Žiūrovų laukia ir išskirtinis susitikimas su itin retai Lietuvoje viešinčia, jau 40 metų JAV gyvenančia dainininke, legendinės dainos „Kregždutės, kregždutės“ atlikėja Gintare Jautakaite. 

Dainininkės gyvenimas – kaip įdomiausias trileris. Vos 16-os debiutavusi Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ ji tapo viena garsiausių atlikėjų Lietuvoje. Tačiau šlovė bei slapta Gintarės veikla virto ne tik euforija. Vos 24-erių ji buvo priversta bėgti iš gimtinės, nes čia pasirinkimai buvo tik du: arba kalėjimas, arba vienuolynas.

„Nebebuvo kito kelio. Daugiau niekas nežino, nei mano tėvai, nei draugai, nei muzikos pasaulis, kad aš turėjau daryti tokį žingsnį, aš turėjau iš muzikos išnykti, bet likti gyva. Buvo toks pasiūlymas, nes tiek prisidirbus, gražiai tariant, politikoj, man nebuvo kito kelio“, – atviraus G. Jautakaitė. 

LNK nuotr. 

Sovietmečiu, kai tolimąjį užsienį lietuviai galėjo tik pasapnuoti, o už antisovietinę veiklą grėsė represijos, populiarios atlikėjos G. Jautakaitės gyvenimą išgelbėjo stebuklas. Būdama vos 23-ejų viename iš savo koncertų ji sutiko didžiąją meilę. Gintarės mylimasis buvo išsilavinęs bei turtingas amerikietis. Netrukus ji paliko gimtinę ir įsikūrė už Atlanto. Ten dainininkė pateko į tikrą svajonę, kurioje nebuvo buities rūpesčių, gatvėje niekas nekalbino, nebadė pirštais.

„Papuoliau į labai nuostabų, lengvą gyvenimą, daug keliavom, turėjau vairuotojus, turėjau, kas verda, manęs buitis niekad nevargino. Buvo nuostabu, kad Niujorke aš galiu eit nepasidažius, apsirengus kaip noriu, ir niekas manęs nepažįsta, ir niekam aš nerūpiu, aš einu, mano plaukai plevėsuoja ir niekas į mane nežiūri. Man tai buvo toks atradimas, aš niekada taip negyvenau, aš niekad nebuvau tokioj laisvėj“, –  kalbėjo G. Jautakaitė.  

LNK nuotr. 

Stabilumas bei galimybės leido džiaugtis gyvenimu, daug keliauti, auginti vaikus. Tačiau Gintarė turėjo susitaikyti: keliai į Lietuvą, į tėvų namus, į sceną, kurioje ji mylima, uždaryti. „Man ne visada buvo galima atvažiuot. Kai galėjau įvažiuoti, tai tik su KGB mašina, KGB vairuotojas sėdėdavo prie mano tėvelių Kalėdų stalo.“

Nepaisant visų kliūčių Gintarė sakė Lietuvos neužmiršusi. Kai tik atsivėrė sienos, kiekvieną vasarą čia atveždavo savo vaikus. O Amerikoje juos mokė kalbėti lietuviškai.  Dabar, kai du sūnūs ir dukra jau savarankiški, kai gali laisvai keliauti po pasaulį, G. Jautakaitė Lietuvoje apsilanko bent kartą per metus. Nors emigracijoje ji jau daugiau nei keturis dešimtmečius, sugrįžti visada vilioja laisvė, tėvų namai, gimtinės kvapas ir... maistas.

LNK nuotr. 

„Lašinių! Lašinių nėra pas mus. Dabar jau įsigudrinau, Amerikoj gaunu juodos lietuviškos duonos. Bet net ir kava čia  kvepia kitaip, viskas čia man nuostabu. Atsisėsti, įsijungti televiziją ir pažiūrėt įvairiausius kanalus, kiek įdomių laidų.“ 

Beveik kiekvienas G. Jautakaitės sugrįžimas – tai ir koncertai, kuriuose visada būna minios  žmonių.  Legendinės  jos dainos – ir sentimentai, ir laisvės kovų dalis, ir viltinga ateitis, leidžianti tikėti, kad nėra nieko neįmanomo.

„Kiekvienais metais vis galvoju, kad na, dabar tai jau tikrai užmiršo, dabar tai jau tikrai galiu vaikščiot gatvėm jau be kepurių, be akinių. Ir kiekvienais metais pasirodo, kad ne, ir aš vis iš naujo nustembu“, – apie tai, kad ji vis dar atpažįstama įžymybė Lietuvoje, kalbėjo Gintarė.

Kaip  paprasta emigrantė  Amerikoje  virto aukštuomenės dama ir pasaulinio garso atlikėja? Kodėl pasiekusi svajonę lietuvaitė išsižadėjo karjeros ir ėmė tapyti? Garsiausios emigrantės istorija – „KK2 penktadienyje“ šį vakarą 19.30 val. per LNK.

