kariuomenėje galvojau, kaip surasti, kas būtų labai artima ir naudinga, ką esu išmokęs iki to. 1986 m. nuvažiavau stoti į aktorinį. Išsigandau, kur papuoliau. Man – tik skaityti ir skaityti. Buvo kreipiamas dėmesys į apsiskaitymo lygį, intelektą. Galvojau, kad įstosiu į kurią kitą specialybę ir žiūrėsiu, ką jie veikia, ką skaito, o tada bandysiu pats. Tuo metu a.a. Jūratė Paulėkaitė buvo įstojusi į Dailės akademiją ir patarė stoti kitais metais, nes Dalia Tamulevičiūtė, labai gera profesorė, rinks kursą. Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Ar vėliau tai pravertė studijuojant aktorystę?

– Taip.

– Norėdamas ką nors scenoje pasakyti turi būti apsiskaitęs.

– Pirmiausia, ir turi turėti tam teisę – žinoti šiek tiek daugiau tema, kuria kalbi, nei visi kiti. Labai gaila, kad šiais laikais tiek mažai skaitoma. Mano vaikai daugiau žaidžia kompiuteriu, nei skaito. Kai su daugeliu sričių esi šiek tiek susipažinęs, visai kitaip analizuoji situaciją, pasaulio įvykius. Turi jau tam tikrą savo tiesą, o kai jos nėra – ant scenos pūstai orą. Pasaulis – balta mišrainė, visko daug. Tvirta pozicija yra labai svarbi ir lenkiu galvą prieš tuos, kurie ją turi. Tegul niekas nesmerkia, bet drąsiai sakau, kad gerbiau komunistą Mykolą Burokevičių, kuris išliko tikru komunistu, nesulaužė savo vertybių ir už tai atkentėjo, sėdėjo kalėjime, nebėgo.

– Žmogus liko ištikimas savo idealams ir vertybėms. Turbūt dažnai sako, kad jūs tas, kur „Dviračio žiniose“ vaidinate, ir į šalį nustumiami svarbūs vaidmenys teatre. Ar tai neskaudina?

Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Ne. Įsiskaudinusių tiek daug. Yra požiūris į vaidmenį. „Dviračio žinioms“ tekstai rašomi vakare, kai suplaukia visa dienos informacija. Vėlai vakare sužinai, kad ryte reikės filmuotis, o tekstą pirmą kartą skaitai grimo kambaryje. Aišku, personažas jau daugelį metu sukasi, bet ekstremaliausia – įsijausti į situaciją, kaip patraukliai, skoningai, be asmeninio pasmerkimo vaidinti. „Dviračio žinios“ yra laida, kuri išverčia politikų kalbas į žmonių kalbą. Ji gyvuoja apie 27-erius metus. Tai draugų ratas, komanda, su kuriais pradėjai, ir negali sakyti, kad nuo šiandien jau nesifilmuosiu, nes esu didis režisierius.

– Turbūt Haroldas Mackevičius yra laidos jungiamoji grandis?

– Taip, anksčiau buvo garsioji trijulė: Gintaras Ruplėnas, Vytautas Šerėnas ir H.Mackevičius, deja, likimas taip pasisuko, kad Haroldas liko vienas. Be abejo, padeda ir keli rašantys žmonės. Didžiulis nuostabaus režisieriaus Augustino Griciaus darbas. Nemėgstu žiūrėti senų laidų, bet kartais netyčia pažiūriu. Kažkada žiūrėjau seniai kurtą laidą „Nekenčiu reklamos“. Tai A.Griciaus nuopelnas. Humoras neprarado aktualijų. Augustinas turi labai savitą humoro jausmą – ploną ploną lietuvišką siūlą. Kartais tą humorą supranti tik po kurio laiko.

– Kaip nesudegate? Su menu dažnai susiję perdegimai, depresijos.

– Visa tai yra ir su tuo kovoji. Nuo kažkada pradedi suvokti, kad amžinai jaunas nebūsi. Ateina išmintis, kai pradedi planuoti ir dėlioti darbus.

– Ar nejaučiate, kad dabar, kai yra išminties, lengviau dirbti?

– Būdamas aktoriumi esi atsakingas pats už save, o režisūra yra velniškai baisus dalykas, kuris niekada nesuteikia jokio komforto, tik baimę – kad kažko nepadarei, nesuplanavai, kad laiko neužteks, kad neateina minčių. Atrodo, kad elgiesi ramiai, bet pabundi, ir galvoje – vienintelis klausimas: kaip šiandien, kaip scena? Amžinas smegenų darbas velniškai išvargina ir atima komfortą. Net bijau atostogų, atsitraukti porą dienų.

– Pakomentuokite: kodėl lietuviški serialai tokie blogi?

– Todėl, kad pigiai daromi.

– Vaidinote su garsiais pasaulyje aktoriais. Ką pasirinktumėte: J.Malkovichių ar D.Nagijevą?

