Jis priduria, kad daugelis vairuotojų nepagrįstai skundžiasi taisykles pažeidinėjančiais dviratininkais. Tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis įsitikinęs, kad dviračių takų plėtrai skiriama nemažai dėmesio, o dviratininkai patys dažnai nesilaiko taisyklių.

Didžiausia problema – menkas finansavimas

Skaudžius eismo įvykius, į kuriuos patenka dviratininkai, dažniausiai lemia blogai išvystyta infrastruktūra, sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas. „Olandijoje vadovaujamasi požiūriu, kad 80 proc. eismo įvykių įvyksta dėl prastos infrastruktūros, ir tik 20 proc. – dėl žmogaus kaltės. Visi žmonės daro klaidų, bet kitokiomis sąlygomis jų pasekmės nebūtų tokios skaudžios“, – sako E. Kriščiūnas.

Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus viršininkas Dainius Šalomskas pritaria, kad infrastruktūros tobulinimas yra svarbi eismo įvykių prevencijos dalis, ir priduria, kad vairuotojai turėtų žiūrėti į dviratininkus kaip į lygiaverčius eismo dalyvius. Tačiau, anot E. Kriščiūno, tai pasiekti nėra lengva. „Kaip višta ir kiaušinis. Kol nepadaugės dviratininkų, požiūris nesikeis. Tačiau jų nepadaugės, kol žmonės jausis nesaugūs, važiuodami dviračiais“, – įsitikinęs jis.

Dviratininkų bendrijos pirmininko teigimu, siekiant plėtoti dviratininkams skirtą infrastruktūrą, reikėtų bent jau vykdyti užsibrėžtus planus. „Nuo 2014 m. Vilnius turėjo investuoti po 5 mln. eurų į dviračių takų tiesimą, bet investavo tik 200 tūkst. Iki 2020 m. sostinėje turėjo būti nutiesta 200 km magistralinių dviračių takų, bet su tokiu biudžetu, koks buvo skirtas šiemet – 20 tūkst. eurų, to pasiekti tikrai nepavyks. Kai biudžetas toks mažas, nespėjama netgi remontuoti anksčiau nutiestų takų“, – piktinasi E. Kriščiūnas.

Pasak jo, išspręsti dviratininkų saugumo klausimą paprasčiau nei motociklininkų. Dviračių greitis mažesnis, o motociklų – toks pats, kaip automobilių, todėl dviratininkams gali ir turi būti nutiesti atskiri takai.

„Motociklininkų per mažai, kad jiems būtų galima kurti atskirą infrastruktūrą, o naudotis dviračiams skirtais takais jiems irgi negalima dėl per didelio greičio“, – teigia E. Kriščiūnas.

Ne visi dviratininkai laikosi taisyklių

E. Kriščiūnas bei D. Šalomskas sutinka, kad dviratininkai irgi neretai pažeidžia kai kurias taisykles, pavyzdžiui, važinėja pėsčiųjų šaligatviais, tačiau, jų teigimu, tai lemia dviračių takų stygius. „Joks dviratininkas nesidžiaugia važiuodamas pėsčiųjų šaligatviu“, – sako E. Kriščiūnas ir priduria, kad važiuoti pėsčiųjų šaligatviu gali būti pavojingiau nei kelkraščiu.

Tačiau, jo teigimu, policija turėtų bausti dviratininkus, kurie važinėja pėsčiųjų šaligatviais, kai šalia yra dviračių takas, ir atvirkščiai. Panašiai situaciją vertina ir D. Šalomskas. Anot jo, norint užtikrinti dviratininkų saugumą, tikrai neužtenka balta juosta atskirti dviračiams skirtą kelio dalį – turi būti įrengti normalūs dviračių takai.

„Abejoju, kad važiuodamas balta juosta nuo automobilių atskirtu keliu dviratininkas gali jaustis saugus. Mano požiūriu, važiuoti kelkraščiu pavojingiau nei pėsčiųjų šaligatviu“, – įsitikinęs Kelių policijos atstovas.

E. Kriščiūnas nesutinka, kad dauguma dviratininkų piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles (KET). Anot jo, automobilių vairuotojai rečiau pažeidžia KET tik todėl, kad tai padaryti jiems tiesiog sudėtingiau.

„Automobiliai irgi važiuoja per raudoną šviesą. Tačiau automobilis niekaip negalės važiuoti, jei prieš jį stovės kita mašina, o dviratininkui tai padaryti lengviau“, – teigia E. Kriščiūnas.

Jis priduria, kad užtikrinti KET laikymąsi yra policijos pareiga, tačiau teigia suprantantis kartais joms nusižengiančius dviratininkus bei pėsčiuosius. „Jei, degant raudonam signalui, reikia laukti dvi minutes, ir pėsčiasis, ir dviratininkas pažeidinės taisykles. Automobilio vairuotojui paprasčiau, nes jis gali įsijungti muziką ir ramiai laukti“, – sako Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas ir priduria, kad 40 sekundžių yra riba, kai žmogus nustoja laukti žalio signalo ir eina per gatvę, jeigu ji tuščia.

