Niekada nepamirš
Dalis mūsų visuomenės vis dar tebegalvoja, esą nemokamo gydymo Lietuvoje nėra, o už žmogišką gydytojo rūpestį privalu sumokėti jam į kišenę.
Tačiau kaunietis Andrius Buteikis iš savo patirties kategoriškai neigia tokias nuostatas. Vyras sutiko pasidalyti skaudžia šeimos istorija, kuri įrodo, kad vokelis jau seniai nebėra geresnio gydymo garantas.
Negana to, Andrius tvirtina, kad Lietuvos medikai yra labai profesionalūs ir yra dėkingas kiekvienam iš jų, kurie itin sunkiu metu buvo ne tik medikais, bet ir žmonėmis.
"Ne tik specialistams, su kuriais susidūrė mūsų šeima, bet ir visiems Lietuvos medikams noriu garsiai ir viešai ištarti ačiū. Deja, dažniausiai mes viešojoje erdvėje girdime atgarsius apie skandalus ir neigiamas patirtis gydymo įstaigose. Ir nepelnytai užmarštin nugrimzta tai, kas čia įvyksta gero. Kiekvieną dieną gydytojai gelbsti gyvybes ir dirba tam, kad mūsų tėvai, mamos, broliai, seserys, močiutės, pusbroliai, artimieji ar kaimynai galėtų džiaugtis dar viena diena. Noriu, kad medikai žinotų, jog mes to nepamirštame ir esame už tai dėkingi", – sako Andrius, neseniai amžiams atsisveikinęs su savo tėčiu ir močiute.
Voko įbrukti nepavyko
Andriaus tėtis Rimantas vėžiu sirgo nuo 2012 m., o į paskutinę kelionę iškeliavo šiemet. Prieš mėnesį iki Rimanto mirties pasaulį buvo palikusi ir Andriaus močiutė.
Jis buvo įtikintas, kad duoti medikams pinigų – tarsi nusistovėjęs standartas. Už tai geriau išoperuos ar bent jau labiau prižiūrės po operacijos.
Abu šie žmonės paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais buvo sunkūs ligoniai. Dėl jų dažnai lankytis gydymo įstaigose teko ir kitiems šeimos nariams. Andriaus šeima rūpinosi Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja Rima Kumžaitė.
"Tai profesionali, nuoširdi, rūpestinga ir atjaučianti gydytoja. Niekada neatsisakydavo padėti ir maloniai patardavo net ir paskambinus telefonu", – šiai medikei kaunietis sako esantis labai dėkingas.
Andriaus tėčiui buvo nustatyta melanomos – odos vėžio – diagnozė. Vienas iš pirmųjų gydytojų, su kuriuo teko eiti "vėžio kelionėje", – Kauno onkologijos ligoninės chirurgas Rytis Markelis.
"Kai pirmą kartą susidūriau su šiuo mediku ir sužinojau apie tėčio laukiančią operaciją, man buvo 28-eri. Iki tol neturėjau daug patirties su medikais. Tačiau, kaip ir daugelis, iš aplinkinių buvau susidaręs nuomonę, esą medikams būtinai reikia "primokėti", – atvirai pasakoja Andrius.
Jis buvo įtikintas, kad duoti medikams pinigų – tarsi nusistovėjęs standartas. Už tai geriau išoperuos ar bent jau labiau prižiūrės po operacijos.
"Bet mano tėtis buvo iš tų žmonių, kurie neduoda kyšių. Todėl lyg ir man teko tuo pasirūpinti. Ieškojau situacijų, kaip tai padaryti, tačiau R.Markelis tuojau pat mane sudrausmino ir patikino, kad medikai padarys viską, kas įmanoma, be jokių kyšių", – Andrius prisipažįsta pagalvojęs, kad pasirinko netinkamą situaciją, todėl kyšį bandė įbrukti dar kartą.
Tačiau mediko atsakymas buvo toks pats.
"Žinote, kai kažkas rimto nutinka tavo artimam žmogui, esi pasiruošęs sumokėti tiek, kiek reikės, kad tik rezultatas būtų kuo geresnis. Tačiau galiausiai turėjau susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje gydymo paslaugos iš tiesų yra nemokamos", – nusišypso Andrius.
Po ketverių metų
Andriaus atmintin įstrigo gydytojo R.Markelio pasakyti žodžiai ligoniui tuoj po jam atliktos operacijos ir histologinio tyrimo: "Rimantai, jūs turite daugiau šansų numirti ant galvos nukritus plytai nei nuo vėžio metastazių."
Kai kažkas rimto nutinka tavo artimam žmogui, esi pasiruošęs sumokėti tiek, kiek reikės, kad tik rezultatas būtų kuo geresnis. Tačiau galiausiai turėjau susitaikyti su tuo, kad Lietuvoje gydymo paslaugos iš tiesų yra nemokamos.
"Nežinau, kiek tąkart šie šmaikštūs gydytojo žodžiai nuramino tėtį, bet man tikrai palengvėjo. Ir gydytojas buvo teisus: tėtis ketverius metus gyveno puikų gyvenimą. Mes buvome net pravardę gydytojui sugalvoję: Mėsininkas. Šiek tiek dėl jo sudėjimo, tačiau daugiau dėl to, kad operacijos metu jis išpjovė didelį gabalą iš peties nugarinės dalies", – prisimena Andrius.
Tačiau metastazių, praėjus nemažai laiko, vis dėlto pasirodė. Tada daugiausia teko bendrauti su Ilona Padvelskiene. Andrius sako, kad tai laiko neskaičiuojanti medikė, kovojanti už kiekvieną jos rankose atsidūrusią gyvybę.
"Mačiau, kaip ji geras dvi valandas po savo darbo laiko pildė dokumentus, kurie buvo reikalingi, kad tėčiui kuo skubiau būtų pradėta eksperimentinė biologinė terapija. Tai ji galėjo padaryti ir kitą ar dar kitą savo darbo dieną, tačiau skubėjo dėl ligonio, aukojo savo asmeninį laiką. Viena savaite anksčiau pradėtas gydymo ciklas gali reikšti dar mėnesį, o atskirais atvejais ir papildomus metus gyventi", – žino Andrius.
Rūpestis iš širdies
Kaunietis sako, kad ir vėliau jo tėtį gydę medikai pasirodė kaip tikri profesionalai: Kauno klinikų neurochirurgas Paulius Čikotas, kuris atliko sudėtingą galvos operaciją po to, kai būklei blogėjant staiga į smegenis įsiliejo kraujas, slaugytoja Rasa Kairienė, kuri rūpinosi Kūčių išvakarėse į ligoninę paguldytu pacientu kaip artimu žmogumi.
"Po Kalėdų turėjau dviem savaitėm išvykti į komandiruotę, todėl labai jaudinausi dėl tėčio. Ką tik iškentėta smegenų operacija, mokymasis vaikščioti, pirmoji pažintis su suaugusiųjų sauskelnėmis. Prieš išvykdamas paprašiau slaugytojos R.Kairienės, kad ji prižiūrėtų tėtį. Be jokio vokelio ar dovanėlės, tiesiog paprašiau. Ji patikino, kad tėčiu bus pasirūpinta. Taip ir buvo", – tvirtina Andrius.
Rūpestingumu jis įsitikino kasdienių pokalbių telefonu metu. Tėtis jam nuolat sakydavo, kad jaučiasi ne kaip ligoninėje gulintis ligonis, o kaip poilsiautojas, kuris vieši penkių žvaigždučių viešbutyje.
"Iš jo pasakojimų buvo galima jausti, kad slaugytoja ne tik atlieka savo darbą, bet dovanoja dalį savo širdies. Esame už tai labai dėkingi", – sako Andrius.
Priklauso nuo mūsų pačių
Tuo pačiu metu stipriai pablogėjo ir Andrius močiutės sveikata. Pusė jos kūno buvo paralyžiuota daugiau kaip prieš 20 metų, o prieš ketverius amputuotos abi kojos. Kiekvieną dieną ja rūpinosi galiausiai ir pats sveikata pasigirti negalėjęs Andriaus tėtis Rimantas.
"Gal simboliška tai, kad močiutė išėjo, likus mėnesiui iki tėčio mirties. Tarsi abu vienas kitą paleido", – šiandien sako Andrius.
Ir vėl reiškia dėkingumą medikams. Sako, kad močiutę prižiūrėjusi gydytoja Daina Sušinskienė dirbo ne tik medikės darbą, bet ir nuoširdžiai rūpinosi paciente, stengdamasi padėti jai, kuo galėdama.
"Padėką norėčiau išsakyti ir jaunai Kauno onkologijos ligoninės radiologei Eglei Žilienei. Jos globoje tris savaites praleidome, išleisti iš galvos chirurgijos skyriaus. Gydytoja visą laiką buvo dėmesinga, o išleisdama mus į namus ne tik detaliai surašė visas instrukcijas, davė patarimų, bet ir užrašė savo mobilaus telefono numerį. Ji pasakė, kad galime skambinti bet kuriuo metu, jeigu pateksime į situaciją, kurioje nežinosime, kaip pasielgti", – žavisi Andrius.
Tokia patirtis jį privertė pakeisti mąstymą. Šiandien jis nusiteikęs ginčytis su bet kuriuo teigiančiu, neva Lietuvoje visi medikai – kyšininkai, o norint gauti profesionalias paslaugas, reikia turėti vokelį.
"Paminėjau tik kelis medikus, su kuriais teko bendrauti sudėtingu mūsų šeimai laikotarpiu. Esu dėkingas kiekvienam asmeniškai ir visai Lietuvos medikų bendruomenei. Neabejoju, kad visoje Lietuvoje tokių šviesulių yra daugybė ir jie kiekvieną dieną daro stebuklus, tik mes ne visada norime tai matyti", – apgailestauja Andrius ir reiškia padėką kiekvienam asmeniškai ir visiems kartu.
Nesvarbu, tai būtų priimamojo darbuotojas, greitosios pagalbos medikas, slaugytojas ar chirurgas – visi yra ligonių išganymas.