Šiemet 25 metus scenoje švenčiantis atlikėjas Mantas Jankavičius pasakos, kad jo karjera prasidėjo visai ne scenoje – ji buvo įstojęs į autošaltkalvio specialybę. „Tuo metu tai buvo prestižinė specialybė, nebūčiau įstojęs, mane per pažintis įkišo. Mama bijojo gatvės, išgyveno, norėjo man ko geriausio. Bet dabar ateina į koncertus ir labai didžiuojasi manimi“, –  pasakojo M. Jankavičius.

Atlikėjas atviras  – jis buvo probleminis vaikas.  „90-ieji buvo toks bardakas, mes augom gatvėse, tėvai neturėdavo mums laiko, mes landžiodavome po rūsius, vogdavome dviračius, daužydavome langus, o trylikos metų jau rūkiau. Pirkdavau cigaretes, vogiau iš tėvų“. Dabar Manto vaikai auga kitaip. „Turėjau paauglystę, kokios nematau savo vaikuose ir tai mane labai gąsdina“.

Būti 25-erius metus scenoje, pasak Manto, reikia talento. „Jei nebūtų tų gabumų arba jie kybotų ant plauko, arba būtų prodiuserių sukurti dirbtinu būdu, čia mūsų nė vieno nebūtų“.  Savo sceninį jubiliejų Mantas švenčia su koncertų turu „12 violončelių“. „12 juodvarnių, 12 apaštalų, 12 valandų, 12 mėnesių... Tai skaičius, kuris simbolizuoja gyvenimo trapumą. Kviečiu žmones atšvęsti gyvenimą“.

Sako, kad puikybė miršta septynios dienos po mirties.

Atlikėjas atvirai prisipažino sirgęs žvaigždžių liga. „Tai vidinė būsena, kai jautiesi viduje labai vertingas,  didelis mūsų muzikiniame kontekste ir pamiršti, kad, atvažiavęs į Augustavą Lenkijos pasienyje tu jau stovi eilėje su visais žmonėmis ir lauki, kol tave aptarnaus. Būna pakilimas, kai tave atpažįsta gatvėje, žino, kada tavo gimtadienis ir nori su tavim fotografuotis. Lengva pagalvoti, kad tai yra didžiulis tavo nuopelnas, kad esi labai svarbus ir reikalingas. Šis dalykas mane lydėjo labai daug metų ir nežinau ar šiandien man lengva taip paprastai atsistoti čia, pavyzdžiui, kaimynystėje, Šeškinėje ir pabūti su žmonėmis. Iki šiol gydausi. Sako, kad puikybė miršta septynios dienos po mirties“.

Nors kitus atlikėjus drasko širdies dramos ir skyrybos, Mantas, atvirkščiai, 22 metus gyvena su ta pačia moterimi. „Tai jos nuopelnas. Aš įstatymu uždrausčiau kurti šeimą tiems, kurie dirba tokį darbą. Tai antišeimiška profesija ir labai sunku išlaikyti balansą tarp scenos, kurioje tave šlovina, tau ploja, tave myli, ir namų, į kuriuos grįžus reikia išnešti šiukšles. Ir supranti, kad tu ten nenori būti, nes nori ten, kur tave šlovina. Šita iliuzinė apgaulė dažnai pakiša koją.“

Visa „KK2 penktadienio“ laida su populiarumo neprarandančiais šalie atlikėjais –  penktadienį,19.30 val., per LNK. 

„Marijampolėje mes tikrai nebuvome žvaigždės, mūsų autografų neprašydavo, jeigu ką ir išgirsdavome, tai ironišką pasišaipymą. Pavyzdžiui, ateidavo ir pasakydavo, kad nekenčia „Mokinukių“. Kasdienybė nebuvo žavinti – daug koncertų, repeticijų, buvo sudėtingas periodas suderinti mokyklą su muzikine veikla. Kai išvažiuodavome į koncertus, atsidurdavome kaip kitame pasaulyje, mūsų laukdavo pilnos salės, gėlės, dovanas nešdavo“, – pasakojo buvusi „mokinukė“ Ieva Vaitiekūnienė, dabar dirbanti skaitmeninių kanalų vystymo vadove. 

LNK nuotr. 

„Per dieną turėdavome du ar tris koncertus, mes labai greitai turėdavome susipakuoti daiktus ir važiuoti į kitą koncertą. Pamenu, kad iš paskos mūsų autobuso bėgo berniukai, padarę iš sniego ledinę širdį... Jie bėga, o mes negalim sustoti, nes skubame į kitą miestą“, – prisiminimais dalijosi buvusi grupės narė Simona Nainė. 

