Lietuvos moterų krepšinis žengia į tamsią naktį. Šalies rinktinė, tragiškai pasirodžiusi 2017 m. Europos čempionato atrankos turnyre, dvejus artimiausius metus praleis be aukšto lygio varžybų, tačiau, anot Linos Dambrauskaitės-Sabaliauskienės, krizė tikriausiai užsitęs ilgiau.
L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė – viena iš nedaugelio lietuvių, pasiekusių tą Europos krepšinio viršūnę, kuri dabartinei žaidėjų kartai nė nesisapnuoja.
48-erių specialistė, ugdanti jaunąją krepšininkių kartą, dar puikiai prisimena savo šlovės akimirkas – triumfą 1997-ųjų Europos čempionate Vengrijoje. Kaunietės, švelniai vadintos Lineliu, taiklūs metimai ir rezultatyvūs perdavimai padėjo Lietuvos rinktinei iškovoti auksą.
Vėliau mūsiškės kelis kartus pasiekė Europos čempionato pusfinalį, o pernai žaidė bent jau pagarbos vertą krepšinį, tačiau šiemet tėškėsi taip, kad gumbus maus dar ilgai.
Atrankos A grupėje Rimvydo Samulėno treniruojama komanda 81:87 ir 62:65 nusileido Latvijai bei 64:73 – Slovėnijai ir, dar nepasibaigus atrankos etapui, jau nebeturi jokių vilčių prasimušti į finalo turnyrą.
L.Dambrauskaitė-Sabaliauskienė Kauno krepšinio mokykloje "Aisčiai" treniruoja 15–16 metų merginas, pernai su 16-mečių rinktine laimėjo Europos čempionato B diviziono pirmenybes, subūrė ir pradedančiųjų – gim. 2005 m. ir jaunesnių mergaičių grupę.
– Lietuvos rinktinės lyderė Gintarė Petronytė pasirodymą Europos čempionato atrankos turnyre pavadino tragedija. Kaip mūsų krepšininkių rezultatus vertintate jūs? – paklausėme 1997 m. Europos čempionės.
– Visada būna pirmas kartas, nors šį sykį – po labai ilgos pertraukos (lietuvės praleido ir 2003-iųjų Europos čempionato finalo varžybas – aut. past.). Kad ir ką kalbėtume, situacija labai apmaudi.
– Ar tai, kad rinktinė praleis Rio de Žaneiro olimpiadą, 2017-ųjų Europos čempionatą ir neturės galimybių pakovoti dėl kelialapio į 2018-ųjų pasaulio pirmenybes, rodo ilgalaikę Lietuvos moterų krepšinio krizę?
– Labai norėčiau suklysti, bet manau, kad krizė gali būti ilga. Žvelgiant į krepšinio piramidės apačią, mane apima baimė. Nematau, kas galėtų netolimoje ateityje pakeisti dabartines žaidėjas. Procesas pernelyg užsitęsė – gal per šešerius ar aštuonerius metus neužaugo krepšininkės, galinčios sustiprinti nacionalinę komandą. Iki 18-os ar 20-ies metų gabių merginų dar lyg ir užsiauginame, bet suaugusiųjų krepšinio lygis – aukštesnis ir jis – ne jų jėgoms.
– Kas, jūsų nuomone, lėmė mūsiškių pralaimėjimą latvėmis Kėdainiuose, nors buvo būtina pergalė?
– Per lemiamą rungtynių dalį padaryta skaudžių klaidų. Rinktinėje išsiskyrė tik G.Petronytė. Kitų žaidėjų indėlis buvo ne toks, kokį norėjosi matyti. Juk jos žaidžia ir užsienio klubuose. Galima aiškinti, kad trūksta susižaidimo, laiko pasirengti varžyboms, bet tą patį gali pasakyti ir varžovės.
– Per visą atrankos ciklą pagrindiniai mūsų rinktinės koziriai buvo G.Petronytė ir Kamilė Nacickaitė. Ar teisinga visą taškų rinkimo naštą užkrauti vos dviem žaidėjoms?