– J.Malkovichių. Tikrai labai rimtas aktorius, gal abipusė simpatija atsirado aikštelėje. Būna, kad susitikimas kine trunka kelias sekundes, bet filmuojama velniškai ilgai. Prisimenu akimirką, kai filmavome pirmą dublį – kojos, rankos tirta. Žiūrėdamas į jį, pamačiau lygiai tą patį – tos pačios klaidos, irgi kažko neprisimena, vienas į kitą žiūrime, kuris kuriam padės, – jis toks pats žmogus. Labai uždaras, mažai bendraujantis. Po filmavimo radome bendrą kalbą, bendrų pažįstamų – jis labai artimai bendrauja su Ingeborga Dapkūnaite. Vaidino bendruose spektakliuose, dabar abu vaidina Latvijoje. Išduosiu paslaptį: paklausiau jo – kinas ar teartas, sako – teatras: suvaidinu per metus po 50 spektaklių visame pasaulyje, o kinas – duonai užsidirbti. Pasakojo, kad atverčia scenarijaus pirmą ir paskutinį puslapį, jei nedomina – lauk. D.Nagijevas – megažvaigždė, labai uždaras, atsiribojęs. Man pasirodė, kad nors labai bravūriškas ir puikiai besijaučiantis ekrane, turi tam tikrų kompleksų. Nemanau, kad jis į mus žeminančiai žiūrėjo. Teko filmuotis su Fiodoru Bondarčiuku, Sergejumi Šakurovu – labai paprasti, žmogiški. Pirmas filmavimasis su žvaigžde – 2000 m., pirmas holivudinis filmas Lietuvoje, gavau didelį vaidmenį. Vadinosi „Gvinerevė“. Atvažiavo megažvaigždė – Sheryl Lee, „Tvin Pykso“ pirmosios serijos mergaitė. Mano pirmas susitikimas su paprastumu, žmogiškumu.

Nutariau stoti į dainavimą, bet tie metai buvo pirmieji, kai vadovavo Vaclovas Daunoras ir nustatė griežtas taisykles – vietoj 30 studentų priėmė šešis. Konkursas – žvėriškas, baimės labai daug. Bet papuoliau į šešetuką.

– Kaip jus galima apibūdinti: nuo Williamo Shakespeare‘o iki Emilio Vėlyvio? Jums teatras – širdžiai, kinas – pinigams?

– Ne, negaliu taip sakyti. Yra dalykų, kurie papildo biudžetą. Neseniai pradėjau jausti, kad turiu šiek tiek pinigų pragyventi ir nebijau kišti kortelės į bankomatą. Iki tol visada visko trūko, o dabar toks laikas, kai vaikai suaugo ir jiems nebetrūksta, šeima aprūpinta tuo, kas svarbiausia. Rusų kinas – visai kitokio biudžeto ir per dieną uždirbi visą Lietuvos teatro mėnesio algą.

– Manau, kad lietuviai šiandien galėtų kurti aukšto lygio produkciją.

– Pažiūrėkite į pastarųjų metų filmus. Lauryno Bareišos filmas, netrukus išeis Dovilės Šarutytės; beveik visuose teko nusifilmuoti po epizodą. Užaugo be galo stipri režisierių karta. Įdomiausia, kad tai stipri bendruomenė – filmuojiesi pas vieną, o asistentu dirba kito filmo režisierius. Jie vieni kitiems padeda. Jų bendras siekis – padaryti lietuvišką kiną įdomų. Visi labai skirtingo braižo. Žinau bent septynis jaunosios kartos režisierius, kuriems būdinga kino filosofija, nekrošiškas mąstymas. Lenkiu galvą prieš kiną ir labai pavydžiu.

– Manau, jau užmarštyje laikai, kai teatre aktoriai nei padorių atlyginimų gaudavo, nei žmonės į spektaklius eidavo.

– Turbūt taip. Bet visada laukiame sprogimo, naujų jaunų vėjų. Tegu neužpyksta jaunieji režisieriai, kurių nemačiau ar negirdėjau. Tačiau tokio ryškumo žvaigždžių nėra. Scenoje dabar labai madingi fiziologiniai dalykai – ne tokie ir nauji. Jutube yra 1980 m. Vokietijos teatro įrašų, kuriuose visi kapoja mėsą scenoje, valgo ir vemia, pakampėse atlieka gamtinius reikalus. Aš tokius dalykus pateisinu, jei jie tikrai reikalingi.

– Kokie jūsų ateities planai? Girdėjau apie Romo Kalantos projektą.

– Jau antri metai sėdime prie šio darbo. Gal nesuasmeninčiau tik šio žmogaus vardo. Spektaklis būtų apie tuos žmones, ir ten ne tik Romas buvo. Gal jis buvo tik finalas, emocinis degtukas, žengęs tą žingsnį. Šalia buvo daugybė žmonių, gyvenimo filosofijos, laisvės troškulys. Yra įvairių nuomonių apie tą įvykį; kad ir su kuo kalbėjome, visi skirtingai vertina, mūsų pagrindinė užduotis buvo neliesti konkrečių istorinių faktų, bet kad tai buvo spontaniški sukilimai, 1972 m. Kaune didžiulį atgarsį pasaulyje sukėlęs įvykis. Nenorėčiau, kad spektaklis būtų dokumentų rinkinys. Noriu, kad tai būtų istorija apie žmogų, apie tai, ką visi kalbėjo, o jis realizavo. Pati svarbiausia užduotis – kad jaunas žmogus suprastų, kas tuo metu vyko.

