– Apie juoko jogą žinome mažai – koks tai užsiėmimas, kaip tai veikia? Ar tam, kad galėtume juoktis, mums būtina pamatyti, patirti ką nors linksmo?
– Dažniausiai mes juokiamės patirdami kažką džiaugsmingo ar linksmo. Žiūrint komedijas ir klausantis juokingų istorijų, mus prajuokina absurdiški, kurioziški nutikimai. Jie mums sukelia nuostabos efektą, kikenimą. Tačiau juoko jogos filosofija sako, kad nereikia laukti rytojaus, smagaus vakarėlio ar susitikimo su draugais. Mes galime juoktis bet kada, kai tik pasiryžtame tai padaryti. Galime juoktis net tada, kai mums iš tikrųjų nelinksma. Juoktis įmanoma kiekvienam, nepriklausomai nuo jo emocinės ar fizinės būsenos. Juokas šiuo atveju yra sukeliamas ne humoru, bet kvėpavimo pratimais, stimuliuojant diafragmą. Atlikdamas tokius pratimus, kažkuriuo metu žmogus prapliumpa natūraliu juoku. Sesiją mes pradedame nuo kvėpavimo, kurį pavibruojame, pridėdami garsus cha ir cho. Tokiu būdu kvėpavimas ima panašėti į juoką. Galiausiai visa tai iš tikrųjų tampa juokinga. Tačiau nieko tokio, jei natūraliai nusijuokti nepavyks – moksliškai įrodyta, kad laimės hormonai išsiskiria ir dirbtinio juoko metu.
– Ar tai gali turėti reikšmingą poveikį žmogaus kasdienybei?
Juoko jogos filosofija sako, kad nereikia laukti rytojaus, smagaus vakarėlio ar susitikimo su draugais. Mes galime juoktis bet kada, kai tik pasiryžtame tai padaryti.
– Taip, gali. Aš esu puikiausias to pavyzdys, nes, pradėjus praktikuoti juoko jogą, mano emocinė ir fizinė sveikata labai pagerėjo. Su šia joga susipažinau prieš šešerius metus vienoje užsienyje vykusioje dvasinėje stovykloje. Man patiko, kaip po sesijos atsipalaiduoja visas kūnas, tad pagalvojau, kad gal ir galėčiau šios jogos mokytis. Jaučiau, kad man tai tinka. Mano kraujospūdis anksčiau buvo labai žemas, turėjau virškinimo sistemos sutrikimų, kankino nemiga. Gana dažnai aplankydavo ir liūdnos mintys, nerimas. Buvusią savijautą galiu puikiai palyginti su tuo, kaip jaučiuosi dabar. Kraujospūdis normalizavosi po dvejų metų. Jam būdingi simptomai – silpnumas, galvos svaigimas – išnyko.
Kiekvieną rytą man nebereikia skubėti gerti kavos ar ryti saujos vitaminų, kad pranyktų galvos skausmas. Susitvarkė ir žarnyno peristaltika, miego kokybė, dingo nerimo priepuoliai. Juoko joga man padėjo subalansuoti hormonus organizme, pakelti laimę teikiančio seretonino lygį. Tai man padeda kasdien jaustis vis geriau ir tiesiog, kaip mėgstu sakyti, adekvačiai. Man patinka šis žodis – iš laimės šokinėti tikrai nereikia, bet emocinė būsena turėtų būti stabili, harmoninga. Pasitelkus juoko jogą, galima gydyti ir depresiją, panikos priepuolius. Tačiau tam reikia laiko. Tyrimai rodo, kad ši jogos rūšis netgi normalizuoja cukraus kiekį kraujyje. Vadinasi, juoko joga gali būti naudinga diabetu segantiems žmonėms.
Reikšmė: juokas labai svarbus vaikų raidai ir lavinimuisi. Freepik.com nuotr.
– Ar lengva buvo perprasti juoko jogos subtilybes?
– Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, iš pradžių nesupratau šio užsiėmimo prasmės. Pati buvau labiau sarkastiško humoro šalininkė, man patikdavo juokauti, pokštauti. O papuolus į tokį užsiėmimą, kuriame pokštai nepasakojami, bet juoktis reikia, man buvo išties nelengva. Bet per du tris kartus įsisavinau šią techniką. Suvokiau, kad mes juokiamės be priežasties, kad tai yra tiesiog kvėpavimo pratimas, kurio metu stimuliuojame diafragmą. Kai perkandau šį mechanizmą, įvyko lūžis. Suvokiau, kad anksčiau, kai stengdavausi save pralinksminti pokštaudama, tik švaisčiau energiją. Kad sugalvočiau vieną pokštą, užtrukdavau nemažai laiko, o mano smegenys labai aktyviai veikdavo. Juk turi surasti kokį nors gyvenimo paradoksą, kurį galėtum pateikti kaip humorą. Taip, smegenys tokiu būdu mankštinasi, bet jos gali mankštintis ir žaidžiant šachmatų partiją. Tad apgaudama savo organizmą, kad natūraliai juokiuosi, galiu sutaupyti laiko ir jėgų. Tiesą pasakius, kai pradėjau juoktis be priežasties, man tai buvo tarsi naujo pasaulio stebuklo atradimas. Supratau, kad galiu tai daryti nejuokaudama, ir juoktis tiek, kiek aš noriu. Juoko joga leidžia ištęsti juoką iki begalybės, nes jis nepriklauso nuo išgirsto pokšto ar pamatytos juokingos situacijos. 2015 m. nuvykau į Londoną, kur tapau diplomuota juoko jogos trenere.
– Kaip tampama juoko jogos trenere? Minėjote, kad tam reikia diplomo.
Labai džiaugiuosi, kad kreipiasi ne tik jauni žmonės, bet ir senjorai. Vienintelis skirtumas, kad jie negali taip aktyviai atlikti pratimų.
– Pagrindinius diplomus išduoda juoko jogos filosofijos ir metodikos kūrėjas – daktaras Madanas Kataria iš Indijos. Jis pradėjo vystyti šį judėjimą 1995-aisiais. M.Kataria pastebėjo, kad jo pacientai, kurie daugiau juokiasi, greičiau pasveiksta. Jam šovė mintis – jei ligonius taip teigiamai veikia juokas, kam laukti ligos? Kodėl juoktis negali ir sveikas žmogus, taip užkirsdamas kelią negalavimams? M.Kataria tuo metu žinojo tik vieną būdą juoktis – pasakyti kažką juokingo, papasakoti anekdotą ar kokią nors kuriozišką situaciją. Subūręs keletą bendraminčių, daktaras su jais nukeliavo į parką ir ėmė juokauti. Kadangi tai buvo vieša erdvė, prisijungė ir daugiau žmonių. Tačiau, kaip dažniausiai įvyksta su humoru, greitai nekalti pokštai baigėsi.
Prasidėjo nešvankūs, dviprasmiški juokeliai. Kai kurie dėl to įsižeidė, ir juoko sesija nutrūko. Tad daktaras permąstė šią metodiką, peržvelgė mokslinius traktatus. Jis suprato, kad nesvarbu, kaip tu juokiesi – natūraliai ar dirbtinai, laimės chemija organizme vis vien sukuriama. Taip Indijoje ir prasidėjo juoko jogos judėjimas, kuris vėliau išplito po pasaulį. Buvo įsteigtas Tarptautinis juoko jogos institutas, šiandien veikiantis daugiau nei 70-yje pasaulio šalių. Visame pasaulyje yra įkurta ir keliolika tūkstančių juoko jogos klubų. Į tokius klubus renkasi žmonės, kuriems nereikia jokių pratimų. Aš savo sesijų metu rodau tam tikrus pratimus – improvizuojame, vaidiname, kad geriame laimės kokteilį ar pan. O ten ateina žmonės, kurie jau daug metų praktikuoja juoką be priežasties. Tad visi sustoja ratu, žmogus pasako savo vardą, ir visi garsiai kvatoja. Nieko jiems nereikia – nei piršto rodyti, nei anekdotų pasakoti. Šie žmonės jau supranta, dėl ko jie tai daro, kokią naudą ir galią joga jiems suteikia. O galia yra didžiulė – tai meilės galia.
– Kodėl žmonės kreipiasi į juoko jogos specialistą – jaučiasi liūdni, ieško paguodos ar jiems tiesiog smalsu tai išbandyti?
– Žmonės kreipiasi dėl visų priežasčių, kurias išvardijote. Vieni, vedami smalsumo, ateina patikrinti, ar čia tikrai yra tokia nesąmonė, kaip jie pagalvojo apie juoko jogą perskaitę internete. Kiti kreipiasi su rimtomis problemomis, pavyzdžiui, dėl ilgus metus kankinančios depresijos. Tokie žmonės ateina praradę bet kokią viltį, daugybę metų gėrę vaistus, buvę nuo jų priklausomi, netgi bandę nusižudyti. Juoko jogą praktikuoja ir sveiki žmonės, trokštantys palaikyti gerą emocinę būklę. O kiti ateina, nes tiesiog nori patirti nuotykį. Kiek žmonių, tiek ir interesų. Labai džiaugiuosi, kad kreipiasi ne tik jauni žmonės, bet ir senjorai. Vienintelis skirtumas, kad jie negali taip aktyviai atlikti pratimų. Jogos sesijose yra nemažai judesio, visą laiką esame ant kojų. Logiška, kad vyresni žmonės greičiau pavargsta nei jauni. Tačiau, kiek jie turi džiaugsmo! Po užsiėmimo visi stebisi – ir kur metams bėgant pametė savo juoką? Džiaugiuosi, kad galiu priminti, ką reiškia nevaržomai juoktis.
