Kalbos kultūros ir istorijos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ vedėjas drąsiai teigia, kad lietuvių kalba šiandien klesti kaip niekada iki šiol, ir nesupranta, kodėl noras saugoti ją kaip muziejaus vertybę užgožia norą puoselėti gyvą kalbą. „Jei kalbos vartotojai kuria žodžius, žaidžia mūsų gimtąja kalba, taip ją išlaikydami gyvą, vadinasi, kalbos gyvenimas yra geras. Reikėtų tuo džiaugtis, bet ne – pasibarstykime galvą pelenais ir užsakykime Mišias“, – stebisi Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas docentas.
Prasidėjus 2017-iesiems, Lietuvių kalbos kultūros metams, „TV dienos“ skaitytojams – pokalbis su A. Smetona apie lietuvių kalbos išskirtinumą, iššūkius ir pokštus.
– Prieš laidos startą užsiminėte, kad propaguosite mandagų chuliganizmą. Kas tai?
– Turėjome galvoje nedideles provokacijas. Mūsų tautos požiūris į kai kurias vertybes, kalbą yra pernelyg rimtas. Žmonės labai liūdi išgirdę apie kokias nors problemas, pergalės proga yra labiau linkę ne džiaugtis, o Mišias užsakyti. O net iš tokių gerbtinų dalykų kaip kalba galima ir pasišaipyti, ir pasijuokti, galiausiai – tiesiog suprasti, kad tai yra mūsų kasdienio gyvenimo įrankis. Bandome švelniai provokuoti ir manau, kad mums tai pavyksta.
– Kokius tikslus užsibrėžiate su laidos komanda?
Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.
– Komanda kartais būna kaip gulbė, lydeka ir vėžys – patraukiame į skirtingas puses, bet svarbiausia – žinome, ko siekiame kartu. O tikslai yra keli. Pirmas – kalbėti apie kalbą, apie tai, kas aktualu. Tai, kas buvo su mūsų kalba pirmojoje lietuviškoje biblijoje ar Sirvydo žodyne, prie caro Rusijos ar sovietų laikais, šiandien nėra labai įdomu. Tai, kas nutinka lietuvių kalbos tarmėms, irgi nelabai svarbu. Norime kalbėti apie tai, kokia yra bendrinė lietuvių kalba ir kas jai svarbu. Antras – pažvelgti į jos vaidmenį visų kitų atmainų kontekste. Bendrinė kalba šiandien užima visų jų vietą, o tarmės pasmerktos išnykti. Trečias – dėmesys dabartinės kalbos standartizavimui, įstatymams, kalbos politikai. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad 1995 m. sukurtas Valstybinės kalbos įstatymas nebeveikia. Jis yra deklaratyvus, tuščiai skambantis ir tai kažkodėl daug kam patinka, net kalbos gynėjams labai patogu. Įstatymo redakcija paruošta ir Seime pateikta jau trys kadencijos, bet niekas nejuda. Ketvirtas – požiūris į kalbos praeitį, apie kuriuos supratimas yra iškreiptas, todėl apie tai reikėtų kalbėti, pvz., mūsų kalbos santykis su kitomis Lietuvos kalbomis: lenkų, rusų, žydų. Juolab dabar, kai lietuvių kalba tampa viena iš oficialių ES kalbų, svarbus jos gyvenimas tokiomis sąlygomis. Ir apskritai kalbos ir (multi)kultūros santykis tiek dabar, tiek praeityje – visa tai apipinta legendomis, mitais, nežinojimu.
Visa tai yra provokatyvu, nes apie kalbą įprasta kalbėti ašarojant: kokia ji puiki, nepakartojama, sena, ir tokia sena, kad dar visas pasaulis nemokėjo kalbėti, o lietuviai jau kalbėjo. Tai tikra kvailystė, kurią griauti ir yra mūsų tikslas.
– Jūs vis raminate, kad lietuvių kalbos padėtis niekad nebuvo tokia gera, kad mūsų kalba toli gražu nenyksta. Kodėl tuomet tautiečiams atrodo kitaip?
