Iš dokumentinių kadrų sumontuota kino juosta prasidėjo netoli Leipcigo filmuotais vaizdais. Operatoriaus kamera užfiksavo po visą teritoriją išsimėčiusius, keisčiausiomis pozomis gulinčius kūnus. Dalis jų buvo pajuodę. Paaiškėjo, kad tai kaliniai, kuriuos nacionalsocialistai suvarė į pastatą. Vėliau sargybiniai jį padegė. Iš degančio statinio besiveržiančius žmones naciai bandė pribaigti šūviais. O tie, kuriems pavyko išvengti kulkų, paskutinį atodūsį išleido pakibę ant spygliuotos vielos.

Vėliau buvo vaizdai iš Penigo (Saksonija), Ordrufo (Tiuringija), Buchenvaldo (Veimaras), Dachau (Bavarija) ir kitų atokių miestelių, kurių pašonėse buvo įkurtos koncentracijos, naikinimo, priverstinio darbo ir karo belaisvių laikymo institucijos.

Atidūs operatoriai įamžino atokiose pašiūrėse ir sandėliuose sukrautus lavonų, dantų, kaulų, pelenų, plaukų kalnus, iš bado sunykusius gyvuosius, kuriuose rusenančią gyvybę išdavė tik tebejudančios akys, ekscentriškus, iš žmogaus kaulų ir odos padarytus dirbinius (pvz., prespapjė iš susitraukusios žmogaus galvos).

Jie neužmiršo ir besišypsančių aplinkinių Vokietijos miestelių gyventojų, kurių veidus greitai keitė santūresnės išraiškos. Amerikiečiai juos atvežė į stovyklas tam, kad šie savo akimis pamatytų Trečiojo reicho valdžios vaisius.

Stalage VI-C užfiksuotuose kadruose grupė kalinių, knisdamiesi po šiukšles, demonstravo savo maisto paieškų metodus. Filmas baigėsi iškalbingu reginiu iš Bergen-Belseno (Žemutinė Saksonija) koncentracijos stovyklos – išvaduotojų buldozeris į amžinojo poilsio vietą stūmė krūvas lavonų.

Filme parodyti vaizdai ir kiti kaltintojų pateikiami įrodymai sukrėtė ne vieną teisiamųjų garde sėdintį kaltinamąjį. Hermannas Wilhelmas Göringas (1893–1946) buvo bene vienintelis, kuris iki pat galo įžūliai ir atkakliai stengėsi išsisukinėti. O nusižudydamas egzekucijos išvakarėse jis tarsi paskutinį kartą nusispjovė ant teismo, kaltinimų ir nacizmo aukų.

Vokiečių okupuotą Lenkijos dalį valdęs Hansas Michaelis Frankas (1900–1946) buvo vienas iš nedaugelio teisiamųjų, bandžiusių išreikšti atgailą. Patekęs į amerikiečių nelaisvę, jis dukart bandė nusižudyti, tačiau vėliau kalėdamas atidavė 43 asmeninės korespondencijos tomus (teismo metu jie buvo panaudoti prieš jį kaip įrodymas) ir atsivertė į katalikybę. Teigiama, kad jis bene vienintelis į egzekucijos vietą ėjo šypsodamasis.

Panašų santūrumą bandė demonstruoti ir buvęs H.M.Franco padėjėjas Arthuras Seyss-Inquartas (1892–1946).

"Mirtis pakariant. Ką gi, atsižvelgiant į visą situaciją, nieko kito nebuvo galima tikėtis", – pratarė buvęs okupuotų Nyderlandų valdytojas, dėl kurio kaltės daugybė žydų ir olandų patyrė siaubingas kančias.

Pagrindinis kaltintojų smūgis dėl vergų darbo išnaudojimo teko dviem vyrams – Bertholdui Konradui Hermannui Albertui Speerui (1905–1981) ir Ernstui Friedrichui Christophui Sauckeliui (1894–1946). B.K.H.A.Speeras buvo architektas ir Adolfo Hitlerio (1889–1945) favoritas. Nuo 1942 m. vasario jis ėjo apginklavimo ir karo pramonės ministro pareigas.

