„Susidomėjimas programa – labai didelis: vos paskelbus apie jos pradžią, jau sulaukėme daugiau nei 30 skambučių. Susipažinti su gyvūnais buvo atvykę dešimt senjorų, iš jų šeši jau išsirinko globotinius“, – BNS sakė Vilniaus gyvūnų globos namų direktorė Agnė Žėbienė.

„Per kelias artimiausias dienas su jais dar aptarsime visas laikinosios globos sąlygas, pasirašysime laikinosios globos sutartis ir atvešime pūkuotus draugus naujiesiems šeimininkams“, – pridūrė ji.

Iš šešių pasirinktų globoti gyvūnų – keturi šunys ir dvi katės.

Pagal programą „Senjoras – senjorui“, 65 metų ir vyresni senjorai, taip pat ir gyvenantys senjorų globos namuose, gali tapti pasirinkto gyvūno laikinaisiais globėjais. Jiems reikia atvykti į savivaldybės  įmonės „Grinda“ administruojamus gyvūnų globos namus, išsirinkti norimą augintinį bei sudaryti laikinosios gyvūno globos sutartį.

Augintinio išlaikymu – pašaru, kraiku, gyvūno būkle bei veterinarine priežiūra ir toliau rūpinsis gyvūnų globos namai, o gyvūno globėjas jį vedžios, leis laisvalaikį bei su juo dalinsis savo rūpesčiu ir dėmesiu.

Jei senjoras nebegalėtų pasirūpinti keturkoju, jis sugrįžtų į prieglaudą.

Tai interviu naujienų agentūrai „Ukrinform“ pareiškė Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių įgaliotinis Dmytro Lubinecas.

„Mano duomenimis, mažiausiai 380 ukrainiečių vaikų (Rusijoje) buvo paskirta vadinamoji laikinoji globa, nors aš tai vadinu įvaikinimu“, – sakė pareigūnas.

Pasak jo, Rusijoje nelegalaus Ukrainos vaikų įvaikinimo procesas vyksta plačiu mastu. „Ukrainiečių vaikus bandoma iškart apgyvendinti rusų šeimose“, – pažymėjo įgaliotinis.

D. Lubinecas pareiškė, kad šiuo metu yra oficialiai nustatytas vaiko iš Ukrainos įvaikinimo Rusijos Federacijoje faktas – Valstybės Dūmos deputatas Sergejus Mironovas oficialiai įsidukrino ukrainietę Margaritą Prokopenko, o vėliau pakeitė jos dokumentus.

„Margarita tapo „Marina“, pavardė irgi buvo pakeista. Nors tai netgi ne įvaikinimas, nes jie pažeidė net ir savo procedūrą – tiesiog perrašė vaiko gimimo liudijimą ir pripažino, kad tai neva jų vaikas, kad ji neva visada buvo jų“, – sakė žmogaus teisių įgaliotinis.

Anot jo, šis atvejis nėra pavienis, tiesiog apie daugelį atvejų Ukrainos valdžia bent jau kol kas negali viešai kalbėti.

Kaip jau buvo pranešta, partijos „Teisingoji Rusija – už tiesą“ vadovas S. Mironovas slapta įsivaikino 10 mėnesių mergaitę, kuri buvo pagrobta Rusijos kareiviams okupavus Chersono sritį, ir pakeitė jos vardą bei pilietybę. Taip ukrainietė Margarita Prokopenko „tapo“ ruse Marina Mironova.

Politinių pažiūrų nevertina

Dramatišku tėvų sulaikymu ir jų vaikų sugrąžinimu į globos įstaigą baigėsi suverenų (valstybės bei jos institucijų nepripažįstančių asmenų) bandymas kirsti Lietuvos–Baltarusijos sieną su mažamečiais.

Dienraščio duomenimis, šia šeima vaiko teisių saugotojai susidomėjo daugiau nei prieš metus, kai gavo informacijos, kad trims vaikams toje šeimoje yra nesaugi aplinka – neužtikrinami jų poreikiai, nesudaromos sąlygos visapusiškai vystytis.

Vaikai buvo paimti iš tėvų ir perduoti į globos įstaigą ne dėl jų tėvų politinių ar religinių pažiūrų, bet dėl mažamečių saugumo.