– Daug K.Nacickaitės metimų per pastarąsias rungtynes su latvėmis skriejo pro šalį, o jos skubotas tolimas šūvis baigiantis ketvirtam kėliniui išvis palaidojo mūsiškių viltis. Noriu pabrėžti: reikėjo didesnio kitų žaidėjų indėlio. Kad ir Santos Okockytės, kitų krepšininkių. Nežinau, kokios priežastys joms neleido pasirodyti kur kas sėkmingiau.
– Beveik tos pačios sudėties rinktinė pernai, vadovaujama trenerio Manto Šerniaus, gerai rungtyniavo Europos čempionate. Gal problema – ne žaidėjos, o naujas treneris R.Samulėnas? Galbūt komanda nepriėmė jo žaidimo sistemos?
– Iš tiesų žaidėjų gretos nedaug pasikeitė, tačiau treneriui visos kaltės nesuversčiau. Pažįstu R.Samulėną. Jis – geras specialistas. Vėlgi kelčiau klausimą dėl žaidėjų indėlio ir pastangų. Jei, baigiantis lemiamoms rungtynėms, pasipila klaidos, joks treneris neišbėgs į aikštę ir kamuolio neatkovos ar taškų neįmes.
– Ar jūsų nestebina faktas, kad Lietuvos rinktinė savo grupėje – žemiau ne tik už panašaus pajėgumo Latvijos rinktinę, bet ir už Slovėnijos komandą, išvis niekada nežaidusią nei Europos čempionatuose, nei kituose elitiniuose turnyruose?
– Nesitikėjau, kad būsime žemiau nei slovėnės. Kita vertus, jų moterų įvairių amžiaus grupių krepšinis – gana aukšto lygio. Slovėnės – buvusios Jugoslavijos krepšinio mokyklos atstovės. Po pirmųjų pralaimėjimų joms ir latvėms turėjome padaryti išvadas ir kažką keisti, gal pirmiausia – pasirengimo varžyboms procesą.
– Galbūt vertėjo pasitelkti naujų žaidėjų – kad ir veteranę Ivetą Šalkauskę, žibančią LMKL čempionate?
– R.Samulėnas ją treniruoja Marijampolės "Sūduvos" komandoje, tad manau, kad su Iveta kalbėjosi ir apie rinktinę. Matyt, buvo argumentų, kodėl vidurio puolėja nežaidžia nacionalinėje ekipoje.
– Jei jau rinktinė ilgam lieka be oficialių rungtynių, galbūt vertėtų ją iš pagrindų atjauninti, grūdinti perspektyvias žaidėjas?
– Krepšinio federacijai reikėtų apie tai pagalvoti. Labai svarbu padaryti tinkamas išvadas. Susidariau įspūdį, kad šį atrankos ciklą tikėtasi, jog sėkmė ateis savaime, be didesnių pastangų.
– Lietuvos moterų rinktinę daugelį metų treniruoja vyrai. Gal atėjo metas jos šturvalą patikėti moteriai?
– Juk pas mus juokaujama: su krepšininkėmis dirba tie specialistai, kurie nepajėgia treniruoti vyrų. Aš taip nemanau. Kita vertus, treneris Vladas Garastas yra sakęs, kad moteris negali būti gera krepšinio trenerė. Kodėl? Jei būtų mano valia, leisčiau pavadovauti ir moterims.
– Daug metų dirbate su mergaitėmis, tad iš arti matote mūsų krepšinio talentus. Ar moterų krepšinis gali tikėtis naujų deimančiukų antplūdžio?
