Mirus Leonidui Iljičiui, SSRS sostą perėmė ilgametis Valstybės saugumo komiteto (KGB) vadovas Jurijus Vladimirovičius (1914–1984). Jam šeimininkaujant Liubiankoje, disidentai-antikomunistai užplūdo psichiatrines ligonines, o Vakaruose vienas po kito ėmė dygti įvairiausi "pacifistiniai" judėjimai.
Šie, nors ir skelbė kovojantys "už abstrakčią taiką", buvo nukreipti vien prieš JAV politiką, mat nei agresyvių sovietų veiksmų prieš kitas valstybes, nei žmogaus teisių pažeidimų SSRS teritorijoje beveik nekritikuodavo.
Dar Jurijus Vladimirovičius buvo asmeniškai atsakingas už antisovietinių sukilimų Vengrijoje (1956 m.) ir Čekoslovakijoje (1968 m.) numalšinimus. Prieš tapdamas KGB vadovu, jis dirbo įvairiose sovietų diplomatinėse atstovybėse. Kremliuje jis užsibuvo trumpai, mat sirgo sunkia inkstų liga, kuri jį veikiausiai ir pribaigė 1984 m. vasarį.
Paskui SSRS soste trumpai sėdėjo Konstantinas Ustinovičius (1911–1985). Amžininkai beveik neturi ką pasakyti apie jo valdymą. Žinoma tik tai, kad toks tikrai buvo.
Pagaliau po prabangių laidotuvių epochos 1985 m. kovą SSRS valdovo regalijos atiteko jaunam, profesionaliam komunistui Michailui Sergejevičiui (1931), kurį ilgą laiką protegavo tas pats Jurijus Vladimirovičius.
Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje. Tiesa, bolševikams neblogai sekėsi plėsti savo įtaką Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje ir leisti pinigus branduoliniams ginklams kurti, tačiau vidaus problemos grasino šiuos pasiekimus sunaikinti, o ir avantiūra Afganistane sovietams ne itin nusisekė.
Iš savo pirmtakų Michailas paveldėjo valstybę, kurios vidaus politika ir ekonomika buvo sustingusios lyg raudonarmiečio lavonas Suomijos tundroje.
Tarsi to dar būtų negana, 1986 m. balandžio 26 d. atominėje Černobylio elektrinėje (Ukraina) įvyko avarija. SSRS valdžia bandė šį incidentą nuslėpti ir jiems neblogai pavyko, mat nemažai žmonių apie nelaimę Černobylyje sužinojo tik po 33 metų, pasižiūrėję HBO televizijos kurtą serialą.
Dar ir dabar daug kas tiki, kad, siekdamas eliminuoti visas šias problemas bei nelaimes, Michailas po ilgos kontempliacijos į pasaulį paleido reformas, pagarsėjusias "glastnost" bei "perestroikos" pavadinimais.
Praėjus vos porai metų po Černobylio avarijos, komunistinę Lenkiją sukrėtė protestai. Maištaujantys angliakasiai ir laivų statyklų darbininkai reikalavo vėl legalizuoti visuomeninį "Solidarumo" judėjimą, kuris jau keletą metų buvo priverstas veikti pogrindyje. 1988 m. rugpjūčio pabaigoje komunistinė valdžia pagaliau drįso pakviesti vieną šio judėjimo lyderių Lechą Walęsą (1943) "darbo" pokalbio.
1989 m. vasarį prasidėjusiomis derybomis buvo pasiekta pirmoji pergalė – nutarta tų pačių metų birželį surengti pirmuosius pusiau laisvus rinkimus (juose "Solidarumo" atstovai laimėjo beveik visas vietas Lenkijos parlamente ir Senate).
Beveik tuo pat metu panašūs procesai vyko ir kitoje raudonosios zonos valstybėje – Vengrijoje. Dar 1989 m. vasarį čia buvo priimtas demokratinių pataisų paketas, įteisinantis profesinių sąjungų pliuralizmą, spaudos ir susirinkimų laisvę. Tų pačių metų balandį prasidėjo valdžios bei antikomunistinių jėgų derybos (jas paskatino kovą vykę protestai), o gegužės 2 d. Vengrija pradėjo išmontuoti savo "geležinės uždangos" dalį, skiriančią ją nuo Austrijos.
Taip pat birželio 1 d. komunistinė Vengrijos valdžia oficialiai pripažino, kad vienas 1956 m. sukilimo lyderių, buvęs ministras pirmininkas Imre Nagy (1896–1958), – anaiptol ne išdavikas ir kad jam įvykdytas parodomasis mirties nuosprendis buvęs neteisėtas.
Vis labiau plintanti maišto dvasia neaplenkė ir pačios Sovietų Sąjungos, mat čia galvas ėmė kelti Baltijos šalių judėjimai, siekiantys nepriklausomybės. Jų iniciatyva tūkstančiai žmonių, minėdami sovietų ir nacių sandorio pakto 50-metį, rugpjūčio 23 d. susijungė į gyvąją grandinę.
Vengrų sprendimas išardyti užtvaras pridarė didelių problemų Rytų Vokietijos valdžiai, mat daug vokiečių, pasinaudodami šia spraga, per kelis mėnesius paliko socialistinį rojų, maža to, Leipcigą ėmė krėsti masinės demonstracijos, reikalaujančios teisių keliauti bei demokratiškai išrinktos valdžios.
Šie Liuteronų bažnyčios palaikymo sulaukę protestai vis labiau plėtėsi ir sutraukė vis daugiau žmonių, kurių negąsdino nei areštai, nei jėgos struktūrų naudotas smurtas ar grasinimai. Siekdama sustabdyti bėglius, Rytų Vokietijos valdžia 1989 m. spalio 3 d. uždarė savo ir Čekoslovakijos sieną, tuo tik dar labiau sustiprindama gyventojų paramą sparčiai augantiems protestams.
Nesulaukusi nei SSRS, nei kitų komunistinių valstybių paramos, Rytų Vokietijos valdžia nusprendė paruošti įstatymo pataisas, leidžiančias rytiečiams lengviau patekti į Vakarų pusę. Jas spaudos konferencijoje turėjo pristatyti nomenklatūros elito atstovas Günteris Schabowskis (1929–2015). Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios, tad žurnalistų paklaustas, G.Schabowskis išsakė pirmą į galvą šovusią mintį, jog "kiek jam žinoma, įstatymas įsigaliosiantis nuo dabar".
Valdžia pamiršo informuoti pranešėją, nuo kada gi šios pataisos įsigaliosiančios.
Legendos byloja, kad šimtai žmonių, regėję šią žioplą klaidą per TV ekranus, 1989 m. lapkričio 9 d. šturmavo Berlyno sienos patikros postus, tuo pat metu pradėdami ir savavališką nekenčiamo simbolio griovimą.
Sutrikę jėgos struktūrų atstovai nežinojo, ką daryti, nes oficialaus valdžios įsakymo vaikyti žmones jie negavo, o Maskvoje Michailas Sergejevičius tuo metu miegojo. Pabudęs ir išgirdęs naujienas, Michailas suprato turįs du kelius. Pirmasis – pasinaudoti savo globėjo Jurijaus metodais ir jėga išvaikyti sienos griovėjus, antrasis – nedaryti nieko, taip išlaikant "reformatoriaus" ir "demokrato" įvaizdį.
Michailas pasirinko antrąjį kelią. Ar jis gailėjosi šio sprendimo? Veikiausiai taip, bet tik ne tada, kai duodavo interviu naiviems Vakarų intelektualams, kuriantiems jam skirtą dokumentinę panegiriką.
