1990 metais įsikūrusi leidykla „Alma littera“ vizualiai keitėsi vos porą kartų. Nuo 2004-ųjų praėjus devyniolikai metų, leidykla renkasi ryškią, drąsią ir atvirą raudoną spalvą, reiškiančią beribes augimo galimybes, drąsias transformacijas, įvairius žmones ir idėjas jungiantį tiltą ir bendruomenę, kurią vienija prasmės pojūtis, meilė knygoms ir geram turiniui.

„Vizualinio identiteto pokytis, atnaujinimas yra nesibaigiančio pokyčių proceso dalis. Mums tai būdas skaitytojams, o ir visai leidyklos bendruomenei perduoti, kas esame, kaip atrodome ir kaip jaučiamės“, – sakė leidyklos vadovė.

Dovilė Zaidė. L. Žvirgždės nuotr.

Apie tai, kas šiandien svarbu leidėjams, naujus iššūkius ir sumanymus su D. Zaide kalbėjosi L. Radzevičienė.

– Ką reiškia tris dešimtmečius skaičiuojančiai leidyklai keistis? Kodėl tokie pokyčiai – ypač šiandienos pasaulyje – yra reikalingi?

– Organizacijų sėkmei ir klestėjimui reikia nuolatinio kismo: jos strateginiai pasirinkimai, veiklos prioritetai, išorinių aplinkybių įtaka, galimybės ir vidinė kultūra. Į vizualinio identiteto pokytį ėjome neskubėdami, pirmiausia ieškodami atsakymo, kas esame ir kas mums, skaitytojams ir mūsų bendruomenei, yra svarbu. Svarbu ir tai, kad naujasis įvaizdis įkvepia mus pačius kurti empatišką dialogą.

Kūrėme naują identitetą, nes poreikis atsinaujinti kilo iš vidaus. Komandoje turėjome daug diskusijų, ginčų, svajojome ir kūrėme kartu. Įvairios ir ilgos žmonių patirtys leidyboje patobulino patį procesą. Labai greitai įsivardijome, kad būti autentiškiems yra daug svarbiau, nei ieškoti išskirtinumų rinkoje. Mes dažniausiai su dideliu noru brendame į nepažįstamus vandenis.

Mūsų leidyklos tikslas – kad kiekvienas, norintis skaityti, atrastų savąją knygą.

 

Mes esame leidybos ir turinio namai, lyderis, kuris įsiklauso į skaitytojų ir kūrėjų poreikius, ieško naujų turinio formų, siekia, kad kiekvienas skaitytojas rastų savo knygą, o kokybiškas turinys kurtų prasmingesnį pasaulį. 

Paklausos ir pasiūlos dėsniai neaplenkia leidybos verslo. Analizuojame duomenis, gilinamės į įvairius poreikius, rūpinamės turinio sklaida. Per metus išleidžiame daugiau nei 300 naujų knygų, daug kartojame ir atnaujiname. Mūsų komandoje yra 65 žmonės, tačiau kasdien dirbame su didele bendruomene už įmonės ribų: autoriais, iliustruotojais, vertėjais, redaktoriais, agentūromis, klientais ir skaitytojais.

Autoriai yra itin svarbi mūsų bendruomenės dalis. Leidyboje puoselėjame bendrakūros erdvę – kviečiame bendradarbiauti autorius, iliustruotojus, vertėjus, redaktorius. Bendrakūrai ir tinklaveikai pritaikome ir leidyklos infrastruktūrą – nuo pirmojo sakinio ar piešinio eskizo iki knygos pristatymo renginio. Kuriame pasitikėjimu grįstas partnerystes, siekiame ilgalaikio bendradarbiavimo, tikiu, kad visa tai padeda autoriams jaustis gerai.

– Kokias knygų skaitymo tendencijas matote? Kokių knygų nori jūsų auditorija?

– Dažnai sulaukiu tokio klausimo. Mūsų leidyklos tikslas – kad kiekvienas, norintis skaityti, atrastų savąją knygą. Žmonės yra skirtingi, skiriasi jų skoniai ir pomėgiai, taip pat ir poreikiai vienu ar kitu jų gyvenimo etapu. Netgi to paties tipažo žmonės kartais renkasi itin skirtingas knygas.

Leidžiame grožinę ir negrožinę, jaunimo ir vaikų literatūrą. Nuo meilės, istorinių dramų iki garsiausius pasaulio literatūros apdovanojimus surinkusių knygų, nuo kulinarinių, savigalbos iki populiariojo mokslo knygų.

Siekiame Lietuvos skaitytojus supažindinti su geriausiais pasaulio kūriniais ir jų autoriais, – mūsų leidyklos asortimente atsiranda ne viena Nobelio, Pulitzerio, Bookerio, Stregos, Gonkūrų ir kitus garsius pasaulio literatūros apdovanojimus pelniusi knyga bei autoriai. Deja, apdovanoti autoriai ir jų knygos sulaukia kur kas mažiau skaitytojų dėmesio, tik retais atvejais jos tampa bestseleriais ir Lietuvoje.

Leidyklai svarbu nuolat jausti pulsą, stebėti temas, svarbias visuomenei, analizuoti, ką perka skaitytojai, o kartu girdėti ir reaguoti į skaitytojų prašymus. Naujausias projektas – skaitytojų prašymu išleistos nostalgiją keliančios, senojo dizaino J. K. Rowling serijos apie Harį Poterį, knygos. Nors parduotuvių lentynose dar galima rasti knygų su jubiliejinio leidimo viršeliais, riboto tiražo leidimas su senaisiais viršeliais yra tiesiog graibstomas poteriados gerbėjų! Rizika išties didelė – leisti dar septynias, kito dizaino knygas, tačiau, panašu, mūsų skaitytojai jų labai laukė. Kaip ir didžiosiose pasaulio šalyse, jie knygas kolekcionuoja arba renkasi sau labiau patinkantį viršelio variantą.