– Labai įdomi ir reikalinga tema. Kada išvysime šį darbą?

– Numatyta gegužės 14 d. Bet žinote, laikai neramūs – tai pandemija ir visa kita, o teatras – didelis organizmas. Darbai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Nenoriu skubėti, nes visos scenos turi gimti. Jos atsiranda pamažu.

Naujausias, vainikuotas daugeliui sėkmę nešančiu skaičiumi, septintasis „Traviatos“ pastatymas Kaune žada pokylį KVMT scenoje. Čia choreografė, baletmeisterė Anželika Cholina debiutuoja kaip savarankiška operos režisierė.

„G. Verdi opera „Traviata“ – nuostabaus grožio kūrinys, ir man tai yra malonumo muzika. Pastatymo imtis yra didelis iššūkis bet kuriam režisieriui, nes tai dažniausiai statoma opera, kuri ne tik populiariausia tarp klausytojų, bet ir labiausiai apaugusi štampais. Todėl mano pagrindinė užduotis buvo scenoje sukurti prasmingą, jaudinančią istoriją, kuri kvėpuotų kartu su sentimentaliu dramatizmu prisotinta G. Verdi muzika“, – mintimis apie naująjį spektaklį dalinasi režisierė ir choreografė A. Cholina.

M. Aleksos nuotr.

Prie šio spektaklio dirba kūrybinė komanda: muzikinis vadovas ir dirigentas iš prigimties jautrus muzikai ir jai dėmesingas iki detalių – Maestro Ričardas Šumila.

„Jis – tikras teatro dirigentas, nes sugeba gyvai reaguoti į tai, kas vyksta scenoje ir kuria gilų ryšį ne tik su orkestru, bet ir su solistais. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi darbu kartu ir tikiu šio pastatymo sėkme“, – atviravo A. Cholina.

Spektaklio erdvę suvaldė ir rafinuotą scenografiją sukūrė dailininkas Marijus Jacovskis. O artistus nuodėmės ir kraujo spalvomis papuošė kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Pulsuojančią bei gyvybingą atmosferą apšvietimu nutapė šviesos dailininkas Audrius Jankauskas. Operą, turinčią plačią emocijų skalę, diriguos ir maestro, profesorius Julius Geniušas, statęs prieš tai rodytą spektaklį ir „Traviatos“ partitūrą diriguojantis nuo pat savo karjeros pradžios Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Chorą kūrybinio sumanymo kryptimi veda chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė.

M. Aleksos nuotr.

„Traviata“ – opera, kurią žinome visi. Daugelis yra pažįstami su beviltišku tragizmu, slypinčiu šioje fabuloje. Tačiau kaip ir kitos įvairiuose literatūros šaltiniuose papasakotos meilės istorijos, taip ir ši aktualumo nepraranda niekada.

„Šis Verdi kūrybos perlas – viena iš tobuliausiai dramaturgiškai sukomponuotų operų. Joje atrasime labiausiai mums reikšmingas temas: meilę, nusivylimą̨, pasiaukojimą̨, tėvišką̨ globą, rūpestį̨, atleidimą̨, gailestį, todėl jos klausydamiesi išgyvename gausybę emocijų. Tikiu, kad naujasis spektaklis nuoširdžiomis statytojų komandos ir atlikėjų pastangomis šiuos jausmus atvers ir žiūrovų širdyse“, – teigia muzikinis vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila.

Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, o moterys žavisi jos drąsa ir ryžtu žengti į nežinomybę.

Įspūdžiais kuriant geidžiamiausios kurtizanės – Violetos personažą dalinasi ir solistės Agnė Stančikaitė bei Gabrielė Bukinė.

„Vyrai ją myli už jausmingumą ir aistrą gyvenimui, o moterys žavisi jos drąsa ir ryžtu žengti į nežinomybę. Ji eina per vidinius pragarus susitikdama su savo šešėliais. Ji atvira visoms patirtims, galimybėms ir priimanti tikrą meilę bei dar niekada nepatirtą džiaugsmą“, – pasakojo A. Stančikaitė.

„Violeta yra tas tikras žmogus su savo pykčiu, skausmu, liga ir tikra meile. Visų pirma ji išsiskiria tuo, nes savęs netausoja. Ji gyvena taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Tačiau tuo bejėgišku metu atsiranda Alfredas ir įkvepia jai noro gyventi. Vėl tikėti, vėl kovoti už save ir savo sveikatą“, – papildė G. Bukinė.

