– Jūsų kūrybinės veiklos dešimtmetis pažymėtas koncertų serija ir netgi autobiografine knyga. Kaip „Kauno dienos“ skaitytojams prisistatytų jos autorius?
– Esu vis dar ieškantis, vis dar besimokantis ir kuo toliau, tuo labiau besimėgaujantis šiais kūrybos procesais žmogus.
– Jei pagal LRT projekto pavadinimą „Aš esu muzika“ reikėtų nupiešti skritulio formos diagramą – kokią dalį joje užimtų muzika?
– Siūlyčiau ant tos diagramos uždėti tokį filtrą, o gal net kelis filtrus, dėl kurių aš praktiškai viską suprantu per muziką ir pirmiausia visada sureaguoju į kokį nors garsą, tarkim, paukščio... Tačiau nesakyčiau, kad esu muzika. Tiesiog esu žmogus, ryškiausiai matantis pasaulį per muziką – tiek dėl savo genų, tiek dėl savo tėvų, tiek ir dėl viso savo gyvenimo patirčių...
– Neseniai varžėtės nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje su daina „Kaboom“, o šiandien jus matome ir tarp dešimties projekto „Aš esu muzika“ dalyvių. Kas paskatino jame dalyvauti?
– Kadangi vieną etapą kaip ir baigiau, o naujajame dar nebuvau numatęs kokių nors aiškių naujų tikslų, saviugdos priemonių, pagalvojau – kodėl gi ne?
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– Ką turite omenyje, sakydamas „etapas“?
– Kūrybinį solinės veiklos dešimtmetį. Bent mano galvoje vienas etapas jau tikrai baigtas: išleidau knygą, vinilinę plokštelę, surengiau didžiausią per savo karjerą koncertą.
Kiekviename naujame etape stengiuosi kažkaip ugdyti save ir turtinti: tarkim, pasimokyti naujos kalbos, pradėti lankyti kokį nors įdomų būrelį ar susipažinti su kokiu nors amatu. Žodžiu, šiame naujame etape dar nebuvau nieko suplanavęs, todėl mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių. Tai buvo pirminė priežastis. Kita? Aišku, mano darbas.
Mielai priėmiau LRT pasiūlymą kaip labai smagią saviugdos priemonę – sudainuoti dvylika skirtingų žanrų dainų, pažinti naujų žmonių.
– Ar galima sakyti, kad „VB gang“ ir jūsų nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“ pristatyta daina „Kaboom“ būtent ir yra to naujojo etapo eksperimentas, skirtas daugiau užsienio rinkai? Ir kad ateityje sulauksime daugiau panašios stilistikos Vido gang’o dainų?
– Tikrai galima... Aš visada norėjau turėti programą, kurią suprastų žmonės ir už Lietuvos ribų. Todėl eurovizinis etapas buvo tarsi spyris sau į užpakalį, kad galų gale pradėčiau kurti kažką ir užsienio publikai. Aišku, niekur nedings ir mano koncertai, nes be galo myliu tai, ką darau. Tikrai nesakau, kad viskas, ką sukūriau iki šiol, buvo netikra, o štai dabar, matote, jau atradau tikrąjį save. Man atrodo, viskas, ką dariau, darau ir darysiu toliau, yra tam tikros didelės kūrybos visumos dalys.
– Ar kiekvieną savaitę atstovauti vis kitam muzikos žanrui jums yra iššūkis? Ar yra žanras, kurio labiausiai bijote? Gal opera, nors operos solistas buvo jūsų tėtis...
– Didžiausias iššūkis – būti sąžiningam sau pačiam ir kiekvienai iš dvylikos laidų sąžiningai pasiruošti – skirti pasirengimui maksimaliai laiko ir pastangų. Juk žongliruoti skirtingais žanrais – anokia čia baimė ar iššūkis?! Tai veikiau smagūs žaidimai. Iššūkis, mano galva, galėtų būti įveikti sunkią ligą arba užauginti vaiką… Šio projekto atveju iššūkis man yra neaptingti ir nebandyti užkariauti publikos vien savo įprastiniais arkliukais.
Pusė laidų jau nufilmuota ir jomis visomis tikrai labai didžiuojuosi. Kokio žanro labiausiai laukiu? Na, kiek žinau, projekto pabaigoje turėsime dainuoti vieni kitų dainas. Turiu šiam atvejui numatęs vieno iš savo kolegų kūrinį, todėl labai laukiu šios progos jį atlikti savaip.
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų tikslas šiame projekte – dalyvauti ar būtinai nugalėti?
– Šiuo atveju tikrai žinau, kad nenugalėsiu, todėl labai ramiai dalyvauju dėl paties proceso. Manau, kad tokiame projekte žiūrovai labiau vertins tuos atlikėjus, kurie turi kažkokių išskirtinių vokalinių gebėjimų: juk tai sufleruoja ir pats projekto „Aš esu muzika“ pavadinimas. Kita vertus, manau, kad meninės varžytuvės, kur daug subjektyvumo, yra absoliuti nesąmonė. Kaip ir ta pati „Eurovizija“ ar projektas „Aš esu muzika“ – tai visiškai subjektyvūs pramoginio pobūdžio renginiai, kurių pagrindinė misija turėtų būti prablaškyti žmones. Tokį uždavinį sau ir keliu. Nepamirštu ir saviugdos reikalų. Jau per pirmuosius filmavimus atradau naujų dainavimo niuansų, gavau gerų patarimų iš muzikos profesionalų.
Kokie mano didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.
Kadangi Vido soliniai pasirodymai visada išsiskiria įdomia režisūra, tai ir mūsų pokalbio pratęsimas, nusprendėme, galėtų įgauti neeiliuoto akrosticho formą. Jei būsite pastabūs, iš pirmųjų klausimų raidžių, skaitydami nuo viršaus į apačią, sudėliosite labai šaunaus muzikinio projekto pavadinimą.
– A – ašaros. Ar vyrai verkia?
– Kodėl gi ne? Man ašaros dažniausiai yra susijusios su tokiais kriziniais momentais, kurių pastarąjį pusmetį tikrai užteko. Koncertai, pasirengimas nacionalinei „Eurovizijai“, išėjimas iš dešimt metų su manimi dirbusios vadybos kompanijos. Šiandien pats sau esu bosas, vadovauju savo komandai, bandau sustyguoti jos darbą – taigi, iššūkių pakanka. Neseniai po penkių mėnesių sunkaus darbo žiūrėjau dokumentinį filmą apie buvusį „Žalgirio“ kapitoną Paulių Jankūną. Kai jis, dėkodamas savo pirmajam treneriui, padovanojo jam savo marškinėlius, neišlaikiau ir aš, apsiverkiau... Ašaros bėgo upeliais, net pačiam buvo keista. Matyt, tas pervargimas sulaužė mano įprastą vidinę emocinę apsaugą. Tokiais momentais ašaras, manau, gali išspausti bet kas – ant lentynos stovinti vaiko nuotrauka ar mintis apie laiko stoką kartu.
– Š – šavasana. Jogoje yra tokia padėtis, kai guli numirėlio poza visiškai atsipalaidavęs. Kokie dalykai gyvenime jums suteikia panašų jausmą?
– Jau senokai esu atradęs geros savijautos dėsnius. Todėl atpalaiduojantis šešetukas būtų toks: geras miegas, rytinis sportas-mankšta, pasivaikščiojimas su šunimi, maudynės šaltame vandenyje, meditacija ir skanūs pusryčiai. Neseniai po minėto darbymečio turėjau keturių dienų atostogas pajūryje ir visas jas pradėjau nuo ką tik išvardytų ritualų. Suveikė puikiai. Jaučiuosi ir vėl susistygavęs, priminęs sau kūrybinės veiklos ir gyvenimo prasmę. Galiu ir vėl drąsiai grįžti į socialinių žaidimų areną.
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– E – etiketė. Dažnai pramogų pasaulio žmonėms mes kabiname etiketes. Kokių jų esate girdėjęs apie save ir koks jums pačiam atrodytų Vidas Bareikis, jei jo nepažinotumėte?
– Net ir šiame projekte, kai po šešių nufilmuotų laidų buvo toks atviras pasisėdėjmas, vienas iš projekto „Aš esu muzika“ dalyvių prisipažino, kad aš jam esu tikras atradimas. Žmogus galvojo, kad būsiu pasipūtęs ir arogantiškas... Tačiau šios savybės man tikrai nebūdingos. Galbūt tokį mitą kuria sceninis plakatas, kurį aš nešu? Daugeliui Vidas Bareikis asocijuojasi su biču trumpai skusta galva, treningais ir trankia muzika. Kiti sako, kad scenoje jis būna tikras chuliganas. Tokių komentarų esu daug prisiklausęs ir prisiskaitęs.
Kaip pats sau iš šono atrodyčiau? Kadangi turiu humoro jausmą, tai, manau, pagaučiau, kad ir Vidas turi puikiai išvystytą saviironijos ir ironijos į pasaulį žvilgsnį. Gal tai ir būtų pagrindinis raktas žmonėms, bandantiems mane suprasti.