– Tačiau, ar juoko joga nėra savęs apgaudinėjimas, natūralių jausmų atsisakymas? Juk jeigu aš jaučiu liūdesį, kam man juoktis?
– Galima taip pagalvoti, tačiau svarbu savęs paklausti – kaip ilgai aš iš tikrųjų liūdžiu? Kodėl man tai reikalinga? Esu ne vien juoko jogos, bet ir saviugdos trenerė bei neuroedukatorė. Neuromokslas į emocijas žvelgia per hormonų pusiausvyrą ir jų harmoniją bei proto ir kūno reakcijas. Dažnai, kai žmogus skundžiasi liūdesiu, jo organizme tiesiog trūksta laimės hormono seretonino. Tad toks liūdesys nėra natūrali reakcija į įvykius, jis tiesiog sukeltas hormonų disbalanso. Pati emocija – pyktis, liūdesys, susierzinimas, trunka gana trumpai. O visa kita yra tik atsiminimas apie tą emociją ir nemokėjimas priimti to, ką dabar jauti. Kartais mes tokios būsenos būname pernelyg ilgai, tai nesveika. Tad aš mokau suvokti, ką asmuo iš tikrųjų jaučia, priimti tas emocijas, bet ir sugebėti jas paleisti. Deja, yra labai daug žmonių, kurie gyvena panirę į liūdesį, depresiją, nes jiems taip lengviau. Sakyčiau, kad tai yra savęs apgaudinėjimas ir nemokėjimas priimti šios dienos realybės. Svarbu sąmoningai sustoti ir užduoti sau prasmingus klausimus: kas aš, kodėl aš čia, kur einu, kur noriu būti? Tuomet atsiranda ir priemonių norimam pokyčiui pasiekti. Juoko joga gali būti viena iš jų. Taip, tu iš pradžių imituoji, kad juokiesi, kad pradėtum iš tikrųjų juoktis. Tačiau ar žmogus save apgaudinėja, jei jis sąmoningai renkasi šią praktiką tam, kad pasijaustų geriau? Nemanau.
Mano juokas yra labai skardus ir stiprus. Tad, kai juokiuosi aš, juokiasi visi.
– Ką pastebite savo darbe – žmonės susiduria su daug emocinių sunkumų? Kaip manote, kodėl?
– Kai buvau vaikas, girdėdavau apie depresiją, bet apie ją šnekėdavo žmonės, kuriems virš 40 metų. O dabar pas mane ateina vos dvidešimt kelerių metų sulaukę jaunuoliai, kurie jau išbandę begalę vaistų, buvę nuo jų priklausomi. Kažkodėl kai kuriems žmonėms realybė yra tiesiog per baisi, tad jie stengiasi bet kokiais būdais nuo jos pabėgti. Tai jie daro vartodami alkoholį, psichotropinius vaistus, migdomuosius. Aš dar negaliu atsakyti, kodėl – ar tai yra šeimos paruošimas gyvenimui, ar tiesiog individuali sąmonės būsena, bet šiuolaikinis jaunimas iš tikrųjų susiduria su labai daug nerimo. Nemažai tokių jaunuolių ateina į mano vedamas sesijas. Aš jų, žinoma, nekonsultuoju, diagnozes nustato specialistai. Tačiau iš savo pusės galiu suteikti momentinę pagalbą ir bent trumpam palengvinti kasdienybę.
– Ar užsiimti juoko joga skatinate ir savo šeimą?
– Kai vaikai buvo mažesni, per vasaros atostogas drauge su manimi keliaudavo po Lietuvą. Vieną dieną juoko jogos užsiėmimas gali vykti Mažeikiuose, kitą – Šventojoje ar Palangoje. Jei užsiėmimas būdavo atviras, vaikai irgi prisijungdavo. Kai vyresnysis sūnus tapo paaugliu, kartu nebekeliauja. O mažasis vis dar prisijungia prie juoko jogos sesijų, kartu smagiai prisijuokiame. Mano juokas yra labai skardus ir stiprus. Tad, kai juokiuosi aš, juokiasi visi (kvatoja).
