Broliai tarsi kumštis
Atpasakoti neverta, bet prisiminti – būtina, juolab gegužės 31-ąją, palydint pavasarį, suėjo 100 metų, kai gimė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjų ir vadovų, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, dim. kpt. Antanas Lukša.
Partizano amžinojo poilsio vieta Veiverių „Skausmo“ kalnelyje tądien skendėjo gėlėse, o susirinkusiųjų lūpose skambėjo prisiminimai apie laisvės kovotoją.
Savo istoriją Antanas pradėjo rašyti 1923-aisiais, kai riksmu pasveikino tėvus ir pasaulį. Simono ir Onos Lukšų namuose, be jo, augo dar trys sūnūs – Jurgis, Juozas ir jaunėlis Stasys. Motiniška meile Ona apgaubė ne tik savo berniukus. Mirus pirmajai Simono žmonai, be mamos liko trys vaikai.
Lukšų sūnums nuo mažens buvo skiepijama meilė Tėvynei ir artimui. Todėl, nutikus bėdai, jie pirmieji tiesdavo pagalbos ranką. Antai, sudegus tetos namui, Lukšų vyrai vos per savaitę pastatė naują trobą. Be Lukšų sūnų neapsieidavo ir nė viena talka.
Tėtis nebuvo puošeiva, bet į žmones eidavo visuomet pasitempęs. Manau, čia tos kartos bruožas.
Mama norėjo kunigo
Kaip toliau klostėsi ketverto gyvenimai? Pasimokę Mozūriškių mokykloje, vėliau Veiverių keturklasėje, Jurgis ir Juozas išvyko mokytis į „Aušros“ berniukų gimnaziją. Baigę ją įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).
Jurgis studijavo mechaniką, Juozas – architektūrą. Jauniausias Stasys mokėsi Veiveriuose, vėliau baigė Kauno dailiųjų amatų mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakultetą. Antanas? Mama svajojo, kad jis taptų kunigu. Baigęs penkias Veiverių gimnazijos klases, Antanas išvyko mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Ją baigęs, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją ir dar studijavo VDU geodeziją. Per pirmąją bolševikų okupaciją su broliais Jurgiu, Juozu, Stasiu ir kitais studentais platino antikomunistinę spaudą, įsitraukė į antinacinį pasipriešinimo judėjimą. Užgriuvus antrajai sovietų okupacijai, prasidėjo kupina pavojų pogrindinė A. Lukšos veikla. 1944 m. pradėjęs dirbti Veiverių vidurinės mokyklos mokytoju ir gyvendamas tėviškėje bendravo su krašto partizanais, padėjo kovotojams kaip žvalgas ir ryšininkas. Po kiek laiko, užsirekomendavęs kaip gabus ir energingas darbuotojas, Antanas buvo paskirtas Žaslių vidurinės mokyklos direktoriumi. Deja, pedagoginis vadybinis darbas truko neilgai. Kaip ir daugeliui to meto ir to amžiaus jaunuolių, Antanui teko apsispręsti – pritapti ir susitaikyti ar būti proveržiu ir kovoti. Palaimintas ir peržegnotas mamos, Antanas su broliais pasirinko kovą su sovietų tironija.
Gyvas liko tik vienas
Likimas Lukšoms buvo negailestingas. 1947-ųjų birželį žuvo Jurgis, turėjęs Piršlio slapyvardį. Vidaus reikalų liaudies komisariato kareivių kulkos jį pasivijo rugių lauke. Atpažinti žuvusio sūnaus kūną turėjo tėtis Simonas. Suklupęs iš skausmo, ištiktas šoko, garbaus amžiaus vyras tąkart patyrė stribų patyčias. Jie mušė Simoną, murgdė kraujo klane.
Jurgio palaikus stribai išvežė į Veiverius išniekinti. Mama susėmė į drobę žūties vietoje sūnaus kraują ir užkasė ją darželyje po bijūnu. Patyręs sunkių sužalojimų tėvas atgulė į patalą, tik retsykiais pašokęs iš jo bėgdavo į kiemą ieškoti savo sūnų. Po kelių kančios mėnesių partizanų tėtis mirė. Tą patį birželį saugumas suėmė Antaną, turėjusį Arūno slapyvardį. Po trijų savaičių tardymo ir kankinimų jis buvo ištremtas į Sibirą. Brolis Vincas išvežtas į Vorkutos lagerį, iš jo po dešimties metų grįžo. Jauniausias sūnus Stasys – Juodvarnis, būrio kulkosvaidininkas, apgynęs partizanus, laikančius egzaminus puskarininkio laipsniui gauti, didvyriškai krito Kazlų Rūdos miškuose.
Juozas – Daumantas, 1951 m. rugsėjo 4 d. dvigubo agento išduotas žuvo miške į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Palaikų užkasimo vieta nežinoma iki šiol. Tik vienam iš keturių brolių – Antanui likimas lėmė išlikti gyvam ir savo patirtimi liudyti, ką patyrė sovietiniuose lageriuose.
Proga: pagerbti laisvės kovotojo atminimo susirinko būrys bendraminčių. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Nekėlė balso ir rankos
1956-aisiais grįžęs į Lietuvą, vyras spėjo susitikti su mama. Netrukus jis sutiko savo gyvenimo meilę Eugeniją Ireną Savickaitę, sukūrė šeimą, susilaukė dukros Dalios ir sūnaus Kęstučio.
