Milijardinės vertės ūkis
Kaune gimęs ir augęs E.Urbonavičius buvo savotiškas tarybinės planinės ekonomikos genijus. Leningrado vandens transporto institute baigęs inžinieriaus mokslus pagal paskyrimą į Klaipėdą atvyko 1955 m. Tapo žvejybos uosto vyresniuoju inžinieriumi, vadovavo jo planavimo skyriui, sudarė pirmąjį žūklės finansinį planą.
25 metų E.Urbonavičių tuometis Lietuvos žuvies pramonės ministras Vaclovas Mickevičius paskyrė Tralerių laivyno bazės viršininko pavaduotoju, o netrukus ir viršininku. 28-erių jis tapo Žuvies pramonės gamybinės valdybos viršininko pavaduotoju laivynui. 1962 m., būdamas 31-ų, pradėjo vadovauti valdybai, kuri vėliau tapo Lietuvos žuvies pramonės gamybiniu susivienijimu „Litrybprom“. Jam vadovavo 1962–1988 m. Susivienijimas turėjo 230 laivų, 14 įmonių. Jame dirbo per 20 tūkst. žmonių. Jo rinkos vertė geriausiais metais buvo per 6 mlrd. JAV dolerių.
Laivai pagal jų tipus buvo išskirstyti į savarankiškas bazes. Klaipėdoje buvo įkurtos atskiros žvejybos įrankių gamybos, laivų aprūpinimo, žuvų apdorojimo įmonės.
Kad žuvys kuo greičiau pasiektų vartotojus, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje buvo pastatytos nedidelės įmonės, kurios žuvimis aprūpindavo parduotuves. Tokia žuvų prekyba, kokią Lietuvoje organizavo E.Urbonavičius, Tarybų Sąjungoje buvo naujovė. Jis kažką panašaus pamatė Vokietijoje. Grįžęs Maskvoje ir Vilniuje paprašė ir gavo 5 mln. valiutinių rublių žuvų apdirbimo įmonėlėms su šaldytuvais įrengti.
Istorija: „Litrybprom“ generalinis direktorius E.Urbonavičius sveikina į žvejybos uostą atvykusį Lietuvos komunistų partijos pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. (Eugenijus Maciaus archyvo nuotr.)
Padarė gerą įspūdį
„Žmonės, su kuriais dirbau, turėjo manimi tikėti, o aš jais privalėjau pasitikėti“, – yra prasitaręs E.Urbonavičius. Jis ieškojo žmonių, kurie išmanytų žvejybą. Neatsitiktinai pavaduotoju žvejybos laivynui pasikvietė anuomet vieną geriausių žvejybos laivyno kapitonų Bronių Rudzinską.
Po jo E.Urbonavičiaus pavaduotoju žvejybos laivynui dirbo Aleksandras Navaginas. Jis buvo iš pomorų – prie
Barenco ir Baltosios jūros gyvenusių rusų etninės grupės, kurie žvejojo nuo senų laikų. Žvejė buvo jo mama, žvejai – ir žmonos tėvai. Jis kartu su žmona atvyko studijuoti į Kaliningrado žvejybos pramonės institutą. Ji įgijo ichtiologo, jis – žvejybos pramonės mechaniko ir inžinieriaus diplomus. 1972 m. atsidūrė Klaipėdoje.
Su tuomet „Litrybprom“ jau vadovavusiu E.Urbonavičiumi A.Navaginas susitiko ne iš karto. Iš pradžių dirbo Okeaninės žvejybos laivyno bazės (BORF) konstruktorių biure.
„Eugenijų Urbonavičių pirmą kartą pamačiau gal kokiais 1974 m., kai pradėjau dirbti pramoninės žvejybos skyriaus inžinieriumi. Jis padarė labai gerą įspūdį. Supratau, kad tai yra reiklus ir teisingas žmogus, kuris vertina iniciatyvius, darbščius, savo veiklą išmanančius žmones“, – įspūdžiu dalinosi A.Navaginas.
