-
Laiptinės ten, čia ir rytoj 9
Anąkart guodžiausi, kad tik Lietuvos miestų daugiabučių gyventojai, negalintys atsikratyti pasąmoninio įpročio laiptinę naudoti kaip įsivaizduojamo namo kiemą ir darželį, krauna ten butuose netelpančius rakandus ir įvairaus dydžio vazonus su augalais.
Kad teiginys nebūtų nuogas, pateikiu greito (todėl neišsamaus) tyrimo rezultatus apie daugiabučių laiptinių ypatybes kitose Europos šalyse. Italijoje viskas paprasta – ten laiptinėse negalima saugoti nieko. Jokių išlygų – negalima, ir taškas. Viena iš mano informatorių prisiminė, kad kažkada kelis kartus matė prie buto durų, išorėje, padėtą skėtį. Jis būdavo nedelsiant nuspiriamas ir incidentas daugiau nebepasikartojo. Prancūzijoje situacija panaši, bet dėl kitokių priežasčių – jei koks nors nepatyręs gyventojas palikdavo laiptinėje, tarkim, kuklų vaikišką vežimėlį, jį mikliai pavogdavo. Taigi, Prancūzijoje irgi tuščia.
Šveicarija turi savo elgsenos laiptinėse ypatybę – šioje šalyje įprasta nusiauti prieš įžengiant į butą, tad išrikiuotų batų eilės kaimynų nestebina ir neerzina. O bet koks kitas objektas sulauktų greitos ir neigiamos reakcijos. Su šveicarais nepajuokausi – man pasakojo istoriją, kad vienam lietuvių emigrantui, pažeidusiam taisyklę, draudžiančią nuleisti tualeto bakelio vandenį po vienuoliktos valandos vakaro, teko ieškotis kito buto.
Švedijoje situacija dar kitokia. Čia vyksta nesibaigianti dviejų stovyklų kova tarp paliekančiųjų vaikiškus vežimėlius laiptinėse iš vienos pusės ir anoniminių skundikų, klijuojančių ant tų vežimėlių ir šalia jų gąsdinančius, įžeidžiančius, moralizuojančius raštelius. Tie rašteliai jau tapo urbanistinės mitologijos reiškiniu, geriausi pavyzdžiai fotografuojami, skelbiami internete ir noriai aptariami. Juos galima apžiūrėti savarankiškai, paieškos sistemoje įrašius žodžius "lapp i trappan" (tai švediškai ir reiškia "rašteliai laiptinėse").
Švediška ir šveicariška patirtis privertė mane pagalvoti apie tai, kad lietuvių elgsenos laiptinėse vertinimą verta transformuoti iš buitiškai ydingos į keistą antropologinį, todėl saugotiną (kaip būna su naujai atrastomis gentimis Amazonės pelkėse) bruožą. Tokio lietuviško antropologinio paveldo jau susikaupė nemažai (nenugalimas noras papildomai papuošti išbaigtą dizainą, meilė rusiškam bydermejeriui ir ampyrui, šiaip universali meilė XIX a. vidurio stilistikai, pačiai nykiausiai iš visų egzistuojančių: šiandien tos meilės vaisiai matomi visur – nuo privačių interjerų iki miestų rekonstrukcijų planų), ir laiptinių kodas rinkinį papildytų organiškai.
Jei tokį hipotetinį kodą tektų formalizuoti iki instrukcijos, jos punktai būtų tokie:
1. Lietuviai puošia viešas erdves.
2. Lietuviai viešas erdves puošia jiems nereikalingais daiktais.
3. Lietuviams nereikalingas daiktas visuomet yra reikalingas.Bet kuris stebėtojas mato, kad paskutiniai du punktai formuoja neišsprendžiamą, atrodytų, dilemą. Sakau "atrodytų", nes vienoje Vilniaus laiptinėje ji buvo išspręsta.
Procesas prasidėjo praėjusiais metais, kai nedidelė grupė menotyrininkų inicijavo projektą "Daugiabučių namų bendruomeninių erdvių atgaivinimas", kuris tapo tarptautinio projekto "Bloki" ("Daugiabučiai" – išvertus iš lenkų kalbos) dalis. Viską kuruoja Goethe's institutas (prijungus VDR, Vokietijoje atsirado nemažai daugiabučių), o šalia lietuvių su vokiečiais jame dalyvauja dar penkios Rytų Europos šalys. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir netrukus prasidėjo darbas. Eksperimento vykdytojai rašė, kad "laiptinės neretai atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: viena vertus, esant silpnai bendruomenei, jos lieka neremontuojamos ir apleistos, kita vertus, jose dažnai atsiranda kūrybingų atskirų individų sukurtų "instaliacijų" – tipizuoti, anonimiški ir visur esantys architektūriniai sprendimai skatina žmones prisijaukinti erdves, adaptuoti jas savo poreikiams ir suteikti joms unikalumo. Taip atsiranda "minkštų kampelių" su žurnalais, krepšių kamuoliui mėtymui, tropinių augalų gėlynų, plakatų mozaikų ant sienų ir t.t.".
Projekto vykdytojai nusprendė nenaikinti gyventojų iniciatyvų ir padedant profesionalams padėti vieno namo bendruomenei susikurti vientisą interjero viziją ir ją įgyvendinti. Pavyko puikiai – gyventojai patys, švelniai nukreipiami architektų, rinkosi aukštų spalvas, sprendė, kurie dekoratyviniai akcentai jiems priimtiniausi, pritvirtino dizainerių sukurtas lentynas augalų vazonams sudėti. Žodžiu, daug bendravo, ginčijosi, sprendė interjero uždavinius, ir rezultatas – tipiška lietuviška laiptinė, kurioje nereikalingų daiktų jaukumas yra organizuotas profesionaliai.Aš, žinoma, savo pozicijos dėl privalomos tuštumos laiptinėse niekada neatsisakysiu, bet dėl lietuviško mentaliteto išsaugojimo sutinku – toks kompromisas turi teisę egzistuoti.