E. Kriščiūnas neigiamai vertina įstatymą, įpareigojantį dviratininkus vilkėti ryškiaspalves liemenes. Anot jo, buvo priimtas dar vienas „negyvas“ įstatymas, kurio niekas nežada laikytis: „Važinėju be liemenės, ir policija dėl to manęs niekada nebuvo sustabdžiusi.“

D. Šalomskas nesutinka ir sako, kad vairuotojams lengviau pastebėti dviratininkus, kurie vilki liemenes, ypač užmiesčio keliuose, kuriuose dviratininkams daug pavojingiau.

Žūsta mažiau dviratininkų

Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Dainius Miškinis nelinkęs sutikti, kad Lietuvoje dviračių takų tiesimui skiriama mažai dėmesio. Jo teigimu, LAKD kasmet nutiesia 15–20 km naujų dviračių takų ir kiekvienais metais tam skiria 2,5 mln. eurų.

„Mes ne tik statome, bet ir rekonstruojame kelius. Turėdami galimybę ir poreikį, kartu rekonstruojame kelią ir dar nutiesiame dviračių taką, – sako D. Miškinis. – Norėdami nutiesti daugiau dviračių takų, susiduriame su laisvos žemės stoka. Neturėdami tam žemės, negalime tiesti dviračių tako.“

D. Miškinis norėtų, kad didieji miestai ir aplink juos esančios gyvenvietės būtų sujungti dviračių takais, kuriais būtų galima pasiekti turistines vietoves, įvairius lankytinus objektus. Jo teigimu, šiuo metu šalyje nutiesta 1,5 tūkst. km dviračių takų.

„Šalyje yra 21 tūkst. km valstybinės reikšmės kelių. Be abejo, kiekvienam žmogui svarbiausias netoli jo esantis kelias, ir jis norėtų, kad šalia jo būtų ir dviračių takas. Sutinku, kad dviračių takai reikalingi, ir jų plėtra vyksta pagal galimybes“, – sako D. Miškinis.

Anot LAKD direktoriaus pavaduotojo, ir policija, ir visuomenė turėtų dėti visas pastangas, kad keliuose sumažėtų avarijų. Tačiau, jo teigimu, situacija pamažu gerėja – 2000 m. dviratininkai sudarė 12 proc. žuvusiųjų eismo įvykiuose, o šįmet – 8 proc.

„Be abejo, siekiame, kad nežūtų nė vienas žmogus. Manau, kad dviratininkai irgi turėtų elgtis atsargiau, – teigia D. Miškinis. – Tenka matyti dviratininkus, važinėjančius ta pačia kelio dalimi, kuria dideliu greičiu važiuoja automobiliai, nors šalia yra dviračių takas. Kiekvienas pirmiausia turėtų gerbti save ir saugoti savo gyvybę.“

Siūlymu, kad dviratininkams reikėtų išsilaikyti teises, kaip ir automobilių ar motociklų vairuotojams, D. Šalomskas abejoja: „Specialūs reikalavimai taikomi jauniems dviratininkams, kurie nori važiuoti gatve. Bet nemanau, kad suaugęs žmogus turėtų laikyti specialų egzaminą.“

Vietoj dviračių tako – automobilių stovėjimo aikštelė

E. Kriščiūno teigimu, per mažą dėmesį dviratininkams skirtos infrastruktūros plėtrai lemia požiūris, kad jie gali važinėti bet kokiomis sąlygomis. „Atsakingose institucijose tenka išgirsti, kad dviračiu galima apvažiuoti stulpą ir kad ši transporto priemonė gali pravažiuoti net pro siauriausią tarpą, nes blogiausiu atveju dviratininkas gali nulipti ir prasivaryti dviratį“, – piktinasi Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas.

Kalbėdamas apie nevykusį infrastruktūros plėtros įgyvendinimą, jis pateikia Klaipėdos pavyzdį. Miesto savivaldybė 2016 m. paskelbė Darnaus judumo metais, tačiau nesiėmė veiksmų, kuriais būtų skatinamas susisiekimas dviračiais, pėsčiomis ir kitais netaršiais būdais.

„Iš darnaus judumo skatinimui numatytų 3 mln. eurų pusė lėšų skirta 190 automobilių talpinančios stovėjimo aikštelės miesto centre įrengimui. Šalia yra senas dviračių takas, kuris dabar rekonstruojamas be projekto, – skundžiasi E. Kriščiūnas. – Nors pagal specialųjį planą jis turėtų tapti 3,5 m pločio magistraliniu dviračių taku, tačiau be jokio projekto iš šaligatvio trinkelių padarytas 2,5 m pločio dviračiams skirtas takelis.“

Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas sako, kad 0,5 proc. Klaipėdos biudžeto skiriama dviračių infrastruktūros plėtrai – nors Lietuvos mastu tai yra nemažai, tačiau, jo teigimu, reikėtų skirti dar daugiau lėšų, juolab kad automobilių eismui skiriama 30 proc. miesto biudžeto. Anot E. Kriščiūno, daugelis atsakingų žmonių įsivaizduoja, kad dviratininkams reikia tokių pačių takų, kaip ir pėstiesiems, bet iš tikrųjų taip nėra – jiems reikalinga atitinkama matomumo zona, vieta apsisukti ir t. t.

„Pavyzdžiui, Vilniuje įrengti pieštiniai dviračių takai, kurie buvo tiesiami be jokio projekto – savivaldybė tiesiog darbininkams pateikė užduotis ir liepė pažymėti dviračių juostą. Dėl gyventojų skundų tokios linijos galiausiai perdažomos, bet rezultatas išlieka toks pat blogas“, –  konstatuoja Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas.