Šafranas, kardamonas, rožės, vanilė, kedro aromatai – tai pagrindiniai kvapai, kuriuos naudojo gaminant kvepalus nuo Kleopatros iki Napoleono Bonaparto laikų.

Teigiama, kad pirmasis Prancūzijos imperatorius labiausiai mėgo rozmarinų aromatą.

„Napoleono kvepaluose yra rozmarinas, nes jis labai mylėjo Korsiką, gimtąją salą, norėjo, kad kvepaluose tai jaustųsi. Vienas iš pagrindinių ingredientų – citrina. Buvo ir apelsinmedžio žiedų, ir medienos“, – pasakojo parfumerė Jolanta Cinaitienė.

Napoleonas taip mėgo kvepalus, kad jais ne tik kvepindavosi.

„Gėrė. Manoma, kad jis išgerdavo 50 kvepalų buteliukų per mėnesį“, – teigė J. Cinaitienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kuo kvepinosi istorinės asmenybės galima pajusti išskirtinėje parodoje Lietuvos švietimo muziejuje, kur eksponuojami pagal mokslinius šaltinius atkurti tikrieji imperatorių, faraonų ir kitų asmenybių kvepalai.

„Kiekvienų kvepalų ingredientus, būdingus tam laikotarpiui ir tai gyvenamai vietai, pavyko atrasti istoriniuose šaltiniuose“, – sakė J. Cinaitienė.

Parfumerė kai kuriuos ingredientus parsivežė iš viso pasaulio, o kvepalus gamino Vilniuje. Esą labiausiai nustebino Liudviko XIV kvapas.

„Tuo laikotarpiu ir buvo labiausiai naudojama ambra, kuri turėjo dezodoruoti, permušti natūralius kūno kvapus“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Kleopatra buvo ne tik išskirtinė moteris, bet turėjo ir išskirtinį kvapą. Nors labiausiai mėgo rožes, tačiau kvepalų pagrindinės natos gerokai stipresnės.

„Kleopatra buvo laikoma grožio etalonu. Išskirtinis buvo ir jos kvapas. Pagrindinis igredientas kvepaluose buvo cinamonas. Kvepalus taip pat sudarė kardamonas ir mira“, – kalbėjo J. Cinaitienė.

Stiprius kvepalus mėgo ir Lietuvos didikės, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė.

„Pagrinde buvo naudojami prieskoniniai kvapai: gvazdikėliai, kardamonas, muskatas“, – sakė J. Cinaitienė.

Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus.

Stiprių kvapų reikėdavo ne dėl išrankumo.

„Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus“ – aiškino J. Cinaitienė.

Didikai niekada nepurkšdavo kvepalų ant kūno.

„Buvo kvepinami drabužiai, kurie turėjo stipriai kvepėti arba buvo naudojami pomanderiai, papuošalai į kuriuos įsidėdavo kvapnūs prieskoniai“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Muziejus sako, kad teko ne tik patirti kvapų kelionę per epochas, bet ir sužinoti, kaip ingredientai būdavo išgaunami. Kai kuriuos kvapus šiais laikais sunku suprasti.

„Kašaloto skrandžio turinio ir iš jo išgaunamos medžiagos, ambros, kuri yra viena brangiausių parfumerijos sudedamųjų dalių“, – kalbėjo Lietuvos švietimo muziejaus Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Loreta Kurmienė.

Pasak muziejaus, nors ši paroda tokia, kur kiekvienas gali pats pajusti kvapą paspaudęs buteliuką, lankytojams įdomiau tai kas autentiška, o ne interaktyvu.

„Grįžtama nuo perkrautų technologijomis ekspozicijų prie tikrų, autentiškų eksponatų, tikrų replikų“ – teigė Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotoja Indrė Bočkutė.

Parodoje taip pat atkurti persų kilmės gydytojo Avicenos, Austrijos imperatorienės ir Vengrijos karalienės Elžbietos, Mogolų imperatorienės, Liudviko XIV, Marijos Antuanetės naudoti kvapai ar kvepalai.