Leidyklai svarbu nuolat jausti pulsą, stebėti temas, svarbias visuomenei, analizuoti, ką perka skaitytojai, o kartu girdėti ir reaguoti į skaitytojų prašymus.

 

Stebime, kad turinys itin siejasi ir su tuo, ką žiūrovams yra numatę kino, televizijos atstovai, – jei suplanuotas teminės laidos, serialo ar filmo pasirodymas, visada verta atnaujinti knygų leidimus, išleisti naujas, mat neretai pirmiausia perskaitoma knyga, o tada žiūrima ekranizacija. Arba – atvirkščiai.

Didžiausioje vaikų ir jaunimo literatūros knygų mugėje Bolonijoje pastebėjome itin gausią knygų, ugdančių vaikų ir jaunimo pasitikėjimą savimi, pasiūlą. Mūsų pačių išleista A. Morin „13 dalykų, kuriuos daro stiprūs vaikai“ nuo išleidimo pradžios vis atsiranda populiariausių knygų sąrašuose. O suaugusieji ieško knygų ne tik įprastomis bendravimo, sėkmės, psichologijos temomis, bet auga susidomėjimas knygomis apie amžėjimą, sveiką ir lėtesnį, sąmoningesnį gyvenimo būdą.

Kalbėdami apie temas, turime pasakyti, kad vis dar išlieka itin didelis susidomėjimas istorine tematika – domimasi istorinių ar didžių, įdomių asmenybių gyvenimu, šalies ir pasaulio istorija. Ši tendencija ryški ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų literatūroje. Neblėsta Ilonos Skujaitės „Karo nuotakos“, Eimanto Gudo „Mėlynas kraujas“, Zigmo Vitkaus „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ populiarumas, knygos kartotos ne po vieną kartą.

Jaunieji skaitytojai vis dažniau renkasi knygas jautria tematika – apie negalias, sergančiuosius sunkiomis ligomis. Jaunimą stengiamės supažindinti ir su seksualinės prievartos siaubu – L. H. Anderson knygoje „Kalbėk“, ir su valgymo sutrikimais – netrukus pasirodys L. H. Anderson knyga „Žiemos mergaitės“. Tikime, kad tokios temos ir literatūra skatina neužsidaryti savyje, teikia paguodos, stiprybės, moko nesitaikstyti su neteisybe ir skatina ieškoti pagalbos sudėtingose situacijose.

Pastebime, kad pastaruoju metu ir tarp jaunimo, ir tarp suaugusiųjų itin populiarėja fantasy žanras. Vien per šiuos metus pradėsime antrąją bestselerių autorės Sarah J. Maas seriją – metų pradžioje išleidome keturių dalių ciklą „Dyglių ir rožių dvaras“, jau pradedame rengti ir naują, septynių dalių ciklą „Stiklo sostas“.

Ir, žinoma, klasika – suaugusiesiems, vaikams, jaunimui – ji visada aktuali. Mus išties džiugina Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“ renesansas, o ir kitų, laiko patikrintų kūrinių populiarumas.

Mika nuotr.

– „Alma littera“ yra didžiausia šalies leidykla. Kokie yra didžiausiųjų pliusai ir minusai? Ar galite juos apibrėžti?

– Ryškus mūsų išskirtinumas – asortimento plotis ir gylis. Kurdami turinį visiems – nuo mažiausiųjų iki didžiausiųjų, nuo grožinės iki dalykinės literatūros, siekiame geriausio rezultato. Šis siekis mums suteikia ne tik geros patirties, bet ir iššūkių. Didiesiems lengviau įsigyti knygų leidybos teises ir jas sėkmingai išnaudoti, turime nemažą tokių knygų ir autorių sąrašą: pavyzdžiui, Hario Poterio serija, Gary Chapmano knygos, Kakės Makės pasaulis ir daugybė kitų. Tačiau, kad ir kaip gaila būtų, žengdami koja kojon su pasaulinėmis literatūros naujienomis, ne visada pataikome. Matome rimtosios literatūros kūrinių svarbą ir reikšmę, tačiau jų skaitytojų būrys – visada mažesnis. Tenka išlaikyti balansą.

Būti lyderiu nėra lengva, todėl pirmiausia siekiame vienybės, profesionalumo ir aiškiai apibrėžtų atsakomybių. Svarbu, kad kiekvienas, dirbantis leidykloje, jaustų prasmę. Mes be galo vertiname ir mylime produktą, kurį kuriame, – knygą.

– Inovacijų amžiuje esate iš tų, kurie saugo knygą – tradicinį rašytinį žodį. Kaip leidykloje dera tradicijos ir inovacijos?

– Saugome ir puoselėjame tradicinį rašytinį žodį lietuvių kalba, nes neabejojame jo verte ir galia. Kad ir kaip kinta pasaulis, ateina naujos kartos ir įpročiai, tikime, kad knyga, kaip forma, išliks ilgai. Vis dėlto, knygoje viskas prasideda nuo turinio, o jis šiandien įgauna naujų formų per vaizdą, garsą, patogumą, randasi ir naujų žanrų. Ieškome jų kartu su kūrėjais.

Leidykla įžengia į naują, audioknygų, segmentą ne tik suteikdama teises įgarsinti knygas, bet ir pati aktyviai dirbdama, kad jau kitais metais pristatytų džiugių naujienų audioknygų gerbėjams.

 

Leidykla įžengia į naują, audioknygų, segmentą ne tik suteikdama teises įgarsinti knygas, bet ir pati aktyviai dirbdama, kad jau kitais metais pristatytų džiugių naujienų audioknygų gerbėjams. Matome, kad šis turinys išties paklausus skubantiems, galimybę rinktis vertinantiems skaitytojams. Tęsiame ir elektroninių knygų gamybą, pastebime, kad jos itin mėgstamos keliaujančiųjų.

Taip pat leidžiame klasikinius autorius – nuo Charlotte Bronte, Henry Jameso, Gabrielio Garcios Marquezo iki pačių moderniausių – Bernardine Evaristo, Donnos Tartt, Anthony Doerrio ar Abrahamo Verghese.