E.F.C.Sauckelis parūpindavo karo pramonei reikalingos pigios darbo jėgos, o B.K.H.A.Speeras ją paskirstydavo savo nuožiūra. Proceso metu B.K.H.A.Speeras stengėsi įrodyti teismui, kad Trečiajame reiche jis tebuvo paprastas technokratas-oportunistas, atsitiktinai įtrauktas į nacistinės beprotybės žabangas. Tarsi to būtų negana, B.K.H.A.Speeras pademonstravo turįs gražbylystės dovaną.

"Naujas tokio masto karas baigsis žmonių kultūros ir civilizacijos sunaikinimu. Šio teismo pareiga – padėti išvengti tokių iškrypusių karų ir nustatyti taisykles, kuriomis remdamiesi žmonės galėtų kartu gyventi", – sovietinės turgavietės prekystalį išsaugoti siekiančio visuomenininko balsu suokė B.K.H.A.Speeras.

Jo vaidyba teismui padarė įspūdį. B.K.H.A.Speeras gavo dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę, o E.F.C.Sauckelis buvo pakartas. Atlikęs įkalinimo bausmę, B.K.H.A.Speeras toliau puoselėjo savo apolitiško biurokrato-profesionalo įvaizdį. Jis noriai bendravo su žiniasklaida, leido prisiminimų knygas.

Antrasis dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę gavęs žmogus buvo nacių jaunimo organizacijų vadovas Balduras Benediktas von Schirachas (1907–1974). Jis taip pat demonstravo atgailą ir viešai atsižadėjo fiurerio. Įkalinimo metu jį nubaudė dar ir žmona, pareikalaudama skyrybų. B.B. von Schirachas taip pat išleido memuarus.

Trečiojo reicho užsienio reikalų ministrui Joachimui von Ribbentropui (1893–1946) teismas skyrė mirties bausmę. Jo pirmtakas Konstantinas Hermannas Karlas Freiherris von Neurathas (1873–1956) buvo nuteistas penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme.

Teismo metu feldmaršalas Wilhelmas Bodewinas Johannas Gustavas Keitelis (1882–1946) stengėsi laikytis oriai. Jis ir kolega Alfredas Josefas Ferdinandas Jodlis (1890–1946) buvo kaltinami įsakymų, raginusių kuo žiauriau susidoroti su raudonaisiais komisarais, antinacių partizanais ir jų konsultuoti atvykusiais specialiųjų pajėgų kariais, leidimu. Teigiama, kad egzekucijos metu W.B.J.G.Keitelis padėkojo liuteronų dvasininkui už pagalbą ir paprašė Dievo pasigailėti Vokietijos žmonių.

A.J.F.Jodlis taip pat buvo pakartas. Vėliau jo egzekucijos nuosprendis buvo panaikintas, tačiau generolui tai nebebuvo aktualu. Jo žmonai teismas leido susigrąžinti turtą. Vėliau dar kitas teismas ir šį nuosprendį panaikino, tačiau našlė galėjo pasilikti vertybes.

Sakoma, kad didžiausią iškalbingumą ant ešafoto pademonstravo nacionalsocializmo ideologijos teoretikas Alfredas Ernstas Rosenbergas (1893–1946). Paklaustas, ar nenorėtų paskelbti paskutinio pareiškimo, prieš egzekuciją jis tepasakė vienintelį žodį: "Ne."

Zoologijos sodo pranešime sakoma, kad niekas žmonės nenukentėjo per incidentą, kai iš aptvaro kol kas neišaiškintu būdu pabėgo du jauni liūtai – Madžo ir Močegecis.

