Apie tai, kaip prisijaukinti sėkmę ir "atsijungti" nuo sudėtingų vaidmenų – pokalbis su tenoru Mindaugu Jankausku.
– Regis, jus aplankė ilgai laukta sėkmė – savo vaidmenimis džiuginate ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos ir Azijos šalių publiką. Kas nulemia klasikinės muzikos dainininko sėkmę? Tikriausiai ne vien nuoseklus darbas ar malonė iš aukščiau?
– Sėkmės laukiame visuomet: gyvenime, kiekviename spektaklyje ar koncerte. Svarbiausia tikėti, bandyti ir niekada negalvoti, kad jau viskas, – vėlu. Net jeigu ir nepavyksta dvidešimtą kartą, galbūt sėkmingas bus dvidešimt pirmasis. Sėkmė retai kada nukrenta iš dangaus – perklausose esu dainavęs daugybę kartų: kartais atrodo, kad nesiseka, bet žiūrėk – po kiek laiko sulauki skambučio ir pasiūlymo dainuoti vienur ar kitur. Žinoma, darbo svarbos irgi nenuneigsi – be jo nieko nebus. Dainininkui, kaip ir sportininkui, reikalingas nuolatinis trenažas: tik padaryk ilgesnę pertrauką ir teks dvigubai prakaituoti, kol pasieksi buvusį rezultatą. Pastovus ir nuoseklus darbas yra labai svarbus – manau, jog būtent jis išprovokuoja sėkmę ir skrydį aukštyn.
– Šiuo metu esate ne tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas – dirbate ir Izraelio operoje. Kaip susiklostė likimas, kad atsidūrėte Tel Avive?
Kur kas labiau norisi kurti skirtingus personažus, kaskart užmigti ir nubusti vis su kita muzika – kitaip kūrybinius procesus ištiktų didžiulis sąstingis, kuris neveda pirmyn.
– Darbas Izraelio operoje – irgi nuoseklaus darbo rezultatas. Teko dainuoti vienos Vokietijos agentūros organizuotoje perklausoje, po kurios sulaukiau pasiūlymo sukurti Guillot de Morfontaine vaidmenį Jules'io Massenet operoje "Manon" Tel Avive. Šį vaidmenį jau esu kūręs LNOBT, tad, pažiūrėjęs į savo kalendorių ir suderinęs planus, sutikau. Vyko intensyvios repeticijos, o lapkričio pradžioje prasidėjo spektakliai.
– Darbas skirtingų šalių operos teatruose – didelė operos solisto sėkmė ar verčiau kasdienio gyvenimo dalis?
– Manyčiau, kad labiau sėkmė, kuri dovanoja galimybę mėgautis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenomis. Tačiau tai sėkmei pasiekti irgi reikalingas įdirbis – nuolatos dalyvauju perklausose. Po vienos perklausos Lichtenšteine buvau priimtas į "Sic Itur Ad Astra" fondą, kuris kviečia dainuoti svetur – pasaulinį pripažinimą pelniusiuose teatruose ir koncertų salėse, tokiose kaip Berlyno, Sankt Peterburgo filharmonijos, Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos didžioji salė, Giovanni Battista Pergolesi, Rossini operos teatrai Italijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje, "Teatro Campoamor" Ispanijoje, o kartu ir dirbti su žinomais dirigentais, pritariant nuostabiems orkestrams. Tokia patirtis suteikia dar didesnio veržlumo skrydžiui į tobulėjimą. Man, kaip solistui, tai buvo didelis įvertinimas ir paskata judėti pirmyn – dainuojant įvairiose scenose su skirtingais dirigentais ir kolegomis, kaupiasi patirtis ir žinių bagažas. Žinoma, kai turiu per vieną savaitę dainuoti spektaklius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tenka nemažai skraidyti. Tai vargina, bet užlipus į sceną pasitenkinimas atperka viską.