„Šeimų politinių ar religinių pažiūrų nevertiname. Mums svarbiausia, kad būtų užtikrinta vaikų gerovė, rūpinamasi jų fiziniu ir emociniu saugumu, prižiūrima sveikata, rūpinamasi higiena, kitais fiziniais ir emociniais poreikiais, ugdomi vaikų socialiniai įgūdžiai, sudaromos tinkamos gyvenimo sąlygos, galimybė gauti socialines, ugdymo paslaugas“, – vardijo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Šeimų politinių ar religinių pažiūrų nevertiname. Mums svarbiausia, kad būtų užtikrinta vaikų gerovė.

Apskrityje globa – 73 vaikams

I. Skuodienė atkreipė dėmesį, kad nepriežiūra gali būti ne tik fizinė, bet ir emocinė – kai vaikas apleistas emociškai, ignoruojamas jo egzistavimas, neatsižvelgiama į poreikius, raidą, amžiaus tarpsnius, sveikatos būklę, neleidžiama eiti į mokyklą, pas medikus, neleidžiama turėti draugų, su vaiku nebendraujama.

Būtent dėl šių priežasčių esą iš Vilčinskų šeimos laikinajai globai ir buvo paimti vaikai.

Pasak vaiko teisių gynėjų, analogiškų atvejų Lietuvoje, kai tėvai, kuriems apribotos tėvystės teisės, pagrobtų vaikus iš globėjų ar globos įstaigų dar nebuvo.

O vaikai iš biologinių šeimų laikinajai globai paimami nuolat.

Vien per pirmąjį šių metų pusmetį Klaipėdos apskrityje laikinoji globa nustatyta 73 vaikams.

„Įprastai nagrinėdami vaiko teisių pažeidimą, vykstame į šeimą ir visada individualiai bendraujame su kiekvienu šeimos nariu, išklausome vaiko nuomonę, jeigu pagal amžių ir sveikatos būklę jis gali ją išsakyti. Vertindami vaikų situacijas šeimoje, siekiame identifikuoti galimas problemas ir drauge ieškome geriausių sprendimo būdų, kurie padėtų įveikti šeimai sunkumus ir leistų kiekvienam jos nariui jaustis saugiai“, – teigė I. Skuodienė.

Paėmimas – kraštutinė priemonė

Vaiko paėmimas iš biologinės šeimos ir perkėlimas į saugią aplinką taikomas tik kaip kraštutinė priemonė – kai būna fiksuojamas netinkamas elgesys su vaiku, nesirūpinimas jo poreikiais.

Vaiko teisių gynėjai teigė darantys viską, kad vaikui būtų saugu ir gera augti biologinėje šeimoje, bet kai to nėra, ieškoma kito sprendimo.

2020 m. tarnyba šalyje nustatė 864 vaikų laikinosios globos atvejus.

Ir kasmet jų vis daugėjo: 2021 m. laikinajai globai buvo paimti 938 vaikai.

2022 m. laikinoji globa nustatyta 1 843 vaikams, iš kurių 938 nelydimiems nepilnamečiams, atvykusiems iš Ukrainos, ir 905 Lietuvos pilietybę turintiems vaikams.

Per pirmąjį šių metų pusmetį nustatyti 694 laikinosios globos atvejai, iš kurių 157 nelydimiems nepilnamečiams iš Ukrainos ir 537 Lietuvos vaikams.

Išskyrė smurtas

Žiedūnė Šeimos krizių centre su trejų metų sūneliu gyvena jau daugiau nei metus. Šiandien jos diena prasideda berniuką nuvedant į darželį, po to moteris eina į darbą, baigusi vėl bėga pasiimti vaikučio – ir namo, į Šeimos krizių centrą.

Dar ne taip seniai jauna moteris vaikelį sūpavo kartu su draugu nuomojamame bute. Gyvenimas nebuvo saldus. Vieninteliu šeimos maitintoju buvęs draugas gėrė, vaiką auginusiai ir tuo metu nedirbusiai Žiedūnei neretai prikaišiodavo esant išlaikytine.

Yra ir kategoriškai nepriimančių pagalbos, tačiau jų likimas neretai susiklosto liūdnai.

Žiedūnė neslepia paramos ar patarimo neturėjusi kieno paklausti. Tėtis miręs, o mama sunkiai tvarkosi su savo priklausomybe nuo alkoholio. Žiedūnės atvejį galima būtų vadinti kone klasikiniu. Kuo toliau draugas gėrė, tuo darėsi agresyvesnis. "Kai antrą kartą pakėlė prieš mane ranką, iškviečiau policiją. Tada namie buvo ir vaikelis. Buvo pranešta Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Pakvietė pasikalbėti", – gyvenimą pakeitusią dieną prisimena Žiedūnė.