„Gyvūnai kažkokiu būdu sugebėjo įveikti užtvarą. Zoologijos sodas dėl šio incidento buvo uždarytas. Dabar jo teritorijoje nėra nei vieno lankytojo“, – dienraštis „Bild“ anksčiau citavo šios įstaigos atstovę Marią Saegebarth (Mariją Zėgebart).

Pasak pareigūnų, vienas liūtas buvo sėkmingai parvarytas į aptvarą, o kitas pašautas migdomąja strėlyte ir artimiausiu laiku turėtų grįžti už grotų.

Abu patinai pasaulį išvydo maždaug prieš metus Bazelio zoologijos sode Šveicarijoje. Į Leipcigą jie buvo atvežti rugpjūtį.

Po susivienijimo 1990 metais kasmet į vakarų Vokietiją ieškoti darbo ir geresnės perspektyvos išvažiuodavo po 200 tūkstančių žmonių.

Pasak Federalinio gyventojų tyrimo instituto, posūkis įvyko 2014 metais, daugiausia dėl vis didėjančio Vokietijos sostinės patrauklumo.

„Berlynas ir jo apylinkės yra patrauklios migrantams iš vakarų, – nurodo institutas. – Be Berlyno grynoji imigracija būtų neigiama“.

Kituose rytų miestuose, kaip Dresdenas ir Leipcigas, taip pat stebimas prieaugis, bet mažesniuose miestuose gyventojų skaičius mažėja.

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Berlyno sienos nugriovimo, rytinėje Vokietijoje nedarbas tebėra didesnis negu vakarinėje.

Vilniaus knygų muge atidavę duoklę Lietuvos skaitytojams, šalies leidėjai dėmesį sutelkė į užsienyje vykstančius renginius. Lietuvos nacionalinis stendas pristatomas vakar prasidėjusioje Tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje. Po jos lauks Bolonijos vaikų knygų mugė (kovo 30–balandžio 2 d.) ir Londono knygų mugė (balandžio 14–16 d.).

Pavasariniame knygų mugių maratone išsiskiria Leipcigo ir Londono renginiai – šiemet jos lietuviams taps savotišku apšilimu rengiantis išskirtiniam pasirodymui po kelerių metų. 2017 m. Leipcigo knygų mugėje Lietuva dalyvaus garbės viešnios teisėmis, o 2018 m. Londone kartu su Latvija ir Estija Baltijos šalys bus paskelbtos mugės "Market Focus".

Poezija, dizainas ir muzika

Šiemet Lietuvos kultūros institutas Leipcige prisistatė ne tik stende, į kurį kviečia užsienio leidėjus ir Lietuvos kultūra besidominčius asmenis, bet ir kartu su partneriais parengė kultūros renginių programą. Joje – lietuvių ir latvių poezijos skaitymai su lietuvių poetais Rimantu Kmita, Ilze Butkute, latviais Anna Auzina, Karliu Vėrdiniu, vokiškai eiles skaitančiu Markusu Roduneriu. Poezijai žavesio suteikė Leipcige reziduojančios jaunos lietuvių smuikininkės Rakelės Chijėnaitės muzikavimas.

Leipcige pristatomas vokiečių kalba išleistas leidinys "Vilniaus architektūros gidas" (sudarytojos Julija Reklaitė ir Marija Drėmaitė) ir šiemet kūrybingiausia Lietuvoje išrinkta Dalios Staponkutės knyga "Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja". Greta rengiamos dailininko Pauliaus Juodišio vedamos kūrybinės dirbtuvės – jo kūryba taip pat bus pristatoma mugės kultūrinėje programoje.

Diskusijų panelėje apie knygų dizainą – ir lietuvio Tomo Mrazausko pranešimas apie fotografijos knygų specifiką. Knygos meno parodoje eksponuojami lietuvių menininkų Kęstučio Vasiliūno, Monikos Micevičiūtės ir Robertos Vaigeltaitės darbai.