„Koks buvo tėvas? Kietas. Jis net automobilį vairavo iki 90 metų!“ – žodžiai, kuriuos ištarė Kęstutis Lukša, priminė pirmąjį kino režisieriaus Vinco Sruoginio įspūdį, kai šis susitiko su šviesaus atminimo Antanu jo biure.
Sumanęs susukti filmą apie J. Lukšą, kūrėjas pas jo brolį pateko ne iš karto. Vincą lydėjęs bičiulis Jonas Ohmanas į ausį sušnibždėjo, esą Antanas tikrina, ar jis tikrai yra tas, kuo dedasi.
„Dabar nežinau, ar taip iš tiesų buvo, ar Jonas tik mane erzino, tačiau tikrai jaudinausi. A. Lukša buvo 50 metų už mane vyresnis ir šlubavo po neseniai atliktos kojos operacijos, tačiau neabejojau, kad galėtų mane „išjungti“ vienu rankos mostu. Kaip mano amerikiečiai draugai pasakytų, jis buvo kietas“, – savo įspūdžiais iš 2007-ųjų susitikimo dalijosi kūrėjas.
Išties, Antanas buvo kietas. Jo žodis buvo griežtas, bet ne piktas, o ranka kilo tik prie darbų. Daug smurto patyręs vyras žinojo, kad fizinės jėgos demonstravimas parodo dvasios silpnumą, todėl savo vaikams niekada nėra sudavęs. Net tada, kai, būdamas paauglys, smarkiai prisivirė košės, Kęstučiui pakako vos vieno pokalbio su tėčiu, kad suprastų klydęs.
Tėtis vaikams duodavo skaityti literatūros – Adolfo Šapokos istorijos vadovėlius, knygą apie garsųjį dėdę Juozą. Į jų rankas retsykiais papuldavo ir pogrindžio „Kronikos“, mat Antanas puikiai sutarė su kunigu Alfonsu Bulotu. Puikiai Kęstutis mena ir tėčio bičiulius, kurie kartkartėmis rinkdavosi jų namuose. Už uždarų durų girdėdavosi ne tik lietuviškos dainos, bet ir vyriški pokalbiai.
„Apie tėtį sužinojome ne iš jo paties, o iš kitų žmonių. Galvoju, buvau moksleivis, kai kaimynai gatvėje pasakė. Tada ėmėme klausinėti daugiau. Buvo įdomu“, – K. Lukša pasakojo, kad tėtis nebuvo iš tų, kurie daug šneka.
Panašų būdą paveldėjo ir pats Kęstutis, su metais vis labiau panašėjantis į tėtį ir dažnai besielgiantis taip, kaip jis.
Padėjo tėčiui
1988 m., prasidėjus Atgimimui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, A. Lukša buvo pakviestas dirbti šios organizacijos sekretoriumi.
Nuo 1990 m. bendražygiai jam patikėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos pirmininko ir pirmininko pareigas. Jis nepriklausomos Lietuvos ir savo bendražygių reikalams prikėlė organizacijai atiduotas LPKTS būstinės patalpas, steigė Rezistencijos ir tremties muziejų Kaune, inicijavo J. Lukšos memorialinės ekspozicijos steigimą Veiveriuose. Jo dėka nenutrūkstamai nuo 1988 m. leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“, į skaitytojų rankas pateko net 45 istorinio žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ numeriai, daugybė knygų tremties ir rezistencijos tema. A. Lukša inicijavo partizanų motinų kapų žymėjimą granito lentelėmis „Čia ilsisi Partizano Motina“, jis organizavo ir vykdė tęstinę programą „Lietuvos partizanų karo istoriografija ir kartografija“. Prie jos prisidėjo ir Kęstutis.
„Vienas „amerikonas“ padovanojo GPS aparatų. Tais laikais tai buvo retenybė. Laksčiau su liudininkais po visą Lietuvą, rinkau medžiagą“, – anot K. Lukšos, buvo ir daugiau iniciatyvų, kuriose jis dalyvavo.
Antai Veiverių Skausmo kalnelyje kartu su tėčiu sūnus įsmeigė pirmą kryžių. Vėliau čia atsirado paminklinė kompozicija broliams partizanams.
Naudinga: arčiau su A. Lukšos istorija bus galima susipažinti Įgulos bažnyčioje eksponuojamoje parodoje. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Istoriją pasakos paroda
Šiandien Daliai ir Kęstučiui tėtį mena ne tik iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos, jo iniciatyva po Lietuvą išsibarstę obeliskai, monumentai, paminklai ir knygos.
Partizano vaikų namuose kalba tėčio daiktai. Kaklaraiščių kolekcija, jo laikrodis, diržas su sunkia metaline sagtimi ar skrybėlė, kuriuos Antanas itin mėgo.
„Tėtis nebuvo puošeiva, bet į žmones eidavo visuomet pasitempęs. Manau, čia tos kartos bruožas“, – visus, norinčius geriau pažinti laisvės kovotoją, jo sūnus ir dukra Dalia kvietė užsukti į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kur atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Laikom frontą!“, skirta A. Lukšos atminimui.
Suskirstytos į skirtingus kovotojo gyvenimo etapus nuotraukos pasakos apie A. Lukšos gimimą, jo šeimą, laisvės kovas, suėmimą, kalinimą Sovietų sąjungos lageriuose, sugrįžimą namo, partizano veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nuopelnus ir įvertinimus. Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Kauno regioninio valstybės archyvo, Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus, Kauno rajono Garliavos J. Lukšos gimnazijos muziejaus, Prienų krašto muziejaus, LPKTS, A. Lukšos šeimos archyvo.