– Kalbėdami apie nykimą turime atskirti du klausimus: lietuvių kalbos ir lietuvių tautos. Apskritai, kai kalbame apie kultūrą, tapatybę, klausimas yra tas, kur riba ir kaip atskirti sudedamąsias dalis. Liaudies dainos, tarmės, bendrinė kalba, papročiai – visa tai susipina į neatskiriamą kamuolį. Todėl, kai kalbame apie kažkieno nykimą, turime užduoti sau klausimą – kalbame apie kamuolį ar kažkurį jo elementą. Taip, tautos gyvenimas yra sudėtingas, matyti emigracijos problemos. Esu kalbėjęs apie tai: mes – ne žydai, mes nutaustame (arba prisitaikome – čia kaip kam patogiau) svetimame krašte. Taigi galėtume kalbėti apie tautos nykimą, o tautos ir kalbos nykimas – visiškai skirtingi dalykai. Juk turime toje pačioje Europoje pavyzdžių – tauta yra, o kalba išnykusi, arba atvirkščiai – kalba gyvuoja, o tautos jau nebėra. Žodžiu, tai gali ir nekoreliuoti. Todėl ir sakau, jei kalbame apie lietuvių kalbą kaip tokią – nei ji nyksta, nei rengiasi nykti. Viskas tik geryn ir geryn.
– Bent naujadarų kuo toliau – tuo daugiau...
– Ir tai rodo kalbos gyvybingumą ir jos neprilygstamą raidą. Tuo reikia tik džiaugtis. Jei naujadarų nebūtų, tada ir galėtume sakyti, kad kalba – ant išnykimo ribos. Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.
– Gal tie naujažodžiai ir laikomi kalbos naikinimu?
– Įsivaizduokime klumpes ar vyžas. Labai geras apavas, puikus išradimas. Puiku parodyti jaunimui, kaip kažkada buvo, bet tik paskutinis kvailys pasiūlytų iš jaunuolių atimti kedus ir persiauti klumpėmis. Taip ir su mūsų kalba. Jei ji moderni, ta, kuria kalba šių dienų filosofai, mokslininkai, politikai, tai negi pradėsime garbinti Vaižganto, Sirvydo ir kitų kalbą? Kaip nenaudojame spragilo vietoj kombaino, kaip nedėvime vyžų vietoj sportbačių, taip ir su kalba turime elgtis – kaip su šiuolaikiniu įrankiu, o ne senovės liekana.
– Užsiminėte, kad tarmės pasmerktos išnykti? Kodėl?
Kalba yra gyva tada, kai ją kuria patys žmonės, o ne gaujelė kalbininkų ar specialių tautos ir kalbos mylėtojų.
– Viskas labai paprasta. Bent kiek suvokiant kalbų raidos dėsningumus, aišku, kad čekų, lenkų, slovėnų, prancūzų, vokiečių, rusų ir kitų kalbų raidų bendrieji dėsningumai yra lygiai tokie patys kaip lietuvių kalbos. Apibendrindami tai ir matome: iš pradžių tauta gyveno susiskaldžiusi į gentis, iš jų atsiranda vienas kitas šviesuolis, kuris pradeda rašyti knygas ir pamato, kad rašyti viena tarme yra blogis, nes kitos tarmės nesupras, todėl ieško kažko bendro. Tuomet ir pradedamas kurti bendras, visiems suprantamas raštas. Atsiranda inteligentija, kuri ta bendrine kalba mokosi, atsiranda masės, kurios mokosi to mokyklose. Elementarus dalykas – keliomis kalbomis kalbėti nepatogu. Įsivaizduokite žemaitį, besimokiusį Vilniuje, vedusį dzūkę, apsigyvenusį Aukštaitijoje, ten susilaukusį vaikų ir persikėlusį į Marijampolę. Tai kokia kalba kalbės jo vaikai? Kvailystė manyti, kad pavyks tarmes išsaugoti. Aiškiai matyti, kad tarminį kalbėjimą keičia bendratautis. Šiuos procesus pastiprina mokykla, spauda, teatras ir kt., kur ir išstumiamas tarminis kalbėjimas. Kartais močiutės labai nusivilia, kai pasakau, kad jų tarmės išnyks, – joms atrodo, kad ir pačios išnyks. Bet ne – jos, kaip kalbėjo savo tarme, taip ir numirs ja kalbėdamos. Tik tegu pasižiūri į savo anūkėlius – ar jie taip pat kalba? Geriausiu atveju jie perjungia kodą ir pasikalba su močiute, o tarpusavyje kalba jau mišiniu. Klausimas tik toks – ar mes kultūringa, civilizuota tauta, ar jau priaugome iki to, kad turėtume vieną nacionalinę kalbą? Jei priaugome, aišku, kad tarmės pasmerktos. Žinoma, etnografiniai reiškiniai, tautosaka, tradicijų, papročių gaivinimas yra, bet teatralizuoto lygio. Su šiandienos gyvenimu tai neturi nieko bendra.