„Mokinukių“ vadovė Laima Lapkauskaitė, pasak kalbų, neleisdavo grupės merginoms turėti kavalierių, tačiau jos išmoko šiuos draudimus apeiti.

 Nesakome, kad neturėjome kavalierių, mes tiesiog mokėdavome nuslėpti.

„Ji mus kontroliuodavo visada. Mes nesakome, kad neturėjome kavalierių, mes tiesiog mokėdavome nuslėpti. O realiai ta kontrolė baigėsi tada, kai baigėsi mūsų kaip „Studenčių“ sceninė veikla. Augom, brendom, pradėjo atsirasti vyrai, vaikai, o tada, kai visa tai reikėjo suderinti, buvo sudėtinga. Faktas, kad Laima vyrų mums neuždraudė“, – šypsojosi „mokinukė“ Ineta Puzaraitė-Žvagulienė. 

Apie ilgą „Mokinukių“ karjerą ir galingus ateities planus – „KK2 penktadienio“ laidoje 19.30 val. per LNK.

Scenoje Kastytis – atviras, bet jo namai, šeima, buitis – griežtas tabu. Nors ką čia slėpti: puiki šeima, žmona, trys vaikai, yra ir anūkų. Neretai juokaudamas Kastytis tiesiog vadina save seneliu. „Penkerius metus jau esu iš tikrųjų senelis, kas yra begalinis kaifas, neturėjau fobijos turėti anūkų ir atsiradus jiems greitai pėsčiomis išeiti į pensiją“.

K. Kerbedis turi jau keturis anūkus, tiesa, juos vadina savo susigalvotais, o ne tikrais vardais. Anūką Taurą Kastytis vadina Briliku, o sūnaus Kasparo dukrą Gabiją Gilę – Baltoskandijos baseino princese.

Dainininko šeimoje yra daug dvynių. „Dvynukės anūkės auga Londone, turiu brolius dvynius ir pats esu iš dvynių. Mes su sese esame kaip du vandens lašai, mes negalim vienas be kito“, –  pasakojo K. Kerbedis.

LNK nuotr. 

Jeigu dainuojantis ant scenos neprakaituoja, jis arba nedainuoja, arba  žiopčioja arba bezda.

Energingas atlikėjas prisipažino, kad po savo koncertų jaučiasi tarsi po treniruočių ir būna visiškai šlapias. „Aš pragyvenau 160 metų ir nežinojau, kad turiu ligą, kai labai aukštas kraujo spaudimas. Buvo imtasi priemonių ir dabar aš gana ramiai laikau dviejų valandų koncertą. Jeigu dainuojantis ant scenos neprakaituoja, jis arba nedainuoja, arba  žiopčioja arba bezda. Garsas turi eiti iš vidaus, dėl to ir bėga prakaitas. O dėl aukšto spaudimo jis žliaugia. Bet nenoriu savęs saugoti – nei pasėdėt, nei pagulėt, nei paskraidyt ant pakabinamų sūpuoklių“.

Mano gerbėjos yra tikros karalienės dūšioje, jau nekalbant apie vaizdą. Jos protingos.

Kastyčio 60-mečio koncertų turas, kaip jis pats sako, skirtas visoms karalienėms. „Mano gerbėjos yra tikros karalienės dūšioje, jau nekalbant apie vaizdą. Jos protingos“ .

Šiuo metu K. Kerbedžio vadybininku dirbantis žinomas šou pasaulio atstovas Aras Vėberis su atlikėju susijęs ir giminystės ryšiais. „Iš pradžių mus suvedė muzika, o paskui – giminystės ryšiai, mano žmona yra Kastyčio dukterėčia, o Kastytis yra mano septynmečio mažylio sūnaus krikšto tėtis. Be to, galiu pabrėžti, kad Kastytis labai sąžiningai atlieka krikštatėvio pareigas, gal per gerai, labai lepina“.

LNK nuotr. 

Dainininkė Rūta Ščiogolevaitė K. Kerbedį vadina tėčiu. „Rosita Čivilytė ir Kastytis Kerbedis man yra žmonės, kurie mane labai palaikė ir globojo, jie mane sustiprino. Nebuvau tokia, kokia atrodau dabar – stipri, su išreikšta savo nuomone. Iš savo tėčio Kastyčio ir mamos Rositos pavedėjau didelį jautrumą. Kastytis mane, dar jaunutę, pasikvietė savo koncerte sudainuoti dainą, jaudinosi už mane, rodė judesius. Mistika, ką jie manyje pamatė, bet buvo nuoširdūs su manimi ir užaugino man sparnus.“ 

Nors, pasak K. Kerbedžio vadybininko A. Vėberio, garsioji „Sakale, lėk“ yra jo sielos himnas, atlikėjas nuolat ieško naujų dainų ir kuria naujus hitus. Jo tekstų autorė Rūta Lukoševičiūtė savo kartais išvirstanti iš kojų, kai pamato Kastyčio užsakymus naujoms dainoms.