– Scenoje būnate ne tik operos kontekstuose – vaidinate ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kūrėte vaidmenis miuzikluose bei kine. Kuo skirtingos šios patirtys? Ar nejaučiate stygiaus aktorinio meistriškumo prasme?
– Džiaugiuosi, kad mano kelyje atsirado šios patirtys. Tiek į teatrą, tiek į kiną atvedė muzika – režisieriams reikėjo personažų, kurie ne tik vaidintų, bet ir dainuotų. Patirtys čia visai kitokios nei operoje, tačiau man jos labai vertingos profesiniam tobulėjimui. Darbas su teatro ir kino režisieriais suteikė naują perspektyvą, kuri mokė atskleisti personažo charakterį: parodyti ne tik pirmojo plano charakterio savybes, bet perteikti ir tai, kas slypi už sakomo teksto. Aktorinio meistriškumo žinių ar praktikos stygiaus tikrai nejaučiau, nes šiuolaikinė opera reikalauja būti ne tik puikiu dainininku, bet ir aktoriumi. O štai darbo teatre ir kine patirtis labai praverčia muzikiniuose žanruose, ypač komiškose operose ir operetėse, kur kalbamo teksto yra gana daug – ypač naudoju ją tuomet, kai susiduriu su rimtais iššūkiais kalbėti ir improvizuoti ne gimtąja kalba. Šių metų pradžioje teko dalyvauti Carlo Millöckerio operetės "Studentas elgeta" pastatyme Lichtenšteine, tad reikėjo nemenkai paplušėti prie kalbamųjų tekstų, nors, rodos, vokiečių kalbą moku gana gerai. O štai Miunsterio operos teatro scenoje, dainuojant Alfredo partiją Johanno Strausso operetėje "Šikšnosparnis", mano kolegė pamiršo tekstą, tad teko improvizuoti man – patyriau nemenką šoką, nes tai daryti teko vokiškai. Tačiau viskas pavyko sklandžiai.
– Ypač palankiai buvo įvertintas jūsų atliktas Šėtono vaidmuo Gintaro Sodeikos operoje "Post Futurum". Turint omenyje religinio konteksto svarbą jūsų gyvenime, tai šiek tiek stebina. Ar nėra šie dalykai visiškai priešingi?
Sėkmė retai kada nukrenta iš dangaus – perklausose esu dainavęs daugybę kartų: kartais atrodo, kad nesiseka, bet žiūrėk – po kiek laiko sulauki skambučio ir pasiūlymo dainuoti.
– Religija yra religija, o darbas yra darbas. Religiniame kontekste Dievas ir Šėtonas, sakyčiau, yra vienodai svarbūs, kaip ir gyvenime – gėris ir blogis atstovauja skirtingiems pradams, tačiau vienas be kito tikriausiai būtų sunkiai suvokiami arba neegzistuotų apskritai. Gyvenime gi muzika taip pat tam tikra prasme yra mano religija. Kiekvienas menininkas nori save realizuoti ir atsiduoti kūrybai, tačiau neslėpsiu, jog gavęs šį pasiūlymą ilgai galvojau, nuo ko reikės pradėti: kas yra tas Šėtonas ir kokias žmogiškąsias savybes jis turėtų turėti. Tačiau rezultatu džiaugiuosi, nes tiek žiūrovai, tiek kritikai pastebėjo mano kurtą personažą ir negailėjo jam liaupsių.
– Tikriausiai ieškojimai buvo nelengvi?
– Na, taip, Šėtono personažas gimė labai sunkiai. Tikriausiai jis buvo vienas iš tų, kurio ieškojau ir jaukinausi ilgiausiai. Štai čia ir prireikė visos paletės draminių įgūdžių, nes Šėtonas operoj persikūnija į keletą pavidalų – kiekvienas jų turėjo būti kitoks, atsiskleidžiantis naujomis spalvomis ir charakterio savybėmis. Teko nemažai ir intensyviai padirbėti, kol atradau, kaip atskleisti subtiliausius savo personažo niuansus – jis gražus, protingas, norintis būti geresnis už Dievą, bet kartu ir piktas, nervingas, nepakantus, įžūlus, įžeidus, o kartu ir žaismingai įtaigus, ir mielas.