Laivynas: žvejybos laivas ir jūrininkai Klaipėdos žvejybos uoste 1969 m.
Laikė „ranką ant pulso“
Nuo to laiko jo darbas, kasdienė veikla daugiau ar mažiau 20 metų buvo susieta su E.Urbonavičiumi. A.Navaginas nuo 1976 iki 1982 m. buvo „Litrybprom“ žvejybos skyriaus viršininkas. Prieš reisą jis susitikdavo su žvejybos laivų kapitonais, pristatydavo tarptautinių žvejybos ir laivybos taisyklių naujoves. Jis reguliariai domėjosi, kaip kokiam laivui sekasi žvejoti, su kokiomis problemomis susiduria. Klaipėdos žvejybos įrankių fabrike kuravo žvejybos įrankių gamybą, pristatydavo ko reikia žvejams. Analizuodavo kitų TSRS žvejybos uostų veiklą, lygindavo su Klaipėda.
Kasdien privalėjo teikti E.Urbonavičiui detalų pranešimą apie žvejybos laivyną, laimikius. Pasibaigus parai pranešimai iš laivų ateidavo po vidurnakčio. Informaciją apie žvejybą laivuose jis žinojo iš pat ryto. Išsianalizavęs paros sugavimus, įvykius, 10 val. eidavo pas E.Urbonavičių, kuris rinkdavo padalinių vadovus. Per selektorinį ryšį vyko sąšaukos su laivyno įmonių vadovais. „Litrybprom“ specialistai girdėdavo jų problemas.
„Kai pradėjau vadovauti susivienijimui, kiekviena įmonė buvo pati sau. Reikėjo pradėti viską koordinuoti. Įvedžiau dispečerinį selektorinį ryšį. Visi vadovai sėdėdavo savo kabinetuose ir kasdien pranešdavo, ką padarė, iš karto operatyviai spręsdavome klausimus“, – buvo užsiminęs E.Urbonavičius.
Paskui įrengtas ryšys su laivais per perdavimo stotį Priekulėje ir priėmimo – Kretingoje. Susivienijime sukurta dispečerinio ryšio sistema tuo metu Tarybų Sąjungoje buvo naujovė. Ją vėliau perėmė ir kitos žvejybos valdybos.
E.Urbonavičius „ranką ant pulso“ laikė ne šiaip sau. Jis norėdavo žinoti tikslią ir detalią informaciją, kad galėtų greitai priimti sprendimus. Žvejybos sistema buvo didžiulė. Jos veikla svarbi Lietuvos ūkiui. A.Navagino teigimu, pagal sukuriamos produkcijos vertę „Litrybprom“ nuolat būdavo tarp 3–5 didžiausių Lietuvos ūkio struktūrų. „Lit-rybprom“ pagal savo apimtį iš esmės galėjo būti atskira ministerija.
Pakilimas: Klaipėdos žvejybos uostas 1980 m.
Geležinkelio sąstatas – per parą
1982–1984 m. A.Navaginas Žuvies pramonės ministerijos siuntimu buvo jos atstovu Siera Leonėje. Tokias pareigas užsienio šalyse gaudavo ne vienas „Litrybprom“ gerai užsirekomendavęs specialistas. Tai padėdavo kitoms šalims kurti žvejybos sistemą. Tai buvo svarbu ir patiems, kad laivai gautų licencijas žvejoti tų šalių zonose. Už leidimą žvejoti prie atskirų šalių krantų su tomis šalimis dalydavosi ir iki 15 procentų laimikio dalimi.
Iš Siera Leonės A.Navaginas vėl grįžo į „Litrybprom“. 1986 m. E.Urbonavičius jį pasikvietė dirbti pavaduotoju laivynui. Jis pakeitė B.Rudzinską, kuris jį ir rekomendavo. B.Rudzinską jis pakeitė po vieno tragiško įvykio žvejybos laivyne Afrikoje.
