Seniausi eksponatai

Ekspozicijoje pristatoma beveik 600 metų senosios dailės raida, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. Pirmojoje salėje lankytojus pasitinka seniausi eksponatai, unikalūs ir vertingi atradimai. Tarp jų – ir seniausia skulptūra Lietuvoje – Žygaičių liūtas. Sukurta XIV a., ji 1932 m. buvo rasta Žygaičių parapijoje, Tauragės apskrityje. Gyvuliai, eidami atsigerti vandens prie vietinio Ežerūnos upelio, nuspardė krantą. O po liūties vietos klebonas ten rado vėlyvojo romaninio stiliaus liūto skulptūrą. Tai – vienas ankstyviausių išlikusių krikščioniškosios skulptūros pavyzdžių Lietuvoje.

Manoma, kad granito liūtą galėjo sukurti XIV a. Karšuvos kraštą puldinėję kryžiuočiai. Liūtas įdomus ir dėl savo ikonografijos – kaire priekine letena jis spaudžia prie krūtinės karalių, laikantį kryžių, o kaire užpakaline koja yra pamynęs žaltį.

Šioje salėje taip pat eksponuojamas vienintelis Lietuvoje inkunabulas – ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knyga. Galima pamatyti ir Vytauto Didžiojo privilegiją, suteikiančią Žemaičių vyskupui ir kapitulai žemes bei žmones. Taip pat pristatomi įdomiausi monetų ir papuošalų lobiai, įspūdingi meno kūriniai.

Antrojoje ekspozicijos salėje eksponuojamos seniausios ir vertingiausios gotikinės madonos. Tai – kūriniai įvairiais laikotarpiais puošę Lietuvos bažnyčias.

"Mūsų šalyje madonų išlikę tik apie dvidešimt. O čekai ar lenkai gali džiaugtis įspūdinga tokių skulptūrų gausa. Muziejaus rinkiniuose turime penkias madonas, kurių gražiausias ir unikaliausias pristatome čia", – akcentavo D.Kamarauskienė.

Tapiserijų paslaptis

Trečioji ekspozicijos dalis yra skirta dvarams, jų kultūrai ir mecenatystei. Beveik visi šie kūriniai pasakoja neįtikėtinas asmenybių arba daiktų atsiradimo istorijas. Įėjus į salę, žvilgsnis iškart užkliūva už įspūdingų tapiserijų. Deja, savo istoriją jos kol kas laiko paslaptyje.

"Nežinome nei iš kokių rūmų šie eksponatai atkeliavo, nei kas juos sukūrė. Tačiau viena aišku – tai rūmų puošmena. Tapiserijos anuomet atlikdavo ne tik dekoracijos, bet ir sienų apšiltinimo funkciją – atskleidė D.Kamarauskienė. – Vis dėlto, yra aišku, kad jos sukurtos Lietuvoje. Lyginant su Vakarų Europos gaminiais, matyti, kad tapiserijų kokybė prastesnė, jas audė ne tokie patyrę audėjai. Tai mums labai svarbi informacija – reiškia, manufaktūros, dirbtuvės kūrėsi ir mūsų šalyje. Viliamės, kad eksponuodami šias tapiserijas paskatinsime gilesnius tyrinėjimus. Kartais atsitinka taip, kad eksponatą išvydęs ekspertas gali pasakyti, iš kur jis atkeliavo", – viltis išreiškė pašnekovė.

Elnio ragų mitas

Dėmesį prikausto ir kitas įspūdingas rūmų atributas. Tiesa, šio istorijoje paslapčių kur kas mažiau. Tai – šerno iltimis dekoruotas prabangus veidrodis. Inkrustuota data – 1697-ieji, rodo, kad jis buvo sukurtas svarbiai progai paminėti.

"Išties, tai yra dovana, skirta Lenkijos–Lietuvos karaliui Augustui II karūnavimo proga. Tačiau kai kurios veidrodžio detalės buvo pamestos – trūksta abiejų tautų herbų. Laimei, neseniai vieną Lenkijos herbą nuo šio veidrodžio atradome. Šiuo metu jis restauruojamas", – atskleidė D.Kamarauskienė.

Vėliau veidrodį įsigijo grafas Tiškevičius, tad muziejų jis pasiekė iš šios šeimos palikimo. "Yra žinoma, kad organizuodamas medžioklę su caru Aleksandru II-uoju, grafas Tiškevičius paruošė palapinę su užkandžiais ir gėrimais, o joje pakabino šį veidrodį. Iš kur tai žinome? Vienoje grafų kolekcijos graviūroje vaizduojama caro medžioklės scena", – pasakojo pašnekovė.

Veidrodis su šerno iltimis vėliau taip pat buvo nutapytas Tiškevičių dvaro interjerą vaizduojančiame paveiksle. "XIX a. Tiškevičiai Baltarusijoje pasistatė nepaprastai prabangų Gorodoko dvarą. Meno kūrinyje, vaizduojančiame dvaro menę, vėlgi matome Karaliaus Augusto II-ojo veidrodį. Tai rodo, kad jis buvo brangintinas daiktas, reprezentavęs išskirtinį Tiškevičių skonį. Ši giminė buvo tikri kolekcininkai – rinko porcelianą, šarvus, tapybos darbus. Yra žinoma, kad savo kolekcijoje Tiškevičiai turėjo net Raphaelio paveikslą", – pastebėjo D.Kamarauskienė.

Netoli veidrodžio kabo mitais ir padavimais apipinti elnio ragai. Jie į muziejų atkeliavo iš senosios Zapyškio bažnyčios. Pasak D.Kamarauskienės, Vakarų Europos šalių maldos namuose tokie ragai atlikdavo žvakidžių funkciją, tačiau Lietuvoje jie buvo mėgstami tiesiog kaip dekoracija.

"Padavimas byloja, kad elnias ant ragų Nemunu atplukdė Švč.Mergelės Marijos paveikslą. Tad vėliau bažnyčioje šalia paveikslo buvo pakabinti ir ragai", – pasakojo pašnekovė. Vėliau šie ragai atsidūrė muziejuje, o šalia jų stūksoję vargonai Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kareivių buvo išardyti dalimis ir išvežti.

Prabangos simbolis

Kai kurie parodos eksponatai ypač jautrūs šviesai. Dėl šios priežasties jie eksponuojami specialiuose tamsiuose kambariuose. Vienas iš tokių eksponatų – garsiosios kontušo juostos, austos LDK dirbtuvėse.

Kontušas – Lietuvos bajorijos mėgtas ilgas švarkas, šonuose prakirptomis rankovėmis. Apačioje jis būdavo sujuosiamas juosta, skirta ginklams ar dekoracijoms prilaikyti. Tiesa, ne kiekvienas dvarininkas sau galėjo leisti dėvėti kontušo juostą. Tai buvo prabangus atributas, dažniausiai austas aukso ar sidabro siūlais. Tad ir juostos funkcija buvo ne tik praktinė, bet taip pat skirta pademonstruoti savo statusą visuomenėje.

"Kadangi kontušo juostos buvo brangus malonumas, jas ausdavo dvipuses ar netgi keturpuses. Tokiu būdu, lankstant audeklą, buvo galima išgauti net kelias skirtingas juostas", – pasakojo D.Kamarauskienė. Jei juosta būdavo dvipusė, vienoje pusėje ją ausdavo šviesių spalvų, o kitoje – tamsių. Lankydamasis vestuvėse, bajoras apsijuosdavo kontušo juostą šviesiąja puse, o prireikus eiti į laidotuves, rinkdavosi tamsiąją. "Anuomet išgalėti užsisakyti kontušo juostą buvo tas pats, kas šiandien vairuoti prabangų automobilį", – palygino ji.

Šalia juostų kabo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas. Karalius buvo didelis kovotojas už tai, kad Abiejų Tautų Respublika kuo daugiau produkcijos pasigamintų pati.

"S.A.Poniatovskis turėjo vaikystės draugą grafą Tyzenhauzą, kuriam pasakodavo savo verslo idėjas. O šis buvo užsidegęs jas įgyvendinti. Žinoma, su gausia karaliaus finansine parama, – atskleidė D.Kamarauskienė. – Taip buvo įkurtos Karališkosios Gardino audinių dirbtuvės. Vis dėlto, karalius labai kišosi į dirbtuvių valdymą ir jos subankrutavo. O grafas Tyzenhauzas buvo išvarytas iš savo žemių, iš jo taip pat atimtos privilegijos. Štai taip baigėsi dviejų draugų istorija. Kita vertus, čia buvo nuausta apie 2 000 kontušo juostų."

Reliktą pritaikė buityje

Kalbant apie valstybės pramonės skatinimą, būtina paminėti Radvilas. Ši didikų giminė XVIII a. savo dvare įsteigė stiklo manufaktūrą, taip siekdami vystyti vietinę pramonę. Muziejuje eksponuojama keletas Radvilų manufaktūros stiklo dirbinių.