– S – saviraiška. Kada pajutote, kad jums reikia saviraiškos?
– Pamenu save kokių ketverių penkerių metų. Kai namuose, Baltupiuose, išgirsdavau vieną grupės „Beastie Boys“ kūrinį, kažkodėl imdavau bėgioti po visą butą, kažką vaidinti, šūkčioti, dainuoti. Nežinau, kodėl, bet tas kūrinys mane kažkaip magiškai uždegdavo. Visa kita, kas vyko toliau, turbūt irgi buvo, yra saviraiška, tik klausimas – per ką? Muziką, vaidybą, bendravimą… Visi, tikiu, save išreiškia, tik kiekvieno ta saviraiška skirtinga.
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– U – ultratriatlonas. Šalia kūrybos jūsų gyvenime visada svarbią vietą užėmė ir sportas. Ar sutiktumėte priimti naujo etapo iššūkį – dalyvauti ultratriatlone ar bent jau triatlone?
– Ne. Dėl to, kad labai myliu savo jau seniai atrastą karatė kelią, kuriuo einu iki šiol ir kuriame nėra kažkokio menamo priešo linijos. Tai procesas, kurį aš vykdysiu visą savo gyvenimą ir visuomet priekyje manęs stovės kažkas geresnis. Toks yra amžinas kovotojo kelias. Triatloną, beje, man irgi teko išbandyti, tačiau jam nepajutau tokios aistros, kokią jaučiu koviniam sportui.
– M – mokytojas. Jūsų gyvenimo mokytojai...
– Mokytojas, manau, yra žmogus, kuris sąmoningai pasišventė kitiems perduoti kažkokias žinias. Jo tikslas – kad tie žmonės, jo mokiniai, patobulėtų. Mokytoją visada lydi labai didelė atsakomybė.
Pirmieji mano mokytojai, aišku, buvo tėvai. Dar gerai pamenu Čiurlionio mokyklos (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – aut. past.) istorijos mokytoją, kuris sakė: „Kam mano dalykas neįdomus – galite išeiti, jokių n tikrai nerašysiu.“ Tada jis sėsdavosi ant stalo krašto ir labai bendražmogiškai mums paaiškindavo svarbius istorinius įvykius.
Didelė pagarba auklėtojai, mano fizinio mokytojui, specialybės mokytojai, kuri mane tiesiog užaugino, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurso vadovui Gintarui Varnui, kurso vadovui Maskvoje Viktorui Ryžakovui... Šį man brangių mokytojų sąrašą galėčiau ilgai tęsti.
– U – uždarbis. Jau vaikystėje su tėvais dalyvaudavote Kalėdų eglutėse, kur nuo kiekvieno žiūrovo jums buvo pažadėtas uždarbis – vienas litas. Kiek šiandien Vidui Bareikiui svarbūs pinigai?
– Man jie svarbūs tiek, kiek gali patenkinti būtinuosius mano poreikius. Kadangi užaugau menininkų šeimoje, kuri turėjo labai sudėtingų finansinių etapų (pamenu tėvų akis, liūdesį ir nusivylimą jose, kai negalėdavo man suteikti net elementarių dalykų), todėl jau tada pasižadėjau daryti viską, kad tiek aš, tiek mano artimieji būtų viskuo aprūpinti.
Šiandien finansus skaičiuoju labai paprastai: kas mėnesį renku būtinąsias mėnesines išlaidas, taip pat – nuo pirmos Ado klasės atidedame (tai darome kartu su Jurga) tam tikrą dalį pinigų geresniems jo mokslams. Gal užsienyje, matysim. Žodžiu, tie mano finansiniai reikalai labiausiai susiję su kokybišku gyvenimu be vidinės graužaties, kad jei jau pakvietei žmogų į šį pasaulį (tėvu tapau labai anksti – 22-ejų) – galėtum jį aprūpinti.
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– Z – zoologija. Jei būtumėte gyvūnas, tai koks? Dar įdomu, kokio gyvūno pavidalą suteiktumėte savo sužadėtinei Indrei?
– Aš turbūt būčiau šuo, nes esu ištikimas, impulsyvus, mylintis žmones. Be to, pats turiu du Stafordšyro terjerus... Turbūt ir būčiau į juos panašus. Indrė? Na... ji gal būtų kažkoks ryškus paukštis? Ir būtinai nestandartinis. Tas, kuris garsiai kleketuoja ir turi be galo gerą humoro jausmą. Dažnai visas miškas to paukščio nemėgsta vien dėl to, kad jis tiesiog kiaurai permato visus gyvūnus ir gali įdurti kiekvienam ten, kur giliai pasislėpusi gyvena jo tuštybė.