Tarnyboje jauna moteris neslėpė, kad, net ir norėdama pakeisti situaciją, neturi, kur išeiti, be to, dar ir nedirba. Tada Žiedūnė pirmą kartą išgirdo, kad yra galimybė laikinai apsigyventi Šeimos krizių centre. Su mažyliu ant rankų ji paliko draugo namus ir dabar jau neabejoja, kad grįžti atgal, į tokį gyvenimą, kokį gyveno su berniuko tėvu, nė už ką nenorėtų.

Buvę vaikų globos namai tapo Šeimos krizių centru. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Suprato skirtumą

Praėjusį rudenį Žiedūnės sūnus ėmė lankyti darželį, todėl moteriai atsirado galimybė dirbti. Ji susirado darbą ir jau nedrąsiai svajoja apie būsto nuomą.

"Aš čia sustiprėjau, ėmiau pasitikėti savimi, – pokyčius, gyvenant Šeimos krizių centre, mini Žiedūnė. – Pati viena daug ko nebūčiau padariusi. Bendravau su psichologais, socialiniais darbuotojai, išmokau tokių dalykų, apie kuriuos net nebuvau pagalvojusi, labai pravertė tėvystės įgūdžių kursai."

Padedama centro darbuotojų ir teisininkų, moteris susitvarkė dokumentus dėl alimentų išieškojimo iš berniuko tėčio. "Aš būčiau nežinojusi, ką daryti", – neslėpė Žiedūnė, vos aštuoniolikos palikusi tėvų namus ir netrukus apsigyvenusi su sūnaus tėvu.

Būtent gyvenimas Šeimos krizių centre atvėrė jaunai moteriai akis – galima ir kitaip gyventi. "Kai draugas grįždavo išgėręs, gąsdindavo sūnų. Vaikui nebuvo saugu ten gyventi", – Žiedūnė mato labai aiškų kontrastą tarp gyvenimo jaučiant nuolatinę įtampą, kuo gi baigsis ši diena, ir ramybės žinant, kad niekas girtas nepuls priekaištauti, mosuoti kumščiais.

"Centro tvarka ir taisyklės manęs negąsdina. Tvarkytis ir taip mokėjau, o čia labai draugiška aplinka, noriai visi padeda, nebaisu paklausti, kartais darbuotojai tiesiog šiaip užkalbina, pasišneka. Per Kalėdas gavome dovanų ir mes, ir vaikai. Praėjusią vasarą buvo suorganizuota kelionė į Palangą", – Žiedūnė mini patirtis, kurios iki gyvenimo Šeimos krizių centre jai buvo svetimos.

Bendrose erdvėse įrengta poilsio zona, virtuvė, vaikų žaidimų kambarys. (Šeimo krizių centro nuotr.)

Įvairios situacijos

Šiuo metu Šeimos krizių centre gyvena devynios šeimos. Visos jos apgyvendintos po vaiko teisių apsaugos specialistų įsikišimo, kai vaikams buvo nustatyta laikinoji priežiūra su įstatyminiu globėju.

"Iš esmės šeimai suteikiame galimybę pasiekti, kad ateityje ji galėtų auginti vaiką savarankiškai", – trumpai Šeimos krizių centro veiklą pristatė Kauno savivaldybės socialinių paslaugų centro Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja Neringa Gudėnaitė.

Šeimos krizių centras yra kaip vienas iš laikinojo apgyvendinimo Kaune padalinių, nes čia prieglobstį randa ne tik į Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį patekusios šeimos.

"Krizinės situacijos, kai šeimos apgyvendinamos centre, gali būti labai įvairios. Buvo atvejų, kai sudegė ar sugriuvo žmonių namai ir šeimos neturėjo, kur gyventi, todėl atsidūrė mūsų krizių centre", – pasakojo N.Gudėnaitė.

Šeimos krizių centre šeimai suteikiamas atskiras kambarys. Jei šeimoje daugiau vaikų, o tarp jų yra paauglių, sprendžiama dėl atskiro kambario jiems. Šeima naudojasi bendromis erdvėmis, virtuve, vaikams įrengtas atskiras žaidimų kambarys.

Pastogė suteikiama ir nustačius smurto artimoje aplinkoje atvejų, kai, tarkime, mama su vaiku neturi kur kitur apsigyventi, panašiai, kaip atsitiko Žiedūnei. Taip pat – netikėtai nutrūkus nuomos sutarčiai, kai mamai su vaiku susiklosto sudėtingos aplinkybės.

