-
Jūrų karininko palaikai atgulė Kaune 15
"Istorijos pabaiga. Tėčio palaikus perlaidosime Kaune. Po ilgų kančių ir klajonių jis sugrįžta pas savus į Kauną. Dar prieš dvejus metus apie tai negalėjau nė pagalvoti. Visus biurokratinius barjerus įveikiau nesunkiai, nes jūsų straipsniai plačiai išgarsino mano tėvo istoriją ir dauguma valdininkų buvo labai geranoriški", – dienraščiui kalbėjo R.B.Nako sūnus Algimantas.
Pernai liepos pradžioje Valstybės dienos proga R.B.Nakui po mirties skirtas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius. Jį atsiėmė sūnus A.Nakas.
Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, pasižymėję didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.
R.B.Naką šiuo garbingu apdovanojimu po mirties nuspręsta įvertinti atlikus istorinį-archyvinį jūrininko bylos tyrimą.
R.B.Nako artimuosius ši žinia labai sujaudino, ypač dėl to, kad ilgus metus sovietų saugumo tardytojai jo žmonai vis bandė įteigti, kad jos vyras buvo dezertyras.
Jūrininko sūnus A.Nakas neslėpė, kad apdovanojimas valstybiniu mastu yra atpildas už visas kančias, kurias jo tėvas patyrė sovietų kalėjimuose ir lageryje.
Dienraštis apie R.B.Naką, kuris tiek metų buvo nepelnytai pamirštas, rašė kelis kartus ("Karo jūrininko garbė" ir "Nepalaužtas Lietuvos karys").
Būtent tada Lietuvos jūrų muziejaus istorikai pirmąkart prabilo apie simbolinį Lietuvos karininkų pasipriešinimą pirmajai sovietų okupacijai.
Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, R.B.Nakas prisijungė prie Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, rezistencinės organizacijos veiklos.
1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.
Sovietai jį suėmė 1945 m. sausį ir Karo tribunolas nuteisė 10 metų Vorkutos lageryje. Į Lietuvą jis grįžo tik 1958-aisiais.
R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis žuvo 1963 m. Akmenėje, kur ir buvo palaidotas.
Penktadienį jo palaikai perlaidoti Kaune Panemunės kapinėse.
-
Mokslininkai Baltijos dugne rado laivą „Prezidentas Smetona“ 15
„Pirmadienį ryte buvo atvykęs estų mokslininkas, kuris pirmasis rado laivo koordinates. Peržiūrėjęs [dabar surinktą] medžiagą jis buvo visiškai tikras, kad tai yra Lietuvos pirmasis karo laivyno laivas“, – apie Baltijos jūroje surastą laivą „Prezidentas Smetona“ pasakojo dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas Rimas Bružas. Šioje ekspedicijoje taip pat nustatyta, kodėl nuskendo šis laivas.
– Kaip sumanyta vykdyti ekspediciją, skirtą surasti laivą „Prezidentas Smetona“?
– Šios ekspedicijos vadovas – profesorius Vladas Žulkus – šį projektą buvo sumanęs prieš metus. Praeitais metais oro sąlygos neleido išplaukti, todėl projektas buvo atidėtas. Tai Klaipėdos universiteto mokslinis darbas bendradarbiaujant su Estijos mokslininkais.
Šis projektas prasidėjo dar 2009 m. Estijos mokslininkai atrado koordinates ir įtarė, kad tai gali būti karo laivas „Prezidentas Smetona“. Šią informaciją Estijos mokslininkai perdavė profesoriui V. Žulkui. Pagal tas koordinates ir atradome laivą.
Kilo klausimų, ar tai išties laivas „Prezidentas Smetona“, nes šioje Baltijos jūros zonoje vyko intensyvūs mūšiai – „kritusių“ laivų yra ne vienas ir netgi ne dešimt. Pagrindinis uždavinys buvo ne tik atrasti laivą, bet ir jį identifikuoti.
Lietuvos karinės jūrų pajėgos atsiuntė du karius, apmokytus dirbti specialiais sonarais. Šiuos sonarus sekmadienio naktį nuleidome į jūrą ir gavome pirmuosius vaizdus. Gautą informaciją reikėjo palyginti su turimais brėžiniais. Dabar jau galime tvirtai pasakyti – tai karo laivas „Prezidentas Smetona“.
– Kada pasitvirtino informacija, kad tai išties ekspedicijos ieškomas laivas?
– Pirmadienį ryte buvo atvykęs estų mokslininkas, kuris pirmasis rado laivo koordinates. Peržiūrėjęs medžiagą jis buvo visiškai tikras, kad tai yra Lietuvos pirmasis karo laivyno laivas.
Estai iškėlė tik vieną sąlygą – negali būti fiziškai neriama į laivo žūties vietą, būtina dirbti tik su sonarais.