M. Aleksos nuotr.

O solistai Tomas Pavilionis ir Egidijus Bavikinas vienbalsiai pripažino, jog šį kartą Alfredo personažas nebėra toks naivus ir paviršutiniškas.

„Čia jis yra tvirtas, ne tiek daug romantiškas kaip įprasta jį matyti, bet kartu labai aistringas, pavydus ir taip pat kažkiek išlepęs žmogus“, – sako solistas T. Pavilionis.

E. Bavikinas pasidžiaugė: „Tai mano labai lauktas vaidmuo. Alfredą nešiojuosi dar nuo studijų laikų ir esu be galo laimingas, turėdamas galimybę įkūnyti šį ikonišką vaidmenį. „Traviata“ – itin sąmoninga opera, kuri dėl to ir yra branginama visos Lietuvos“. Žoržo Žermono partiją dainuos solistas Laimonas Pautienius, kuris žavėjo klausytojus ir praėjusiame pastatyme, šį vaidmenį ruošia ir jaunieji teatro dainininkai Andrius Apšega bei Žygimantas Galinis.

M. Aleksos nuotr.

Glaustai prisimenant „Traviatos“ gyvavimo etapus Kaune, privalu paminėti, jog ši opera dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984, 1999 metais. Kauno valstybinio muzikinio teatro trupė, sugrąžinusi „Traviatą“ į Kauno sceną (1952 m.), ilgus metus puoselėjo nuo pirmojo operos pastatymo 1920 m. užgimusią tradiciją spektaklį rodyti Naujųjų metų išvakarėse. Brindissi neskambėjo tik gūdžiais 1948–1951 metais, kai trumpam Kaunas buvo likęs be „Traviatos“. Tradicija iš dalies nutrūko 1992 m., kuomet Naujieji metai buvo pasitikti Šventiniu koncertu. Tačiau spektaklį nuspręsta perkelti į gruodžio 30 d. ir taip buvo išsaugota daugeliui kauniečių melomanų įprasta senųjų metų palydėjimo šventė skambant „nacionaline“ tapusiai „Traviatai“.

Taigi, naujausias G. Verdi operos „Traviata“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre žiūrovams pasiūlys aukščiausio lygio meninį potyrį. Kūrybinė komanda sukūrė spektaklį, kuriame per žmonių santykius atsiskleidžia trapus tragizmas, rafinuotas koketiškumas ir draskančios emocijos.

Premjeriniai spektakliai: 2021 m. gruodžio 26, 27, 30, 31 d. ir 2022 m. sausio 13, 14, 15 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Libretisto Francesco Maria Piave ir kompozitoriaus Giuseppe Verdi „Traviata“ 1853-iaisiais žymėjo operos posūkį link natūralizmo. Alexandre Dumas sūnaus romanu „Dama su kamelijomis“ paremtas kūrinys publiką sujaudino muzikiniais garsais jautriai papasakota kurtizanės, pamilusios vyrą iš aukštesnio socialinio sluoksnio, istorija. Nauja buvo tai, kad pagrindine operos veikėja pirmą kartą tapo ne princesė ar senovės graikų deivė, o paprasta, XIX a. mergina. Tad „Traviata“ ne tik žavėjo natūralumu ir įtaigumu, bet ir atvėrė kelią kitoms tikroviškoms savo laikmečiui operos veikėjoms – Karmen, Čio Čio San, Toskai, Manon Lesko ar Lulu.

Lietuviams „Traviata“ komunikuoja ką kita. 1920-aisiais gruodžio 31-ąją šiuo kūriniu buvo atidaryta Operos vaidykla, žymėjusi profesionalaus Lietuvos operos teatro pradžią, simboliškai reiškusią ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimą. Nors temiškai „Traviata“ neturi nieko bendra nei su Lietuva, nei su Naujųjų metų švente, pasitikti Naujuosius metus šiuo G.Verdi šedevru Lietuvoje vis dar tebėra svarbi ir reikšminga tradicija. Kaune „Traviata“ dar buvo statyta 1931, 1952, 1966, 1984 ir 1999 m. Ne tik publika, bet ir KVMT artistai su jauduliu laukia naujosios „Traviatos“ premjeros. Operos šimtmečiui skirtas pastatymas spektaklio kūrėjams kelia nemenkų užduočių, nes „Traviata“ gruodžio 26–31 d. pasirodys didžiąja dalimi debiutuojančių solistų sudėtimi, be to, po ilgos pertraukos skambės itališkai.

Žiūrovams pateikti savą G.Verdi šedevro interpretaciją buvo pakviesta režisierė ir choreografė Anželika Cholina, 1999-ųjų pastatyme kūrusi spektaklio choreografiją. Apie tai, kaip kurtizanės Violetos istoriją mato ir girdi ji, – pokalbis su spektaklio režisiere A.Cholina.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– „Traviata“ – pirma jūsų savarankiškai režisuojama opera. Kuo jums įdomus šis žanras ir kuo ypatinga jo režisūra?