"Iš viso yra aštuoniolika kambarių ir 49 vietos. Dabar privalome turėti karščiavimo ir karantinavimo patalpas, todėl karantino metu vietų yra mažiau. Dėl COVID-19 paskelbto karantino naujai šeimai sudaromos sąlygos būti tam tikrą laiką atskirai nuo kitų", – pandemijos nulemtus pokyčius mini vedėja.

Gyvenantiems šeimos krizių centre kasdien matuojama temperatūra, jie aprūpinami kaukėmis, dezinfekcijos priemonėmis. Centro darbuotojai susiskirstę – dalis dirba nuotoliniu būdu, kiti – gyvai. Taip siekiama, kad centras neliktų be darbuotojų, jei kažkas užsikrėstų koronavirusu.

Pagalbos planas

Šiuo metu centre gyvenančios šeimos čia pateko dėl vaikui skirtos laikinosios priežiūros. Klaidinga būtų įsivaizduoti, kad po valdišku sparnu atsidūrusios šeimos čia išgyvena savotiškas atostogas. Priešingai, centro darbuotojai ne tik stebi, tačiau ir padeda centre atsidūrusiai mamai, tėčiui ar visai šeimai pasiekti, kad po skirtos priežiūros visi kartu galėtų grįžti namo.

"Kiek laiko šeima gyvens centre, nustato savivaldybė. Sprendžiama pagal poreikį, kitąkart jis trunka ir metus. Kai nustatoma vaiko laikinoji priežiūra, taikoma atvejo vadyba – sudaromas pagalbos planas šeimai, būna to atvejo peržiūra, jei prireikia, pasitelkiami ir kiti specialistai. Pagalbos planas gali būti koreguojamas, nes tai individualus darbas pagal kiekvienos šeimos problemas ir poreikius. Jau vykstant procesui gali būti priimti papildomi sprendimai, koreguojama, kuria linkme tęsti pagalbą, žiūrima, kaip padėti šeimai įgyti savarankiškumo", – gyvenimo Šeimos krizių centre specifika dalijosi N.Gudėnaitė.

Šeimo krizių centro nuotr.

Kartais tik apgyvendinus mamą su vaiku Šeimos krizių centre paaiškėja, kad ji ilgą laiką patyrė smurtą, todėl nevengė ir alkoholio. Kitos čia apgyvendintos moterys pačios užaugusios krizinėse šeimose ir joms atrodė, kad taip ir reikia gyventi. Jos niekada nebuvo mačiusios kitokio šeimos modelio – be alkoholio, be smurto, švarioje aplinkoje.

Elementarūs įgūdžiai

Šeimos krizių centro vadovė N.Gudėnaitė pabrėžė, kad čia atsidūrę žmonės gyvena jiems įprastą gyvenimą.  Skirtumas tik tas, kad gyvena centre ir yra prižiūrimi. Ir, žinoma, čia galioja centro tvarka ir vidaus taisyklės, kurių privaloma laikytis.

N.Gudėnaitė pastebi, kad kiekvienas atvejis individualus, todėl darbuotojams reikia pasitelkti ir kūrybiškumą, kad įgautų  pasitikėjimą ir įtikintų priimti pagalbą. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

"Aišku, būna ir piktumų, nes kai žmogus ilgai gyvena kitaip, jam sunku priimti naujas taisykles, – neslepia vadovė. – Kartais mūsų darbuotojai kartu su čia gyvenančiomis šeimomis eina tvarkyti kambarių, kad žmonės pamatytų ir suprastų, kaip tai yra daroma ir kaip atrodo tvarka kambaryje. Jiems atrodo, kad vienaip yra tvarkinga, o mūsų darbuotojai parodo, kaip iš tiesų galima susitvarkyti. Jei kažkas neišeina, mes visada padedame."

Centre vyksta tėvystės įgūdžių užsiėmimai. Nemažai rūpesčių kyla dėl vaikų maitinimo. Kartais būna akivaizdu, kad vaikas jau yra tokio amžiaus, kai gali maitintis visavertiškai, o jis dar maitinamas tik mišinukais. Darbuotojos moko, rodo, kaip pagaminti vaikui tinkamą maistą.

"Yra tokių, kurios priima pagalbą ir nori išmokti, tobulėti, o yra ir nepriimančių. Su pastarosiomis šeimomis bendrauja psichologai, socialiniai darbuotojai. Yra ir kategoriškai nepriimančių pagalbos, tačiau jų likimas neretai susiklosto liūdnai", – pastebi N.Gudėnaitė.