Vykstame į tarptautines muges, bendraujame su užsienio leidyklomis ir agentūromis, surengėme jau du leidyklos konkursus, ragindami kūrėjus siųsti savo kūrybą. Stebime plačiomis akimis Lietuvos aktualijas ir patys kartais siūlome tapti autoriumi žmonėms, kurie galbūt patys apie tai nesusimąstė.

Galime drąsiai sakyti, kad esame kurianti leidykla, nes net 40 proc. mūsų parduodamų knygų sudaro lietuvių autorių kūryba. Tai ypač ryšku kalbant apie vaikų literatūros krepšelį, daugiau nei pusė jo – lietuvių rašytojų ir iliustratorių kūryba. Itin stiprus ir negrožinės literatūros kūrėjų krepšelis, kuris sudaro bene pusę pardavimo, o temų plotis – nuo receptų, bendravimo psichologijos iki istorinės tematikos. Tad mums, kaip leidėjams, itin rūpi ne tik skatinti kurti, bet ir būti ta pagalba, kuri sutelkia galimus resursus, prisideda tobulinant turinį, ieško aktualių temų, vertina turinį pasitelkdama kitų sričių psichologus – nuo mokslininkų iki psichologų.

Norėtume, kad daugiau būtų rašoma paaugliams, siekiame padrąsinti kūrėjus, kurie galėtų rašyti grožinę literatūrą, tad neseniai paskelbėme jau devintąjį literatūros konkursą, kviečiantį dalyvauti kūrėjus, rašančius jaunimui ir vaikams, bei trečiąjį – suaugusiųjų grožinę literatūrą. Kokybiškų rankraščių laukiame iki kitų metų balandžio 15 dienos, esame sutelkę itin profesionalią komisiją, paruošę 2 tūkst. eurų vertės prizus kiekvienam iš laimėtojų.

Esame atviri ir džiaugiamės, kai leidyklą pasiekia idėja, kurioje įžvelgiame knygos potencialą. Mums svarbu tekstas, vaizdas, jausmas, kurį ji sukelia skaitytojui. Sėkmė ateina tada, kai knyga randa savo skaitytoją, ir ne vieną.

Taip ir gimsta nemažai bendrų projektų – gerų lietuviškų knygų aktualiomis temomis.

Biografinę knygą, pasakojančią apie dvi puikias tarpukario moteris „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ išleido leidykla „Alma littera“.

Daugiausia dėmesio knygoje skiriama liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktoms moterims. Norėdama plačiau atskleisti modernėjančios Lietuvos kontekstą, knygos autorė Sofijos ir Jadvygos, jų motinos Marijos Joanos Chodakauskienės pasirinkimus lygina su jų bendraamžių – Liudvikos Nitaitės-Didžiulienės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės, Magdalenos Draugelytės-Galdikienės, Onos Brazauskaitės-Mašiotienės, Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės, Magdalenos Avietėnaitės ir kitų to meto moterų pasirinkimais.

Su knygos „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ autore I. Jakubavičiene kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

„Alma littera“ nuotr.

– Ar knyga „Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Modernybės vėjai ir lietuvių inteligentija“ yra jūsų domėjimosi Lietuvos prezidento Antano Smetonos asmenybe ir gyvenimu rezultatas?

Visko pradžia laikyčiau 2011-uosius, kai pradėjusi dirbti Istorinėje Prezidentūroje Kaune gavau užduotį surengti parodą apie tarpukario Lietuvos moterų organizacijas ir jose veikusias moteris. Būtent šis darbas atvėrė iki tol menkai pažintas to meto politinio elito moteris: prezidentienę Sofiją Smetonienę ir ilgamečio Ministro Pirmininko žmoną Jadvygą Tūbelienę. 2014 metų vasarą nutariau, kad turiu savo tyrimus paversti knyga. Po metų pasirodė „Seserys. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė“.

Naujoji knyga „Dviese“ buvo inspiruota mokslinės konferencijos, kurioje skaičiau pranešimą „Lietuvių visuomenės modernėjimo tendencijos XX a. pradžioje per Antano ir Sofijos Smetonų šeimos prizmę“. Jį rengdama norėjau naujai pažvelgti į Smetonų šeimos gyvenimo pokyčius, paanalizuoti, kas juos lėmė ir kaip partneriams sekėsi juos priimti. Vėliau, pradėjusi giliau analizuoti modernybės poveikį lietuvių visuomenei, supratau, kad modernėjo ne tik Smetonos, bet ir visa lietuvių inteligentija. Toji analizė atskleidė įdomių detalių, kurios anksčiau nebuvo išryškintos. Supratau, kad tai galėtų virsti įdomia knyga.

– Kas jus domino labiau – seserų istorija? Moters vieta tarpukario visuomenėje? Ar galimybė panagrinėti dviejų garsių asmenybių gyvenimą?

Viskas, ką išvardijote, mane labai domino ir tebedomina. Per modernėjančios visuomenės prizmę pažvelgiau ne tik į pagrindinių knygos herojų nusiteikimą perimti naujoves, bet ir lyginau jų pasirinkimus su tuo pat metu daromais bendraamžių sprendimais. Kadangi knyga apie seseris, daugiausia dėmesio skyriau modernizmo, liberalizmo ir feminizmo idėjų paveiktai moterų auditorijai. Skaitytojai susipažins ir su kitomis garsiomis to laikotarpio moterimis. Bus galima sužinoti, kaip jos reagavo į pakitusios šeimos vertybes, į moterų emancipaciją, pasikeitusį požiūrį į kilmę, išsilavinimą, darbą ir laisvalaikį, santykį su bažnyčia ir daugelį kitų dalykų.

– Ar galėtumėte apibrėžti, kokią vietą, kokią padėtį ir kokią įtaką anuo metu turėjo Sofija ir Jadvyga?