A.Navagino vertinimu, nors žvejybos laivynas buvo didžiulis, kažin kokių įvykių nebūdavo daug. Veikla buvo milžiniška. Piko laikotarpiu 7 ir 8 dešimtmečiuose „Litrybprom“ laivyną sudarė per 300 laivų. Jie žvejojo visuose pasaulio vandenynuose, reprezentavo Lietuvą, ant jų borto buvo nurodoma Klaipėda kaip prirašymo uostas.
„Buvo nustatytas planinis paros laimikis – po 1 600 tonų žuvų. Realiai būdavo ir du tūkstančiai tonų. Tai beveik pilnas traukinio sąstatas – 40–50 refrižeratorinių vagonų po 40 tonų“, – palyginimą surado A.Navaginas.
Laivai gaudė silkes, staurides, sardines, skumbres, menkes, jūrų lydekas, paltusus, jūrinius ešerius, kalmarus, krevetes, krilius, aštuonkojus. Dalis žuvų buvo šaldoma, iš dalies bazėse ir įmonėse gaminami konservai.
E.Urbonavičius pasitikėjo žmonėmis
„E.Urbonavičius mokėjo vertinti žmones. Jis pats buvo žmogus iš didžiosios raidės“, – teigė A.Navaginas.
„Litrybprom“ sistemoje per du dešimtmečius dirbo apie 35 tūkst. įvairių kategorijų jūrininkų ir jūros darbininkų, dar per 2 tūkst. žmonių – kranto įmonėse. Kas 2–3 šeima Klaipėdoje buvo susijusi su „Litrybprom“ padalinių veikla.
Prisimenama, kad E.Urbona-vičius ne vienam jūrininkui ar jų šeimos nariams yra padėjęs. Asmeniškai imdavosi laiduoti už kai kuriuos kapitonus prieš valstybės saugumo struktūras, kai jos nenorėdavo išduoti darbo užsienyje vizos.
Jis kaip niekas kitas gerai suprato jūrininkus. Pradžioje nebuvo metų, kad jis būtų neplaukęs į jūrą. Laivais ir lėktuvais aplankė daugiau kaip 40 šalių Europoje, Afrikoje, Azijoje, Amerikoje. Kaip Žuvies pramonės ministerijos atstovas jis nuolat dalyvaudavo tarpvalstybinėse derybose.
A.Navaginas mano, kad vienas iš E.Urbonavičiaus sėkmingo vadovavimo rezultatų buvo ir tai, kad jis turėjo bendraminčių komandą, pasitikėjo žmonėmis.
„Norėčiau paminėti E.Urbona-vičiaus komandos narius, savo kolegas ir bendradarbius – B.Rudzinską, „Baltrybflot“, kuri žvejojo Baltijos ir Šiaurės jūrose, viršininką Povilą Šaučiukėną, Tralerių laivyno bazės viršininką Nikolajų Koptevą ir iki jo tas pareigas ėjusį Pavelą Kuperiną, „Refflot“ vadovus Valentiną Romanovą, Semioną Rudnickį, Sergejų Dmitrijenką, Klaipėdos žvejybos uosto vadovą Vladileną Bezčiastnij, šio uosto kapitoną 1969–1991 m. Vilių Pakalniškį, „Baltijos“ žvejybos kolūkio pirmininką ir žvejybos profsąjungos vadovą, jūrų kapitoną Sigitą Šilerį, „Okeanrybflot“ bazės viršininką, po to „Litrybprom“ vyriausiąjį inžinierių Vladimirą Mročko.
Tarybų Sąjungoje, anot A.Navagino, „Litrybprom“ turėjo vardą. Į jį atvykdavo daug jaunų ir gabių specialistų – po 20–30 kasmet. Juos traukė ir tai, kad buvo statoma daug namų ir jauni specialistai per 2–5 m. gaudavo butus.