„Jis parašo: čia turi bomba. Pirma koncerto daina, kad visos iškristų. Noriu kraujo. Noriu, kad visi kalbėtų. Tenka pažadėti, kad viso karalienės iškris nuo pirmo akordo“, – kvatojosi Rūta Lukoševičiūtė.

Laida „KK2 penktadienis“ su K. Kerbedžiu ir jo scenos draugais – penktadienį, 19.30 val., per LNK. 

Apie sunkumus metant svorį pasakojo tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, asmeninė trenerė Gintarė Zvėga,  baleto šokėja Marija Simona Šimulynaitė, „TikTok“ žvaigždė Brigita Povilionienė.

Savo istoriją atskleidė ir asmeninis treneris Bronius Šukys, išgarsėjęs permainingais santykiais su grožio specialiste Justina Partike. Tačiau raumenis auginančiam Broniui numesti kilogramai buvo didelis smūgis.

„Svėriau 114 kilogramų, galvojau, augsiu toliau, bet susitikau su Justina, keitėsi gyvenamoji vieta, iš Kauno persikėliau į Klaipėdą, stresas, reikėjo atsisakyti visų klientų, o turėjau 50 žmonių armiją. Klaipėdoje teko susirasti naują darbą, naujus klientus. Dar prisidėjo santykiai, o, kai išsiskyrėm, reikėjo ir butą susirasti. Žiūriu, svoris krenta, krenta, krenta“, – guodėsi B. Šukys, ne savo noru netekęs 14 kilogramų.

LNK nuotr. 

Įspūdingos išvaizdos sportininkas atskleidė, kokią didelę reikšmę jis teikia savo mitybai. „Labai svarbi maisto kokybė. Kaip atrodo mano diena? Aš pasidarau valgyti trims dienoms iš karto: pasiimu 18 dėžučių, susisveriu kiekvienoje po 100 gramų grikių, užpilu karštu vandeniu – ir grikiai jau paruošti.  Pasiimu 15 lakštų folijos, sudedu mėsytę po 200 gramų – lašišą, jautieną, vištieną –  įdedu į orkaitę ir iškepu. Paskui į lėkštę įmeti grikius, mėsą, salotas, avokadą, alyvuogių ir turi 6-7 valgius per dieną. Taip per mėnesį suvalgau 36 kilogramus mėsos, 90 avokadų, alyvuogių, riešutų, plius geriu proteinų papildus“, – pasakojo Bronius. 

Visos lieknėjimo dramos ir svorio augimo istorijos laidoje „KK2 penktadienis“ –  šį vakarą, 19.30 val., per LNK.

12 metų emigracijoje praleidusi Gabrielė Bartkutė, gyvenusi Turkijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Singapūre, Austrijoje grįžo į Lietuvą ir šiuo metu įsikūrė Neringoje. 

„Gyvenimas buvo tirštas visokių dalykų ir norėjosi staigiai dingti iš šou verslo. Pirmiausia išskridau į Turkiją, ten penkis mėnesius dirbau turizmo operatoriaus atstove ir supratau, kad be Lietuvos negaliu. Po keleto metų sutikau žmogų, kurio vertybės atitiko manąsias ir nutariau pabandyti santuoką, ryžausi ištekėti“, – l savo emigracijos istoriją pasakojo G. Bartkutė, viename renginyje Frankfurte susitikusi mylimąjį. „Apsigyvenome Ciuriche, mūsų kaimynė buvo Tina Turner. Tačiau visi šveicarai labai uždari ir ypač vokiškame kantone jie nemėgsta vokiečių, nes atvykę vokiečiai dirba daug geriau, stipriau. Nepavyko užmegzti ryšio su jokiu šveicaru, jie nekenčia atvažiuojančiųjų. Todėl kas dvi savaitės dumdavom atgal į Frankfurtą. Kas man emigracijoje buvo tikrai nelengva, tai greitai kraustytis, iš Šveicarijos persikraustyti į Singapūrą per Vokietiją turėjau vos dešimt dienų. Užklupdavo vienatvė, nostalgija, gimtinės ilgesys“, – pasakojo Gabrielė.

Gabrielė Bartkutė./ LNK nuotr. 

Grįžusi į Lietuvą G. Bartkutė apsigyveno Neringoje. „Buvau trupam nuvykusi į Neringą, dairiausi darbo Vilniuje, bet darbo nebuvo, sostinėje kainos didelės, ir paaiškėjo, kad Neringoje žiemą gyventi daug pigiau. Norėčiau vėl save išbandyti kaip aktorė, šou versle, esu atvira pasiūlymams. Ko nepasiilgau, tai atpažįstamumo. Kai gyveni užsienyje, labai įvertini tai. Daug metų kaifavau nuo to, kad niekas manęs nepažįsta“, – kalbėjo G. Bartkutė.