Knygoje nagrinėjamas seserų gyvenimo kelias nuo vaikystės iki saulėlydžio, taigi, vienu sakiniu apibrėžti jų padėtį gana komplikuota, juk skirtingais etapais jų padėtis kito. Aišku viena, kad nuo 1919 metų, kai A. Smetona tapo prezidentu, jo žmona S. Smetonienė įgijo svarbų pirmosios ponios statusą. Tą statusą ji išlaikė ne tik iki 1940 metų birželį įvykusios sovietų okupacijos, bet ir iki pat savo gyvenimo pabaigos – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

J. Tūbelienė svarbesnį visuomeninį statusą įgijo savarankiškai, nebūdama jokio politiko žmona, o pradėjusi vykdyti svarbias Lietuvos Tarybos užduotis.

Vėliau, ištekėjusi už Juozo Tūbelio ir susilaukusi dukters Marijos, Jadvyga keletui metų buvo tarsi dingusi iš viešo gyvenimo. Sugrįžo tik 1929 metais, kai J. Tūbelis tapo Ministru Pirmininku, o ji pati aktyviai įsijungė į Lietuvos moterų tarybos veiklą. Jos turėtas lietuvių visuomenės veikėjos statusas nutrūko, kai 1950 metais tapo JAV piliete.

Lietuvos valstybės centrinio archyvo nuotr.

– Kuo šios moterys buvo panašios ir kuo – skirtingos?

Jos abi gimė ir užaugo toje pačioje aplinkoje, tačiau buvo skirtingos savo charakteriu, pomėgiais ir požiūriu. Jaunėlė Jadvyga daug ko išmoko iš vyresnės Sofijos, tačiau vėliau Jadvyga savo išsilavinimu ir politiniu aktyvumu netgi pralenkė seserį. Vis dėlto Jadvyga politiniu statusu niekaip negalėjo varžytis su prezidentiene.

Moterys viena su kita nekonkuravo, stengėsi dalyvauti skirtingų organizacijų veikloje, kad nereikėtų ginčytis, kuriai priklauso būti kurios nors draugijos pirmininke. Abi buvo drąsios, ryžtingos, ambicingos, valdingos ir griežtos, mėgo bendrauti ir būti dėmesio centre, tačiau turėjo skirtingų pomėgių. Jadvyga mėgo sportuoti, jodinėjo ir žaidė tenisą, kroketą, boulingą, o keturiasdešimties sulaukusi Sofija nebuvo tokia aktyvi, mieliau valandų valandas praleisdavo prie kortų stalo arba žiūrėdama naujus filmus kine. Jadvyga taip pat mokėjo žaisti kortomis ir retkarčiais palaikydavo seseriai kompaniją, bet Sofija buvo nepralenkiama lošėja. Jadvyga mėgo vyną ir puikiai skyrė jo rūšis, o Sofija mieliau pasivaišindavo stipresniais gėrimais ir ypač mėgo krupniką. Jadvyga buvo maloni, nuolat besišypsanti, o Sofijos veidas išduodavo kartais ne visai malonias emocijas, bet artimųjų ratelyje buvo gerai žinomos jos kandžios pastabos ir tvirta nuomonė.

– Kaip jums sekėsi knygoje derinti tikslius istorinius faktus ir literatūrą?

Pirmiausia esu mokslininkė, todėl rėmiausi patikimais istoriniais dokumentais, autentiškais S. Smetonienės ir J. Tūbelienės laiškais, moksline literatūra, tyrimais, amžininkų atsiminimais, to laikotarpio spauda. Turėjau korektiškai pateikti ne tik biografinius faktus, bet ir visą pasakojimą įvilkti į sodrų, ryškų, tačiau tikrovišką to meto paveikslą, pristatyti herojams artimos aplinkos žmones.

Ir vis dėlto esminė šios knygos tema yra modernybės vėjai, kurie šiaušė plaukus ne tik knygos herojėms, bet ir plačiajai visuomenei. Atnešti iš Vakarų Europos, tradicinių vertybių įsikibusiai vyresniajai kartai jie buvo stiprus sukrėtimas. Rašant šią knygą teko ieškoti plataus konteksto, remtis ne vien istorinėmis knygomis, bet ir sociologijos, menotyros, psichologijos sričių tyrimais.

Seserys Sofija ir Jadvyga man pasitarnavo kaip ryškios savojo laikotarpio atstovės, kurioms modernybė taip pat darė gana stiprų poveikį.

Jadvyga Chodakauskaitė, 1919 m. Lietuvos albumas, Kaunas, 1921 m. 

– Knygoje atsirado detalių, kurias ankstesnėse mokslinėse savo knygose nutylėdavote. Koks yra jūsų asmeninis požiūris į Sofiją ir Jadvygą?

Per dešimtmetį artimos pažinties su Sofija ir Jadvyga užsimezgė ne tik mokslinis-tiriamasis ryšys, bet ir, sakyčiau, atsirado gana stipri pažintis su šiomis asmenybėmis. Ankstesnėse mokslinėse monografijose turėdavau atsižvelgti į rankraščio recenzentų pastabas, kurie primindavo, kad nepatikrinti ar iki galo neišaiškinti dalykai negali likti tekste, juo labiau nemoksliška yra pačiai autorei rodyti simpatijas ar atvirai kritikuoti herojų sprendimus. Šioje knygoje neribojama monografijos statuso nutariau plačiau patyrinėti Sofijos ir Jadvygos dvasinį pasaulį, jų širdies reikalus – juk būtent ši sritis yra menkiausiai dokumentuota, tačiau čia atsiskleidžia ne tik moteriškumo esmė, bet ir apskritai dvasinė emancipacija, išsilaisvinimas iš tradicinių normų.

Mano asmeninis santykis su šiomis herojėmis yra labai artimas, apie jas žinau tiek daug, kad kartais atrodo, jog esu atradusi artimas giminaites iš tos tarpukario Lietuvos, kurioje gyveno mano seneliai.