Anot A.Navagino, susivienijimas kasmet gaudavo po 10–15 naujų žvejybos ir pagalbinių laivų. Vien iš Vokietijos Štralzundo laivų statyklos didžiųjų laivų buvo apie 30. Didžiuosius žvejybos laivus taip pat tiekė Lenkijos laivų statytojai, Ukrainos Nikolajevo laivų statykla. Vidutinio tonažo žvejybos laivus gaudavo iš Kijevo, Astrachanės, Jaroslavlio, Petrozavodsko laivų statyklų.
Valdžia žvejybos nesuprato
E.Urbonavičiui tris kartus buvo siūlomas vadovo postas Maskvoje, žuvų pramonės ministerijos vyriausioje valdyboje. Jis visus tris kartus atsisakė. Įstojo mokytis į Liaudies ūkio akademiją Maskvoje, manė, kad būtina atnaujinti žinias.
Grįžo į Klaipėdą jau ant Atgimimo bangos. Visi kalbėjo apie laisvę, o jam buvo aišku, kad, be planavimo, drausmės, nieko nebus. Žuvų pramonėje jau vyravo chaosas. E.Urbonavičiui pasiūlė trejus metus padirbėti Mozam-bike.
Kai grįžo iš Mozambiko, Lietuva jau buvo nepriklausoma valstybė. Klaipėdoje puoselėtas žvejybos laivynas jau merdėjo. Vietoje „Litrybprom“ atsiradusioje Lietuvos žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ per trejus metus pasikeitė 7 generaliniai direktoriai.
Jis bandė šį tą daryti. Lietuvos valdžiai siūlė atrinkus 45 geriausius laivus su jais žvejoti Mozambiko, kitų šalių zonose. Idėjai, kad Lietuvai tai nieko nekainuos, nes jis viską suorganizuos ir dar pinigus mokės valstybei, Lietuvos valdžioje buvę premjerai Kazimira Prunskienė, Adolfas Šleževičius nepritarė. Jie tiesiog nesuprato, kaip iš tokio laivyno galima uždirbti. Neišklausė ir pirmasis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Nepadėjo ir tai, kad E.Urbonavičius Kauno „Aušros“ gimnazijoje buvo klasiokas su Vytautu Landsbergiu, kuris jo nepriėmė, ir jau nepriklausomos Lietuvos laivyno strategijos kūrėju Vytautu Smailiu, kuris didesnės įtakos neturėjo.
E.Urbonavičius svarstė laivus išsipirkti, ieškojo pinigų bankuose. Buvo paskaičiavęs, kad su metinėmis palūkanomis iki 10 proc. verslas pavyktų. Bankai užsiplėšė kone dvigubai didesnių palūkanų ir idėja išsaugoti okeaninio žvejybos laivyno geriausius laivus žlugo.
„Man buvo skaudu, kad žvejybos laivynas buvo patikėtas žmonėms, kurie nesuprato, kam apskritai Lietuvai jis reikalingas. Keisčiausia, kad žmonėms, neturintiems menkiausio supratimo apie žvejybos pramonę, buvo patikėta jai vadovauti“, – viename interviu stebėjosi E.Urbonavičius.
Vėliau jo nuoskaudos praėjo – nusiramino, susitaikė, iš Klaipėdos išvyko gyventi į Vilnių.
Panašiai susiklostė ir kitų jo buvusios komandos narių likimai. Vieni prisitaikė prie įvykusių pokyčių, kiti – ne. Dalis išėjo į pensiją, dalis – į amžinybę.
A.Navaginas pereinamuoju laikotarpiu dar dvejus metus dirbo Siera Leonėje. Grįžęs iš vienos Rygos kompanijos gavo pasiūlymą organizuoti žuvų produkcijos gabenimą iš Anglijos į Ukrainą, Rusiją, kitas NVS šalis. 2010 m. jis išėjo į pensiją, gyvena Klaipėdoje.