Pasak D.Kamarauskienės, visi eksponatai į muziejų atkeliavo skirtingais keliais. Tačiau įdomiausia vienos stiklinės istorija. "Ši stiklinė priklausė žmogui, kuris net nesusimąstė, kad šis indas kuo nors ypatingas. Tad joje laikydavo dantų šepetukus. Laimei, po kurio laiko stiklinės savininkas pastebėjo, kad ji pažymėta įdomiais įspaudais, ir kreipėsi į muziejų, – atskleidė D.Kamarauskienė.

Muziejuje jau turėta keletą Radvilų stiklo manufaktūros gaminių, tad specialistai galėjo juos palyginti. "Tuomet paaiškėjo, kad tai – ne šiaip stiklinaitė, bet retas ir brangus daiktas. Tad visiems vertėtų apsižiūrėti, kur laikote savo dantų šepetukus", – juokėsi pašnekovė.

Muziejininkams nemažai mįslių užminė ir Radvilų manufaktūros gamybos kelioninė taurė keista kojele. "Šiandien kur nors vykdami, pasiimame termosą ar gertuvę. Lygiai taip pat ir didikai su savimi veždavosi prabangią kelioninę taurę. Juk jie negalėjo sau leisti gerti iš kokio nors niekingo puodelio, – paaiškino pašnekovė. – Tačiau mes ilgai nesupratome, kodėl šios taurės kojelė tokia keista – stora, o viduje įdėtas kiauras metalinis strypas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo daroma praktiniais tikslais. Tam, kad raiteliui nereikėtų nulipti nuo žirgo, tarnas taurę jam paduodavo ant špagos. Todėl ir buvo reikalingas kojelės sutvirtinimas", – pastebėjo D.Kamarauskienė.

Unikalus atvaizdas

Eksponuojamas ir vienintelis išlikęs sukilimo vado Tado Kosciuškos autoportretas. "Retas žino, kad T.Kosciuška, buvo ne tik didelis kovotojas už Lenkijos-Lietuvos laisvę ir JAV nepriklausomybę. Jis taip pat puikiai tapė, netgi buvo baigęs menų mokyklą, – atskleidė D.Kamarauskienė. – Savo giminaitei, kurią buvo įsimylėjęs, T.Kosciuška ant plonos odelės nutapė nuostabią vėduoklę su savo autoportretu, ir jai padovanojo."

Šis kūrinys svarbus ne tik kaip T.Kosciuškos meistrystės įrodymas ir meilės istorijos liudijimas. Tai taip pat yra vienintelis išlikęs sukilimo vado portretas, kuris nėra tapytas iš vaizduotės ar prisiminimų. "Anuomet damos tiesiog alpdavo dėl T.Kosciuškos. Jis buvo tikras Lenkijos-Lietuvos herojus. Buvo netgi populiaru medalionuose nešioti ne savo mylimojo, bet sukilimo vado atvaizdą. Vis dėlto, šie atvaizdai buvo kuriami tik iš pasakojimų, todėl jie nėra tokie svarbūs", – paaiškino ji.

Ginklų muziejus

Ekspozicijoje galima apžiūrėti ir dvi lango dekoracijas, vaizduojančias imperatorių Ferdinandą I ir jo žmoną Oną Jogailaitę. Jos rastos Kauno senamiestyje, Kuzmos gatvėje. Manoma, kad dabartinėje Vilniaus Dailės Akademijos vietoje prieš kelis šimtmečius stūksojo karališkieji rūmai.

"Labai nustebome išvydę langų dekoracijose pavaizduotą imperatorių Ferdinandą I ir jo žmoną. Tai yra beveik šimtaprocentinis įrodymas, kad ši giminė lankėsi Kaune, arba bent jau buvo planuojama juos pasitikti. Juk kitaip rūmai nebūtų dekoruojami jų portretais", – svarstė D.Kamarauskienė.

Įdomu ir tai, kad Ferdinando I sūnus Ferdinandas II yra susijęs su daugybe žymių Lietuvos didikų portretų – Stepono Batoro, Radvilų ir kitais. Ferdinandas II buvo pamišęs dėl ginklų, karų ir mūšių, labai domėjosi karyba. Tad buvo sukaupęs milžinišką kolekciją šarvų ir ginkluočių.

"Imperatoriui Ferdinandui II-ajam šią kolekciją pavyko sukaupti rašant laiškus visos Europos didikams. Jis ypač žavėjosi Rytų Europa, netgi parašė Ivanui Rūsčiajam, prašydamas atsiųsti ginklų pavyzdžių ir aprašą, kur jie buvo naudojami, – pasakojo pašnekovė. – Tad imperatorius gavo įvairiausių ginklų iš visos Europos, taip pat ir Lietuvos žymių didikų, kariuomenės vadų."