– Regis, jūsų profesinis gyvenimas įtemptas: čia dainuojate Lietuvoje – čia Izraelyje ar kur nors kitur, čia esate lyriškas Grafas Alamaviva – čia piktas Šėtonas. Kaip vėl tampate savimi?
– Išties, susitapatinimas su personažu reikalauja ne tik fizinės, bet ir emocinės ištvermės. Šiuolaikiniai operos režisieriai reikalauja toli gražu ne tik stovėti ir dainuoti scenoje, bet ir puikiai judėti, tad dažnai vaidmenys, ypač jeigu juos atlieku keletą kartų iš eilės, atima visą energiją. Po spektaklių, slūgstant adrenalinui, jaučiu nuovargį, tad reikia atgauti jėgas ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jeigu tik turiu galimybę, mėgaujuosi tyla ir namų jaukumu arba išeinu pasivaikščioti į Nemuno ir Neries santaką. O jeigu tai nutinka užsienyje, gelbsti pasivaikščiojimas parke ar knyga. Tel Avive labai mėgstu klajoti žaliomis gatvėmis, jūros pakrante, kur galiu mėgautis bangų mūša ir vis dar vasara alsuojančiais vakarais.
– Dažnas operos solistas sako, jog labai svarbu atrasti sau tinkantį vaidmenį – savo "arkliuką" ar savo antrąjį "aš", su kuriuo keliaujama po skirtingus teatrus. Ar turite tokį jūs? Ir ką apie tai manote apskritai – galbūt profesiniam tobulėjimui kaip tik parankiau atlikti kuo daugiau skirtingų vaidmenų?
– Manyčiau, kad tikriausiai neužtenka atrasti to "savojo" vaidmens – daug svarbiau yra kiekviename skirtingame personaže atrasti kažką artima sau, o atradus – prisijaukinti patį personažą ir įtaigiai jį atskleisti, sakyčiau – "pasižaboti". Tuomet gali patogiai joti ar net šoliuoti ristele ir nebijoti iškristi iš balno. Kol kas man neteko koncentruotis į vieną vaidmenį ir svajoti apie keliavimą po teatrus vien su juo, bet veikiausiai atsirastų monotonija. Kur kas labiau norisi kurti skirtingus personažus, kaskart užmigti ir nubusti vis su kita muzika – kitaip kūrybinius procesus ištiktų didžiulis sąstingis, kuris neveda pirmyn. Įvairovė naudinga naujiems kūrybiniams polėkiams, kurie sceninei patirčiai suteikia vis naujų spalvų.
– Esate dainavęs ir baroko operoje – Claudio Monteverdi "Tankredžio ir Klorindos dvikovoje" kūrėte Tankredžio vaidmenį. Kuo ši patirtis buvo skirtinga nuo kitų kurtų vaidmenų – dažniausiai romantinių ar bent jau "bel canto", kuriuose kitokia ne tik muzikinė kalba, bet ir vokalo traktuotė?
– Tuo metu dar buvau studentas, tad sulaukęs pasiūlymo labai nudžiugau – juk kiekviena patirtis vokalistus augina kaip atlikėjus ir praplečia žinių bei suvokimo akiračius. Buvo labai įdomu prisiliesti prie senovinės muzikos, kuri iki tol man buvo žinoma tik iš vadovėlių, o dirbti su senovinės muzikos ansambliu "Banchetto Musicale" – kartu turėjome ne tik keletą operų pastatymų, bet ir nuostabias gastroles Prancūzijoje ir Rusijoje – irgi buvo nuostabi ir turtinanti patirtis. Beje, šios operos metu ir užsimezgė pažintis su režisieriumi Gintaru Varnu, kuris vėliau mane ir pakvietė dalyvauti jo režisuotame spektaklyje "Publika".