Ir dar, kreipiuosi į kolegas filologus, propoguojančius tarminį kalbėjimą. Paimkite vieną kartą ir atsiverskite senuosius amžinatilsį Alekso Girdenio dialektologijos konspektus ir paskaitykite tą skyrelį, kuriame pasakojama apie tarmių radimosi priežastis. Pagrindinės – izoliacija, atskirtis, sėslumas, gamtinės ir administracinės kliūtys, svetimų kalbų nemokėjimas, tautos vienijančių veiksnių nebuvimas – mokyklos, spaudos, valstybės valdymo... Pridėkite ranką prie širdies ir nuoširdžiai pasakykite, ar šiandien yra bent viena sąlyga kalbos susiskaidymui rastis? Taigi. Ir nustokite pagaliau painioti paprasčiausią politikavimą su objektyvia realybe.
– Ar jūs pats kalbate tarmiškai?
– Kai kas sako, kad esu suvalkietis, bet labai apsirinka – esu iš Ukmergės. Tarmiškai nebekalbu. Mano motina buvo žemaitė, tėvas – aukštaitis, o aš augau Sibire ir kalbėti pradėjau rusiškai. Tai kaip kokią nors tarmę išlaikyti? Nors yra išimčių – profesorius Girdenis savo vaikus išmokė kalbėti žemaitiškai Vilniaus mieste.
– Ar keikiatės lietuviškai?
– Mandagus žmogus iš viso nesikeikia, o aš stengiuosi būti mandagus. Sunku pasakyti, kas yra lietuviškas keiksmas – tabuizuoti žodžiai nuolatos kinta. Bažnyčios įtaka, kad turime „velnią“, kuris iš tiesų yra dievas Velinas, vėlė, turime žalčius, rupūžes, kurie vieniems – keiksmažodžiai, kitiems – šventi gyvūnėliai. Svetimus keiksmažodžius, pradedant f… ir baigiant na…, žinau, bet nesiruošiu jų vartoti ir niekam nerekomenduoju to daryti.
– Kartkartėmis renkami gražiausi lietuviški žodžiai. Kokius nominuotumėte jūs?
– Kaip gydytojui nėra negražių ligų, taip kalbininkui nėra negražių žodžių. Man gražūs ir reikalingi visi, kuriuos vartoju ir galiu perteikti reikalingą informaciją.
– Kokius žodžius esate sukūręs?
– Paprastai iš vieno siūlymo žodis neprigyja. Apie savo nuopelnus sudėtinga kalbėti, nes tai yra ilgas procesas, trunkantis ne vieną dešimtmetį, todėl sunku pasakyti, ar tu jį pirmas pasiūlei. Nors pats prigydymo procesas irgi labai svarbus. Prieš kokius 25-erius metus buvo vartojama tik žodis „kariesas“, ir kiek aš įdėjau pastangų įtikinti vieną reklamos firmą dantų pastos reklamoje vietoj jo vartoti „ėduonis“. Ir viskas – žodis pasirodė, prigijo ir sėkmingai vartojamas. Kiek žmogus pats vienas gali išpopuliarinti žodžių? Turbūt nedaug ir tik savoje aplinkoje. Mano ir kolegų situacija yra dėkingesnė: mano tikslas – ne išmokyti kokį nors žodį, o paveikti studentus. Jų per mano rankas pereina apie pusantro šimto per metus, jiems išaiškinu, ką daryti ir ko ne, taip ir pasklinda po Lietuvą. Rašau vadovėlius mokiniams, ir juose sudėtos tiesos pasklinda per tuos, kurie to mokosi. Taigi mano, kaip kalbininko, didžiausia įtaka ir yra per tai, o ne konkrečiais žodeliais.
– Kad lietuvių kalbos skyryba tapo liberalesnė, daugeliui – tik džiaugsmas. Dar daugiau jo būtų, jei ir kirčiavimo taisyklės būtų lankstesnės. Ar toks probrėkšmis matyti?
Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti?
– Neteisinga kalbėti apie liberalizavimą – tradiciniai, nusistovėję dalykai nėra griaunami ir yra nesugriaunami. O kai kalbame apie rašytinę kalbos atmainą, natūralu, kad kyla rašybos, skyrybos standartų klausimas. Ir tai randasi iš paprasto dalyko – užrašytos taisyklės visada yra stabilesnės už natūralią, gyvą kalbą, kuri nuolatos kinta. Todėl nuolatos randasi neatitikimų tarp to, kas iš tiesų yra kalboje ir kas parašyta, pvz.: night, peugeot – visi puikiai matome, kad raštas smarkiai sustabarėjo, o gyvoji kalba nukeliavo į priekį. Taigi, esama kalbų, kur jau nieko nebepakeisi (čia paminėti anglų ir prancūzų pavyzdžiai), o yra kalbų, kurios palyginti jaunos, todėl užleisti didžiulius skirtumus tarp to, ką rašome ir ką kalbame, vargu ar verta. Šių procesų priežiūros įstaiga yra Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Kai kas dabar aiškina, kad VLKK prieš penkiolika metų pritarė kalbos liberalizavimui. Nė velnio. Jokių liberalizavimo taisyklių nebuvo. Paprasčiausiai buvo prisimintas sveikas protas.