– Prošvaisčių – mažai. Mergaičių krepšinis jau ilgokai ne kyla, bet ritasi žemyn. Trūksta dėmesio, nors niekada negalėjome lygintis su vaikinais, nėra ir skambių pergalių. Tačiau dabar mergaičių grupėse – tragedija. Nesurenkame reikiamo sportuojančiųjų skaičiaus. Juokauju, kad greitai nebeturėsime ne tik rečiau pasitaikančių kairiarankių, bet ir dešiniarankių. O ir ateinantis jaunimas – visko persisotinęs. Nekovingas. Mergaitės turi ką rinktis kitose sferose, o sportuoti, sunkiai dirbti per treniruotes joms trūksta motyvacijos. Ir mūsų šalies moterų krepšinio lyga – silpna. Ko norėti, jei komandos savo sudėties skyles užkaišioja moksleivėmis. Jos per anksti patenka į suaugusiųjų krepšinį, nors meistriškumu dar nėra pasirengusios. Juk neperšoksi kelių lygių iškart. Arba tai bandoma daryti alinant sveikatą. Viskam turi būti savo laikas. Neįsitvirtinusios moterų krepšinyje, talentingos jaunuolės pamažu pasuka kitur.
– Kokia galima išeitis?
– Vieno recepto nėra. Paprastais žingsniais problemos neišspręsime. Nesakau, kad niekas nieko nedaro. Yra ir projektas 15-metėms "Talentų karta", kiti sprendimai – kaip kad mergaičių krepšinio centrai. Tačiau tai veikiau pavieniai veiksmai. Neabejoju, kad, siekiant spręsti jaunųjų krepšininkių ugdymo problemas, turėtų būti sudaryta ilgalaikė programa, apimanti netgi tokius niuansus, kaip tėvų, visuomenės požiūrio keitimas. Juk pas mus manoma, kad krepšininkė – ne profesija. Esą mergaitė ne tam sutverta. Gal scenai, podiumui, bet ne krepšinio aikštelei.
– Kalbėjote apie dėmesio trūkumą. Tačiau, kai 1997-aisiais jūsų rinktinė laimėjo Europos auksą, to dėmesio buvo per kraštus…
– Tai buvo tik momentinis susidomėjimas. Pergalė – skambi, tad ta banga ir sukėlė ažiotažą. Tačiau ir tada buvo įgyvendinta toli gražu ne viskas, kas žadėta. Juk kalbėta apie būtinybę suburti stiprų reprezentacinį klubą, į jį suburti rinktinės žaidėjas. Taip neįvyko, o netrukus mus ištiko nesėkmė – nepatekome į Sidnėjaus olimpines žaidynes ir visi pažadus pamiršo.
– Kuo jūsų laikų komanda skiriasi nuo dabartinės rinktinės?
– Anuomet mūsų gretose nebuvo superžvaigždžių, bet buvome vieningos kaip kumštis, siekėme vieno tikslo. Užsigrūdinome Sovietų Sąjungos pirmenybėse – tai buvo sunki mokykla, nuolat žaidėme aukšto lygio rungtynes. Dabar to nėra. Krepšininkės verda savo sultyse – šalies čempionatas silpnas, kažkiek pajėgesnės tik dvi komandos, kitose – vien jaunimas, Europos turnyruose nedalyvaujame. Vos kelios rinktinės žaidėjos rungtyniauja stipresniuose Europos klubuose. Pridėkime ranką prie širdies: metai vis bėga, o ar kas nors pas mus keičiasi?
Skaičiai ir faktai
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė Europos (EČ) ir pasaulio (PČ) čempionatuose:
1938 m. EČ (Italija) – 2-oji vieta,
1995 m. EČ (Čekija) – 5-oji vieta,
1997 m. EČ (Vengrija) – 1-oji vieta,
1998 m. PČ (Vokietija) – 6-oji vieta,
1999 m. EČ (Lenkija) – 6-oji vieta,
2001 m. EČ (Prancūzija) – 4-oji vieta,
2002 m. PČ (Kinija) – 11-oji vieta,
2003 m. EČ (Graikija) – nepateko į finalo turnyrą,
2005 m. EČ Turkija) – 4-oji vieta,
2006 m. PČ (Brazilija) – 6-oji vieta,
2007 m. EČ (Italija) – 6-oji vieta,
2009 m. EČ (Latvija) – 9-12 vietos,
2010 m. PČ (Čekija) – nepateko,
2011 m. EČ (Lenkija) – 7-oji vieta,
2013 m. EČ (Prancūzija) – 14-oji vieta,
2014 m. PČ (Turkija) – nepateko,
2015 m. EČ (Vengrija, Rumunija) – 8-oji vieta.