Seserys man atsivėrė iki sielos gelmių, susipažinau su jų anūkais ir giminėmis, ir čia įvyko daug įdomių dalykų. Savo tyrimais norėdama reabilituoti šias moteris ir paneigti sovietmečiu suformuotus karikatūriškus stereotipus, iš seserų taip pat gavau dovanų: kelionių, renginių, susitikimų su įdomiais žmonėmis.

Poetiškai pasakysiu, kad jos tapo mano dvasios seserimis ir labai daug ko išmokė. Pirmiausia, drąsos, pasitikėjimo savo jėgomis, ryžto veikti, ieškoti atsakymų, puoselėti lietuvybę ir branginti Lietuvą. Kartais galvoju, kad galbūt ne aš pasirinkau seseris, o jos pasirinko mane.

Kai 2012 metais parašiau laišką vieninteliam J. Tūbelienės anūkui Peteriui Kuhlmanui, gana greitai gavau jo atsakymą ir pažadą pasidalyti visa informacija bei šeimos nuotraukų albumu. Jis apgailestavo, kad jo mama, Marija Tūbelytė, jau serga Alzheimerio liga ir nebegalės atsakyti į mano klausimus, nors visą gyvenimą, ypač po 1990-ųjų, laukė, tikėjosi, kad jos atsiminimai apie tėvus bus kam nors reikalingi. Peteris ne kartą sakė: „Ingrida, tu pavėlavai 10–15 metų, juk tada pusė tavo knygoje minimų moterų gyveno Amerikoje ir galėjo tau daug papasakoti.“ Su Peteriu iki šiol palaikome ryšius, jis pasveikina mane su kiekviena nauja knyga ir džiaugiasi tapęs šios istorijos dalimi. Taigi, lemtingai sukritus žvaigždėms, seserys surado savo istorikę, o istorikė – įdomiausius tyrinėjimo objektus ir nepakartojamas jų gyvenimo istorijas.

Seserų istorijos moterų labai mėgstamos ir skaitomos, nes kiekviena iš Sofijos ar Jadvygos gali pasisemti įkvėpimo. Šios moterys apdovanotos tokiais spalvingais charakteriais, kad net ir kurdamas personažus geriau nesugalvotum.

– Tarpukaris Kaune dažnai idealizuojamas, atrodo, kad to meto moterys nieko daugiau neveikdavo, tik puošdavosi, gerdavo arbatėlę ir lošdavo kortomis. Koks iš tiesų buvo ano laikotarpio moterų gyvenimas?

Tikrai, romantikos tarpukario Kaune buvo, ir arbatėlių, ir vakarėlių buvo, bet visuma nebuvo tokia spindinti. Moterys turėjo lygias teises, turėjo galimybes lavintis, tačiau išliko nemažai kliūčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus arba patekti į tas sritis, kuriose dominavo vyrai. Politinio elito moterys, kurios dėl solidžių vyrų algų negalėjo pretenduoti į valstybės tarnybą ir nesitenkino tik namų šeimininkės statusu, visą savo energiją kreipė į moterų organizacijas, rūpinosi kūdikiais ir vargšėmis gimdyvėmis, neturtingų merginų švietimu, steigė žemės ūkio ir šeimininkavimo kursus, globojo kalinius bei gyvenimo užribyje atsidūrusias moteris. Matau labai daug idealizmo ir atsidavimo, tarnystės artimui ir tėvynei. Šiandien mes daugiau dejuojame ir skundžiamės neturintys laiko ir galimybių neatlygintinai dirbti šalpos ir labdaros organizacijose, piktinamės, kodėl visų problemų nesugeba išspręsti valstybė. O prieš šimtą metų tarnauti bendruomenei buvo prasminga veikla, didesnė visuomenės dalis priklausė bent vienai draugijai ir įvairiose srityse stengėsi daryti gerus darbus. Būtent pilietinis aktyvumas yra vienas iš esminių modernėjančios visuomenės bruožų.

– Jūsų knygos herojės lengvai priėmė laikotarpio naujoves. Ar tokį modernų požiūrį jos atsinešė iš savo šeimos?

Jų tėvai – bajorai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai buvo gana atviri naujovėms žmonės. Tėvas tvirto lietuviško patriotiško nusistatymo, domėjosi moderniu ūkininkavimu, o svarbiausia, savo vaikams suteikė išsilavinimą, kurį jie pasirinko, ir nesikišo į asmeninės laimės kūrimo planus. Motina buvo labai atsidavusi šeimai, tačiau apie ją žinoma mažai. Kita vertus, dukros dažnai perima motinos pavyzdį, tad Sofijos ir Jadvygos sprendimuose galima matyti ir motinos šešėlį. Suprantama, kad tėvų bendravimas su lietuvių intelektualais – Jonu Jablonskiu, Pranu Mašiotu ir kitais mergaitėms darė įtaką. Chodakauskų šeimos pavyzdyje matome, kaip modernizmas sustiprina tautinius jausmus ir Lietuvos dvarininkija skyla pusiau: dalis suprato esantys lietuviai ir pradėjo mokytis lietuvių kalbos, kiti taip ir liko lenkiškosios kultūros įtakoje, nutraukė ryšius su lietuvybėn pasukusiais litvomanais. Tačiau ar seserys lengvai ir entuziastingai modernėjo – nepasakyčiau, jaunystėje jos buvo drąsios, tačiau su amžiumi tradicijos ir įprasta tvarka joms atrodė tikras stabilumo garantas, o naujovės ir prisitaikymas prie jų tapo netgi varginančiu dalyku.

– Ar jos buvo laimingos moterys?