Didikai atsiųsdavo ir ginkluočių aprašymą, tad Ferdinandas II sudarė ištisą katalogą. "Vienoje atvarto pusėje jis vaizduodavo žmogų, o kitoje buvo aprašoma šlovinga mūšio istorija. Taip buvo sukurti ir mūsų didikų portretai", – atskleidė ekspertė.

Galiausiai Ferdinandas II pasistatė Ambros pilį Tirolyje, kur ir šiandien tebėra ginklų muziejus. Tai – pirmasis pasaulyje teminis muziejus. O imperatoriaus išleistas katalogas tapo pirmuoju muziejiniu katalogu. M.K.Čiurlionio dailės galerijos ekspozicijoje eksponuojamos spausdintos katalogo graviūros, vaizduojančios LDK didikus.

Nostalgija praeičiai

XIX a. mena Vilniaus meno mokyklos dailininko Jono Rustemo kortos. Tada buvo labai madinga žaisti kortomis, tad jas kurdavo daugybė menininkų. "Dailininkai jas dažniausiai piešdavo užkoduotais, ne iš karto atpažįstamais simboliais. Pavyzdžiui, būgnus galėjo simbolizuoti gėlės žiedas, o kryžius – šventiko drabužis, – pasakojo D.Kamarauskienė. – Savo kortas sukūrė ir J.Rustemas. Vis dėlto, jų platinimą uždraudė bažnyčia, įsižeidusi dėl jose vaizduojamų šventikų."

Apie tą patį laikotarpį pasakoja ir du kiti įdomūs menininkai – Lietuvoje retai sutinkamas Ignotas Ceizikas ir Jonas Damelis. Abu šiuos gabius dailininkus susiejo bendras nusikaltimas – pinigų padirbinėjimas. Menininkai buvo išaiškinti, suimti ir ištremti į skirtingas Sibiro vietas. I.Ceizikas gamino nuostabius preciziškus darbus iš molio, tad Sibire greitai užsitarnavo gerą vardą. Vietiniai prižiūrėtojai dažnai norėdavo įsigyti jo darbų, tad menininkas gyveno visai neblogai. O J.Damelis paliko neįprastą piešinių ciklą, kuriame pavaizdavo įvairius Sibiro gyventojų tipažus. Būtent jis ir eksponuojamas muziejuje.

Vienas paskutinių akcentų salėje yra didžiulė Romano Aleknos-Švoinickio drobė "Pasilinksminimas" (1894). R.Alekna-Švoinickis buvo kuklaus dvaro dvarininkas, tapytojas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Šis jo darbas įdomus tuo, kad vaizduoja bajorų puotą – šlovingus praeities laikus.

"XIX a. jautėsi didžiulė nostalgija praeičiai. Bajorai jau buvo nusigyvenę, o didžioji Lenkijos ir Lietuvos valstybė seniai nebeegzistavo. Visi ilgėjosi tų laikų, kai vyko didingos kovos, o turtai ir vynas liejosi laisvai, – pasakojo D.Kamarauskienė. – Tad nemažai dailininkų ėmė vaizduoti labai romantiškas, poetizuotas praėjusių laikų scenas. Pavyzdžiui, R Alekna-Švoinickis pavaizdavo bajorus, linksmai švenčiančius pergalę po mūšio."

Yra išlikusi ir fotografija, kurioje užfiksuota, kaip šis paveikslas gimsta R.Aleknos-Švoinickio dirbtuvėje. Menininkas – buvęs bajoras, mėgo rekonstruoti senovinius daiktus ir apdarus, turėjo šarvų kolekciją. Šiais rekvizitais jis aprengdavo savo modelius ir juos tapydavo. Fotografijoje matyti, kaip vyriškis, dėvintis autentiškus rūbus, pozuoja R.Aleknai-Švoinickiui. Tad nekyla abejonių, kad drobėje vaizduojami bajorai nupiešti iš natūros.

"Lietuvoje per amžius vyko daugybė sukilimų ir kovų, todėl didžiulė dalis mūsų valstybės meninio palikimo suniokota, išgrobstyta ar išvis sunaikinta. Tad sunku nupasakoti mūsų dailės ir kultūros istoriją nuosekliai, galime ją atsekti tik fragmentiškai, per pavienius daiktus. Todėl kiekvienas eksponatas tampa unikalus ir vertas dėmesio", – aplankyti naująją ekspoziciją kvietė D.Kamarauskienė.