– Man iš esmės patinka opera. Šio žanro specifika man nenauja ir netyrinėta erdvė – visi mano statyti spektakliai glaudžiai susiję su muzika. Esu kūrusi ne tik baletų ir šokio spektaklių, bet ir operetę bei keletą miuziklų. Su režisieriumi Rimu Tuminu sėkmingai pastatėme net dvi operas Maskvos didžiajame teatre – Dmitrijaus Šostakovičiaus „Kateriną Izmailovą” ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą”. Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos muzikiniame teatre drauge režisavome du vienaveiksmius kūrinius – Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Karalius Edipas“ ir Bélos Bartóko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“. Jaučiuosi įgavusi didelės patirties dirbdama šiose meno mekose, tad drąsiai imuosi savarankiško operos pastatymo. Operos režisūra yra būtent ta kūrybinė erdvė, kurioje visada norėjau išbandyti save, nes teatre man visada patiko didelis mastelis, kūrimas kažko grandiozinio. Man labai įdomu atskleisti muziką, paverčiant vidinę kūrinio dramaturgiją gyvu, įtaigiu veiksmu. Tai nėra paprasta, nes, statant operą, svarbu netrukdyti žiūrovui klausytis jos muzikos.

Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku.

– Kuo šiuolaikiška ir aktuali šiandienai jūsų pasakojama Violetos istorija?

– Kažkodėl šiais laikais operos pastatymuose populiaru eiti lengviausiu keliu, kai spektaklio šiuolaikiškumas kuriamas per formą, pavyzdžiui, perkeliant veiksmo vietą į kitą laikmetį, pasirenkant drastišką vizualinį sprendimą, kuris dažnai sukuria disonansą muzikai. Naudojant tokią strategiją, retai pavyksta pasiekti įtaigumo. Susidaro įspūdis, kad, kai opera įsileido dramos režisierius, kurie nenori girdėti muzikos, šio žanro statymo kanonai buvo pažeisti. Todėl ir atsirado Violetos su džinsais ar Tatjanos, rašančios laišką Oneginui sėdėdamos ant unitazo. Mano nuomone, operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. Juk operos stilių ir mizanscenų sprendimus diktuoja muzika, o režisūros šiuolaikiškumas yra mąstyme. Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo.

– „Traviata“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Santykinai nesudėtingos užduotys atlikėjams ir negausus įvykiais siužetas atveria galimybių interpretacijoms. Kokia jūsų „Traviata“?

– Mano „Traviata“ – liūdna istorija apie meilę, kuri nužudo. Violeta yra moteris, už meilę sumokėjusi savo gyvybe. Ji atsisakė lengvo gyvenimo iliuzijos ir patikėjo Alfredu, kuris tapo jos princu, išvaduotoju, o vėliau – žudiku. Juk Alfredas buvo pirmas, kuris išdavė Violetą ir keršijo jai, net neįsigilinęs į tėvo sukurptą intrigą. Violeta miršta ne tik todėl, kad sirgo džiova. Per trumpą savo gyvenimą ji keičiasi nuo lėlės iki beveik vienuolės: svarbiausia tampa nebe išorė, o vidus. Ir nesutikčiau, kad operoje užduotys atlikėjams yra nesudėtingos. Šiandien operos solistams, norintiems scenoje sukurti įtaigius personažus, reikia ne tik puikiai dainuoti, bet ir sugebėti organiškai vaidinti, partneriauti. Sceninė išvaizda taip pat turi nepriekaištingai atitikti kuriamų veikėjų paveikslus. Ir tai tik maža dalis užduočių, kurias keliu savo „Traviatos” pastatyme, kuriame kaip pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai debiutuoja kviestiniai bei KVMT solistai.

– Violeta – kurtizanė. Šis faktas pastatymuose neretai suaktualinamas, Violetos personažą traktuojant kaip vulgarią laisvo elgesio moterį. Koks Violetos paveikslas piešiamas jūsų interpretacijoje?

Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai.

– Violeta – moteris, kurios paveikslą nupiešia muzika. Tai viena sudėtingiausių soprano partijų, nes solistė veiksmą pradeda kaip koloratūrinis sopranas, o pabaigia kaip dramatinis. Taigi, tokia pat kraštutiniška Violetos gyvenimo, virsmo istorija yra ir mano pastatyme.

– Ne paslaptis, kad didžioji dalis publikos laukia tradicinio puošnaus pastatymo. Koks jūsų santykis su tradicine laikytina interpretacija ir ar sunku buvo į šį kūrinį pažvelgti savaip, atsiribojant nuo stereotipų?