Juoko kaleidoskopas
* Juokas yra tik žmogui būdinga savybė – gyvūnai nesijuokia. Kaip ir iš ko juokiamasi, yra užkoduota genuose. Nors kiekvieno žmogaus humoro jausmas yra unikalus, tačiau JAV neurobiologas Robertas Provine nustatė, kad dvyniai turi identišką humoro jausmą.
* Pirmą naujagimio juoką išgirstame po mėnesio nuo gimimo. Nustatyta, kad dažniausiai vaikai juokiasi nuo vienų iki penkerių metų (apie 400 kartų per dieną), o suaugusieji (sulaukę 30 metų) – vos penkiolika. Moterys juokiasi 1,5 karto dažniau negu vyrai. Su amžiumi žmonės vis labiau praranda sugebėjimą džiaugtis, šypsotis bei juoktis – juokiasi vos 6 min. per dieną.
* Mokslas apie juoką yra vadinamas gelotologija (graikiškai gelos – juokas). Vokietijos profiliniai universitetai gelotologiją sėkmingai dėsto kaip neatskiriamą medicinos mokslo dalį. Pagrindus šiai naujai mokslo šakai Los Andžele (JAV) padėjo Kalifornijos universiteto Medicinos fakulteto profesorius Normanas Cousinsas (1915–1990). Jo autobiografinė knyga "Ligos anatomija paciento akimis" laikoma naujo medicinos mokslo apie juoką pradžia. Šioje knygoje, remdamasis asmenine patirtimi, jis patvirtino, kad teigiamos emocijos bei juokas gali padėti išgyti net ir nuo sunkiausios ligos. Profesorius sirgo nepagydoma kaulų liga ankiloziniu spondilitu ir kentė didžiulius stuburo skausmus. Kai gydytojai jau niekuo negalėjo padėti ir teigė, kad pasveikti yra tik vienas šansas iš 500, jis išėjo iš ligoninės ir po 6 val. praleisdavo žiūrėdamas įvairias komedijas. Greitai jis pastebėjo, kad po 10 min. juoko jam praeidavo skausmai ir jis galėdavo lengviau užmigti be vaistų nuo skausmo bei išmiegoti net 2 val. Taip atsitiktinai pritaikęs juoko terapiją sau ir prajuokinęs pačią mirtį, jau po kelių mėnesių jis nuėjo į darbą. Daug metų tyrinėdamas emocijų biochemiją, jis surinko pakankamai mokslinių duomenų, įrodančių sveikatinančią juoko reikšmę gydant beveik visas ligas.
* JAV mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenyse yra zonos, kurios atsakingos už pozityvų pasaulio matymą ir bendrą fizinę sveikatą. Stimuliuojant šiuos centrus galima išgyti nuo daugelio ligų, o juokas yra natūralus šių centrų stimuliatorius, stabdantis streso hormonų gamybą (kortizolio ir adrenalino). Sustiprindamas smegenyse neuromediatorių (serotonino, dopamino, endorfino) gamybą, juokas gelbsti nuo skausmo, pervargimo ir yra gyvybiškai reikalingas, nes padeda atitolinti blogą nuotaiką ir depresiją.
* Baltimorės tyrėjai ne veltui juoką pavadino sportu, kadangi jis teigiamai veikia kraujagyslių sienelių gleivinę, mažina spaudimą ir cholesterolio plokštelių susidarymo riziką. Dr. Williamas F.Fry, Stanfordo universiteto Kalifornijoje psichologijos profesorius, juoką pavadino vidiniu energijos užtaisu. Jis tyrė juoko įtaką sveikatai ir įrodė, kad juokas gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, nes kraujyje sumažėja streso hormonų (kortizolio, adrenalino, noradrenalino), smegenys išskiria laimės hormonus (endorfinus), mažėja arterinis kraujo spaudimas, pagilėja kvėpavimas (pagerėja visų organų ir audinių aprūpinimas deguonimi).
Parengta pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos visuomenės sveikatos specialistės Liucijos Urbonienės straipsnį
Anksti: pirmą juoką išgirstame po mėnesio nuo kūdikio gimimo. Freepik.com nuotr.
Apie juoką
Protas – tai duona, kuri pasotina, juokas – tai prieskoniai, žadinantys apetitą. Ludwigas Börne
Paprastai apie žmogų galima spręsti iš to, iš ko jis juokiasi. Wilsonas Mizneris
Kur širdys kietos, juokui nėra vietos. Williamas Shakespeare'as
Juokas – tarsi saulė: jis išveja žiemą iš žmogaus širdies. Victoras Hugo
Humoras išprovokuoja juoko salves, kurios užbaigia smulkųjį kasdienį karą. Gerhardas Uhlenbruckas
Diena be juoko – iššvaistyta diena. Charlie Chaplinas