LNK nuotr. 

Prieš septynerius metus Lietuvą tyliai paliko šokėjas Andrius Butkus. Iš pradžių pustrečių metų gyvenęs Tenerifėje ir dirbęs konsultantu batų parduotuvėje, jis prieš ketverius metus persikėlė į JAV, Floridą ir dirba šokių treneriu.

„Norėjau kažką pakeisti savo gyvenime, pirmiausia – aplinką ir persikelti ten, kur šilta, nes pilkuma, švelniai tariant, varė į depresiją. Dirbu šokių treneriu, šokių partnerės – per 70 metų, su patirtimi, nustebau, kad JAV aštuoniasdešimtmečiai gyvena visavertišką gyvenimą, žaidžia golfą, tapo, šoka. Dažniausiai šokių ateina mokytis našlės, kuriuos vėl nori jaustis jaunos, jas šokdina jauni vaikinai, moko elegancijos. Mano vyriausia studentų pora – džentelmenui 92-eri, damai – 87-eri. Jie šoka poroje, aš juos saugau, kad nenugriūtų, kad nieko neatsitiktų, labai jais žaviuosi“, – pasakojo A. Butkus. 

Kol kas į Lietuvą jis grįžti neketina. „Nežinau, kiek laiko dar ten būsiu, gal grįšiu, gal dar kažkur kelsiuosi, dabar, kai dirbu su šokiais, patogiau Amerikoje, čia labai daug varžybų, kuriose dalyvauju“, – pasakojo žinomas šokėjas.

Laida „KK2 penktadienis“ – šį vakarą 19.30 val. per LNK.

Ūkininkavimo patirtimis dalinosi dainininkas Justinas Lapatinskas, kuris sakė, kad laikas kaime pas močiutę buvo gražiausias jo gyvenime. „Sodinau viską – nuo bulvių, burokų, žirnių iki svarainių, kiekvieną savaitgalį ten važiuodavau vaikystėje, bet tik dabar supratau, kokią laimę turėjau stebėti, kaip užauga daigeliai, kuriuos pasodini. Ir dabar turiu kaimą, kai nuvažiuoju, Lapatinskui duoda lopetą ir grūdus šiūpeliuoju“, – juokėsi dainininkas. Dabar jis gyvena Vilniuje, turi du arus žemės: „Manęs dažnai klausia, kodėl tu nieko neaugini, bet aš žinau, kad 5 centimetrai po veja yra skalda. Esu pasilikęs nedidelį plotelį, 50 centimetrų, kur auga šeši pomidorai ir du agurkai, nereikia daugiau, nes vietos nėra“.

Justinas Lapatinskas./ TV3 nuotr. 

Panevėžio apylinkėse sodybą turi dainininkė Rasa Kaušiūtė. „Po tėčio mirties pradėjau su mama daugiau bendrauti, o jai reikia daržo, bet ji sunkiau ravi, visko prisėja, o man reikia prižiūrėti. Sykį grįžtu iš Ispanijos – visas daržas apsodintas ir jau apaugęs žole. Reikėjo aštuoniolika arų nuravėti, kiekvieną dieną ravėdavau po keturias valandas. Ten, sodyboje, pailsiu atsiskyrusi nuo žmonių, vis dar ten randu karantiną – labai mažai žmonių, visiška laisvė“, – pasakojo dainininkė.

Rasa Kaušiūtė./ LNK nuotr. 

Šešerius metus kaime Širvintų rajone gyvena Rūta Lukoševičiūtė. „Malonumas gyventi kaime – visada gyvendama didmiestyje, norėjau gyventi mažame miestelyje. Žiūriu paprastai: yra šiltnamis – yra anyta, nes jai patinka sodinti. Yra vištos – yra vyras. Einu tik nurinkti kiaušinius. Aš rašau eiles“, – juokėsi dainininkė ir tekstų kūrėja. Šeimos sodyboje auginama nemažai vištų. „Vienu metu net 40 turėjom, dabar liko septyniolika, dar dvi antys ir du gaidžiai. Auginame ir dėl kiaušinių, ir dėl grožio, ir dėl to, kad turiu su kuo pabendrauti – jų paklausinėju, kaip sekasi, ką veikia, kaip miegojo. Jos labai protingos ir prisirišę kaip šuniukai“, – šypsojosi Rūta. 

Rūta Lukoševičiūtė. / LNK nuotr. 

Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška, dabar turi 3 hektarus žemės, bet planuoja turėti trigubai daugiau – valdose sodas ir penkios avys. „Turiu sodą, avis ir prižiūriu augalus, įveisiau linijinį visų metų laikų sodą su įvairiais riešutmedžiais, vaismedžiais, krūmokšniais. Šviežių uogų randu nuo gegužės iki lapkričio. Visko visada yra po truputį, vėlyvieji vaisiai dera net iki lapkričio vidurio, o paskutinius obuolius suvalgiau prieš dvi savaites. Sodo rezultatas: 300 kg obuolių, 100 kilogramų slyvų, 60 kg kriaušių, 60 litrų šilauogių. Tai labai miela, nes esi gamtoje, esi kūrėjas, tą, ką duodi, tą ir gauni“, – sakė meras, neslepiantis, kad savo ėriavedėms avims pats padeda ir susilaukiant ėriukų.

Mantas Varaška. LNK nuotr. 

Namuose Dūkšte Seimo narė Agnė Širinskienė augina galybę rožių, bet neabejinga ir egzotiškiems augalams.

„Pradedant rožėmis, kurių turiu nemažai ir baigiant bambuku, – savo ūkį apibūdina parlamentarė. – Su bambuku eksperimentuoju jau trečia žiema, bet šiemet pirmą kartą nenumetė lapų ir atrodo gražus, normalus žalias bambukas,  toks, kaip atrodytų kažkur Kinijoje. O daržuose – 12 pomidorų ir šeši agurkai – tokio lygio daržas“.

Agnė Širinskienė. / LNK nuotr. 

Seimo narė sako nevargstanti su rožėmis. „Mokausi mulčiuoti, pasirodo, uždengi grikių lukštų mulčiumi ir visą vasarą ravėti nereikia – visokių gudrybių yra. Turiu per septyniasdešimt rožių krūmų, mėgstu ir senąsias veisles, kurių nereikia žiemai dengti. Kiekviena veislė turi savo žavesio, turiu tokių, kurių pėdsakai randami faraonų kapavietėse, ir tų, kurios išvestos pastaraisiais dešimtmečiais. Esame užsodinę vynuogyną, apie 30 krūmų, bus galima paragauti kažko daugiau, nes pasodintos šampaninės vynuogės“, – šelmiškai šypsojosi A. Širinskienė.

„KK2 penktadienis“ kviečia pradėti sėją šį vakarą 19.30 per LNK.

Ultramaratonininkas Ruslanas Seitkalijevas, su Lietuvos rinktine praėjusiais metais Italijoje tapęs Europos vicečempionu, per 24 valandas nubėgęs 245,3 km, pasakojo, kaip... pabėgo iš kunigų seminarijos, likus pusantrų metų kol taps kunigu. „Pusseptintų metų praleidau kunigų seminarijoje, bet pajutau abejones, troškau laisvės, norėjau važiuoti į varžybas. Seminarijoje, deja, maldos ir meditacijos to nekompensavo ir teko palikti man brangią Telšių kunigų seminariją. Tai drąsiausias mano sprendimas gyvenime. Ir nebuvo jokios moters, tik viena moteris – meilė bėgimui“, – kodėl netapo kunigu, pasakojo R. Seitkalijevas.

Ruslanas Seitkalijevas./ LNK nuotr. 

Išėjus iš seminarijos ultramaratonininkui teko gyvenimą pradėti nuo nulio. „Tai kaip antras gyvenimas – atsikeli, ir laisvė, net nežinai, ką daryti su ta laisve. Pirmas mano darbas buvo nekokios reputacijos Palangos bare, kuris užsidaro vėliausiai. Bet išdirbau tik savaitę, matyt, per didelis kontrastas po seminarijos. Vaibas labai įspūdingas, šviesos, moterys, merginos, tamsios šviesios, aukštesnės, žemenės“, – šypsodamasis pasakojo Ruslanas.

Skaudus gaisras neaplaužė žolininkės Adelės Karaliūnaitės. „Nuotaika kaip niekada gera, nes ugnis pasiglemžė visa tai, kas buvo bloga. Bet per vasarą  žolelių pasirinkau, sandėliai nesudegė, miškas liko, įrenginėju skarelių muziejų, tvarkau jo vidų. Džiugu, kad mano produkcijos žmonėms reikia ir ji padeda, žmonės perka, nesidera, nes žino, kad man tų pinigų sau nereikia, aš jų nenaudosiu, aš jau visko turiu, mano toks amžius. Na, gal tik susileisiu botokso į kaktą, kad raukšlių nebūtų ir lūpų korekciją pasidarysiu, bet sako, kad čia nebrangu. Gal pabūsiu influencerė ir padarys už dyką“, – šmaikštavo garsi žolininkė.

Adelė Karaliūnaitė. / LNK nuotr. 