Ypatingą progą prisistatyti Vokietijoje Lietuva turės ir 2017 m., kai pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į ją, kaip garbės viešnią. Šiemet Leipcige garbės viešnios teisės atiteko Izraeliui.

Vokiškakalbės erdvės svarba

"Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva būtina išnaudoti kad ir menkiausias galimybes prisistatyti kuo įvairiapusiškiau, – teigia pernai Leipcigo knygų mugėje "Nidos kronikas" pristačiusi istorikė Vilija Gerulaitienė. – Turime geros literatūros, kaip reta puikių poetų, tad dalyvaudami tokiuose renginiuose galime per asmeninį santykį su lankytojais, užsienio leidėjais, knygų dizaineriais įtikinti juos, kad esame verti dėmesio, esame saviti ir turime kultūrinių ir istorinių patirčių, kurios aktualios ir kitoms tautoms".
Anot V.Gerulaitienės, Vokietija lietuviams svarbi dar ir tuo, kad istoriškai šios šalies žmonės jaučia ypač šiltą santykį su Baltijos šalimis, domisi mūsų bendra istorija, be to, žavisi mūsų ryžtu lemiamą paskutinį XX a. dešimtmetį.

"Manau, kad mąstant apie mūsų literatūros sklaidą Vokietija yra pati palankiausia erdvė vokiškakalbėse šalyse, – pasakojo pernai mugėje viešėjęs rašytojas Antanas A.Jonynas. – Vadinasi, ne vien Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse Lietuva yra domimasi, atsiranda nemažai žmonių, kurie yra susiję su ja emociniais, istoriniais ryšiais."

Tarptautinė Leipcigo knygų mugė ir didžiausias literatūrinis Europos festivalis "Leipcigas skaito" kasmet pritraukia vis daugiau žmonių. Pernai rekordinė Leipcigo knygų mugė gyrėsi sulaukusi daugiau nei 175 tūkst. lankytojų, o šiemet tikimasi dar daugiau.

Kovą kartu su pavasarinėm nuojautom, tarp Lietuvos kultūros instituto užduočių atsiranda intensyvus dalyvavimas tarptautinėse Europos knygų mugėse. Pradžią žymi šiemet kovo 12 dieną prasidėsianti Leipcigo knygų mugė, vos grįžus bus ruošiamasi vykti į Bolonijos vaikų knygų mugę, o po jos, balandžio viduryje, estafetę perims Londono knygų mugė. Pastaroji, kaip ir Leipcigo knygų mugė, Lietuvai yra itin svarbios: 2017 m. Lietuva dalyvaus garbės viešnios teisėmis, o 2018 m. kartu su Latvija ir Estija Londone Baltijos šalys bus paskelbtos mugės „Market Focus“.

„Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva būtina išnaudoti kad ir menkiausias galimybes prisistatyti kuo įvairiapusiškiau, – teigia pernai Leipcigo knygų mugėje „Nidos kronikas“ pristačiusi istorikė Vilija Gerulaitienė. – Turime gerą literatūrą, kaip reta puikius poetus, tad dalyvaudami tokiuose renginiuose galime per asmeninį santykį su lankytojais, užsienio leidėjais, knygų dizaineriais įtikinti juos, kad esame verti dėmesio, esame saviti ir turime kultūrinių ir istorinių patirčių, kurios aktualios ir kitoms tautoms. Vokietija mums svarbi dar ir tuo, kad istoriškai šios šalies žmonės jaučia ypač šiltą santykį su Baltijos šalimis, domisi mūsų bendra istorija, be to, žavisi mūsų ryžtu lemiamą paskutinį XX a. dešimtmetį.“