Ar tas ryškus paukštis yra man įdūręs? Ne, nes jis yra vienas iš labiausiai savo lizdą prižiūrinčių ir ginančių sutvėrimų. Iš jo esu pajutęs tik švelnų pabaksnojimą, pasiūlymą keisti kažkokius įpročius, patobulėti ar tiesiog pagalvoti, kodėl aš tai darau. Nes kiekvienas į naujus santykius, naują šeimą su savimi atsinešame ir iš anksčiau užgyventus kraičius.
Kokie mano paties didžiausi pranašumai? Turbūt juos duoda aktorystė – nestandartinės idėjos, netikėti jų režisūriniai sprendimai ir, žinoma, betarpiškas bendravimas su žiūrovais.
– I – Indrę, savo sužadėtinę, vadinate šeimiškiausiu žmogumi pasaulyje. Sakykite, kaip du šeimiški, bet labai užsiėmę žmonės, suderina bendrą šeimos laisvalaikį?
– Kadangi abu su Indre esame savo įmonių vadovai, tai faktas, kad būname labai užsiėmę, bet drauge ir galime planuoti savo laiką. Indrė mėgsta save vadinti žmogumi papunkčiui. Aš irgi tuo klausimu į ją panašus... Abu turime metų, mėnesio, savaitės planus. Į tą savaitės planą būtinai įtraukiame ir vieną poilsio dieną. Tai būna laikas kartu, kai pasakojame vienas kitam, kuo šiuo metu gyvename, kai atšviežiname tarpusavio santykius, kurie ilgainiui apkrinta dulkėmis ir prasideda tam tikri natūralūs nesusišnekėjimo procesai. Abu šitą pamoką jau esame išmokę iš praeitų savo santykių, todėl stengiamės tų pačių klaidų nedaryti.
– K – „Kaboom“ sukūrėte specialiai „Eurovizijai“. Kaip gimė daina ir koks jos tolesnis likimas?
– Kuriant dainas būna toks etapas, kai kūrėjas per muziką išreiškia savo vidines emocijas, mintis. Jis kalba apie savo išgyvenimus, pergales, pralaimėjimus ir pan. Šį etapą aš jau perėjau ir supratau viena: kuo daugiau kūrėjas išsprendžia asmeninių problemų, tuo mažiau jo muzikoje lieka liūdnų natų.
Pradedu naują kūrybos etapą, kuriame muziką noriu naudoti kaip priemonę, per kurią kviečiu žmones į tam tikrą ritualą – pašokti, papramogauti kartu su „VB gang“. Nuo šiol Vido gang’o vizitinė kortelė – trankūs ir uždegantys ritmai, intriguojantys tekstai ir prašymas neieškoti juose didelių prasmių. Tiesiog džiaukimės laiku, kurį leisime kartu.
D. Umbraso, Vilmanto Raupelio, V. Bareikio asmeninio archyvo nuotr.
– A – aktorystė. Jūsų gyvenime tai aktorystė, tai muzika ima viršų. Įdomu, kokio kelio linkėtumėte savo sūnui Adui – aktoriaus ar labiau muzikos?
– Pirma, ko jam linkėčiau, tai įsiklausyti į save ir atrasti sritį, kurioje jis pats jaustųsi gerai, kuri jam geriausiai sektųsi ir kad nereikėtų nieko iš savęs spausti per jėgą... Kalbėdamas apie tai, į žmogų žiūriu kaip į gyvūną ta prasme, kad varliuko vaikas turbūt daugiau draugaus su vandeniu, o ne laipios į medžius. Anksčiau ir aš turėjau visokių lūkesčių, bet dabar labiau tikiu likimu. Kitaip sakant, įsivaizduoju, kad kiekvienas žmogus turi savo bėgius, nutiestus dar tėvų, senelių ar prosenelių. Ado atveju tai būtų kūrybiškumas, kuris labai ryškus tiek muzikoje, tiek ir vizualiajame mene. Todėl manau, kad jei kokie stiprūs vėjai ir nupūs Adą nuo tų bėgių, likimas jį ir vėl kažkaip prie jų atves. Jei tik sūnus pasiduos gyvenimo tėkmei. To labiausiai jam ir linkiu: plaukti su upe kartu, o ne irtis prieš srovę.