– 2015 m. buvote paskelbtas geriausiu antraplanių vaidmenų atlikėju. Bet juk daugelio tenorų siekiamybė – būti pirmame operos plane.
– Tai man buvo labai didelis įvertinimas – juk ne visuomet būti antrame plane yra paprasčiau! Kurdamas pagrindinį personažą, turi laiko jį atskleisti – jis veikia visoje operoje nuo pradžios iki pabaigos. Antraplanis personažas gi reikalauja labai taiklaus ir žaižaruojančio šūvio – vos pasirodęs scenoje, turi sukurti atsvarą kitiems personažams, be to, turi būti toks įsimintinas, kad pasibaigus operai publika tavęs nepamirštų. Ne visose operose pagrindiniai personažai parašyti tenorui, o ir nebūtinai pagrindinė partija tinka tavo balsui: tenoras gali būti lyrinis, gali būti dramatinis ar herojinis. Atsižvelgiant į balso subtilybes, tenka atlikti visokius vaidmenis – tiek pirmaplanius, tiek antraplanius. Nuo to tik auga meistriškumas ir profesionalumas. Dramos aktoriai juk mėgsta sakyti: mažų vaidmenų nebūna.
– Kokią vietą jūsų repertuare užima kamerinė muzika? Lietuvos publikai labiausiai esate pažįstamas kaip sceninių muzikinių veikalų vaidmenų kūrėjas, tad ar lieka jai laiko?
– Turiu pripažinti, kad dirbant keliuose operos teatruose kamerinei muzikai laiko beveik nelieka. Spektaklis keičia spektaklį, o išmokus vieną partiją, jau reikia griebtis kitos, tad retai kada tenka padainuoti kokį nors dainų ciklą. Bet jeigu esu pakviestas surengti koncertą, o programą leidžiama sudaryti pačiam, visuomet stengiuosi dainuoti ne tik arijas, bet ir kamerinės muzikos opusus.
– Dalyvavote ir televizijos projekte "Triumfo arka". Kokie motyvai klasikinės muzikos atlikėjus nuveda į komercinius renginius – žinomumo siekiamybė, patirtis, iššūkiai?
– Pamenu, buvo paskelbta perklausa. Dalyvavau joje ir pasisekė – atrinko. Buvo pirmoji laida, kurioje visiems viskas buvo nauja, o naujovės visuomet traukia. Kiekvienas išėjimas į kitokią nei įprasta sceną – tai adrenalinas, profesionalumo lavinimas, iššūkis kovojant su scenos jauduliu. Vertinant iš šių dienų perspektyvos, profesine prasme tikriausiai vertingiausias buvo "užsigrūdinimo" momentas, nes pirmosiose laidose kai kurie vyresnieji kolegos visai nebuvo linkę palaikyti jaunųjų kolegų – atvirkščiai: negailestingai liejo kritiką. Bet manau, jog ir tai išėjo į naudą – visokios patirtys prasmingos.
– Ką manote apie lietuvišką klasikinės muzikos publiką? Dažnas skundžiasi: jos mažai, neišsilavinusi, o kartais ir pernelyg kritiška.
– Man atrodo, kad Lietuvos publika yra labai sąmoninga – turiu omenyje tą, kuri domisi aukštuoju menu ir lankosi teatre. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras visuomet yra pilnas žiūrovų, besimėgaujančių opera. Lyginant su kitomis šalimis, esminio skirtumo tikrai nėra – kiek konkreti opera sužadina virpesių klausytojo širdyje, tiek atgarsių ir sulaukia. Skirtumas tik toks, kad pas mus žmonės labiau nedrąsūs ploti po atliktų arijų, bet tai tikriausiai kultūrinio konteksto, kuriame teko augti, dalis. O galbūt paprasčiausiai baisu, kad nenutrūktų veiksmo visuma.
– Koks būnate, kai nedainuojate ir nevaidinate?
– Tylus.