Priklauso nuo to, ką laikytume laiminga moterimi: sukūrusi šeimą, užauginusi keletą vaikų, be didesnių sveikatos sutrikimų sulaukusi senatvės, išpildžiusi savo asmenines svajones ar pasiekusi tam tikrų karjeros tikslų, užgyvenusi tam tikro turto, įgijusi tam tikrą statusą visuomenėje ir panašiai. Vertinant šiais kriterijais abi buvo laimingos moterys, tačiau jų laimę sulaužė 1940 metų birželį ištikusi sovietų okupacija. Nors joms pavyko sėkmingai pasitraukti iš Lietuvos, nors nepatyrė žiauraus raudonojo teroro, galima suprasti, kad gyvendamos JAV nesijautė laimingos. Priešingai – emigracijoje jautėsi tapę tremtinėmis, praradę ne tik savo turtą, kas artima ir brangu, bet ir joms labai svarbią tėvynę. Amerikoje abi jautėsi svetimos, tarsi išrauti augalai, kuriems netinka nei naujas klimatas, nei naujas gruntas.

„Knygoje Dievas iš tiesų mūvi šlepetes, pamatysite“, – intriguoja aktorius, trečiadienio vakarą savo bičiulius pakvietęs į Dievo namus – Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Po jos skliautais skambėjo naujosios knygos ištraukos.

Knygos pristatymo išvakarėse Juozas gavo elektroninį nepažįstamo žmogaus laišką. „Padariau 100 prisegamų geltonų rodyklėlių“, – jis rašė. Ir pasisveikino kaip įprasta sutikus piligrimą Šv.Jokūbo kelyje – Buen Camino!

Juozo Gaižausko knygą „Dievas su šlepetėmis“ išleido leidykla „Alma littera“. Į pristatymą susirinko būrys aktorių – Jokūbas Bareikis, Sakalas Uždavinys, Eimutis Kvoščiauskas, Gytis Ivanauskas, Gabija Jaraminaitė, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Edita Užaitė, Remigijus Vilkaitis, Algirdas Dainavičius, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Justė Zinkevičiūtė, Brigita Arsobaitė Dalgėdė, Vitalija Mockevičiūtė, Darius Petkevičius ir kiti.

„Aš nesitikėjau, kad Camino toks didis, – prisipažįsta Juozas. – Man regis, aš tik pravėriau kelio uždangą, yra daugybė dalykų, kuriuos suvoksiu tik po kurio laiko. Kitiems gal prireiks ir viso gyvenimo...“

Nuėjęs 800 kilometrų pėsčiomis, Juozas patyrė, kad kelias nuolat kalba su keliautojais. Tai vyksta net ir tada, kai tau atrodo, kad tai tu kalbi su keliu... „Jei jo klausai, jis atveria paslaptis. Ne akimirksniu, ne tik paklausius, – sakoma: jei pradėjai galvoti apie Kelią, vadinasi, jau esi Kelyje...“ – sako Juozas.

Pradėjęs eiti visame pasaulyje žinomu piligrimų keliu aktorius neturėjo nė minties apie knygą. „Ir grįžęs tikrai mėginau jos nerašyti, – šypteli, – tol, kol galėjau“.

Juozas ir pats negalėjo patikėti, kai iš leidyklos gavo laišką, kuriame buvo vos vienas sakinys: „Sveikiname atvykus į leidyklos autorių gretas“.

„Dievas su šlepetėmis“ nėra vien autentiškas piligrimo dienoraštis. Tikrų pasakojimų ir išgyvenimų sudėta nemažai, – be jų juk ir nebūtų buvę knygos, tačiau nemažai nuotykių ir įvykių yra išgalvota, o pagrindinis knygos veikėjas neturi nei vardo, nei pavardės, nei tautybės, nei profesijos. Juozas sako sąmoningai pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, kad kiekvienas, paėmęs knygą skaityti, galėtų susitapatinti su personažu.

„Ši knyga – mažytis gerumo himnas. Jis tylus, skaudus, jautrus, gal ir juokingas, bet be jokios abejonės – tikras iki pačių širdies gelmių. Tai pasakojimas apie mažuosius, kurie neretai būna patys didžiausi. Ir jei tada, kai žmonės knygą perskaitys, sušvis bent kruopelytė vilties, gerumas bus laimėjęs, o aš – labai laimingas“, – sako knygos autorius.

Paklaustas, ar Camino jis rado, ko ieškojęs, aktorius šypsosi: „Aš tik ėjau nusilenkti Šv. Jokūbui, kurio palaikai ilsisi Santjago de Kompostelos katedroje. Klausiate, ar radau? Neabejoju, jog atsakymą patys surasite knygoje“.

Ir tai – tik keli faktai apie lietuvių itin mėgstamą Didžiosios Britanijos rašytoją Santą Montefiore. Per gyvenimą susipažinusi su ne viena garsenybe, daug keliavusi, o dalį gyvenimo praleidusi Argentinoje, rašytoja savo romanais sugeba prikaustyti ilgam. Tai įrodo ir neblėstantis Lietuvos skaitytojų susidomėjimas – šiuo metu lietuviškai išleidžiamas jau 12-as rašytojos romanas. „Meilės ir karo dainos“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, yra pirmosios Santa Montefiore trilogijos pradžia.

S. Montefiore knygų populiarumas yra neblėstantis: kiekviena nauja autorės knyga atsiduria net ir Lietuvos perkamiausių knygų dešimtukuose.

„Lietuvos knygynų lentynose yra nugulę jau apie 45 tūkst. S. Montefiore knygų egzempliorių. Tačiau ypatingai šios rašytojos kūriniai yra populiarūs tarp internetu literatūrą perkančių skaitytojų, todėl pirmieji su naujausia autorės knyga „Meilės ir karo dainos“ galės susipažinti būtent jie – romanas tapo šio mėnesio „Knygų klubo“ knyga. Rašytojos romanų populiarumą liudija ir tai, kad nors trečioji serijos knyga originalo kalba pasirodys tik liepos mėnesį, pagal ją jau planuojama statyti TV serialą“, – sako internetinės platformos „Knygų klubas“ vadovė Vitalija Matusevičienė.