– Kaip vieną esminių skirtumų įvardyčiau tai, kad neinterpretuoju šio kūrinio statiškai ir, pasinaudodama savo gebėjimu kurti choreografiją, išplečiu talentingų baleto ir choro trupių dalyvavimą operoje. Choro artistai turi daugiau choreografinių užduočių, nei tikėjosi. Manau, kad kiekvienas statomas spektaklis turi alsuoti tiesa, todėl „Traviatoje” man svarbu įtaigiai perteikti kūrinio mintį. Šioje operoje kuriamas ne tik grožis ir akcentuojama spektaklio estetika, bet ir kuriama istorija, tikslūs psichologiniai personažų portretai. „Traviatos” veiksmas kilnojasi iš vienos erdvės į kitą, operoje daug siužetinės painiavos ir svarbių smulkmenų, kurių negalima praleisti, tad šią operą kurti nelengva. Bet aš pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

Nuostata: A.Cholina įsitikinusi, kad operas turi statyti muziką išmanantys režisieriai, o ne tie, kurių tikslas išreikšti save. „Man kūrinio paraleles su šiuolaikiniu pasauliu norisi atrasti ir atskleisti nesujaukiant kompozitoriaus sumanymo“, – sako ji. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Skirtingas nuo įprasto atrodo Žoržo Žermono personažas. Koks jis šiame spektaklyje ir koks jo santykis su Violeta?

– Man nesinorėjo, kad personažai būtų vienspalviai. Gyvenime žmonės juk būna įvairūs, pilni prieštaringų charakterio savybių. Toks ir Alfredo tėvas Žoržas Žermonas. Vengiau tradicinio sprendimo – išplėčiau jo personažą, sukūriau priešistorę. Galbūt jis buvo antikvaro mėgėjas, tvarkos ir sistemos gerbėjas, todėl jo neapleido noras kruopščiai sutvarkyti ir sūnaus gyvenimą. Kad tai ne tik piktas ir griežtas herojus, aš išgirdau klausant muzikos. Pavyzdžiui, finalinio veiksmo II paveikslo dueto su Alfredu stretoje atsiranda Žermono šokanti kojytė, kuri perteikia jo savimeilišką įsijautimą auklėjant nepaklusnų sūnų.

– Įvestas ir papildomas personažas, kurio G.Verdi partitūroje nėra. Kokį naują atspalvį jis suteikia „Traviatos“ istorijai?

– Negaliu atskleisti šio personažo prasmės, nes nenoriu išduoti spektaklio paslapčių. Teatras – vieta, kur kuriami stebuklai, todėl kviečiu visus ateiti į premjerą, kurioje žiūrovai turės galimybę patys viską pamatyti ir išgirsti, išgyventi emocijų spektrą ir patirti tikro teatro šventę bei magiją.

– „Traviata“ pati savaime yra daugiasluoksnė drama – istorijoje atskleidžiama ne tik Violetos drama. Kurią liniją išryškinate jūs?

– Dramatinėse istorijoje nebūna vieno kampo, iš kurio būtų galima teisingiausiai pažvelgti į kūrinį. Svarbu yra viskas. Todėl ir mano „Traviatos” traktuotėje antraeilių veikėjų nėra. Čia svarbūs visų personažų likimai – visus juos stengiuosi išspręsti, nes visi jie glaudžiai susiję tarpusavyje. G.Verdi buvo didis operos meno reformatorius, kuris, jungdamas dramą ir muziką, siekė sukurti vienį. To savo pastatyme siekiu ir aš.

Pasitikiu savimi – savo supratimu ir skoniu, kuris man padiktuoja, kaip turi būti, ir talentu, kuris žino, kaip tai padaryti.

– Spektaklis simboliškai žymi profesionalios operos Lietuvoje šimtmetį. Ar sukaktis atsispindės spektaklyje?

– Geriausias Lietuvos operos šimtmečio paminėjimas ir šio fakto pagerbimas yra tai, kad „Traviatą“ patikėta statyti lietuvių kūrėjų komandai. Malonu, kad KVMT vadovas Benjaminas Želvys sugrąžinti Violetos istoriją į lietuviškos operos lopšį pakvietė būtent mane. Esu laiminga dirbdama su dirigentu maestro Ričardu Šumila, kurio muzikos pajautimu žavėjausi visada. Beje, tai pirmas ir, tikiuosi, ne paskutinis mūsų bendradarbiavimas. Taip pat man talkina puikūs dailininkai: scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Olga Filatova Kontrimienė. Visi mes labai atsakingai kuriame šį spektaklį, kuris bus gražus, estetiškas, jaudinantis, muzikalus, dramatiškas ir išdailintas iki detalių. Tikiuosi, kad sukursime nuostabią šimtmečio „Traviatą”, kuri ilgai gyvuos KVMT ir iki gelmių lies bei džiugins žiūrovų širdis.

Vaidmenys ir atlikėjai

Violeta Valeri – Gabrielė Bukinė, Agnė Stančikaitė

Alfredas Žermonas – Egidijus Bavikinas, Tomas Pavilionis

Žoržas Žermonas – Andrius Apšega, Žygimantas Galinis, Laimonas Pautienius

Flora Bervua – Iveta Kalkauskaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Kristina Siurbytė

Anina – Kristina Siurbytė, Ieva Vaznelytė

Gastonas Letorjė – Žanas Voronovas, Mindaugas Zimkus

Baronas Diufolis – Andrius Apšega, Raimondas Baranauskas

Markizas d‘Obinji – Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas

Daktaras Grenvilis – Giedrius Prunskus, Joris Rubinovas

Džiuzepė – Evaldas Kondrackis, Martynas Stankevičius

Komisionierius – Faustas Januška, Ričardas Karalevičius

Mirtis – Rokas Spalinskas, Gintaras Visockis.

Beveik ketvirtį amžiaus A.Švilpa kuria vaidmenis Eseno Aalto muzikos teatre Vokietijoje. Tačiau visą šį laiką ypatingas ryšys jį sieja su Lietuvos menininkais, kultūros institucijomis. Ir tas ryšys duoda didelių, abipusiai reikšmingų kūrybos vaisių. Vienas naujausių ir ryškiausių A. Švilpos vaidmenų Lietuvoje – Olandas uostamiesčio senajame elinge KVMT įspūdingai pastatytoje R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ (režisierius D. Abaris, dirigentas M. Pitrėnas).

Lietuvį publika pažįsta dėl jo ypatingai sodraus ir spalvingo tembro balso, puikios dikcijos ir impozantiškos vaidybos, kuria A. Švilpa prikausto dėmesį kiekvieno pasirodymo metu. Tačiau šį kartą kalbėjomės ne tiek apie sėkmingą karjerą, kiek apie neblėstančią meilę gimtinei, dėl kurios ir savo jubiliejų solistas nori pasitikti Klaipėdoje.

Gyvenu savo gražiausius metus. Ir kūryboje – taip pat.

Solisto dedikacija Klaipėdai

– Kodėl savo 50-metį švęsite Klaipėdoje?

– Klaipėdoje gimiau, augau ir be jos negaliu. Natūralu, kad ir mano jubiliejaus koncertas pavadintas „Dedikacija Klaipėdai“ ir vyks šiame mieste. Net nekilo klausimas, kur dar jis galėtų vykti. Man reikia Klaipėdos. Noriu, kad mano gimtinė atsigautų. Kad ne tik Vilniuje telktųsi geriausi menininkai, vyktų geriausi koncertai ir spektakliai. Kad sužydėtų man pats gražiausias miestas Klaipėda, kur pastaruoju metu irgi vis daugiau aukšto lygio kultūrinio gyvenimo. Į šį sūkurį noriu įsijungti ir aš.

– Jūsų koncertui diriguos ypatingas dirigentas?

– Specialiai šiam koncertui atvyks į geriausių pasaulio dirigentų dešimtuką patenkantis Stefanas Solteszas. Tai profesionalas, kuris buvo pasaulinio garso dirigentų Karlo Bohmo, Christopho von Dohnanyi ir Herberto von Karajano asistentas. Man didelė garbė, kad S.Solteszas atvyks į Klaipėdą diriguoti mano jubiliejaus koncerto. Dar labiau džiaugiuosi, kad jo profesionalumu galės pasimėgauti gimtojo miesto publika.

Maestro S.Solteszui esu dėkingas už savo sėkmingai susiklosčiusią karjerą: mane išgirdo ir pakvietė dainuoti į Aalto muzikinį teatrą Esene, kai man buvo 25-eri. Man nusišypsojo laimė su šiuo profesionalu dirbti kartu net 17 metų Aalto muzikiniame teatre, kur jis buvo vyriausiasis muzikos vadovas, operos intendantas. Jis Aalto muzikinį teatrą buvo iškėlęs į visas įmanomas aukštumas. Jam vadovaujant Aalto muzikinis teatras net keturis kartus išrinktas geriausiu visoje vokiškai kalbančioje Europoje. Geriausiojo vardą ne kartą pelnė ir orkestras. S.Solteszas kviečiamas dirbti į garsiausius pasaulio teatrus, diriguoja Vienoje, Miunchene, Ciuriche, Berlyne, Hamburge, Buenos Airėse ir kitur. Net man sunku patikėti, kad jis tikrai sutiko atvykti. Kai tokio lygio muzikas atvyksta į mūsų miestą, tai prilygsta stebuklui. Neįsivaizduoju, kaip Žvejų rūmai sutalpins visus norinčius jį pamatyti.

– Kokie solistai kartu su jumis pasirodys šiame koncerte?

– Beje, kartu su S.Solteszu į Klaipėdą atvyks ir jo žmona, tarptautinio garso solistė Michaela Selinger. Dainuosime su ja duetu kelis kūrinius.

Koncerte išgirsite dainuojant geriausius šalies solistus: Ievą Prudnikovaitę, Vaidą Vyšniauską, Laimoną Pautienių ir, žinoma, mano mokytoją, maestro Vladimirą Prudnikovą. Iš sostinės atvyks ir jauna, perspektyvi solistė Kamilė Bonte, su kuria susipažinau kartu dainuodamas Vilniuje.

Duetuose kartu su manimi dainuos ir KVMT solistai Mindaugas Rojus ir Rita Petrauskaitė.