Ukrainoje gimęs ir Lietuvoje užaugęs operos dainininkas  Eugenijus Chrebtovas prisipažino gyvenantis įtampoje – išgyvenantis nuolatinį skausmą dėl artimųjų Ukrainoje. „Buvau tarp dviejų šalių, Ukrainoje lankiau darželį, mokyklą. Kai 2014 metais prasidėjo karas, mes močiutę parsivežėme į Vilnių, bet po kelių metų grįžo į gimtinę. Ji jau buvo 85-erių, nujausdama, kad greitai viskas pasibaigs, troško numirti Ukrainoje“, – pasakojo E. Chrebtovas. 

Savo istorija dalinosi ir dainininkė Božena Krasilova, kuri, susirgusi kovidu, buvo per plauką nuo mirties. „Veža į reanimaciją ir galvoji, kad jau viskas, nieko negali padaryti, tik melstis. Galvoju, mano gyvenimas tik prasidėjo, viskas išsipildė, ko norėjau – mylimas vyras, vaikai. Galvoju, negi jau viskas? Man mėnesį buvo sukelta dirbtinė koma. Jokių vilčių, stabiliai bloga situacija, visi mane laidojo, bet meldėsi, ir tas tikėjimas padėjo, mane atgaivino. Atsibundi ir guli kaip daržovė. Meldžiausi, meldžiausi ir išmeldžiau“, – pasakojo Božena.

105 kilogramus svėrusi televizijos laidos vedėja Sandra  Žutautienė atviravo, kaip atsikratė po skyrybų prigauto svorio ir tapo dainininke. „Dėl skyrybų buvau linkusi kaltinti save, skaudėjo iki nuprotėjimo, kol vieną dieną atsidūriau ligoninėje dėl panikos priepuolių, kurie kilo iš savęs kaltinimo, kad nesugebėjau išsaugoti šeimos. Pirmi dvidešimt kilogramų užaugo per pirmą mėnesį, išsipūčiau kaip balionas, negalėjau savęs pakęsti, nieko nenorėjau“ – pasakojo S. Žutautienė, laidoje pristačiusi naujausias savo dainas.

Apie gyvenimo pamokas, kurios ir gniuždo, ir augina, apie baisų skausmą, kuris virsta maloniais atradimais bei dėkingumu –  šį vakarą, 19.30 val., „KK2 penktadienyje“ per LNK.

Kalbama, kad trečiai kadencijai Širvintų rajono mere perrinktos Živilės Pinskuvienės vienas iš kozirių rinkimuose – grožis. „Širvintų rajono žmonių nei mano išvaizda, nei plaukų spalva, nei nagų spalva, nei kostiumėlių spalvos nebestebina ir to jie jau nevertina. Buvo debatai prieš rinkimus, ir rimtų debatų vedėjas, žinomas žurnalistas klausia, kur dažausi plaukus. Širvintose, sakau, pas Laimutę. Kiek kainuoja? Jei tik šaknis, 45 eurai, jei per visą plauką – 60. Galite įsivaizduoti, tokie klausimai per politinius debatus“, – juokėsi Ž. Pinskuvienė.

Pasigirdo kalbų, kad Ž. Pinskuvienė bus kandidatė būsimuosiuose prezidento rinkimuose, apie tai prakalbo jos vyras Jonas Pinskus. „Pinskui dažnai būna jūra iki kelių. Su manim tai nebuvo derinta. Bet vyras savo pozicijos nekeičia sako, kad suvažiavime mano kandidatūrą teiks. Suvažiavime ir išsiaiškinsime. Jei kas jau matuojasi Širvintų rajono mero kėdę, tai ramiai, aš toliau sėkmingai dirbsiu“, – kalbėjo Širvintų rajono merė. 

Komunikacijos ekspertas Mindaugas Lapinskas sakė, kad išvaizda politikams labai svarbi. „Išvaizda duoda vieną iš signalų, ar verta žmogumi pasitikėti. Jeigu ateina pasitempęs, tvarkingas, rodo, kad toks žmogus nori kažkokios struktūros. Jei ateina kažkoks retrogradas, nušliurpęs, rodo, kad arba negerbia žmonių, arba yra praeities madose. Reikia būti pusę centimetro aukščiau negu auditorija – bet ne per daug, nes kitaip moterys pavydės ir liežuviu užkapos“, – aiškino M. Lapinskas.   

Dovydas Kaminskas. / LNK nuotr. 

Tauragės rajono meras Dovydas Kaminskas puoselėja savo išvaizdą sporto salėje. „Plaukų nedažau, bet gal jau greit reikės. Kerpuosi kartą per mėnesį, 20 eurų. O sportas atima nemažai laiko, apie 2 procentus metinio laiko, daug prakaito ir pinigų kainuoja. Išeitų turbūt iki 5 tūkstančių eurų per metus. Esu nubėgęs 16 ar 17 maratonų, triatlonų, toks gyvenimo būdas“, – pasakojo perrinktas meras D. Kaminskas.