Kai žmogus pats ateina pagalbos, jo požiūris į centro vidaus tvarką, darbuotojus, teikiamą pagalbą yra visai kitoks. Kai šeima ar kažkuris vienas iš tėvų čia apgyvendinamas dėl to, kad vaikui nustatyta laikinoji priežiūra, pasitaiko visko.

Smurtas ir alkoholis

Šeimos krizių centras bendradarbiauja ir su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis – Kauno apskrities moterų krizių centru, Priklausomybių ligų centru. Esant poreikiui, tarpininkaujama dėl kitų reabilitacijos centrų pagalbos mamai ar tėčiui.

"Jei negalime patys suteikti kažkokių paslaugų ar pagalbos, bendradarbiaujame su kitomis organizacijomis. Ieškome būdų ir galimybių per kitas organizacijas. Pagrindinės problemos yra smurtas ir alkoholio vartojimas. Tada vaikui aplinka tampa nesaugi, jis neprižiūrimas", – čia atsidūrusiųjų gyvenimo vingius minėjo vadovė.

Jau anksčiau Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai pastebėjo, kad keičiasi žmonių požiūris, pamažu imama suvokti, jog tarnybos įsikišimas ne visada reiškia kategorišką sprendimą išdraskyti šeimą, o priešingai – į krizinę situaciją atsidūrusiai šeimai teikiama pagalba.

"Prioritetas – suteikti tokias paslaugas ir patarimus, kad vaikas galėtų augti šeimoje, o ne būtų atskirtas. Turime labai gražių pavyzdžių. Gyveno tėvas su dviem vaikais, tai daugeliui mamyčių reikėtų pasimokyti, kaip jis stengėsi", – laimingų pabaigų teikiamu džiaugsmu dalijosi N.Gudėnaitė.

Anot vedėjos, neabejotinai maloniau dirbti su šeimomis, kai žmonės nuoširdžiai supranta klydę ir priima visą teikiamą pagalbą, patys prašo parodyti, padėti. "Bet būna ir tokių situacijų, kad mūsų pagalbos nepriima. Būna nusistatę priešiškai, kaltina visus aplinkui, nes mano, kad jie viską moka, sugeba ir tik mes nesuprantame", – skirtumus mini N.Gudėnaitė.

Bendravau su psichologais, socialiniais darbuotojai, išmokau tokių dalykų, apie kuriuos net nebuvau pagalvojusi.

Laikas pokyčiams

Nėra vieno recepto visoms paslydusioms šeimoms. N.Gudėnaitė šypteli, kad kiekvienas atvejis – individualus ir darbuotojui reikia pasitelkti kūrybiškumą, kaip su viena ar kita šeima dirbti, kaip prieiti, įgauti jų pasitikėjimą, įtikinti, kad priimtų pagalbą.

"Tačiau kiekviena nauja šeima turi išgirsti, kad mes norime jai ir vaikui padėti, jog visi jie būtų kartu. Jei mama turi tikslą būti kartu su vaiku, jį auginti, to ir siekia. Nereipdama dėmesio į kitas, priešiškai nusiteikusias šeimas", – pastebi N.Gudėnaitė.

Laikino apgyvendinimo skyriaus vedėja šypteli prisiminusi dar kelis karantino nulemtus niuansus – centre yra vaikų, kurie čia gyvena ir mokosi nuotoliniu būdu. Iššūkių netrūksta visiems. Ne kiekviena mama savo vaikui galėjo padėti susitvarkyti su nuotolinio mokymosi rūpesčiais, tad centro darbuotojams teko patirti ir nuotolinio ugdymo keliamas problemas. Darbuotojai kartais ir pakelia vaikus, ir padeda prisijungti, žiūri tvarkaraščius, lankomumą ar net dalyvauja pamokose.

Pasitikėjimas atsiranda pamažu. Centro darbuotojai stebi palaipsniui besikeičiančią šeimą, jos socialinių įgūdžių tobulėjimą, atsirandančią atsakomybę.

"Juk šis laikotarpis, kai šeima ar mama su vaiku gyvena centre, tam ir yra, kad vaikas ne iš karto būtų paimtas iš šeimos, o dar būtų pamėginama įkvėpti mamą ar šeimą tobulėti ir suprasti, kokias darė klaidas, bei stengtis jų nekartoti", – akcentavo N.Gudėnaitė.