23-ejų metų atleto rezultatas – 89 m 17 cm – yra trečias pasaulyje šį sezoną. Šiemet toliau ietį yra numetę tik estas Magnusas Kirtas (90 m 61 cm) ir vokietis Andreasas Hofmannas (89 m 65 cm).

Pasaulio rekordas (98 m 48 cm) nuo 1986-ųjų priklauso legendiniam čekui Janui Železny.

"Kai Palangos stadione išmečiau ietį, pradėjau pats ploti, šaukti, nes jaučiau, kad metimas bus rekordinis. Nemaniau, kad numesiu 89 m, tikėjausi bent 87 m. Tačiau ietis nuskrido keliais metrais toliau", – sakė E.Matusevičius.

– Kas lėmė tokį aukštą rezultatą? – paklausėme lengvaatlečio.

– Tokiais atvejais turi sutapti visos aplinkybės: gera savijauta, tinkamos oro sąlygos, palankus vėjukas, draugiška, šilta publika. Palangoje viskas būtent taip ir buvo, net žiūrovai labai jautriai sureagavo į mano prašymus palaikyti, paploti. Kai su tėčiu peržiūrėjome metimo įrašą, pamatėme, kad jis tikrai nebuvo tobulas. Vien tai, kad mesdamas ietį sulenkiau kairę koją, man kainavo bent kelis metrus. Nes kuo koja tiesesnė, tuo ietis skrieja toliau. Tad rezervo buvo su kaupu, o tai suteikia motyvacijos dar sunkiau dirbti per treniruotes, nes jaučiu, kad ietis gali skrieti toliau. Gal dar svarbiau, kad šį čempionatą pirmą kartą visi mano metimai buvo tolesni nei 80 m, net ir pirmasis, kurio neįskaitė – per 87 m. Tai mane dar labiau įkvepia, nes rodo, kad esu teisingame kelyje.

Kai Palangos stadione išmečiau ietį, pradėjau pats ploti, šaukti, nes jaučiau, kad metimas bus rekordinis.

– Jūsų pasiekimas – kol kas trečias pasaulyje šį sezoną. Natūralu, kad po tokio pasirodymo esate tarp pretendentų ir į pasaulio čempionato medalius. Ką manote apie tai?

– Smagu, kad mane pastebi ir vertina, bet kalbėti apie galimybes pasaulio čempionate iškovoti medalį tikrai dar per anksti. Galiu tik pasidžiaugti, kad po Lietuvos čempionato sulaukiau labai didelio palaikymo, man tai itin malonu. O apie medalius kol kas tikrai nesvajoju. Labai lengva sakyti, kad jei numesiu 89 m, bus medalis, bet pasaulyje yra bent penki ieties metikai, kurie reguliariai peržengia 90 m ribą, tad net ir asmeninis rekordas man negarantuoja jokio medalio.

– Visgi atrodo, kad ir jums 90 m yra pasiekiamas rezultatas.

– Iš tiesų, dabar ta riba smarkiai priartėjo, bet nereikia manyti, kad bus paprasta ją peržengti. Kuo toliau numeti ietį, tuo sunkiau pagerinti tą pasiekimą. Dabar jau kiekvienas metras – vis brangesnis.

– Tačiau Palangoje vienu mostu prie savo asmeninio ir Lietuvos rekordo pridėjote daugiau nei 4 m!

– Mane šis metimas irgi šiek tiek šokiravo. Tikrai nesitikėjau, kad numesiu toliau nei 89 m. Planavau, kad iš pradžių reikėtų įveikti 85 m ribą, o pavyko peržengti 89 m.

– Prieš 23-ejus metus J.Železny numetė ietį 98 m 48 cm. Kaip manote, ar kas nors ateityje gali pasikėsinti į šią rekordinę aukštumą?

– J.Železny – ieties metimo legenda. Aš jo metančio ietį nesu matęs, bet kelis kartus sutikau varžybose. Tai tikrai ypatingas žmogus, fenomenalus ir jo rekordas. Vis dėlto tikiu, kad J.Železny rezultatas nėra amžinas. Ir aš turiu tikslą – pagerinti šį rekordą, tačiau ne šiaip pagerinti, o peržengti 100 m ribą. Suprantu, kad dabar tai skamba nerealiai, bet toks yra mano tikslas. Ne vien apie tai svajoju, bet ir rimtai ketinu jo siekti. Kita vertus, tikiu, kad tokį pat tikslą turi visi pajėgiausi planetos ieties metikai, nes pirmas, numetęs ietį toliau nei 100 m, taptų šios sporto šakos legenda. Man atrodo, kad tai yra realu ir įmanoma.

– Esate iš sportiškos šeimos: jūsų tėtis ir treneris Edmuntas praeityje buvo puikus ieties metikas, bet vėliau pasinėrė į beisbolą, šia sporto šaka susidomėjęs ir jūsų brolis Edvardas. Kodėl jūs pasirinkote ietį, o ne beisbolo lazdą?

– Vaikystėje ir aš daugiau laiko praleisdavau mėtydamas beisbolo kamuoliuką, nuo antros klasės beisbolą derinau su lengvosios atletikos treniruotėmis, bet galiausiai pasirinkau ietį. Beisbolas – komandinis žaidimas, o man labai nepatiko, kad galutinį rezultatą lemia ne vien mano, bet ir komandos draugų pastangos ar klaidos. O ieties metimo sektoriuje tik aš pats atsakingas už savo rezultatus. Jei padarau klaidą, žinau, kad tai tik mano klaida. Mesdamas ietį žinau: kiek širdies ir pastangų įdėsiu, tiek ir pasieksiu.

– Rugsėjo pabaigoje laukia pasaulio lengvosios atletikos čempionatas Katare. Kaip planuojate ruoštis šioms varžyboms?

– Iš tiesų, šis sezonas – kitoks nei iki šiol buvę. Įprastai jis prasidėdavo gegužę ir baigdavosi įpusėjus rugpjūčiui arba vėliau, o šį kartą dėl pasaulio čempionato sezonas tęsis net iki spalio pradžios. Tai tikrai nauja, tačiau mes su tėčiu esame pasirengę šiam iššūkiui, o aš tikrai nejaučiu, kad esu geriausios sportinės formos. Tad per likusį laiką dalyvausiu dar bent keleriose varžybose, o rugsėjį pradėsiu nuosekliai ruoštis pasaulio čempionatui.

– Kokius tikslus kelsite pasaulio čempionate? Ar planuojate tik dalyvauti, apsižiūrėti?

– Žvalgybą atlikau 2017-aisiais, o dabar norėčiau siekti konkrečių tikslų. Pirmasis – patekti į finalą ir, jei viskas bus gerai, pakovoti dėl vietos pirmame dešimtuke arba aštuntuke.

– O medaliai?

– Tokių minčių nėra. Nenoriu nieko žadėti, nes per varžybas būna netikėtumų, kai net ir geriausias asmeninis rezultatas negarantuoja prizinės vietos. Konkurencija labai didelė, net 5–6 sportininkai gali numesti ietį toliau nei 90 m.