Dvi savaites ekonominio kracho apimtoje šalyje praleidę lietuviai pamatė ne tik šiurpią nustekentų valstybinių ligoninių kasdienybę, bet ir miniose mitinguojančių venesueliečių tikruosius veidus.
Filmavo slapta
Pirmasis bendras R.Beržausko ir I.Škėrio dokumentinis filmas "Laimingi žmonės" nufilmuotas taip pat Pietų Amerikoje, Kolumbijoje. Šį kartą duetas keliavo į Venesuelą, kurioje atsigręžė į medicinos darbuotojų kasdienybę.
"Į Venesuelą patekome apsimetę turistais. Tuo niekas negalėjo patikėti, nes šiuo metu turistų Venesueloje nėra. Vieninteliai užsieniečiai – rusai, baltarusiai, kinai – čia važinėjasi automobiliais su diplomatiniais numeriais. Miestuose netrūksta naujų "Toyota" markės visureigių tamsintais juodais langais, kurie neturi nei skiriamųjų ženklų, nei numerių. Dažniausiai juose sėdi prabangiais kostiumais apsirengę ponai su radijo stotelėmis ir ginklais šalia savęs", – anot I.Škėrio, vietiniai žmonės sako, kad tai yra karo policija, bet kaip yra iš tikrųjų – niekas nežino.
Keliautojams iškart tik atvykus vieno lietuvio dėka pavyko patekti į ligoninę. "Nieko nelaukdami pradėjome filmuoti, tačiau tai darėme slaptai, apsimesdami studentais, norinčiais pamatyti, kaip atrodo tikrasis darbas ligoninėje. Užsivilkdavome baltus chalatus ir vaikščiodavome po koridorius, palatas. Kitokiu būdu tai būtų tiesiog neįmanoma", – pasakoja I.Škėrys.
"Turbūt sunkiausia buvo, kai naktimis dirbdavome kartu su paramedikais, kai važiuodavome į avarijų vietas. Ten dažnai atvykdavo ir policija, ir kariuomenė. Filmuojant reikėjo būti labai atsargiems, stebėti situaciją, prisitaikyti prie jos. Paramedikų komanda mums patarė neatsakinėti į jokius klausimus. Filmuodavome iki tam tikros ribos, kad sukeltume kuo mažiau įtarimų. O eismo įvykių Venesueloje tikrai daug, nes visi motociklininkai važinėja be šalmų, neįsijungę šviesų, girti", – įspūdžiais dalijasi R.Beržauskas.
Jei operacijos metu dingsta elektra, gydytojas pasišviečia mobiliuoju telefonu.
Gelbsti juodoji rinka
Venesueloje medicinos sesuo, slaugė uždirba apie 3 dolerius, o chirurgas – iki 10 dolerių per mėnesį. "Paklausus jų, kodėl pasirinko tokį kelią, medikai dažniausiai atsakydavo, kad tiesiog turi padėti žmonėms ir tam yra pasiruošę nuo mažens. Jie mums sakė: "Mes nieko daugiau nebeturime, tik savo energiją ir širdis", – prisimena I.Škėrys.
"Buvome ir kaimo ambulatorijoje. Sutikome moterį, kuri reguliariai atvyksta patikrinti, ar šaldytuve laikomos vakcinos yra saugios, nes ten elektra dingsta labai dažnai. Ji mums paaiškino, kad tokiu atveju vakcinas apdengia ledu, o jei elektros nėra ilgesnį laiką, jas skubiai gabena į miestą, kuriame kur kas didesnė tikimybė rasti elektrą. Žmonės labai atsakingai žiūri į savo darbą", – tikina jis.
Medikams skaudu, kad jie negali padėti pacientams, kad neturi reikiamų vaistų. "Jie iš savo namų stengiasi atnešti reikalingų drabužių ar kitų daiktų. Vaistai ir kita humanitarinė pagalba, kurią Venesuelai siunčia ES ar JAV, niekada nepasiekia valstybinių ligoninių, nes yra perparduodama juodojoje rinkoje. Mes jiems sakome, kad per televiziją matome, žiniasklaidoje skaitome, kaip humanitarinė pagalba pasiekia Venesuelą, o jie mums sako, kad savo ligoninėse nėra to matę. Viskas tėra šou", – tiesą apnuogina I.Škėrys.
Padėtis ligoninėse, švelniai tariant, sudėtinga. "Kaip ir gatvėse, čia vaikšto daugybė saugumo agentų su radijo stotelėmis ir ginklais. Jei operacijos metu dingsta elektra, gydytojas pasišviečia mobiliuoju telefonu. Jis rankas plaunasi tiesiog kibire. Laukiamajame gimdo moteris. Kažkur žmogus, aplink kurį jau net ir musės skraido. Tokia yra Venesuelos ligoninių kasdienybė", – sako R.Beržauskas.
Priminė Sausio 13-ąją
Su medikais lietuviai daug kalbėjosi ir apie politinę Venesuelos situaciją. "Dauguma jų nori, kad N.Maduro pasitrauktų, o jo postą užimtų opozicijos lyderis Juanas Guaido. Visi vieningai sako, kad chavizmas sužlugdė šalį. Visi nori pokyčių", – užtikrina I.Škėrys.
"Klausiau medikų, kokius tris dalykus jie norėtų pakeisti, jei turėtų norus pildančią fėjos burtų lazdelę. Dauguma atsakė, kad keistų valdžią, sąlygas ligoninėse ir švietimo sistemą", – priduria jis.
Keliautojams teko dalyvauti gegužės 1-osios nepavykusio perversmo išvakarių mitinge, kurį organizavo J.Guaido. Jiems taip pat teko pamatyti, kaip atrodo N.Maduro šalininkų susirinkimas. Kaip sako I.Škėrys, skirtingas puses palaikantys žmonės skiriasi kaip diena ir naktis.
"Į opozicijos mitingą atėjo inteligentai, studentai, gydytojai, buvo daug tvarkingų, išsilavinusių, angliškai kalbančių žmonių. Jie buvo pasipuošę tautine atributika. Staiga atvažiavo šarvuočiai, kurie pradėjo mėtyti ašarines dujas ir šaudyti iš guminių kulkų į visiškai beginklius žmones. Šie venesueliečiai prašė perduoti žinią Europai, verkė, dainavo dainas. Pasijutome kaip per Sausio 13-ąją", – sako jis.
"O N.Maduro šalininkai man priminė benamius. Juos autobusai surenka iš užmiesčio teritorijų. Vienu iš tokių autobusų važiavome ir mes patys, jame tikrai tvyrojo smarvė. Man susidarė įspūdis, kad tai purvinais drabužiais apsirengę žmonės, kurie keliauja į mitingą, kad galėtų suvalgyti sumuštinį, išgerti vandens ir paklausyti muzikos, šlovinančios prezidentą", – dalijasi R.Beržauskas.
"Ten taip pat atvežami valstybės tarnautojai, mokytojai, degalinių darbuotojai, tekstilininkai, elektros sektoriaus darbuotojai – valdžios žmonės. Tačiau jie negyvena sostinėje", – priduria I.Škėrys.