Atšiaurioje Vakarų Korko grafystėje stūkso šimtametė Deverilų šeimos pilis, kurioje nuo pat mažumės gyvena trys visiškai skirtingos, tačiau neišskiriamos merginos. Bet ugningosios pilies šeimininko duktės Kitės Deveril, jos pusseserės Selijos ir pilies virėjos duktės Bridės gyvenimus staiga perskrodžia negailestingos Airijos nepriklausomybės kovos, iš pagrindų sudrebinančios net šį atokų jų pilies pasaulį. Bundanti pirmoji meilė ir išdavystės, sulaužytos svajonės ir nenuslopinamas maištas už laisvę merginų jaunystės pasaulį paverčia pelenais. Ir, visgi, šių moterų nepaliauja vienyti tvirtas ir neišdildomas ilgesys Deverilų piliai, kurią kažkada visos vadino namais.

Pati rašytoja duodama įvairius interviu, pabrėžia, kad jos knygos turėtų priversti skaitytojus tiek pasijuokti, tiek ir paverkti, bet visų labiausiai – padėti trumpam pabėgti.

„S. Montefiore visame pasaulyje užkariavo milijonų gerbėjų širdis. Jos kūryba pasižymi lengvu, tačiau įtraukiančiu rašymo stiliumi bei intriguojančiomis istorijomis. Lietuvos skaitytojai jau ne kartą spėjo įsitikinti šios rašytojos talentu. Mažai kas moka parašyti tokius romantiškus, bet kartu epiškus romanus – jos herojų personažai sodrūs bei ryškūs, tačiau tai atsveria jautrus pasakojimas. Tai – puiki laisvalaikio literatūra, kurią skaitant sunku atsitraukti nuo knygos net ir labai to norint“, – teigia leidyklos „Alma littera“ direktorė Danguolė Viliūnienė.

S. Montefiore gimė 1970 metais. Kaip teigia pati autorė, ji visą gyvenimą norėjo būt rašytoja – ja ji ir tapo dar 2002 metais išleidusi pirmąjį savo romaną. Nuo to laiko autorė nestokoja kūrybiškumo – kasmet parašo bent vieną romaną. Karališkos istorijos, puotos ir dramos nesvetimos ir pačiai S. Montefiore – ji neseniai mirusios karališkosios šeimos draugės, Princo Charleso krikšto dukros Taros Palmer-Tomkinson sesuo. Bestselerių autorė yra ištekėjusi už garsaus istoriko Simono Sebago Montefiore’s. Šiuo metu jie drauge su dviem vaikais gyvena Londone.

S. Montefiore knygą „Meilės ir karo dainos. Deverilų šeimos saga. 1 knyga“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Pasak jo, esame nugrimzdę sumaištyje ir žemose emocijose, bet žmogaus siela, „ne šio pasaulio būtybė“, siekia aukščiausių jausmų, tai yra laisvės. Tačiau dažnai net labai norint bandymai gyventi aukščiausiais jausmais nepavyksta ir tada gyvenime pradeda dėtis stebinantys dalykai. Būtent apie tai yra ir naujausias rašytojo egzistencinis romanas „Dangaus valdovai“, kurį išleido leidykla „Alma littera“. Jį galima pavadinti ir romantiškiausiu J. Melniko romanu.

Pagrindinis herojus – filosofas, kuris pabėgo su šeima į kalnus, svaiginančią akademinę karjerą iškeitęs į mažo miestelio ramybę. Nuo gyvenimo rutinos jį gelbsti atsitiktinės giminingos sielos, netikėti pokalbiai ir... jo gyvenimo paslaptis. Tą paslaptį jis pradeda atrasti savo darbo kabinete mansardoje aukštai kalnuose. Kiekvienas turi savo paslaptį ir slaptas mintis, jos gali būti žmogui atramos tašku, kol lieka... paslaptyje. Nes žmonės linkę laikyti amoraliu viską, kas neįprasta, nors jokio blogio žmogus niekam nėra padaręs.

Neįprastame, provokuojančiame savo romane rašytojas balansuoja tarp buitinės tikrovės ir mitiškumo, o netikėti erotiniai motyvai nustebins ne tik skaitytoją, bet ir knygos herojų.

„Visą gyvenimą rašau vieną knygą. Apie žmogų, apie tai, kaip jis ieško gyvenimo prasmės. Jei kalbėtume apie mano romanus, tai ankstesnieji jų – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašismas“ – buvo fantastiniai. Šia prasme, „Dangaus valdovai“ – „realistiškesnis“ romanas. Jame, gali pasirodyti, pavaizduotas ne išsigalvotas, o realus pasaulis, kuriame visi gyvename. Tačiau ir šiame romane fantazija bei sąlyginė realybė atlieka lemiamą vaidmenį. Tai taip pat aštraus siužeto knyga, kurios atomazga netikėta. Galiu patikinti, kad skaitytojas niekada nenuspės finalo. Nes jis mane patį nustebino“, – intriguoja rašytojas J. Melnikas.

Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant teiginių, jog jo proza „šiurkšti“, „vyriška“ ir neretai „šokiruojanti“ – ją dažniausiai skaito moterys.

Ir nors pagrindinis naujojo romano herojus – „vidutinio amžiaus“ vyras, išgyvenantis vidinę dramą, skaitytojų auditorija, pasak autoriaus, taip pat greičiausiai bus moterys: „Nes čia, kaip ir visose mano knygose, vyras ieško ir randa save tik susiliedamas su moteriška stichija, – sako rašytojas. – Iš esmės mane daugiausiai jaudina moters sielos mįslė ir iš tikrųjų būtent ji visada yra centre“.

Kita vertus, pasak J. Melniko, visus jo knygų skaitytojus – nepriklausomai nuo jų lyties – vienija vienas bruožas.