Šiemet Lietuvos kultūros institutas prisistatys ne tik stende, į kurį kvies užsienio leidėjus ir Lietuvos kultūra besidominčius asmenis, bet ir kartu su partneriais parengė kultūrinių renginių programą. Joje vyks lietuvių ir latvių poezijos skaitymai, kuriuose dalyvaus lietuvių poetai Rimantas Kmita, Ilzė Butkutė, latviai Anna Auzina, Karlis Verndins, vokiškai eiles skaitys Markus Roduner, kuriems akomponuos Leipcige reziduojanti jauna lietuvių smuikininkė Rakelė Chijėnaitė, bus pristatyti vokiečių kalba išleisti leidinys „Vilniaus architektūros gidas“ (sudarytojos Julija Reklaitė ir Marija Drėmaitė) ir šiemet kūrybingiausia Lietuvoje išrinkta Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Greta vyks dailininko Pauliaus Juodišio vedamos kūrybinės dirbtuvės, jo kūryba irgi bus pristatoma mugės kultūrinėje programoje. Diskusijų panelėje apie knygų dizainą greta kinų dizainerių pasisakys ir lietuvis Tomas Mrazauskas, kalbėsiantis apie fotografijos knygų specifiką. Taip pat, knygos meno parodoje bus eksponuojami lietuvių menininkų Kęstučio Vasiliūno, Monikos Micevičiūtės ir Robertos Vaigeltaitės darbai.

„Lietuvai yra neabejotinai svarbu prisistatyti tokio pobūdžio renginiuose, - po pernykštės Leipcigo knygų mugės, kurioje viešėjo, dalijosi mintimis Leonidas Donskis, -  Ne tik todėl, kad Vokietija yra labai stipri šalis tiek ekonomiškai, tiek politiškai. Jų kultūra – milžiniška teritorija, todėl turėti joje savo lietuviškas salas su lietuvių poetais, prozininkais, eseistais – didžiulis dalykas. Mes paliekam save, savotiškas mūsų kultūros ir kūrybos sėklas vokiečių skaitytojams, atrasiantiems Lietuvą ne tik per turizmą ar reklamą, bet ir per literatūrą bei kultūrą“.

Ypatingą progą tam Lietuva turės 2017 m., kuomet pagrindinis dėmesys bus koncentruojamas į ją, kaip garbės viešnią. Šiemet į Leipcigą vyksta ir LR kultūros ministras Šarūnas Birutis, su juo Lietuvos stendo atidaryme dalyvaus ir LR ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis bei Leipcigo mugės direktorius Oliveris Zille, kurie oficialiai paskelbs apie pasirašytą ketinimų sutartį. Tarptautinė Leipcigo knygų mugė Europoje yra žinoma kaip viena profesionaliausių knygų gurmanų erdvių, kurioje itin išsamiai pristatomos Europos knygų naujienos, išskirtinį dėmesį skiriant Rytų ir Vidurio Europos literatūrai, taip pat – kultūrinei programai, susitikimams ir pokalbiams su rašytojais bei literatūrinėms parodoms. Šiemet Leipcige garbės viešnios teisės atiteko Izraeliui.

„Manau, jog mąstant apie mūsų literatūros sklaidą, Vokietija yra pati palankiausia ir dėkingiausia erdvė, - pasakojo lietuvių rašytojas Antanas A. Jonynas, praėjusiais metais taip pat viešėjęs Leipcige, - vokiečiakalbėse šalyse – vadinasi, ne vien Vokietijoje,  bet ir Austrijoje, Šveicarijoje, kitose šalyse – Lietuva yra domimasi, atsiranda nemažai žmonių, kurie yra susiję su ja emociniais, istoriniais ryšiais“.

Tarptautinė Leipcigo knygų mugė ir didžiausias literatūrinis Europos festivalis „Leipcigas skaito“ kasmet pritraukia vis didesnį kiekį žmonių. Pernai, rekordinė Leipcigo knygų mugė gyrėsi daugiau nei 175 tūkst. lankytojais, o šiemet tikimasi dar daugiau. Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su kultūros atašė Vokietijoje dr. Gabriele Žaidyte ir LR Kultūros ministerija, Leipcigo knygų mugėje įkurs nacionalinį Lietuvos stendą, kuriame su lietuvių literatūra supažindins įvairūs informaciniai leidiniai, literatūros tekstų rinktinės, lietuvių autorių knygų, išverstų į vokiečių kalbą, ekspozicija. Taip pat Leipcigo knygų mugėje mus eksponuojamos gražiausiomis pripažintos ir ką tik Vilniaus knygų mugėje apdovanotos lietuviškos knygos.

Lietuva pakviesta tapti pagrindine Leipcigo knygų mugės viešnia 2017 metais.

Šią savaitę Kultūros ministerijoje lankęsis Leipcigo knygų mugės direktorius Oliveris Zille (Oliveris Zilė) pristatė šią mugę, vykstančią gyventojų skaičiumi į Vilnių panašiame Leipcige, ir pakvietė Lietuvos kultūros ministrą apsilankyti mugėje kitų metų kovo mėnesį.

„Džiaugiuosi, kad Lietuva turės puikią progą garsiojoje Leipcigo knygų mugėje pristatyti ne vien savo literatūrą ir leidybą, bet ir kultūrą plačiąja prasme“, –  sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Leipcigo knygų mugė yra didžiausia knygų mugė Vokietijos rytuose, atvira lankytojams, kaip ir Vilniaus knygų mugė. Ji tapo didžiausia knygų muge Vokietijoje 1632 metais, kai pristatomų knygų skaičiumi aplenkė knygų mugę Frankfurte. Šioje pozicijoje išbuvo iki 1945 metų, kai Frankfurto knygų mugė atgavo prarastą poziciją, pabrėžia Kultūros ministerija.

Kasmet vykstanti mugė sutraukia beveik 240 tūkst. mugės ir festivalio „Leipcigas skaito“ lankytojų iš visos Vokietijos, taip pat Austrijos ir Šveicarijos. Iš 175 tūkst. lankytojų, atvykstančių į Leipcigo parodų centrą, 53 tūkst. mugėje lankosi verslo reikalais, 29 tūkst. yra mokytojai ir dėstytojai.

Šiemet Leipcigo mugėje buvo akredituota daugiau nei 2700 žurnalistų.

Vokietijos rytiniame Leipcigo mieste apie 200 tūkst. žmonių ketvirtadienio vakarą dalyvavo eitynės su žvakėmis, minėdami prieš 25 metus įvykusį masinį protestą, tapusį svarbiu posūkio procese, per kurį mėnesiu vėliau griuvo Berlyno siena.

Europos šalių lyderiai ir buvęs disidentai kartu su vietos gyventojais dalyvavo visą dieną vykusiuose minėjimuose, kuriuos vainikavo istorinių eitynių reinscenizacija, tvyrant nerimui dėl dabartinės Šaltojo karo laikus primenančios įtampos su Rusija, kurią kursto krizė Ukrainoje.

Šios ceremonijos vyko likus lygiai mėnesiui iki iškilmių Berlyne, per kurias bus minimos komunistinio Rytų Vokietijos režimo pastatytos neapkenčiamos sienos griūties 25-osios metines.

Tą istorinį 1989-ųjų rudenį kelis pirmadienius iš eilės buvo rengiamos vis didesnės demonstracijos Rytų Vokietijos miestuose, protestuojant prieš Ericho Honeckerio (Ericho Honekerio) diktatūrą.

Į spalio 9-ąją vykusį taikų protestą Leipcige komunistinė vyriausybė ir sovietų pajėgos reagavo su nepatiklia nuostaba. Jis žymėjo posūkio tašką po kelis mėnesius trukusių neramumų, tačiau taip pat padidino nuogąstavimus, kad gali įvykti kruvinas susidorojimas, panašus į tų pačių metų birželį surengtą Pekino Tiananmenio aikštėje.

Dabartinis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas (Joachimas Gaukas), kuris anuomet buvo prodemokratiškas pastorius komunistinėje Rytų Vokietijoje, sakė, kad 1989-ųjų spalio 9-osios naktis buvo „stebuklinga“ ir gyrė demonstrantų narsą.

„Jiems buvo pažįstama valdžios arogancija – įsakymas šaudyti jokiu būdu nelaikytas neįsivaizduojamu, – J.Gauckas sakė per ceremoniją prie Leipcigo koncertų rūmų „Gewandhaus“. – Tačiau jie (demonstrantai) vis tiek atėjo – dešimtys tūkstančių įveikė engėjų baimę, nes jų laisvės troškimas buvo stipresnis. Jie privertė valdžią nuleisti ginklus prieš triuškinamas mases.“

Leipcige prie J.Gaucko prisidėjo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos lyderiai, dešimtys buvusių aktyvistų, taip pat du buvę JAV valstybės sekretoriai – Jamesas Bakeris (Džeimsas Beikeris) bei Henry Kissingeris (Henris Kisindžeris), kuris yra gimęs Vokietijoje.

Berlyno sienos atvėrimas lapkričio 9-ąją rytų vokiečiams suteikė seniai reikalautą laisvę keliauti į Vakarų šalis, pažymėjo komunistinio režimo saulėlydį ir tolesnį Vokietijos suvienijimą 1990-ųjų spalį.

J.Bakeris, vadovavęs JAV Valstybės departamentui 1989–1992 metais, sakė, kad eitynės Leipcige buvo „pradžia žygyje į laisvę, kuris nesiliovė, kol buvo pasiekta laisvė VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos) ir kitų pavergtų Vidurio bei Rytų Europos šalių žmonėms“.

Tačiau jis perspėjo, kad daugelis postkomunistinių šalių dabar jaučia „baimę ir nerimą“ dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.

„Nemanau, kad visiškai grįšime į Šaltojo karo padėtį. Esu tikras, kad negrįšime, – J.Bakeris sakė žurnalistams. – Tačiau norėčiau jums priminti, kad 15 metų po 1991-ųjų Rusija ir Vakarų šalys labai glaudžiai bendradarbiavo. Per tuos 15 metų Europa tapo ... vientisa ir laisva, ir nežinau, kodėl negalėtume prie to grįžti.“

Vėliau lyderiai susitiko Šv.Mikalojaus bažnyčioje, kurioje buvo meldžiamasi už taiką. Tokios pačios pamaldos, prieš 25 metus kas savaitę rengtos velionio kovingojo pastoriaus Christiano Fuehrerio (Kristiano Fiurerio), padėjo įžiebti aktyvistų judėjimą.

Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis (Bronislavas Komorovskis) išreiškė viltį, kad žmonės, siekiantys demokratinės „laisvės Artimuosiuose Rytuose, taip pat Ukrainoje“, pasimokys iš įvykių Rytų Vokietijoje 1989 metais.

Tūkstančiai karo istorijos entuziastų sekmadienį atvaizduos „Tautų mūšio“ eigą netoli Vokietijos miesto Leipcigo, praėjus 200 metams po to, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas patyrė ten svarbų pralaimėjimą.

Stebint beveik 30 tūkst. žiūrovų, maždaug 6 000 istorijos entuziastų iš viso Senojo žemyno inscenizuot mūšius, vykusius 1813 metų spalį, kurie buvo vieni iš kruviniausių XIX šimtmečio Europoje.

Tuo metu Prūsijos monarchija kartu su sąjungininkėmis Austrija, Rusija, Švedija ir Britanija sudavė dar vieną skaudų smūgį Napoleono pajėgoms, kurios jau buvo susilpnintos pragaištingo žygio į Rusiją.

Per mūšį 1813 metų spalio 16–19 dienomis žuvo beveik 100 tūkst. karių – iš maždaug 600 tūkst., kurie jame dalyvavo.

Tačiau sekmadienį vyksiančios inscenizacijos tikslas yra žmonių „susitaikymas“, sakė Michelis Kothe (Mišelis Kotė), šį renginį organizuojančios „Tautų mūšio asociacijos“ narys.

„Kitaip negu anais laikais, žmonės iš 28 šalių taikiai stovyklaus kartu prieš mūšį“, – aiškino jis.

Šio šou žvaigžde taps Frankas Samsonas – 46 metų paryžietis advokatas, kurio specializacija yra eismo taisyklių pažeidimai. Jis reguliariai apsigobdavo Prancūzijos imperatoriaus mantiją nuo 2005 metų.

Kaip ir visi inscenizacijos dalyviai, šis XIX šimtmečio istorijos entuziastas yra savanoris.

„Kai kada būdavo siūloma, kad man turėtų būti atlyginama, tačiau man tai yra hobis, – jis sakė naujienų agentūrai AFP. – Leipcige aš pats už viską sumoku.“

F.Samsonas sakė, kad Napoleono uniforma, kurią jis vilkės per inscenizaciją, kainavo 1–1,5 tūkst. eurų (3,5–5,2 tūkst. eurų), tačiau kai kurios kitos karių uniformos yra daug brangesnės – iki 10 tūkst. eurų (34,5 tūkst. litų).

Kaip ir F.Samsonas, kuris savo žmoną ir du sūnus vežiojasi beveik į visus su Napoleono karais susijusius renginius, daugelis kitų „karių“ taip pat įtikino moteris ir vaikus dalyvauti šiame šou.

Kad tobulai įsijaustų į savo vaidmenį, F.Samsonas pusantrų metų mokėsi Napoleono gimtosios korsikiečių kalbos.

„Niekada nekalbu angliškai mūšio lauke, nes Napoleonas nemokėjo tos kalbos“, – aiškino jis.

Jis taip pat septynerius metus tobulino raitelio įgūdžius. Be to, F.Samsonas sakė, jog dirbdamas advokatu jis yra pratęs prie „žaidimo vaidmenimis“.

Jis sakė, kad vaizduodamas Napoleoną įprato elgtis kaip tas „irzlus ir choleriško būdo“ žmogus, taip pat vaikščioti taip greitai, „kas karininkai nuolat bėgioja paskui mane“.

Pasak F.Samsono, Napoleonas dažnai šaukdavo ant savo karininkų, už ką buvo „garbinamas kareivių“.

F.Samsono ūgis – 1,72 metro, todėl jis yra dviem centimetrais aukštesnis negu jo istorinis prototipas, kaip rodo Britanijos gydytojo atlikto imperatoriaus palaikų tyrimo duomenys.

Pasak M.Kothe, didėjantis entuziazmas dalyvauti tokiose didelio masto inscenizacijose tikriausiai susijęs su faktu, kad žmonės juose „išgyvena istoriją“ daug tikroviškiau negu „dulkėtuose muziejuose“.

Napoleono pralaimėjimas prie Leipcigo 1813 metais žymėjo jo imperijos dominavimo vokiečių valstybėse pabaigą ir padarė joms didžiulį poveikį.

Šis mūšis „tapo galingu nacionaliniu mitu“, sakė Europos Parlamento pirmininkas vokietis Martinas Schulzas (Martinas Šulcas).

Vokietija, kurią šimtmečius sudarė daugybė mažyčių valstybių, po Leipcigo mūšio tęsė savo ilgą žygį susivienijimo link. Šio proceso kulminacija įvyko 1871 metais, vadovaujant Prūsijai, kai Prancūzija vėl buvo nugalėta.

F.Samsonui buvo „malonu šuoliuoti per sniegą Austerlice“, 2005-aisiais minint vienos iš didžiųjų Napoleono pergalių 200-ąsias metines, tačiau jis ne mažiau laukia po dvejų metų vyksiančio šou, kuriame bus atkartotas paskutinis imperatoriaus pralaimėjimas Vaterlo mūšyje Belgijoje.