Rinkimų šukuosenos, bateliai, grožio procedūros, tobulas kūnas ir geidžiamiausiųjų titulai – jau šį vakarą, 19.30 val., „KK2 penktadienyje“ per LNK.

„Pastebime, kad kiekvienais metais dalyviai „tirščiau“ talentingi. Jeigu ankstesniais metais iš šimto išrenki dešimt, tai šiemet su Rosita Čivilyte turėjome vargą, kai reikėjo tiems, kurie tikrai tiktų į „Lietuvos balsą“, pasakyti „ne“, nes nebuvo vietų“, – pasakojo „Lietuvos balso“ prodiuseris Gediminas Jaunius.

Pirmoji vieta „Lietuvos balse“ – svarbus, bet ne vienintelis pasiekimas. Nei „Žemaitukai“, nei „2 Donatai“, nei Monika Linkytė netapo nugalėtojais, tačiau  jų karjera šovė į viršų.

Tai geras postūmis, kuris kaip paukštelį išmeta į viršų, ir tiek, kiek jis tais sparnais plasnos, tokią karjerą ir turės.

„Tikrai pastebime, kad ne tik tie, kurie laimi, padaro sėkmingas karjeras, atsispirdami nuo „Lietuvos balso“. Neteisinga būtų susireikšminti tvirtinant, kad „Lietuvos balsas“ išgelbėjo dainininko gyvenimą. Tai geras postūmis, kuris kaip paukštelį išmeta į viršų, ir tiek, kiek jis tais sparnais plasnos, tokią karjerą ir turės. Tai priklauso ne tik nuo talento, atpažįstamumo, bet ir nuo kūrybos, pastangų“, – tvirtino G. Jaunius.

Julija Jegorova. / LNK nuotr. 

Pirmojo „Lietuvos balso“ nugalėtoja Julija Jegorova atskleidė, kas jai trukdė siekti karjeros. „Norėjau būti fiziškai stipri, kad šokdama nepavargčiau, o dainuoti ir šokti yra didelis darbas. Mačiau, kad didesnis svoris man kišo koją patekti į televiziją, nes galbūt nesu pakankami graži tam formatui. Nuo darbo tempo svoris pats ėmė kristi, tik dabar supratau, kad reikia ir sportuoti, kad būčiau ne tik liekna, bet ir stipri“, – apie kūno pokyčius kalbėjo Julija.

Kai matai, kad tavo mokiniai, kurie ir neužėmė pirmos vietos, skamba radijo stotyse, jie mylimi žmonių, supranti, kad pataikei ten, kur reikėjo.

Laidoje dalyvavo ir Merūnas Vitulskis, pirmųjų trijų sezonų „Lietuvos balso“ mokytojas. „Jaučiu sentimentus šiam projektui, nes širdies buvo įdėta labai daug. O kai matai, kad tavo mokiniai, kurie ir neužėmė pirmos vietos, skamba radijo stotyse, jie mylimi žmonių, supranti, kad pataikei ten, kur reikėjo. Dirbant „Lietuvos balse“ atsakomybė buvo labai didelė ir aš dirbdamas su savo mokiniais bijodavau padaryti klaidų“, – prisipažino Merūnas.

M. Vitulskio karjeros pradžia buvo kur kas sunkesnė nei „Lietuvos balso“ dalyviams. Jis savo muzikinį kelią pradėjo kitame LNK šou „Kelias į žvaigždes“, į kurį, juokaujama, atvyko tiesiai iš statybų. „Tiesa, reikėjo dar nusimaudyti, – kaip visada geros nuotaikos nestokojo Merūnas. – Tuomet studijavau, reikėjo pinigų, todėl įsidarbinau statybose pagalbiniu darbuotoju, paskui pakvietė klinkerį mūryti, tada dar naktimis važiuodavau parketo šlifuoti prekybos centre, ir „Senukuose“ perpylinėdavau cementą iš plyšusių maišų į naujus. Dirbdavau cemento dulkių debesy, kurio dalį sukvėpuodavau ir savaitės pabaigoje viskas taip susicementavo plaučiuose, kad pradėjau kosėti krauju. Supratau, kad šitie darbai man ne pakeliui, reikia stabdyti arklius. Man krito svoris, kursiokai ir draugai ėmė sakyti, kad esu į žmogų nepanašus. Jie užpildė anketą dalyvauti šou „Kelias į žvaigždes“, draugai sumetė po penkis litus pragyvenimui ir kelionei, kad vykčiau į atranką. O laukdamas kito turo Vilniuje, nakvojau Gedimino kalno papėdėje lauke“, – savo karjeros pradžią prisiminė žinomas atlikėjas.

Visa tai –  laidoje „KK2 penktadienis“, 19.30 val. per LNK.