Paremta tikrai įvykiais

Filme pasakojama apie 1988-ųjų laikotarpį, kai Lietuvoje atsirado visuomeninis judėjimas Sąjūdis, o Latvijoje – Liaudies frontas, ir ypač akcentuojama vienos realiai gyvenusios moters istorija bei likimas.

„Ji buvo lenkė ir tame Liaudies fronte užsiiminėjo tautinių mažumų klausimais, jų integracija. Kada buvo pirmieji rinkimai, pas mus laimėjo Sąjūdis, pas juos – Liaudies frontas, ir ji tapo deputate. Po to jos gyvenimas tragiškai baigėsi, kai vyko į konferenciją Italijoje ir ten neaiškiomis aplinkybėmis paskendo. Buvo kalbų, kad kažkas jai „padėjo“, o gal ir ne. Įrodymų nėra, istorija apie tai nutyli. Aš vaidinau jos vyrą, profesorių, kurį jaunystėje, norėjusį išvažiuoti mokytis į Ameriką, KGB prispaudė ir jis papasakojo apie draugą poetą, jį po to išvežė į lagerį“, – trumpai filmo siužetą papasakojo D. Meškauskas.

Aktoriaus kuriamas personažas gyveno graužiamas kaltės, kad išdavė savo draugą. Vėliau apie tai prisipažino ir savo žmonai.

Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį.

Įvertino svetur

Anot D. Meškausko, Latvijoje vykę kino apdovanojimai yra analogiški Lietuvoje vykstantiems „Sidabrinės gervės“ apdovanojimams.

Aktorius prisipažino, kad latvių įvertinimas buvo netikėtas visų pirma dėl to, kad jį gavo kaimyninėje šalyje.

„Tiesą sakant, galvojau, kad vis tiek duos saviems. Ten yra vidinės simpatijos ir taip toliau. Bet komisija kitaip nusprendė. Kad įvertintų, reikia turėti ką parodyti. Kine didžiausia dovana – gauti vaidmenį, o po to žiūri, kaip jau išeina. Turi susidėti daug aplinkybių – scenarijus, operatorius, režisierius, montuotojas. Tai toks kolektyvinis darbas. Teatre didžiąja dalimi viskas priklauso nuo aktoriaus, žymiai didesne negu kine, nes kine tave sumontuoja“, – sakė D. Meškauskas.

Ne viename lietuviškame filme vaidinęs D. Meškauskas kelis kartus buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“, tačiau apdovanojimo kol kas negavo.

Filmavo ir Vilniuje

Veikiausiai kitą mėnesį filmas „Mana brīvība“ bus rodomas ir Lietuvoje.

Filmavimai vyko Rygoje ir aplink ją bei Vilniuje. Tarp lietuvių aktorių buvo ne tik D. Meškauskas.

„Kinui, kaip visada, trūksta pinigų, tad prodiuseriai ieškojo koprodiuserių ir kreipėsi į Lietuvos prodiuserinę kompaniją, kad prisidėtų prie šito filmo. Dalį scenų netgi filmavo Vilniuje. Iš lietuvių vaidino Velta Anužienė, Dovilė Šilkaitytė ir aš. Filmo montuotoja ir dar vienas žmogus irgi buvo lietuviai“ – teigė D. Meškauskas.

Aktorių atranka vyko Vilniuje, aktorius vertino pati filmo režisierė.

„Buvo kviečiami lietuvių aktoriai, ir mane atrinko“, – apie patekimą į filmą pasakojo D. Meškauskas.

Šis filmas buvo įvertintas 12-oje kategorijų: geriausio ilgametražio filmo, scenarijaus, režisieriaus, operatoriaus, pagrindinio vaidmens aktoriaus, antraplanio vaidmens aktoriaus, filmo dailininko, kostiumų dailininko, grimo dailininko, kompozitoriaus, garso režisieriaus ir montažo režisieriaus. Iš viso filmas pelnė 15 nominacijų. Trys jų atiteko Lietuvos kino kūrėjams – aktoriui Juozui Budraičiui, kompozitorei Justei Janulytei bei kostiumų dailininkei Agnei Rimkutei.

„Labai malonu, kad esu vienas iš nominantų, nes šis filmas man paliko gerą įspūdį, –  nominacija džiaugėsi J. Budraitis. –  Buvo malonu dirbti su latviais, su kuriais, tiesa pasakius, esu labai nedaug dirbęs. Čia gal tik antras kartas. O ir filmavimo grupė buvo labai puiki. Filmavimo metu sutikau nuostabų aktorių Gundars Āboliņš, kurį dabar galiu vadinti savo draugu“.

Jam antrina ir filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas: „Tai yra nuostabi žinia, kad šis filmas sulaukė tokio įvertinimo. Labai džiaugiuosi ir už patį filmą, ir už visą komandą! Dalis Lietuvos kūrybinės grupės jau matė „Miestą prie upės“ – dalyvavo premjeroje Rygoje. Man pačiam jis tikrai labai patiko. Tikiuosi, kad netrukus galėsime parodyti jį ir Lietuvoje bei kad žiūrovai jį taip pat įvertins. Ypač dėl to, kad šio filmo tema yra labai artima ir mums, lietuviams. Taip pat itin džiaugiuosi, kad be kitų Lietuvos kino kūrėjų buvo įvertintas ir aktorius Juozas Budraitis. Tikiu, kad tai tapo puiki dovana ką tik įvykusio jubiliejaus proga.“

Filmas „Miestas prie upės“ yra epiškas pasakojimas apie 21 metų iškabų piešėją Ansį, kuris reikalingas visoms valdžioms – tiek autoritariniam 1930-ųjų režimui, tiek vėliau atėjusiems komunistams ir nacistams. Ansis įsipainiojęs į keistą meilės trikampį: įsimylėjęs žydę Zislą, kurios negali vesti dėl religinių ir socialinių priežasčių bei susižavi į miestą neseniai atvykusia latve, kuri greitai perima santykių iniciatyvą. Santykiai su abiem merginomis komplikuojasi, kai Zisla tampa vokiečių persekiojimų auka ir Ansis ne tik privalo rinktis tarp dviejų mylimųjų, bet ir nuspręsti, kuri turės mirti.

Latvijos nacionalinių kino apdovanojimų „Didysis Kristupas” laureatai bus paskelbti lapkričio viduryje.