Ne kalbėti, o daryti

– Jums akompanuos KVMT orkestras?

– Taip, gros teatro orkestras. O Muzikinio teatro orkestras – ypatingas. Ir tai ne pagyrimas, o faktas. Dvi paskutines vasaras dainavau KVMT pastatytoje R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, tad ne iš nuogirdų, o iš patirties galiu užtikrinti, kad tai labai aukšto lygio orkestras. Groti „Skrajojančio olando“ muziką gali tik geriausieji, o aš pastebiu kaip orkestras tobulėja septynmyliais žingsniais: 2021-ųjų vasarą jie grojo dar geriau nei 2020-aisiais. Tarkime, mano rečitalio repertuaras KVMT orkestrui dar prieš dešimtmetį būtų buvęs sunkiai įkandamas, o dabar jie yra pasiruošę.

Mano jubiliejaus koncerte skambės išskirtinai stiprūs kūriniai: nuo ištraukų iš miuziklų iki klasikinių arijų, o rečitalis bus ilgas, didelės apimties. Norisi palikti paslapties, tačiau pasakysiu, kad koncertui atrinkti gražiausi klasikinės muzikos perlai. Su orkestru aš pats atliksiu M.Mussorgskio „Mirties dainas ir šokius“. Neteko girdėti, kad Lietuvoje kas nors būtų atlikęs šį kūrinį pritariant orkestrui. Skambės G.Verdi, Ch.Gounod kūriniai ir daug kitos gražios muzikos.

– Laukiate susitikimo su Klaipėdos publika?

– Kiekvieno miesto publika savita ir ypatinga, tad aš nekantriai laukiu susitikimo su gimtojo miesto žmonėmis. Klaipėdos publika nėra išlepinta: tik prieš kelerius metus mieste prasidėjo kelias į klasikinės muzikos Olimpą. Anksčiau, mano nuomone, pajūrio muzikinis gyvenimas merdėjo. Viskas prasideda nuo Muzikinio teatro, o kai jis neturi net savo pastato, ką jis gali... Žmonės, atėję į teatrą, turi pajusti jo didybę, nuotaiką. Ir aš laukiu naujo teatro pastato. Ir tikiu, kad jau greitai Klaipėda taps sostinei prilygstančiu miestu, nes galėsime didžiuotis jo kultūra, skambančiais klasikos kūriniais. Jei visi talentingi klaipėdiečiai prisidėtų kiekvienas savo srityje, miestas klestėtų. Tokia mūsų visų slapta misija: ne kalbėti, o daryti. Ir tai įvyks. Patikėkite.

Turi nuolat mokytis

– Ką solistui ir džentelmenui reiškia pusės amžiaus jubiliejus?

– Bėgantys metai – lyg taurus gėrimas: kuo brandesnis, tuo brangesnis ir skanesnis (juokiasi). Aš pasitikiu gydytojais ir pritariu jų nuomonei, kad gražiausi žmogaus metai prasideda nuo 40-ies, jei tik nieko neskauda. Ačiū Dievui, esu sveikas, tad gyvenu savo gražiausius metus. Ir kūryboje – taip pat. Žemo balso savininkai bosai sako, kad nuo 45–50 metų prasideda jų balso branda ir aukščiausios karjeros viršukalnės.

– Kokių turite kūrybinių svajonių?

– Solisto profesija tokia, kad save turi tobulinti nuolat. Balsas – tarsi deimantas: jei nustosi jį šlifuoti, bus blogai. Mano manymu, kad visiškai ištobulintų savo balsą, solistams pritrūksta dar vieno gyvenimo. Noriu išdainuoti dar daugiau naujų partijų ir jau atliekamas patobulinti iki begalybės. Solistai turi nuolat mokytis: tai mūsų darbo sudedamoji dalis. Kito kelio nėra. Jei kažkas supranta, kad jau yra tobulas, manyčiau, tą pačią minutę ima ristis atgal.

Profesionalioje scenoje dainuoju 26 metus. Sudainavau 89 partijas įvairiuose spektakliuose: iš jų 59 – pagrindinės, kitos – mažesnės. Partijų skaičius parodo, kad dauguma mano sceninių svajonių jau išsipildė, tačiau turiu dar pora svajonių spektaklių – iššūkių, kuriuos norėčiau įveikti. Vienas jų – Hanso Zachso partija R.Wagnerio operoje „Niurnbergo meisterzingeriai“. Tai pats ilgiausias vaidmuo operos literatūroje, jį išdainuoti trunka 2 valandas 45 minutes. Palyginimui: opera „Niurnbergo meisterzingeriai“ trunka 5 valandas 30 minučių. Norint išmokti šią partiją, tenka paaukoti 2,5–3 metus, bet aš jos norėčiau. Šiemet pirmą kartą dainuosiu Pilypo II partiją G.Verdi operoje „Don Karlas“, kitą sezoną irgi turėsiu gražių premjerų. Visi iššūkiai įveikiami ir visos svajonės pildosi.