Jei paskaitytumėte oficialų lietuvių kalbos skyrybos taisyklių sąvadą, rastumėte per 300 paragrafų. Koks sveikas, normalus žmogus gali juos visus išmokti? Su tokiu taisyklių rinkiniu mes pasmerkiame tautą bemokslystei. Todėl komisija ir nutarė ne liberalizuoti, ne pakeisti, o paprasčiausiai atskirti keliolika privalomų taisyklių, nuo visų kitų fakultatyvių. Tai yra ne liberalizavimas, o suvedimas su sveiku protu. Mokytis 300 taisyklių gali tik kvailys arba kalikas, o keliasdešimt galime ir išmokti. Tas pats ir su rašyba. Kai kurios nusistovėjusios taisyklės yra nesąmonė. Pavyzdžiui, aš ir dabar nepasakyčiau – Viduramžiai, Antika ir Renesansas ar viduramžiai, antika ir renesansas. Reiktų įvesti tvarką. Arba dvižodžiai pavadinimai – dalies jų antras žodis rašomas didžiąja, dalies – mažąja raide. Kur logika? Žodžių rašymas skyrium, drauge irgi ne vieną dešimtmetį tvarkomas ir nesutvarkomas.
Trečias dalykas, kuriam reikia racionalumo – tartis ir kirčiavimas. Kirčiavimo pakomisė jau gal antrą dešimtmetį tvarko tai ir priima sprendimus, reiškiančius, kad anksčiau žodis buvo kirčiuojamas taip, o dabar galima kirčiuoti ir taip, ir kitaip. Būtent šį dalyką gal ir galima pavadinti liberalizavimu. Bet ir tai ne Komisija sprendžia kokiais valiniais sprendimais, o tiesiog eina paskui realius kalbos pokyčius. Gal ir galima sakyti, kad einama palengvinimo keliu. Kita vertus, o pamėginkite nuoširdžiai nustatyti, atskirti iš klausos, kokios priegaidės yra žodžiuose „vyras“ ir „grybas“, „pienas“ ir „šienas“. O ši skirtis ir yra esminė tam, kad suvaikytume kirčio šokinėjimo dėsningumus. Taigi, keičiasi kalba, keičiasi ir kalbos vartotojai...
Manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.
– Pastebite klaidas žiūrėdamas televizijos laidas? Erzina?
– Žinoma, pastebiu – tai yra mano darbas. Neerzina. Viena yra suprasti, kas yra gerai ir blogai, kita – imti tai į širdį. Aš neimu, nes suprantu, kad gyvosios kalbos nesureguliuosi, net jei puikiausiai mokytumeisi bendrinės kalbos ir pasiektum aukštumų. Aišku, reikia siekti. Apskritai nėra sunku išsilavinusį žmogų atskirti nuo neišsilavinusio, pramokusį – nuo rimtai pasiruošusio. Bet manyti, kad kiekvienas turi idealiai kalbėti – absoliuti kvailystė. Taisyklingas, standartinis kalbėjimas – elito požymis, ir jei tokių tautoje yra 10 procentų, tai jau labai daug.
– Kaip reaguojate gavęs elektroninį laišką ar atviruką su klaida?
– Klaida – ne didžiausia bėda. Ją gali padaryti natūraliai, netyčia, nemokant, ją galima ištaisyti. Didesnė bėda – gauti laišką be diakritinių ženklų. Tai – sąmoningas žmogaus pasirinkimas: ignoruoti tą kalbą, kuria buvo rašoma šimtus metų, dėl kurios knygnešiai žuvo. O dabar imama jos ir atsisakoma. Elgiuosi paprastai: jei tas laiškas išskirtinės svarbos ar kokio mano viršininko, ką padarysi, tenka pažiūrėti pro pirštus, bet jei koks studentas ar šiaip bendrapilietis man drįsta taip parašyti, špygą, o ne atsakymą iš manęs gauna. Labai greitai juos išdresiruoju.
– Studentai bijo su jumis kalbėti?
– Kaip kurie. Tai priklauso ir nuo to, iš kokios mokyklos atėję, koks bendrasis išsilavinimas – kai susitinku su „fuksais“, aiškiai matau, turėjo jie mokytojus ar ne, dirbo su jais lavindami kalbą ar ne. Kitas etapas – kai susitinku su magistrais, susirinkusiais iš įvairių aukštųjų mokyklų. Jei prieš save matau studentą lituanistą ar žurnalistą, aišku, jį taisau ir dresiruoju. O jei studentas – teisės ar fizikos, niekaip nereaguoju. Pavyzdinga tartis yra išmokstama, bet reikėjo tai daryti antroje ar trečioje klasėje.
– Paguoskite žiūrovus – juk ir jūs kalbėdamas kartais padarote klaidų?
– Žinoma, jų galima pamatyti ir mano reportažuose. Standartinė kalba yra idealas, kurio mes turime siekti, o ar pasieksime, nėra taip ir svarbu. Blogesnis dalykas yra bijoti kalbėti – geriau jau netaisyklingai, bet kalbėti laisvai.
– Ar turite polinkį į tai, ką aplinkiniai galėtų pavadinti snobiškumu: neinate į restoraną, jei jo iškaboje, valgiaraštyje – klaida, neperkate iš parduotuvės, kurios reklama, prekių aprašai – su klaidomis?
Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju.
– Turiu, ir labai didelį. Ne tik kad su klaida, bet jei ir iškaba nelietuviška, jei negerbia mano kalbos. Pavyzdžiui, per naujametį vakarėlį profesorius A. Bumblauskas pasiūlė pirkti „Smart“ automobilius ir nevažinėti su džipais. Atsiverčiu smartų tinklalapį – angliškai, prancūziškai, vokiškai, daniškai, čekiškai ir kitomis Europos kalbomis parašyta, o lietuviškai nėra. Tikrai gyvenime jokio smarto nepirksiu – todėl, kad negerbia nei manęs, nei mano tautos, nei mano kalbos. Man tai yra labai svarbu. Jei reklamos, parduotuvės prekės tyčiojasi iš mano kalbos, tai kodėl turėčiau pirkti? Net abejonių man nekyla ir visus kitus agituoju. Jei matote, kad klaviatūra be lietuviškų ženklų, meskite per tvorą. Jei nėra galimybės telefonu rašyti lietuviškai, tai kaip galite jį pirkti? Tam pardavėjui juk esate kvaileliai. Mes privalome į tai reaguoti.
– Vielabraukis (troleibusas), spirdžius (futbolininkas), čiurkšlys (dušas) – kone privaloma klasika pradėjus diskusiją apie naujus lietuvių kalbos žodžius. Kokius anekdoto vertus žodžius galėtumėte paminėti jūs?
– Anekdoto vertas žodis buvo „dūzgės“, bet tautai patiko, o jei patiko, jei dalykinių priekaištų jam nėra, ką kalbininkai gali padaryti? Taip pat reikia atskirti žodžių darybą ir žodžių kūrybą. Žmonių siūlomi naujažodžiai dažniausiai būna skoliniai arba dariniai. Kūrinių – mažai. Kaip pavyzdį duodu gražų lietuvišką žodį „bambalis“. O iš tiesų svarbiausia – sveikas santykis tarp pasiskolintų žodžių, pavyzdžiui, kompiuteris, ir savų darinių, pavyzdžiui, riedis.
Manantiesiems, kad lietuvių kalba pasmerkta
Prieš kalbėdami, palyginkite lietuvių kalbos padėtį XVI, XVIII, XX ir XXI a. Ir pasvarstykime, kada ponas kalbėjo lietuviškai: XVI a. – velnias žino, XIX a. – tikrai ne lietuviškai, o lenkiškai kalbėjo, XX a. antroje pusėje – rusiškai. O dabar? Lietuviškai, kartais pereidamas į anglų kalbą. Toliau – spauda: 1893-ieji – žinota apie „Varpą“, „Aušrą“, dar vieną kitą laikraštį, 1970-aisiais laikraščių buvo 10–20, o dabar – nežmoniškas kiekis lietuvių kalba. Tai kuriuo laikotarpiu buvo geriausia padėtis? O kur kiti parametrai – politikų, kariuomenės kalba, knygų leidyba, teatras, mokykla ir kt. Palyginkite skirtingus amžius ir patys padarysite išvadą: kuo toliau, tuo geriau.
„Lietuva mūsų lūpose“ – šeštadieniais 18.30 val. per LRT Kultūrą.
Prieš „Brexit“ britų valdžia prakalbo lietuviškai 5