„Mano skaitytojas – tai mąstantis žmogus, ieškantis atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus: kam jis gyvena, kokiame pasaulyje, ką jam su savimi daryti... Sakykite, kodėl šiandien žmogus jaučiasi toks vienišas, nors „viską turi“? Romano herojus turi vaikų. Būdami maži, jie buvo jo gyvenimo prasmė. Bet dabar? Dabar jie gyvena savo gyvenimą ir, gerai pagalvojus, yra jam svetimi. O jo brolis? Motina? Esame laimingi ar save apgaudinėjame? Turime šeimą, bet... ji skęsta buityje ir smulkmeniškose problemose. O mes patys? Kas mes? Šios žemės kirminai? Kodel bijome laisvės? Kodėl žmogus negali gyventi taip, kaip erelis? Erelis, ereliškas gyvenimas – tai tampa mano romano simboliu“, – apibendrina J. Melnikas.

Romaną „Dangaus valdovai“ parašęs J. Melnikas – žinomas rimtos prozos autorius, siurrealistas, fantastas. Jo knygos daug kartų patekdavo į geriausios Metų knygos penketukus, verčiamos į kitas kalbas. Romanas „Tolima erdvė“, Metų knygos penketukas Lietuvoje, pripažintas 2013 m. ir BBC metų knyga. Jo paskutinis romanas „Maša, arba postfašizmas“ taip pat pateko į Metų knygos penketuką Lietuvoje ir sulaukė apie dvidešimt pozityvių recenzijų, paskui buvo išverstas į ukrainiečių kalbą, o 2016 m. pateko i BBC metų knygos finalą. Tuo metu rašytojo trumpoji proza išversta į daugiau negu dešimtį kalbų, įtraukta į užsienyje išleistas lietuvių literatūros antologijas.

Su rašytoju J. Melniku skaitytojai turės galimybę susitikti šių metų Vilniaus knygų mugės metu, vasario 24 d. 14 val. Rašytojų kampe.

J. Melniko knygą „Dangaus valdovai“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Kokiomis nuotaikomis pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu gyveno tuometiniai šalies politikai ir valstybės vadovai, dvasininkai, dainininkai, aktoriai ir kiti populiarūs to meto žmonės? Apie ką kalbėjo ir ko linkėjo kuklusis bei daugelio šventuoju pramintas kardinolas V. Sladkevičius?  Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus iki šiol slypėjo neišsemiamuose LRT archyvuose. Dabar leidyklos „Alma littera“ išleistoje knygoje „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ skaitytojai turės galimybę iš naujo pažinti iškiliausias nepriklausomos Lietuvos asmenybes. Tai knyga, parengta Dalios Kutraitės televizijos laidų, LRT transliuotų 20-ojo amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, pagrindu.

Knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ sudaro trisdešimt trys žurnalistės Dalios Kutraitės pokalbiai su skirtingų pažiūrų, likimų ir profesijų žmonėmis. Iš jų susidėlioja nuoširdi, spalvinga to laikotarpio visuomenės nuomonių bei nuotaikų dėlionė. Ši dėlionė svarbi ne tik žurnalistės kalbintų asmenybių amžininkams, bet ir ateinančioms kartoms, kurios norės geriau pajausti ar suprasti istorinio Lietuvos laikotarpio dvasią.

To meto prezidentai, dvasininkai, populiarūs dainininkai, aktoriai, gydytojai ir filosofai pokalbiuose su D. Kutraite dalinasi gyvenimo praeitimi, atvirai sako, dėl ko sielojasi bei kuo tiki. Knygoje gausu gyvenimiškų įžvalgų ir net aforizmų, kuriuos norėsis įsiminti ar net pasibraukti.

„Kai kam ši knyga pasirodys nei šiokia, nei tokia, nes ji – pribraukyta. Lyg vadovėlis, iš kurio kažkas jau mokėsi... Bet verčiau braukykime knygas, kad vėliau nereikėtų braukyti gyvenimo!“ – teigia šios knygos autorė, kviesdama savo žiūrovus ir skaitytojus akistatai su tikrosiomis praėjusio laikotarpio žvaigždėmis, žmonėmis, kurie kuo toliau, tuo ryškiau mums šviečia ir padeda nepasiklysti. „Jei bent kartais manote, kad šiame pasaulyje nieko nėra gražesnio ir baisesnio, kilnesnio ir niekingesnio, paslaptingesnio ir aiškesnio nei žmogus, ši knyga Jums“, – tvirtina D. Kutraitė.

Pasak autorės, visi pokalbiai, lyg vynas brandinti LRT mediatekoje daugiau nei dešimtmetį, šiandien taip pat aktualūs – laikas patikrino ir paryškino žodžių bei minčių prasmę. 1998-1999  metų pokalbius autorė papildė jau šiomis dienomis rašytomis pastabomis, primindama, kaip toliau klostėsi jos herojų likimas. Visus knygoje išspausdintus pokalbius lydi vertingos nuotraukos, kurių autoriai – garsūs Lietuvos fotografai.  

„Joks istorijos vadovėlis neatskleis laikmečio dvasios taip, kaip ją perteiktų tuo metu gyvenę politikai, menininkai, dvasininkai. Tad šie pokalbiai – ne tik apie iškilias mūsų valstybės asmenybes, bet ir apie pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, apie kurį išgirstame iš pirmų lūpų“, – apibendrina D. Kutraitė.

Knyga „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ yra bendras leidyklos „Alma Litera“ ir LRT projektas.

Knygos autorė Dalia Kutraitė, baigusi Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę, kelis dešimtmečius dirbo Lietuvos televizijoje. Iš pradžių kūrė linksmus tekstus, pasakas ir scenarijus legendiniams „Labanakt Vaikučiams“ bei kitoms vaikų laidoms, o vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėmė rengti autorines pokalbių laidas. Savitai, nuoširdžiai ir neįprastai tiems laikams ieškodama laimės ir išminties įvairių likimų žmonių gyvenimuose, D. Kutraitė pirmoji sulaužė oficialaus bendravimo televizijos ekrane tradiciją. Ypač didelio populiarumo sulaukė laida „Dalia Kutraitė kalbina...“, kurios pagrindu ir parengta ši knyga. 

D. Kutraitės knygą „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.