– Kokių pastangų prireikė, kad būtų surastas laivas?
– Didžiausias nuopelnas yra prof. V. Žulkaus. Reikėjo rasti finansavimą, gauti gausybę leidimų, nes dirbame Estijos teritoriniuose vandenyse. Bendradarbiavimas su estais buvo geras ir vaisingas, tiesiog tai buvo tarpvalstybinis susitarimas, kuris užėmė laiko. Estai iškėlė tik vieną sąlygą – negali būti fiziškai neriama į laivo žūties vietą, būtina dirbti tik su sonarais. Manau, kad atliktas didžiulis darbas ir padaryta daug namų darbų.
– Kokioje vietovėje surastas laivas?
– Talino įlankoje, maždaug 20 mylių nuo Talino ir apie 10 mylių nuo kranto.
– Kuo reikšmingas Lietuvai šis atradimas?
– Iš principo jo svarba – tarptautinis pasididžiavimas savo istorija. Galima į ją pasižiūrėti, atskleisti garbingų, gražių istorijos momentų. To niekada nebus per daug. Tai tautinio sąmoningumo ugdymas. Mes esame, buvome ir išlikome jūrine valstybe. Šiemet minime Lietuvos karo laivyno atkūrimo 25 metus. Tai toks simbolinis, labai gražus dalykas.
Už poros dienų – karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Manau, kad laivo atradimas – dovana visai Lietuvai.
– Prof. Valdas Rakutis minėjo, kad laivo paskirtis buvo parodyti, jog esame jūrinė valstybė, tuo džiaugtis ir didžiuotis. Dabar turėtume tai prisiminti?
– Taip, karo laivo „Prezidentas Smetona“ istorija buvo apaugusi mitais, labai specifinė, žinoma tik siauruose sluoksniuose. Tikiuosi, kad dėl šio atradimo didesnė dalis visuomenės susidomės laivininkyste.
– Galbūt žinote, ką planuojama toliau daryti su laivu?
– Su laivu nieko nebus daroma. Jis tikrai nebus keliamas į viršų. Tiesiog ta vieta bus oficialiai pažymėta kaip laivo žūties vieta. Ji automatiškai apsaugoma tiek Estijos, tiek Lietuvos įstatymų. Žinosime, kad toje vietoje bus galima deramai pagerbti. Tiesiog žinosime, kur laivas yra.
– Kokius tolimesnius darbus atlieka ekspedicija?
– Pirmadienį šiame rajone dar ieškojome nuskendusio didžiausio tarpukario Lietuvos prekybinio laivo „Panevėžys“. Jį irgi suradome. Tai didžiulis laivas, siekiantis 85–86 metrus. Jo istorija su karu niekaip nesusijusi, jis tiesiog užplaukė ant seklumos ir nuskendo. Tiesiog įdomu atrasti didžiausią tarpukario prekybinį laivą.
Antradienį ieškome dviejų mažesnių laivų – „Utenos“ ir „Kretingos“. „Uteną“ jau atradome. Laivai „Utena“ ir „Kretinga“ susiję su 1945 m. įvykiais Suomijos įlankoje. Jie abu nuskendo dėl vokiečių karinių veiksmų. Vienas laivas sprogo, nuskendo užplaukęs ant minos. Kitas buvo atakuotas iš oro. Vienas nuo kito jie nelabai toli. Kaip sakiau, „Uteną“ suradome, sonaras dirba prie „Kretingos“.
– O kas įvyko su laivu „Prezidentas Smetona“? Kodėl nuskendo jis?
– Tai dar vienas geras šios ekspedicijos pasiekimas. Buvo dvi versijos. Viena – laivas užplaukė ant minos, todėl sprogo ir nuskendo. Antra – laivas buvo torpeduotas vokiečių povandeninio laivo. Yra duomenų, kad povandeninio laivo kapitonas laivo žurnale padarė įrašą apie nuskandintą laivą šiame regione.
Buvo dvi versijos. Minos versija atkrenta, pasitvirtina iš vokiečių povandeninio laivo gauta informacija, kad iš tikrųjų buvo torpeduota. Laivas stipriai sugadintas. Sonaro nuotraukose matyti, kad laivo priekio iš principo nėra. Kokie 4–5 laivo metrai nulūžę. Tai torpedai būdingi pažeidimai.
– Kaip prisijungėte prie ekspedicijos? Minėjote, kad jau pernai buvo norėta plaukti.
– Aš tą informaciją žinojau. Tai nebuvo jokia paslaptis. Pasiskambinau profesoriui V. Žulkui, kurį pažįstu jau ne vienerius metus. Paklausiau, ar būtų galimybė prisijungti, sukurti dokumentiką. Profesorius mielai pakvietė dalyvauti šioje ekspedicijoje.
